Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-03-24 · Civilinė byla Nr. 2A-1633-467/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-05-26Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-24Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-24
Bylos Nr.
2A-1633-467/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01306-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
J. B., D. C. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Trečiasis asmuo
VĮ Turto bankas
Kategorijos
  • 50.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1633-467/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01306-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.4.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų J. B. ir D. C. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. B. ir D. C. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo – VĮ Turto bankas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai J. B. ir D. C. B. 2014 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 1995 m. birželio 30 d. tarnybinės patalpos nuomos sutarties Nr. 48 nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad LR Krašto apsaugos ministerija su J. B. 1995 m. birželio 30 d. sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kuria išnuomojo ieškovui 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996 m. liepos 19 d. Krašto apsaugos ministerijos ministro įsakymu J. B. buvo atleistas iš Krašto apsaugos ministerijos Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas" inžinerinės tarnybos viršininko pareigų ir nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. išleistas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą. 1997 m. kovo 1 d., vadovaujantis LR Krašto apsaugos karininkų tarnybos nuostatų 7 punktu, ieškovas išėjo į pensiją. Krašto apsaugos ministerijos ūkio tarnyba ieškovui 2009 m. liepos 17 d. pateikė raštą, kuriuo pareikalavo ieškovą iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. išsikelti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų. LR Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1647 į atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašą buvo įtraukti Lietuvos kariuomenei priklausantys butai, esantys (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, įskaitant ir butą, kuriame gyvena ieškovai. Šio valstybei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo organizavimas patikėtas VĮ Turto bankas. Ieškovai teigia, jog nuomos sutartis su jais nutraukta neteisėtai, kadangi atsakovas nesilaikė sutartyje numatytos tvarkos, t.y. nesuteikė ieškovui kitos gyvenamosios vietos. Nuomos sutarties 3.7 punkte numatyta, kad nuomininkas privalo, nutrūkus darbo teisiniams santykiams su krašto apsaugos sistema, nuomotojo reikalavimu išsikelti iš patalpų kartu su gyvenančiais asmenimis, išskyrus atvejus, nustatytus LR Vyriausybės 1994 m. vasario 22 d. nutarimo Nr. 119 vienuoliktame punkte. Šio Vyriausybės nutarimo 11 punkte numatyti atvejai, kada pagal CK 363 straipsnį (1964 metų CK) iš tarnybinių patalpų iškeldinama tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Ieškovas įgijo teisę į kitos gyvenamosios patalpos suteikimą 1964 metų CK 363 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų sąlygų pagrindu: dėl sveikatos būklės, pasireiškusios tarnybos laikotarpiu, t.y. nuo 1994 m. atsiradusia prieširdžių virpėjimo paroksizmine forma bei liumbopatijos liga, dėl kurių pasireiškimo ieškovas buvo priverstas nutraukti tikrąją tarnybą LR krašto apsaugoje ir išeiti iš KAM pensijon bei buvo pripažintas III grupės invalidu. Taip pat dėl išėjimo į senatvės pensiją. Atsakovas, norėdamas nutraukti nuomos sutartį, privalėjo ieškovams suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nesilaikė nuomos sutartyje įtvirtintos jos nutraukimo tvarkos, šis nutraukimas, apie kurį ieškovas informuotas 2009 m. liepos 17 d. raštu, laikytinas neteisėtu.

