- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-19
- Bylos Nr.
- e2-21396-1019/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16607-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Rimeikienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- A. Z.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui A. Z. dėl žalos atlyginimo ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 10 490,80 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val., eismo įvykio, įvykusio (duomenys neskelbtini), metu buvo sugadintas ieškovei V. P. priklausantis turtas (žemės sklypo tvora, įvažiavimo vartai, tujos bei kt.). Nurodytą eismo įvykį, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė neblaivus ir iš eismo įvykio bandęs pasišalinti A. Z. Įsiteisėjusiu (duomenys neskelbtini) nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. Z. buvo pripažintas kaltu dėl LR ANK 427 straipsnio 1 dalies, 426 straipsnio 2 dalies administracinių nusižengimų padarymo. Eismo įvykio kaltininkas į nukentėjusiąją (ieškovę) V. P. nesikreipė ir visiškai jokios žalos neatlygino. Dėl nurodyto eismo įvykio ieškovė patyrė turtinę žalą: 1) (duomenys neskelbtini) ieškovei buvo pateiktas augalų centro „Multiflora“ pasiūlymas dėl 8 vnt. 4,5-5 metrų aukščio tujų įsigijimo (tujų kaina (be sodinimo darbų) sudaro 10 396,32 Eur; 2) (duomenys neskelbtini) „Tvoros 123.lt“ pateiktas pasiūlymas dėl išlaužtų vartų bei išgriautos tvoros atstatymo – 2513,48 Eur; 3) išgriautų lauko laiptų (įėjimą į namą) sutvarkymo bei remonto darbai 82,80 Eur; 4) sugadinto lietvamzdžio demontavimas, naujo įsigijimas ir sumontavimas 9,59 Eur (darbai šiuo metu nėra dar paskaičiuoti); 5) nurodytų medžiagų vežimo išlaidos – 50 Eur. Iš viso: 13 052,19 Eur. Ieškovė kreipėsi su (duomenys neskelbtini) prašymu į ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo (nes kaltininkas sukėlė eismo įvykį, vairuodamas nedraustą transporto priemonę). 2022-03-04 ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priėmė sprendimą atlyginti ieškovei dalį žalos ir išmokėjo 2369,79 Eur. 2022-06-15 LR transporto priemonių draudikų biuras papildomai ieškovei išmokėjo 191,60 Eur žalos atlyginimą už eismo įvykio metu nulaužtas tujas. Po nurodyto eismo įvykio nulaužtos 4,5-5 metrų aukščio tujos (iš viso 8 vnt.) buvo atsodintos naujomis 3 metrų aukščio tujomis. Šias aplinkybes patvirtina (duomenys neskelbtini) G. C. (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji (ieškovė) pirko minėtas 3 metrų aukščio tujas todėl, kad tuo metu jai nepavyko rasti nei gyvenamosios vietos teritorijoje, nei (duomenys neskelbtini) būtent 4,5-5 metrų aukščio tujų, kurias ji galėtų įsigyti. Likusi ieškovės dėl eismo įvykio patirta ir neatlyginta žalos dalis sudaro 10 490,80 Eur, t. y. 8 946,32 Eur (10 396,32 Eur – 1450 Eur draudimo išmoka) už sulaužytas tujas ir 1544,48 Eur (2 655,87 Eur – 1 111,39 Eur draudimo išmoka) už išgriautus kiemo vartus, sugadintą tvorą, įėjimo į namą laiptus, lietvamzdį, medžiagų transportavimo išlaidas.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 31 d. nutartimi šioje civilinėje byloje atsakovo A. Z. kuratoriumi paskyrė advokatą J. M. Atsakovo kuratorius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies. Atsakovas A. Z. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (pirmu tikrinimu buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) promilių girtumo laipsnis), nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio dėl to atsitrenkė į tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas ieškovei V. P. turtinį nuostolį. Ieškovė V. P. (duomenys neskelbtini) nutarimu administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) pripažinta nukentėjusia. Teismas konstatavo, kad atsakovo buvimo vieta nežinoma, todėl procesiniams veiksmams civilinėje byloje už atsakovą atlikti paskirtas kuratorius. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui iki šios dienos nėra žinoma apie bylos iškėlimą teisme, todėl prašo ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmesti.
