- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- e2A-577-798/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00524-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- L. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2013-480/2018 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei L. K., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą N. G., dėl dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. K. 2018 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartį, kuria ji atsakovei L. K. padovanojo butą ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti jos nuosavybėn šį turtą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad po sutuoktinio mirties nusprendė ginčo turtą padovanoti savo anūkei (atsakovei) L. K., kuri pažadėjo ne tik ja rūpintis, bet ir leisti gyventi padovanotame bute. Teigia, kad 2012 m. atsakovės tėvai, jos sūnus ir N. G., pradėjo pyktis, o vėliau išsiskyrė. Atsakovės motinai, atstovei pagal įstatymą N. G., nusprendus gyventi skyriumi su ieškovės sūnumi, tiek atsakovės, tiek jos motinos elgesys pasikeitė – nustojo su ieškove bendrauti, jos nebelanko. Ieškovės teigimu, jos sveikatos būklei pablogėjus, ji kartu su neįgalia dukra R. K. 2018 m. iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), privalėjo persikelti gyventi į ginčo butą, kuriame taip pat liko gyventi ir jos sūnus (atsakovės tėvas). Paskui, atsakovės motina kreipėsi į teismą dėl ieškovės, jos neįgalios dukters ir sūnaus iškeldinimo. Toks elgesys reiškia, kad atsakovė yra atlikusi prieš ją veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Todėl prašė dovanojimą panaikinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.472 straipsnio 1 dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškovės E. K. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei L. K., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą N. G., 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 8,56 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
3. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad butą atsakovei ji padovanojo su sąlyga, jog jai bus leista jame gyventi. Teismas nustatė, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu atsakovei L. K. buvo kiek daugiau nei 2 metai, sprendimo priėmimo metu – 11 metų. Sudarant ginčo dovanojimo sutartį ji buvo atstovaujama tėvo R. K. ir motinos N. G., dovanojimo sutartyje šalys nenumatė, kad apdovanotoji, kaip turto savininkė, sutinka, jog dovanotojai būtų nustatytas uzufruktas jos gyvenimo trukmei iki gyvos galvos, suteikiant teisę naudotis ginčo butu (CK 4.141 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymas nenumato asmeniui pareigos vykdyti duotą žodinį pažadą, juolab kad kitose bylose ieškovė aiškiai nurodė, kad jei nėra reikalingas kitas būstas nei tas, kuriame ji gyvena ir nėra poreikio į dovanojamą butą kraustytis gyventi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė sveikatos būklės pablogėjimo, be to, name kartu gyvena kitas jos sūnus su šeima, kuris nedirba. Teismas nurodė, kad ieškovės persikėlimą į ginčo butą ir valios pasikeitimą lėmė atsakovės tėvų tarpusavio konfliktai bei byla dėl iškeldinimo. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad po dovanojimo sandorio sudarymo N. G. su dukra L. K. ir jos tėvu R. K. gyveno ginčo bute kaip šeima, apie 2014 m. sugyventinių tarpusavio santykiai pašlijo, N. G. su dukra išsikėlė gyventi į kitą butą, o R. K. liko gyventi dukrai padovanotame bute iki jis susiras naują būstą. R. K. kitos gyvenamosios vietos neieškojo, pakeitė buto durų spynas, atsakovės į butą neįsileido, todėl ji kreipėsi dėl iškeldinimo. Be to, teismas įvertino ir tai, kad pati ieškovė pripažino, jog nedėjo pastangų bendrauti su atsakove, o 2018 m. spalio 17 d. teismo posėdyje pripažino, kad sudarydama dovanojimo sandorį ji suprato, jog dovanoto turto savininke tampa jos vaikaitė. Teismas nenustatė, jog atsakovė (apdovanotoji) dovanotojai atliko veiksmus, griežtai smerktinus geros moralės požiūriu. Teismas taip pat sprendė, kad taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo (CK 6.472 straipsnio 4 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Ieškovė E. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodė, kad atsakovė nevykdo pareigos rūpintis garbaus amžiaus senole. Atsakovės motina turi kitą butą, šalia kurio yra atsakovės lankoma mokykla. Atsakovei buvo padovanotas didelės vertės turtas, o santykiai tuo metu tarp atsakovės tėvų buvo geri, todėl ieškovė tikėjosi, kad esant būtinybei jai bus suteikta pagalba ir parama. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė, pareikšdama ieškinį dėl ieškovės ir jos neįgalios dukros iškeldinimo, elgėsi amoraliai. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad ieškovė neketino gyventi ginčo bute. Kai jos sveikata buvo gera, nebuvo poreikio keltis iš kaimo vietovės į miestą. Šiuo metu ieškovės sveikata pablogėjo, situacija pasikeitė, jai sunku vaikščioti. Ieškovei priklausantis namas nėra pritaikytas jos poreikiams. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovės sunkią sveikatos būklę patvirtina ir 2018 metų išrašai iš jos medicininių dokumentų, kurių teismas nepagrįstai nevertino. Teismas taip pat nepagrįstai nukrypo nuo kasacinio teismo analogiškoje byloje suformuotos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013, analogišku kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, dovanojimo sutartį panaikino.
