Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Alyso apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 100 BBND dydžio – 5000 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, į bausmės laiką nutarta įskaityti sulaikymo laiką nuo 2020 m. vasario 2 d. iki vasario 3 d. (vieną parą), prilyginant 2 MGL dydžio (100 Eur) baudai. Nustatyta, kad mokėtiną baudą – 4900 Eur - A. K. privalo sumokėti per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio perdavimo vykdyti dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, jos terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2020 m. vasario 3 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš A. K. nutarta išieškoti valstybei konfiskuotino turto - automobilio „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 8500 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus nutarta automobilį „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti savininkui AB Šiaulių bankui, j. a. k. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. 2020 m. vasario 2 d. prieš 15.48 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jam alkotesteriu nustatytas 2,59 promilių girtumas ), vairavo automobilį „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

6. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

7. Nagrinėjamoje byloje A. K. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairavo lengvąjį automobilį, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatyta daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, buvo nustatytas 2,59 promilių neblaivumas.

8. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

9. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. K. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kitaip nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, tyrė ir analizavo visus byloje esančius įrodymus – paties nuteistojo A. K. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, liudytojo M. G. parodymus, liudytojos I. B. bei liudytojų – policijos pareigūnų parodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne, t. y., kodėl vadovaujasi liudytojo M. G. parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais, ir kodėl nesivadovauja nuteistojo A. K. bei liudytojos I. B. parodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. K. kaltę, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė bylos duomenų visuma pagrįstą bei teisingą išvadą dėl A. K. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

11. Nors apeliantas ginčija liudytojo M. G. parodymus, kurie yra priešingi jo duotiesiems, tačiau juos sugretinus su byloje turima medžiaga, akivaizdu, kad jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Kaip teigė liudytojas M. G., kai atvyko prie automobilio, kuris buvo nuvažiavęs į griovį, A. K. sėdėjo vairuotojo pusėje ir bandė išvažiuoti iš griovio. Einant link to automobilio matė, kaip minėtas asmuo bandė išvažiuoti iš griovio, kadangi girdėjo kaip spaudžiamas greičio pedalas ir ratai prasisukinėjo, tačiau automobilis iš vietos nepajudėjo. Paklausė, gal jam reikalinga kokia nors pagalba. Jis nepagarbiai atsakė „ko čia nori, eik iš čia“. Suprato, kad asmuo yra neblaivus, todėl nuėjo prie savo automobilio pasiimti mobilųjį telefoną. Tuomet pastebėjo, kaip tas asmuo, pamatęs, kad pasiėmė mobilųjį telefoną, persėdo iš vairuotojo vietos į priekinę keleivio vietą. Tokius liudytojo parodymus patvirtina BIRT ataskaitų žiūryklė, iš kurios matyti, kad 2020 m. vasario 2 d. 15.48 val. M. G. pranešė apie tai, jog galimai neblaivus vairuotojas nuvažiavo į griovį, bando išvažiuoti, praneša policijos pareigūnas ne tarnybos metu, pareigūnų palauks. Į įvykio vietą nuvykta 16.04 val. (1 t. b. l. 10-13). 2020 m. vasario 2 d. pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad įvykio vietoje juos pasitiko pranešėjas M. G., kuris parodė, kad pastebėjo nuo kelio nuvažiavusį automobilį, prie kurio vairo sėdėjo akivaizdžiai neblaivus pilietis. Automobilis buvo užklimpęs ir bandė išvažiuoti, variklis buvo užvestas, ratai sukosi, tačiau automobilis nejudėjo iš vietos. Prie nuvažiavusio nuo kelio automobilio pastebėjo stovintį vyriškį (A. K.), kuris aiškino, kad laukė automobilyje ir saugojo paliktus daiktus, teigė, jog nuo kelio nuvažiavo jo sugyventinė I. B., tačiau jos įvykio vietoje nebuvo (1 t. b. l. 8-9).

