- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2S-226-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03757-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- V. U., J. U.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sempresta“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų V. U. ir J. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sempresta“ ieškinį atsakovams V. U. ir J. U. dėl žalos atlyginimo ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Sempresta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo V. U. 30 265,26 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti atsakovų V. U. ir J. U. 2019 m. sausio 23 d. sudarytą žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. DB-589 negaliojančia nuo jos sudarymo momento actio Pauliana pagrindu ir taikyti restituciją; 3) priteisti iš atsakovų ieškovo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovo reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimo ribose (30 265,26 Eur) areštuoti atsakovo V. U. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant pakankamai, taikyti piniginių lėšų, turtinių teisių ir (ar) kito turto, priklausančio atsakovui V. U. ir esančių pas atsakovą V. U. arba trečiuosius asmenis, areštą; 2) uždrausti atsakovei J. U. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į 2019 m. sausio 23 d. dovanojimo sutartimi Nr. DB-589 atsakovo V. U. atsakovei J. U. padovanotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 2 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemone: ieškovo reikalavimo ribose, t. y. 30 265,26 Eur, areštavo atsakovo V. U. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant pakankamai, taikė piniginių lėšų, turtinių teisių ir (ar) kito turto, priklausančio atsakovui V. U. ir esančių pas atsakovą V. U. arba trečiuosius asmenis, areštą; uždraudė atsakovei J. U. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į 2019 m. sausio 23 d. dovanojimo sutartimi Nr. DB-589 atsakovo V. U. atsakovei J. U. padovanotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė pateiktame teismui procesiniame dokumente išdėstė faktines aplinkybes, gindama savo teisę ir tikėtinai pagrindė reikalavimą. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymo, reikia atsižvelgti į ieškinio sumą, abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009; 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-895-186/2015).
5. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į ieškovo išdėstytus argumentus bei pridėtus įrodymus dėl turtinio reikalavimo, teismas padarė išvadą, kad 30 265,26 Eur dydžio reikalavimo suma atsakovui V. U. yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kyla objektyvi grėsmė galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė esant pagrindui taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo V. U. turto areštą.
6. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės J. U. atžvilgiu, teismas nurodė, kad, kai reikalavimai susiję su tam tikrais veiksmais ar sandoriais, kurių objektas nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas ar betikslis. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012).
7. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys, be kita ko, yra susijęs ir su nekilnojamojo turto objektu ir atsakovė kaip savininkė turi realią galimybę turtą perleisti ar kitaip jį realizuoti, teismas sprendė, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei J. U. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į 2019 m. sausio 23 d. dovanojimo sutartimi Nr. DB-589 atsakovo V. U. atsakovei J. U. padovanotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra tiesiogiai susijusi su ieškinio reikalavimais, atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus, o tuo atveju, jei būtų pagrindas tenkinti ieškinį, teismo sprendimo vykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, būtų užkirstas kelias tenkinti ieškovės reikalavimus, nes atsakovė galėtų perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės J. U. atžvilgiu laikė pagrįstu.
8. Teismas nurodė, kad ieškovui ginčijant sandorį dėl ginčo žemės sklypo dovanojimo, atsakovei perleidus minėtą žemės sklypą kitiems asmenims, kitaip jį apsunkinus (įkeitus) ir pan., tokie veiksmai keltų grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui, o tai pažeistų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė realią grėsmę būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atskiruoju skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas taikė perteklines laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 225 000 Eur vertės gyvenamąjį namą, pastatytą žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklauso ne atsakovui V. U., bet visai šeimai ir dukrai J. U., ir šiuo metu vyksta teisinė jo registracija. Ieškinio suma atsakovui V. U. nėra didelė, todėl nėra būtinybės nukreipti išieškojimą į turtą, kuris nepriklauso atsakovui.
9.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas V. U. yra (duomenys neskelbtini) akcininkas ir turi 100 vnt. (tai sudaro 10 proc.) vardinių paprastųjų akcijų, kurių bendra vertė 2896,20 Eur. (duomenys neskelbtini) turi transporto priemonių, kurių bendra vertė sudaro 56 587 Eur, o atsakovo dalis šiame turte pinigine išraiška sudaro 5687,70 Eur, tačiau jų teismas neareštavo. Šiuo atveju nebuvo jokios būtinybės laikinąsias apsaugos priemones taikyti asmeniniam atsakovų turtui.
9.3. Atsakovai nuolat gyvena, dirba, mokosi (duomenys neskelbtini), nesiruošia niekur išvykti, juolab parduoti ar įkeisti turima turtą.
9.4. Ieškovės tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Atsakovo V. U. prastam įmonės valdymui ir padarytai žalai pagrįsti nepateikta pakankamai objektyvių duomenų. Ieškovė teismui pateikė tik tuos, kurie tariamai įrodo nuostolių padarymo tikimybę, tačiau nepateikė visų reikšmingų buhalterinių dokumentų. Atsakovo atžvilgiu nėra vykdomas joks baudžiamasis persekiojimas. Dėl to šiuo atveju laikytina, kad neegzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
9.5. Pagal teismų praktiką vien tik reikalavimų mastas nesudaro pagrindo išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atsiliepimas
10. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad nutartimi buvo pritaikytos perteklinės laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo šeimos nariams priklausančio gyvenamojo namo, kurio rinkos vertė 225 000 Eur, areštas. Nutartyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ieškinio reikalavimo ribose, tai yra 30 265,26 Eur sumai. 2019 m. gruodžio 4 d. pranešime apie turto arešto akto įregistravimą Turto arešto aktu registre Nr. TA2-19-152408 nurodyta, kad yra areštuojamas V. U., o ne jo šeimos ar kitų asmenų turtas ir kad turto arešto mastas yra 30 265,26 Eur.