Atsiliepimas
2. Atsakovė L. K., atstovaujama atstovės pagal įstatymą N. G., atsiliepime į ieškovės E. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad neatliko ieškovės atžvilgiu veiksmų, kurie, įvertinus dovanojimo sutarties sudarymo motyvus, šalių asmenines savybes bei tarpusavio santykius, būtų geros moralės požiūriu smerkiami tokiu pat griežtumu kaip pasikėsinimas į dovanotojo, ar jo artimų giminaičių gyvybę, ar tyčinis sunkus jų sužalojimas. Vien tai, kad ieškovės manymu, atsakovė nebendrauja, santykiai atšalo, negali būti pripažinti veiksmais, kurie rodytų ypatingą nedėkingumą, nepagarbą. Juo labiau, kad pati ieškovė nededa jokių pastangų bendrauti, rodyti dėmesį atsakovei, nors atsakovė yra suinteresuota atkurti prarastą ryšį. Ieškovė iki 2018 metų sausio mėn. gyveno savo būste, adresu (duomenys neskelbtini), ir iki tol nepatyrė jokių nepatogumų ir nesiekė keisti būsto ir gyvenamosios vietos. Jai yra pasiekiamos visos reikalingiausios paslaugos, o prireikus socialinių paslaugų centras organizuoja ir teikia transporto paslaugas, aprūpina techninės pagalbos priemonėmis bei gali teikti pagalbos, slaugos ieškovės namuose paslaugas. Atsakovė neginčija, kad jos atstovė pagal įstatymą turi kitą būstą, tačiau jos lūkestis yra vieną iš turimų butų išnuomoti, kad gautų pajamas atsakovės lavinimui, asmenybės formavimui, įgūdžių tobulinimui. Ieškovė aiškiai suvokė sudaromo sandorio tikslą ir to siekė, tad sudarė dovanojimo sutartį, kuri atitiko tikrąją jos valią. Ieškovei, kaip sutarties šaliai, buvo išaiškintos dovanojimo sutarties pasekmės, sutartis perskaityta, suprasta, jos turinį ir pasekmes ji patvirtino savo parašu. Priešingai nei teigia ieškovė, teismas atsižvelgė į teismų praktiką ir byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisingą sprendimą. Praleidus įstatyme (CK 6.472 straipsnio 4 dalis) numatytą vienerių metų senaties terminą, teismas turėjo ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl apeliacinio skundo netenkinimo
2. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta, kad 2009 m. gegužės 11 d. buvo sudaryta ir notaro patvirtinta dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. 1393), kuria ieškovė E. K. padovanojo 159,40 kv. m bendro ploto butą su lodžija (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir garažą (unikalus (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), anūkei (atsakovei) L. K.. Nekilnojamojo turto registre nuo 2009 m. gegužės 28 d. nurodytas turtas įregistruotas L. K. vardu, kuriai dovanojimo sandorio sudarymo metu buvo kiek daugiau nei dveji metai, todėl ji buvo atstovaujama atstovės pagal įstatymą motinos N. G. ir tėvo R. K..
4. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1173-230/2016) atmetė ieškovo R. K. ieškinį, kuriame be kitų keliamų reikalavimų jis prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartį Nr. 1393, sudarytą E. K. ir L. K., kuria E. K. padovanojo L. K. nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir garažą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-654-516/2017) Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
5. 2015 m. gruodžio 16 d. L. K., atstovaujama motinos N. G., kreipėsi į teismą galutinai sutikslinusi ieškinio reikalavimus dėl R. K., E. K. ir R. K. iškeldinimo iš jai priklausančio buto. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje e2-636-950/2018 ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė iškeldinti R. K., E. K. ir R. K. su visu jiems priklausančiu turtu iš L. K. nuosavybės teise priklausančio buto ir garažo, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; įpareigoti R. K., E. K. ir R. K. perduoti L. K. atstovei pagal įstatymą N. G. raktą nuo buto, garažo vartų valdymo pultelį, taip pat nurodyti buto signalizacijos kodą.
6. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis, ieškovei E. K. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatai – gyvenamasis namas, garažas, daržinė, tvartas, ūkinis pastatas ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini).
7. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo pripažinti negaliojančia ginčo buto dovanojimo sutartį bei nurodo, kad iki sudarant dovanojimo sandorį, žodžiu sutarė, jog jai bus leista gyventi bute, tačiau pablogėjus sveikatai ir 2018 m. sausio mėn. apsigyvenus ginčo bute, N. G., atstovaujanti L. K. interesus, pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo ir nuostolių priteisimo. Anūkė (vaikaitė), kuriai ji padovanojo butą, nebendrauja, neskambina. Dovanojimo sandorį ieškovė ginčija remdamasi apdovanotosios geros moralės požiūriu smerktinais veiksmais.
8. CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CK 6.467 straipsnio 1 dalis).
9. Dovanotojo teisė kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo siejama su CK 6.472 straipsnyje įtvirtintais teisiniais pagrindais. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs pagrindai, susiję su neigiamais apdovanotojo veiksmais dovanotojo ar jo artimųjų atžvilgiu, – kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Šio straipsnio 3 dalyje, kurioje reglamentuojami dovanojimo panaikinimo padariniai, nustatyta, kad apdovanotasis privalo grąžinti dovanotą turtą, jeigu jis dovanojimo panaikinimo metu yra išlikęs, dovanotojui pagal Civilinio kodekso šeštosios knygos normas, reglamentuojančias restituciją.
10. Ieškovė, prašydama pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, nesirėmė pirmuoju alternatyviuoju pagrindu, t. y. kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja. Tačiau apeliantė remiasi antruoju alternatyviuoju pagrindu, t. y. kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
11. Civilinis kodeksas konkrečiai nedetalizuota, kokie apdovanotojo veiksmai laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 6.472 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinto pagrindo panaikinti dovanojimą – apdovanotojo veiksmų, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu, vertinimo kriterijų nurodyta, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2010). CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).
12. Sudarančiais pagrindą panaikinti dovanojimą, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, gali būti pripažįstami tik tokie veiksmai, kurie, įvertinus visus teisės normoje išvardytus reikšmingus kriterijus (dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius), geros moralės požiūriu yra smerkiami tokiu pat griežtumu kaip pasikėsinimas į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčinis sunkus jų sužalojimas. Vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybių, priežasčių aspektu reikšmingais gali būti pripažįstami duomenys, ar neigiamai vertintinus veiksmus apdovanotasis atliko vien savo iniciatyva, ar kitam asmeniui juos išprovokavus, ar šių veiksmų neigiamų padarinių buvo sąmoningai siekiama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2011).
13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ar vertinimo taisyklių pažeidimo. Iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas tyrė ir vertino ne tik civilinės bylos duomenis, liudytojo S. K. parodymus, teismo posėdžio metu šalių teiktus paaiškinimus, bet ir jų pateiktus dokumentus. Teismas pagrįstai pripažino, kad N. G. ir R. K. konfliktiniai tarpusavio santykiai ir jų išsiskyrimas negali turėti esminės įtakos, siekiant pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu. Nors po tėvų išsiskyrimo, kaip teigia apeliantė, L. K. nustojo su apeliante bendrauti ir atstovaujama motinos kreipėsi į teismą dėl apeliantės, R. K. ir R. K. iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, šie veiksmai nevertinti kaip griežtai smerktini geros moralės požiūriu, ypač atsižvelgiant į tai, kad ir pati ieškovė šiuo atveju nerodo itin didelio susidomėjimo anūke ir noro su ja bendrauti. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kurie besąlygiškai patvirtintų tik atsakovės neteisėtus, sistemingus veiksmus, nukreiptus į ieškovės orumo žeminimą, psichologinio ar fizinio smurto naudojimą ir / ar panašius veiksmus, kurie galėtų būti smerkiami tokiu pat griežtumu kaip pasikėsinimas į dovanotojos ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčinis sunkus jų sužalojimas. Dovanojimo sutarties panaikinimas remiantis vien tuo faktu, kad tarp šalių pablogėjo tarpusavio santykiai, arba dovanotojas pakeitė savo nuomonę dovanojimo klausimu, neatitiktų civilinių teisinių santykių stabilumo principo.