12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo liudytojo M. G. parodymus duotus viso proceso metu ir, priešingai nei nurodoma skunde, pagrįstai šioje byloje jais vadovavosi. Svarbi aplinkybė tai, kad byloje nenustatyta liudytojo M. G. suinteresuotumo bylos baigtimi, siekiu pakenkti nuteistajam A. K., to nenurodė ir pats apeliantas, išskyrus tai, kad su liudytoju apsižodžiavo. Iš šio liudytojo parodymų, duotų viso proceso metu matyti, kad jis esmines įvykio aplinkybes nurodė vienodai. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, kadangi esminėse įvykio aplinkybėse viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistojo skunde selektyviai dėstomi šio liudytojo parodymai ir sava jų interpretacija, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, o apygardos teismas neturi pagrindo nepritarti, jog tiek liudytojas M. G., tiek pats nuteistasis patvirtino, jog vienas kito iki įvykio nepažinojo, jokių santykių nepalaikė, todėl liudytojas neturi jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį. Be jau pirmiau paminėtų aplinkybių, liudytojo parodymais šioje byloje vadovaujamasi ir dėl to, kad juos patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visetas.

13. Paties kaltinamojo siekį išvengti atsakomybės iš dalies patvirtina ir liudytojo M. K. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad pranešėjas (M. G.) paaiškino, kad kai atvažiavo, matė vairuotoją, sėdintį automobilyje, jis griovyje ,,buksavo“. Pats A. K. teigė, kad nevairavo. Matėsi, kad kaltinamasis yra išgėręs, kalba buvo nerišli, neprisipažino vairavęs. Tiksliai neatsimena ką aiškino, atsimena, kad tai buvo susiję su jo drauge. Iš pradžių jis mėtė mintis, nežinojo kas vairavo, vėliau atsirado draugė. A. K. aiškinimas nebuvo konkretus, vis keitė nuomonę. Kai nustatė girtumą, jis pradėjo aiškinti, kad vairavo jo draugė. Įvykio vietoje draugės nebuvo. A. K. sakė, kad kai draugė įvažiavo į griovį, jis pats bandė išvažiuoti, tačiau automobilis nepajudėjo iš vietos. Automobilis buvo užsikasęs. Iš įvykio vietos buvo galima spręsti, kad buvo bandoma išvažiuoti iš griovio, buvo aiškiai matyti ,,išbuksavimo“ vėžios. Taip pat liudytojos E. P. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad A. K. po įvykio buvo atvykęs pas ją, norėjo pasiteirauti, ar tyrimą būtų galima nutraukti laidavimu. Kai kaltinamasis atvyko pas ją pasiteirauti dėl laidavimo, jam sakė, kad jeigu nori tyrimą nutraukti laidavimu, turi pripažinti kaltę, tačiau jis neprisipažino. Tiksliai neatsimena, bet gali būti, kad I. B. jai skambino. Liudytojai E. V. ir S. B. apklausti pirmosios instancijos teisme, esminių įvykio aplinkybių nenurodė, kadangi paties įvykio nematė.

14. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas paneigė nuteistojo versiją, kad automobilį vairavo jo sugyventinė I. B.. Įvykio dieną apklausiama liudytoja I. B. parodė, kad 2020 m. vasario 2 d. apie 12.00 val. sukonfliktavo su savo sugyventiniu A. K., po ko, sugyventinis išėjo iš namų ir išvažiavo su kieme stovinčiu ir jam priklausančiu automobiliu BMW X6, o ji pasiliko namuose. Su sugyventiniu niekur nevažiavo ir automobilio nevairavo. Namuose sugyventinis alkoholio nevartojo, alkoholį vartojo vakarykščiai, t. y., 2020 m. vasario 1 d. Apklausa pradėta 17.35 – baigta 18.00 val. (1 t. b. l. 42-43). Apklausiama teisme, po liudytojo priesaikos, liudytoja I. B. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y., kai atvažiavo policijos pareigūnas pasakė, kad automobilio nevairavo, tačiau iš tikrųjų vairavo ir įvažiavo į griovį. Sukosi į draugės keliuką, tuo metu pasirodė, kad vaikas pradėjo springti, atsisuko į jį pažiūrėti ir nepastebėjo, kaip įvažiavo į griovį. A. K. pradėjo sakyti, kad nemoka važiuoti, kad sugadino jo mašiną, pasiėmė vaiką ir išėjo namo, paliko jį automobilyje. Kai sugrįžo pareigūnas, jo paklausė, kas bus, jeigu prisipažins, kad ji nuvažiavo į griovį, atsakė, kad gaus baudą už melagingus parodymus, tada dar labiau išsigando ir pasirašė tą protokolą. Po įvykio grįžusi namo, iš karto paskambino R. T., paprašė jos pagalbos, kad ištemptų mašiną iš griovio. Po įvykio (02.04) paskambino tyrėjai ir pasakė, kad nori prisipažinti, kad į griovį įvažiavo ji, jos nenorėjo klausytis. Liudytoja R. T. teisme tvirtino, kad I. B. paskambino ir pasakė, kad neatvažiuos, nes įvažiavo į griovį, paprašė pagalbos. Po įvykio I. B. sakė, kad vairavo ji, pamelavo pareigūnams, nes bijojo prarasti teises ir, kad buvo susipykusi su A. K.. Liudytojas S. S. teisme parodė, kad I. B. apklausinėjo jo kolega D. E., kuris teisme parodė, kad I. B. atrodė blaivi, alkoholio kvapo nesijautė, kalba buvo aiški, rišli, judesiai koordinuoti, abejonių dėl neblaivumo nekilo. Jos emocinė būsena tuo metu buvo normali, atrodė rami. Liudytoja L. L. teisme parodė, kad už automobilio vairo buvo rastas asmuo, kuriam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Atvykus, A. K. nurodė, kad automobilį vairavo ne jis, o jo sugyventinė. Po kurio laiko paskambino patruliai ir pasakė, kad sugyventinė nurodė, jog ji niekur iš namų nevažiavo ir apie įvykį nieko nežino. A. K. įžeidinėjo pareigūnus, neaiškino įvykio aplinkybių.