Atsiliepimas

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog Krašto apsaugos ministro 1996 m. liepos 19 d. įsakymu ieškovas J. B. atleistas iš tarnybos, vadovaujantis LR Krašto apsaugos karininkų tarnybos nuostatų 42.5 punktu, t.y. jo paties prašymu. Todėl ieškinyje išdėstyti argumentai, kad ieškovas atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės ar dėl profesinės kilmės susirgimų, yra nepagrįsti. Minėtų nuostatų 42.2 punkte yra įtvirtintas savarankiškas karininko atleidimo iš tarnybos pagrindas - dėl ligos, karinei gydytojų komisijai pripažinus netinkamu tikrajai krašto apsaugos tarnybai taikos metu. Ieškovas iš tarnybos atleistas kitu pagrindu - pačiam prašant, be to ieškovas nepateikė įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka gydytojų komisija jį būtų pripažinusi netinkamu tarnybai. Negana to, ieškovas atleidimo iš tarnybos ir minėtų teisės normų galiojimo metu nebuvo išėjęs į senatvės pensiją. Krašto apsaugos ministerijos 1996 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 7-2255 ieškovui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, tačiau teismai, spręsdami panašias bylas dėl asmenų iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, yra pažymėję, kad CK 363 straipsnyje vartojama senatvės pensijos sąvoka nėra tapati pareigūnų ir karių valstybinei pensijai, kuri skiriama ištarnavus nustatytą metų skaičių.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas su pateiktu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą išleistas jo paties prašymu bei dar nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus. Ieškovas nenurodė ir kitų pagrindų, pagal kuriuos jam turėtų būti suteikta kita gyvenamoji vieta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė. Teismas nustatė, kad J. B. nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. yra atleistas iš pareigų ir išleistas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą, vadovaujantis LR krašto apsaugos karininkų tarnybos nuostatų 42.5 punktu, t.y. jo paties prašymu. Tuo metu galiojusi LR krašto apsaugos tarnybos nuostatų 42 punkto redakcija nustatė atvejus, kuomet karininkai atleidžiami iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą - 42.2 punktas numatė atleidimą dėl ligos, karinei gydytojų komisijai pripažinus netinkamais tikrajai krašto apsaugos tarnybai taikos metu, 42.5 punktas - jų pačių prašymu. Ieškovas pats pateikė prašymą dėl jo atleidimo iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą, jis nebuvo atleistas kitu pagrindu - dėl ligos, karinė gydytojų komisija jo nepripažino netinkamu tikrajai krašto apsaugos tarnybai taikos metu. Ieškovas taip pat neįrodė, jog priklauso bent vienai iš LR Vyriausybės nutarimo Nr. 119 vienuoliktame punkte nurodytų asmenų kategorijai. Pagal galiojusį CK 362 straipsnį darbuotojai, nutraukę darbo santykius su tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomotoju, jam reikalaujant, privalo išsikelti iš šių patalpų su kartu gyvenančiais asmenimis. Neišsikėlę iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų fiziniai asmenys iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, išskyrus galiojusio CK 363 straipsnio numatytus atvejus. Tačiau atleidus iš tikrosios karinės tarnybos pačių prašymu kitos gyvenamosios patalpos nesuteikiamos. Taigi pagal galiojusį teisinį reguliavimą asmeniui, nutraukusiam darbo (tarnybos) santykius jo paties prašymu ir neišsikėlusiam iš patalpų, kai to reikalauja nuomotojas, įstatymas nenumatė iškeldinant suteikti kitą gyvenamąją patalpą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai J. B. ir D.C. B. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus apie ieškovo sveikatos būklę ir atsakovui egzistavusią pareigą atleisti ieškovą iš pareigų dėl sveikatos būklės. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino byloje atliktos ekspertizės išvados, kuri iš esmės patvirtino, kad dėl darbinių pareigų ieškovas susirgo profesine liga. Teismas nepasisakė dėl ieškinyje keliamo argumento apie ieškovo gautą pensiją ir galimybę dėl to gauti naują nuomojamą patalpą, siekiant nutraukti galiojančią nuomos sutartį. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas Krašto apsaugos ministerija su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, jog byloje esanti informacija apie ieškovo sveikatą nepatvirtina fakto, kad ieškovas atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės, kadangi byloje yra neginčijamas dokumentas – paties ieškovo prašymas atleisti jį iš tarnybos savo noru. Vienintelė institucija, įgaliota tikrinti karių sveikatos būklę ir nustatyti, ar karys tinkamas tęsti karo tarnybą arba dėl sveikatos būklės negali tarnauti profesinėje karo tarnyboje, yra Karinės medicininės ekspertizės komisija, todėl visų kitų institucijų išvados apie asmens būklę nėra vertinamos kaip pakankamas įrodymas. Atmestinas ir argumentas dėl išėjimo į senatvės pensiją, kadangi yra akivaizdu, jog apelianto nurodytų teisės normų galiojimo metu ieškovas nebuvo išėjęs į senatvės pensiją, jam tik buvo suteikta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Atsiliepime trečiasis asmuo VĮ Turto bankas su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka. Savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į ieškinį, t.y. kad ieškovas buvo atleistas iš pareigų savo noru, o ne dėl pablogėjusios sveikatos būklės, taip pat, kad nagrinėjamu laikotarpiu ieškovas dar nebuvo išėjęs į senatvės pensiją.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų J. B. ir D. C. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje kilo ginčas dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis savo esme nėra tapati paprastai gyvenamosios patalpos nuomai. Vienas iš pagrindinių jų skirtumų - nuomos sutarties sudarymo bei jos nutraukimo pagrindai. Tarnybinė gyvenamoji patalpa gali būti nuomojama tik egzistuojant darbo santykiams tarp šalių, o vienas iš jos nutraukimo pagrindų – darbo santykių pabaiga. Iš to seka, jog tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis visais atvejais yra terminuota.