14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-75-259/2019 pagal ieškovės L. K., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą N. G., atsakovo R. K. ir atsakovės E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą N. G., ieškinį atsakovams R. K., E. K., R. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo, nustatyta, kad R. K. savo iniciatyva, elgdamasis kaip ginčo nekilnojamojo turto savininkas, apgyvendino ginčo bute du naujus asmenis – motiną E. K. ir seserį R. K.. Dėl to, teismas sprendė, kad atsakovas R. K. ir toliau naudojasi atsakovei L. K. priklausančiu butu, taip pat garažu, jame gyvena, su ginčo nekilnojamuoju turtu elgiasi kaip su savo. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo bute gyvenantys asmenys (R. K., E. K. ir R. K.) byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog jie turi teisinį pagrindą gyventi atsakovei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (taip pat naudotis garažu, esančiu (duomenys neskelbtini)), ir naudotis šiuo nekilnojamuoju turtu kaip savu.
15. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyti ir pačios ieškovės (taip pat jos vaikų R. K. ir R. K.) veiksmai, savavališkai ir vienašališkai priėmus sprendimą apsigyventi atsakovei priklausančiame bute ir juo naudotis be jos sutikimo, ieškovei turint kitą gyvenamąją vietą, vertintini kaip neatitinkantys tiek įstatymų, tiek ir nepilnametės anūkės interesų. Todėl negalima teigti, kad vien tik atsakovė netinkamai elgiasi ieškovės atžvilgiu su ja nebendraudama. Savavališkai gyvendami ir naudodamiesi atsakovei L. K. nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), taip pat savavališkai naudodamiesi ir atsakovei priklausančiu garažu, R. K., E. K. ir R. K. pažeidė nepilnamečio vaiko teisę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, jį valdyti bei disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.95 straipsnis). Be to, atsakovės prašoma kompensacija iš ieškovės už naudojimąsi butu taip ir nebuvo priteista.
16. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 straipsniai). Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuoja tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
17. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad rūpintis savo nedarbingais ir paramos reikalingais tėvais yra visų pirma pilnamečių vaikų pareiga (CK 3.205 straipsnio 1 dalis), o vaikaičiams pareiga rūpintis ir išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senelius yra numatyta esant galimybei tai daryti (CK 3.237 straipsnio 1 dalis). Tai yra pamatinės šeimos, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių sampratos nuostatos, kurios detalizuotos kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nepilnametė atsakovė L. K. yra beveik tik 12 metų amžiaus. Esant tokio amžiaus, nepilnametei mergaitei pačiai dar yra reikalingas tiek jos tėvų materialinis palaikymas / išlaikymas, tiek rūpestis.
18. Nesutinkina su ieškovės argumentais dėl to, kad jai buvo būtina persikelti į ginčo butą dėl pablogėjusios sveikatos. Pirma, kaip aukščiau paminėta, labiau tikėtina, kad ieškovė į ginčo butą atsikraustė leidus R. K. arba jo prašoma. Antra, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad ieškovė jokiais objektyviais įrodymais nepagrindžia savo sveikatos būklės pablogėjimo ir poreikio persikelti į ginčo butą (CPK 178 straipsnis). Pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad pas gydytojus ją nuveža sūnus, marti, vaikaitė (dukros dukra). Taip pat ieškovei priklausančiame gyvenamajame name gyvena ir jos sūnus S. K. su šeima, kuris ginčo sprendimo priėmimo dieną niekur nedirbo, gyvenamojoje vietovėje yra parduotuvės, vaistinės bei kitos ieškovės poreikius patenkinančios įstaigos. Todėl manytina, kad apeliantei nebuvo pagrindo persikelti gyventi į ginčo butą, ypač pačiai pripažįstant ir suprantant, kad būstą ji perleido anūkės nuosavybėn.