15. Neginčijama, kad įvykio dieną I. B. bendravo telefonu su R. T., tačiau sutinkamai su pirmosios instancijos teismo išvada, pokalbių išklotinėse užfiksuoti duomenys neturi tiesioginės įrodomosios galios dėl I. B. iškeltos versijos, kad ji vairavo į griovį įvažiavusį automobilį. Visų pirma, čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įvykis įvyko apie tarp 15.00 – 16.00 val., kaip nurodė pati liudytoja I. B., po nuvažiavimo į griovį, grįžo namo ir skambino draugei liudytojai R. T. pagalbos, kad nueitų į įvykio vietą ir ištrauktų automobilį, kurį ji įvairavo į griovį, tačiau praėjus po įvykio ne mažiau kaip pusantros valandos, t. y., 17.35 – baigta 18.00 val. apklausiama policijos pareigūnų klausė, kas nutiko ir teigė, jog ji niekur su A. K. nevažiavo ir automobilio nevairavo. Antra, jei įvykis įvyko šalia jos draugės R. T. namų, kodėl dar būdama įvykio vietoje neskambino ir neprašė pagalbos, o tai padaryti sugalvojo tik grįžusi namo. Sutiktina, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiais prieštaringais liudytojos I. B. parodymais negalima remtis kaip patikimais, juolab, kaip ir nustatyta pirmosios instancijos teismo, liudytoja gali būti suinteresuota bylos baigtimi (2020 m. spalio 8 d. teismo nutartimi prokuratūra informuota dėl galimai I. B. melagingų parodymų).

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas netinkamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, t. y. neteisingai įvertino įrodymus, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

17. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 83 dalyje apibrėžta, kad transporto priemonės vairavimas, tai transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Taigi, nagrinėjamu atveju, net ir nenustačius, kad A. K. vairavo automobilį tam tikrą atstumą ir juo įvažiavo į griovį, atsakomybei pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį pakaktų vien paties nuteistojo A. K. automobilio valdymo veiksmų: nuteistasis, būdamas neblaivus, atliko tam tikro pobūdžio automobilio valdymo veiksmus, tai yra, nors kaip ir teigia, neturėdamas tikslo išvažiuoti į bendrąjį eismą, tačiau užvedęs automobilį, jį gazavo, be to, sutiko su liudytojo M. G. parodymais, kad ratai galėjo suktis, o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį ir taip padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

18. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, laikantis BPK nustatytų taisyklių, įrodymai ne tik išvardinti, bet ir išanalizuoti bei įvertinti kaip visuma, atskleisti jų tarpusavio ryšiai sujungiant juos į logišką įvykio grandinę ir būtent įrodymų visuma yra grindžiama A. K. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama A. K. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad A. K. vairavo lengvąjį automobilį būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatyta daugiau negu 1,51 promilių neblaivumas, tai yra, alkoholio kiekio matuokliu, jam buvo nustatytas 2,59 promilių neblaivumas, todėl skundžiamu nuosprendžiu A. K. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

19. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. K. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas A. K. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, nuteistajam skirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės nepažeidžia proporcingumo principo, dėl ko, Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Alyso apeliacinį skundą atmesti.