Šalies argumentai
Atsakovo kuratorius 2022-12-05 teismui pateiktu prašymu prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Ieškovė 2022-12-07 prašyme nurodė, kad sutinka dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovės reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra kildinamas iš (duomenys neskelbtini) eismo įvykio, kurio metu buvo sugadintas ieškovei V. P. nuosavybės teise priklausantis turtas. Dėl šio įvykio administracine tvarka buvo patrauktas ir nubaustas atsakovas A. Z. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val., (duomenys neskelbtini) tvorą atsitrenkė ir ją bei tvoros vartus apgadino įvykio metu automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs atsakovas A. Z. (el. b. l. 9). Iš Utenos apskrities VPK Molėtų r. PK (duomenys neskelbtini) nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad A. Z. buvo pripažintas kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 427 straipsnio 1 dalies, 426 straipsnio 2 dalies administracinių nusižengimų padarymo, nes automobilio Audi A6 vairuotojas, būdamas neblaivus (nustatytas (duomenys neskelbtini) promilių girtumas), nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į tvorą ir pasitraukė iš eismo įvykio (el. b. l. 12). Utenos apskrities VPK Molėtų r. PK (duomenys neskelbtini) nutarimu ieškovė pripažinta nukentėjusiąja, nes patyrė turtinį nuostolį (el. b. l. 13).
Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. dėl atsakovo veiksmų įvyko eismo įvykis, adresu (duomenys neskelbtini), ir jo metu buvo sugadintas ieškovei V. P. priklausantis turtas (žemės sklypo tvora, įvažiavimo vartai, tujos bei kt.). Dėl ieškovei padarytos žalos dydžio byloje ginčo nėra (CPK 268 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą. Visų įmanomų priemonių rizikai sumažinti ėmimasis ir maksimalus saugumo, įskaitant ir eismo saugos, reikalavimų, eksploatuojant transporto priemones, užtikrinimas nepašalina jų pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančio dėl objektyvių tokių transporto priemones savybių. Dėl to, byloje nustačius žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu, aplinkybės, susijusios su eismo saugos reikalavimų pažeidimais, neturi įtakos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Šios aplinkybės gali turėti reikšmės tuo atveju, kai, nustačius nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą, sprendžiama dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar žalos sumažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020 24 punktą).
Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 4 dalimi, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Civilinei deliktinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos būtinosios taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018).
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008). Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų neteko, nes tuo atveju, jei atlyginama daugiau, nei padaryta žalos, reiškia, jog nukentėjusysis nepagrįstai praturtėjo. Taigi, visiškas nuostolių atlyginimo principas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų jam nepadarius žalos, o iš žalą padariusio asmens negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos.
CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės prasme asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.
Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai (transporto priemonę vairavo neblaivus, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į tvorą) laikytini pagrindine įvykio priežastimi, lėmusia prašomą atlyginti žalą – už ieškovės sulaužytas tujas, išgriautus kiemo vartus, sugadintą tvorą, įėjimo į namą laiptus, lietvamzdį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 13 straipsnio 1 dalimi, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Atsakovas sukėlė eismo įvykį vairuodamas nedraustą transporto priemonę, todėl ieškovė kreipėsi su (duomenys neskelbtini) prašymu į ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo. 2022-03-04 ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priėmė sprendimą atlyginti V. P. dalį žalos ir išmokėjo 2369,79 Eur (el. b. l. 22), t. y. 1450 Eur už tujas ir 1111,39 Eur už kiemo darbus. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir LR transporto priemonių draudikų biuro išmokomis buvo tik iš dalies atlyginta žala už nulaužtas tujas, šiuo metu, ieškovės skaičiavimais, neatlyginta žala už sulaužytas tujas sudaro 8 946,32 Eur (t. y. 10 396,32 Eur - 1450 Eur (draudimo išmoka) = 8 946,32 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ išmoka buvo tik iš dalies atlyginta žala už išgriautus kiemo vartus, sugadintą tvorą, įėjimo į namą laiptus, lietvamzdį, šiuo metu neatlyginta žala sudaro 1544,48 Eur (2655,87 Eur - 1111,39 Eur (draudimo išmoka)). Taigi visas neatlygintos žalos dydis sudaro 10 490,80 Eur (8 946,32 Eur + 1544,48 Eur). Jei atsakingam draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką, atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis). Ieškovė 2022-06-27 pateikė raštu pretenziją atsakovui Reikalavimą dėl žalos atlyginimo, prašydama atlyginti 11 603,80 Eur turtinę žalą bei teisinės pagalbos išlaidas (el. b. l. 27-29), tačiau atsakovas jų neatlygino, į ieškovės reikalavimą nereagavo. Minėtoje TPVCAPDĮ normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Nukentėjusio asmens teisės pasirinkti subjektą negali riboti ir tai, kad jis yra gavęs atitinkamą draudimo išmoką. Jos gavimas neatleidžia eismo įvykio kaltininko nuo pareigos atlyginti žalą visiškai, nes TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakingam draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas; nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, jog jis atlygintų likusią žalos dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2009).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).
Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, tai yra faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis parodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Įvertinus visumą nustatytų faktinių aplinkybių, pateiktų įrodymų, teismas sprendžia, kad byloje pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, iš kurių galima daryti išvadą, kad dėl atsakovo veiksmų eismo įvykio metu padidinto pavojaus šaltiniu (transporto priemone) ieškovės turtui padaryta turtinė žala, kuri draudimo bendrovės buvo atlyginta tik iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 10 490,80 Eur žalos atlyginimą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. CK 6.37 straipsnis skirtas palūkanoms, kurio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos, yra prie bendrųjų prievolių teisės normų, kad prievolių atsiradimo pagrindais yra tiek sutartis, tiek deliktas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Taigi viena iš procesinių palūkanų paskirčių yra kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką nevilkinti teismo proceso, greičiau įvykdyti prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015). CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas.
Pareiga atlyginti padarytą žalą yra piniginio pobūdžio (dar teisės doktrinoje vadinama pinigine prievole) t. y. deliktinės prievolės objektas – pinigai, o dalykas – skolininko pareiga atlyginti žalą (t. y. perduoti pinigus). Pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-888/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-233/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti nustatytos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).
Byloje nagrinėjamu atveju atsakovo prievolė yra piniginė, ginčo dėl to, kad atsakovas yra atsakingas už ieškovei padarytos žalos atlyginimą, nėra. Byloje nustatyta, kad atsakovas žalos neatlygino, kas reiškia tęstinį prievolės pažeidimą. Esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai (to reikalauja vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas – CK 6.251 straipsnis), padaryti per visą prievolės pažeidimo laikotarpį. Pažymėtina, jog byloje nustatyta ir trečioji sąlyga, būtina taikyti CK 6.210 straipsnį, – įstatyme nenustatyta, kad palūkanos šiuo atveju neturi būti mokamos.
Atsakovo kuratorius atsiliepime į ieškinį nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui iki šios dienos nėra žinoma apie bylos iškėlimą teisme, ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ikiteismine tvarka 2022-06-27 raštu teikė pretenziją atsakovui dėl žalos atlyginimo, tačiau atsakovas žalos neatlygino, į ieškovės reikalavimą nereagavo. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad atsakovas savo veiksmais sukėlė (duomenys neskelbtini) eismo įvykį ir neabejotinai žino apie ieškovės turtui padarytą žalą, į nukentėjusiąją dėl žalos atlyginimo nesikreipė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovui neturi būti skaičiuojamos procesinės palūkanos.
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CPK 6.210 straipsnio 1 dalis). CK 6.210 straipsnyje nustatyti palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (10 490,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022-08-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies taikymą, nurodoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2016, 22 punktas).
Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 3621 Eur bylinėjimosi išlaidų: 236 Eur žyminio mokesčio, 3085 Eur atstovavimo išlaidų (už ikiteismine tvarka patirtas advokato teisines paslaugas, rengiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka, susirašinėjant su Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuru bei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, ieškinio, kitų procesinių prašymų parengimas), 300 Eur išlaidų kuratoriui.
Teismas sprendžia, kad išlaidos už advokatų teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo kriterijus bei bylos sudėtingumą, neviršija 2004-05-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoje Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos. Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovės turėtos 3621 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 5, 6, 10 punktai).
Teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 13,44 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2), CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 490,80 Eur (dešimt tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt eurų 80 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už 10 490,80 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugpjūčio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3621 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13,44 Eur (trylika eurų, 44 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.