Nagrinėjamos bylos ginčo pagrindas – nuomos sutarties pasibaigimas, nutraukus darbo santykius, įvyko 1996 m. liepos 19 d. ieškovą atleidus iš Krašto apsaugos ministerijos Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ inžinerinės tarnybos viršininko pareigų ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. išleidus į atsargą. Dėl šios priežasties nagrinėjamiems teisiniams santykiams turi būti taikomi tuo metu galioję teisės aktai. Naudojimąsi tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis iki 1998 m. liepos 1 d. reglamentavo Butų kodeksas (netekęs galios 1998 m. liepos 1 d.) bei 1964 m. CK 30 skirsnis (įsigaliojęs 1992 m. ir galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d.). Tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso, suteikimo, naudojimo, iškeldinimo iš jų klausimus reglamentavo 1964 m. CK 360 – 363 straipsniai. Be to atitinkami nuomos teisiniai klausimai buvo reglamentuoti ir šalių sudarytoje tarnybinės patalpos nuomos sutartyje. Būtent joje reglamentuota ir sutarties nutraukimo bei iškeldinimo tvarka. Sutarties 3.7 punkte nurodyta, kad nutraukęs darbo santykius su krašto apsaugos sistema, nuomininkas privalo išsikelti iš nuomojamų patalpų kartu su gyvenančiais asmenimis, išskyrus atvejus, numatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. vasario 22 d. nutarimo Nr. 119 vienuoliktame punkte.

Kaip jau minėta, ieškovo tarnybos santykiai su Krašto apsaugos ministerija buvo nutraukti 1996 m. liepos 19 d. savo noru (ieškovo pareiškimu), o 1996 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas iškeistas į atsargą. Krašto apsaugos ministerija apie reikalavimą išsikelti iš nuomojamų patalpų ieškovus informavo 2009 m. liepos 17 d. raštu. Nuo šios dienos ieškovai įgijo pareigą, vykdydami šalių sudarytą sutartį, atlaisvinti užimamas gyvenamąsias patalpas, tačiau to nepadarė. Priešingai, užginčijo 1995 m. birželio 30 d. tarnybinės patalpos nuomos sutarties Nr. 48 nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą. Jų ginčijimo esmę sudaro tai, kad nuomos sutartis galėjo būti nutraukta, o ieškovai iškeldinti iš ginčo patalpos tik suteikiant kitą gyvenamąją vietą, nes ieškovas J. B. darbo sutarties nutraukimo metu turėjo teisę būti atleistas iš pareigų dėl netinkamos sveikatos būklės, tačiau per atsakovo aplaidumą privalėjo parašyti prašymą dėl atleidimo savo paties valia. Be to ieškovas išėjo į senatvės pensiją. Pirmosios instancijos teismas tokius ieškovų argumentus atmetė kaip nepagrįstus, konstatavęs, kad ieškovas pats pateikė prašymą dėl jo atleidimo iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą, jis nebuvo atleistas dėl ligos, karinė gydytojų komisija jo nepripažino netinkamu tikrajai krašto apsaugos tarnybai taikos metu, be to ieškovas neįrodė, jog priklauso bent vienai iš LR Vyriausybės nutarimo Nr. 119 vienuoliktame punkte nurodytų asmenų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo išvadoms iš esmės pritaria.