19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dovanojimo sutarties nuginčijimas ieškovės konfliktinių santykių su anūke L. K. ir N. G. neišspręs, o galbūt tik pagilins. Jų tarpusavio santykiai galėtų būti išspręsti ne keliant teisinius ginčus teismuose, o tarpusavio nuolaidų ir derybų būdu randant kompromisą. Į bylą pateiktų įrodymų ir šalių paaiškinimų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad dovanojimo sutartis galėtų būti panaikinta dėl atsakovės (apdovanotosios) veiksmų, smerktinų geros moralės požiūriu.
20. Nesutiktina su apeliantės teigimu, kad jos paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013 buvo išanalizuotos faktinės aplinkybės analogiškos nagrinėjamoms ir dėl jų pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas, itin aktualus šioje nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje faktinės aplinkybės visiškai neatitinka nagrinėjamos situacijos. Pirma, dovanojimo sandoris civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013 buvo sudarytas tarp motinos ir dukros. Antra, būstą padovanojusi dukrai motina neturėjo nei kito būsto, į kurį galėtų išsikraustyti, nei pajamų kitą būstą išsinuomoti (padovanotas būstas buvo vienintelis jos gyvenime įsigytas būstas, todėl toje situacijoje žodinis pažadas leisti iki gyvos galvos gyventi dovanotame būste yra itin svarbi faktinė aplinkybė). Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė be pagrindo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013 suformuotą teismų praktiką.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, konstatuoja, kad apygardos teismas atsakovės veiksmų atitiktį geros moralės normoms vertino teisingai, o atsakovės (apdovanotosios) veiksmai nepripažintini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Todėl spręstina, kad nėra pagrindo ginčo šalių sudarytą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu.
Dėl ieškinio senaties termino
22. Atsakovė nurodo, kad ieškovė, kreipdamasi dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo praleido ieškinio senaties terminą.
23. CK 6.472 straipsnio 4 dalis nustato vienerių metų senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią šalis sužinojo arba turėjo sužinoti apie pagrindo panaikinti dovanojimo sutartį atsiradimą. Įvertinęs bylos duomenis ir nenustatęs ieškovės teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
24. Atsiliepime į ieškovės ieškinį dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo atsakovė nurodė, kad savo ieškinyje apeliantė teigia, kad „jau daugiau kaip vieneri metai atsakovė manęs nėra aplankiusi, neskambina“, o apie reikalavimą iškeldinti iš patalpų ieškovė sužinojo 2015 m. pabaigoje, kai buvo gautas iš Kauno apylinkės teismo pranešimas apie pareikštą ieškinį R. K. atžvilgiu. Žinodama apie teisminį ginčą dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų, nuo 2018 m. sausio mėnesio pati persikėlė gyventi į ginčo patalpas.
25. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, o atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, nustatyti CK ir kituose teisės aktuose. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio ginčo iškėlimas dėl iškeldinimo iš patalpų ir procesinių dokumentų įteikimas priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi turinčiai šaliai, savaime nereiškia, kad teismui pateiktas ieškinys dėl iškeldinimo bus patenkintas. Be to, nuo 2015 metų Kauno apylinkės teismui buvo pareikštas ieškinys dėl iškeldinimo tik R. K.. Pati ieškovė į ginčo butą persikėlė gyventi tik 2018 metais, ir kaip apeliacinės instancijos teismo nustatyta, šiam persikėlimui turėjo įtakos sūnaus R. K. veiksmai. Tik patikslinusi ieškinį, atsakovė iškėlė reikalavimą dėl visų trijų bute gyvenančių asmenų iškeldinimo. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje e2-636-950/2018 ieškinį dėl iškeldinimo iš patalpų patenkino iš dalies. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-75-259/2019 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė iki aukščiau nurodyto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nors ir žinodama, kad jai yra keliamas reikalavimas dėl iškeldinimo, negalėjo žinoti apie galutinį bylinėjimosi rezultatą, t. y. koks bus teismo sprendimas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Apeliantė prašė priteisti iš atsakovės 75 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį mokėjimo kvitą. Apeliacinį skundą atmetus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
29. Atsakovė L. K., atstovaujama atstovės pagal įstatymą N. G., atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės E. K. 600 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų detaliau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovės L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.