Byloje esantis rašytinis įrodymas – savanoriškas apelianto prašymas atleisti jį iš tarnybos yra įrodymas, turintis esminę reikšmę šioje byloje. Jo pagrindu Krašto apsaugos ministras išleido įsakymą, kuriuo ir atleido apeliantą iš užimamų pareigų, remiantis Krašto apsaugos karininkų tarnybos nuostatų 42 straipsnio 5 punktu. Pažymėtina, kad ieškovas neginčijo savo atleidimo iš tarnybos pagrindo, neprašė pripažinti negaliojančiu savo prašymo. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovai įrodinėja faktą, jog ieškovo J. B. atleidimo iš tarnybos metu jau egzistavo susirgimai, kurių pagrindu jis turėjo būti atleistas iš tarnybos dėl ligos. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo susirgimai negali būti laikomi neabejotinai įrodančiais neginčijamą aplinkybę, jog ieškovo sveikatos būklę lėmė būtent darbo sąlygos. Tai matyti ir iš byloje esančio UAB „UNGE“ atliktos ekspertizės akto, kuriame padarytos išvados, jog ieškovui nuo 1994 m. iki 1996 m. rugpjūčio mėnesio pasireiškę sveikatos sutrikimai: lėtinis prieširdžių virpėjimas negali būti laikomas profesine liga, o liumbopatija gali būti laikoma profesine liga, jei ji yra tiesiogiai susijusi su kenksmingais darbo aplinkos veiksniais. Be to byloje esantys duomenys iš ieškovo sveikatos medicinos kortelės ir Karių reabilitacijos centro pateikta ligos istorija taip pat nepatvirtina ieškovų teiginio, kad J. B. atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės. Taigi byloje nėra akivaizdžių faktų ir įrodymų, liudijančių, kad ieškovas iš tarnybos atleistas dėl sveikatos būklės. Atsakovas neturėjo pareigos atlikti ieškovo sveikatos būklės patikrinimą, o ieškovas, manydamas, kad toliau nebegali tinkamai atlikti tarnybinių pareigų dėl sveikatos, turėjo pats inicijuoti Karinės medicininės ekspertizės komisijos apžiūrą. Jam to nepadarius ir nutraukus tarnybą paties pareiškimu, nėra jokio pagrįsto pagrindo abejoti, jog ieškovas atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės. Pažymėtina, kad vienintelė institucija, įgaliota tikrinti karių sveikatos būklę ir nustatyti, ar karys tinkamas tęsti karo tarnybą arba dėl sveikatos būklės negali tarnauti profesinėje karo tarnyboje, yra Karinės medicininės ekspertizės komisija (Krašto apsaugos, Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų ministrų 1995-09-05 įsakymu patvirtinti Karinės medicininės ekspertizės nuostatai).

Atmestinas kaip nepagrįstas taip pat ir apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovas įgijo teisę į kitos gyvenamosios patalpos suteikimą pagal 1964 m. CK 363 straipsnio 3 dalį ir LR Vyriausybės 1994-02-22 nutarimo 11.3 punkte numatytų sąlygų pagrindu (ryšium su išėjimu į senatvės pensiją). Kaip tvirtina bylos duomenys, ieškovas J. B. atleidimo iš tarnybos (1996-08-01) ir nurodytų teisės normų galiojimo metu nebuvo išėjęs į senatvės pensiją. Krašto apsaugos ministerijos 1996-12-18 sprendimu Nr. 7-2255 ieškovui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Šios dvi pensijų rūšys – senatvės ir valstybinė pensija už ištarnautus metus negali būti sutapatinamos. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad LR Vyriausybės 1994-02-22 nutarimo Nr. 119 vienuoliktame punkte numatytos išlygos (garantijos) ieškovams netaikytinos, nes ieškovai neįrodė, kad jie priklauso bent vienai iš šiame punkte nurodytų asmenų kategorijai.

Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nepasisakė dėl ieškovų teisės į kitą gyvenamąją patalpą, remiantis išėjimo į senatvės pensiją pagrindu. Tačiau toks apeliantų teiginys yra nepagrįstas, kadangi teismo sprendime aiškiai pasisakyta, kad ieškovas neįrodė ne tik to, kad darbo metu neteko darbingumo dėl nuomotojo kaltės, bet ir kitų Vyriausybės nutarimo Nr. 119 vienuoliktam punkte pateiktų sąlygų. Ir, nors pirmosios instancijos teismas, savo sprendime plačiau neaptarė šios sąlygos, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ji buvo nagrinėjama ir tiriama, o padaryta išvada yra teisinga. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl nepakankamos jo motyvacijos, t.y. vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Kiti ieškovų apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Romualda JanovičienėEglė SurgailienėAlma Urbanavičienė