10.2. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagristas ir kad nepateikti irodymai, jog egzistuoja grėsmė, kad teismo sprendimo ivykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Kiekvienas ieškinio teiginys ir ieškinio reikalavimas yra paremtas konkrečiais įrodymais, kurie buvo pridėti prie ieškinio. Teismui kartu su ieškiniu yra pateikta daugiau kaip 200 lapų dokumentų, tarp kurių yra ekspertizės aktas, įmonės buhalteriniai dokumentai, sutartys, asmenų paaiškinimai dėl bylai reikšmingu faktinių aplinkybių, eksperto išvados ir kita. Be to, pats atsakovas 2018 m. gruodžio 20 d. raštu, kuris buvo pateiktas kartu su ieškiniu, iš dalies pripažino padaręs žalą ieškovei. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo tokia apimtimi, kaip tai yra sprendžiama nagrinėjant byla iš esmės.
10.3. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo vardu galimai neturi jokio turto, išskyrus nekilnojamąjį turtą, kurį dovanojimo sutartimi perleido kitai atsakovei J. U., ieškinio reikalavimo 30 265,26 Eur suma atsakovo V. U. atžvilgiu yra labai didelė.
10.4. Atskirajame skunde klaidingai nurodoma, kad prieš atsakovą V. U. nėra vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Vilniaus apygardos prokuratūros 2019 m. birželio 10 d. nutarimu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
15. Nagrinėjamu atveju atsakovai (apeliantai) ginčija tiek pirmosios, tiek antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą, teigdami, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio ir nepateikė teismui irodymų, jog egzistuoja grėsmė, kad, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius, teismo sprendimo ivykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas.
Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, vertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018; 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019).
17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018).
18. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl atsakovo V. U. neteisėtais veiksmais (įmonės piniginių lėšų pasisavinimu, prekių, paslaugų ir degalų iš įmonės veiklai skirtų lėšų įsigijimu asmeninėms ar trečiųjų asmenų reikmėms) ieškovei padarytos 30 265,26 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo bei atsakovų V. U. ir J. U. 2019 m. sausio 23 d. sudarytos žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo. Ieškovė ieškinyje išsamiai išdėstė faktinį ieškinio pagrindą, aiškiai ir konkrečiai suformulavo materialiuosius teisinius reikalavimus. Taigi susipažinus su ieškinio turiniu ir prie jo pridėtais įrodymais, tarp kurių yra ekspertizės aktas, įmonės buhalteriniai dokumentai, sutartys ir kt., nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas. Tokiu atveju atsakovų (apeliantų) argumentai dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui
19. Spręsdamas dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškinio suma (30 265,26 Eur) atsakovui V. U. yra didelė, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių (neareštavus atsakovui priklausančio turto), kyla objektyvi grėsmė galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
20. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje prašoma iš atsakovo V. U. priteisti suma (30 265,26 Eur), turėtų būti vertinama kaip didelė atsakovo, kuris yra fizinis asmuo, atžvilgiu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Visgi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejant ir su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo šiuo aspektu (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-648-370/2017; 2019 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-261-450/2019).
21. Aptariamu atveju atsakovas V. U., turėdamas galimybę paneigti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl jam pareikštos didelės ieškinio sumos, jokių tai paneigiančių argumentų ar įrodymų, išskyrus teiginius apie turimas 100 vienetų vardinių paprastųjų (duomenys neskelbtini) akcijų, kurių bendra vertė 2896,20 Eur, nepateikė.
22. Kartu pažymėtina ir tai, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).
23. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2018 m. gruodžio 20 d. raštu iš dalies pripažino ieškovei padarytą žalą (10 000 Eur), o jau 2019 m. sausio 23 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi, kuri ginčijama šioje byloje, perleido savo dukrai (atsakovei) J. U. vienintelį jo valdytą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė. Tokiu atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimo sumai areštavo atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausantį turtą.
24. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė taip pat prašo pripažinti atsakovų V. U. ir J. U. 2019 m. sausio 23 d. sudarytą žemės sklypo dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Šio ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė uždrausti atsakovei J. U. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į ginčijama dovanojimo sutartimi atsakovei padovanotą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
25. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė, kaip ginčijama sutartimi perleisto žemės sklypo savininkė, turi realią galimybę šį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį realizuoti, sprendė, kad ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus, o šių priemonių nesiėmus, būtų užkirstas kelias patenkinti ieškovės reikalavimus.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylose, kuriose reiškiami reikalavimai dėl nekilnojamojo turto perleidimo sutarčių pripažinimo niekinėmis bei negaliojančiomis ir restitucijos natūra taikymo, itin svarbus yra status quo (esamos situacijos) išsaugojimas – užtikrinimas, kad ginčo objektu esantis nekilnojamasis turtas nebūtų perleistas ar kaip nors apsunkintas iki ginčo galutinio išsprendimo, nes priešingu atveju, šio turto grąžinimas natūra, t. y. pareikšto reikalavimo, jeigu jis būtų tenkintas, įvykdymas faktiškai taptų arba itin sudėtingu (tenka traukti naujus asmenis į bylą, ginčyti jų sudarytus sandorius) arba net neįmanomu.
27. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) net ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1218-516/2019; kt.).
28. Būtent tokia būtinybė atsirado šioje byloje, susiklosčius situacijai, kai atsakovas V. U., esant jam pareikštiems piniginiams reikalavimams, ginčijama dovanojimo sutartimi vienintelį jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) – neatlygintinai perleido savo dukrai (atsakovei) J. U. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai skolininkas sudaro sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, tokio sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 punktas).
29. Esant nurodytoms aplinkybėms ir teisiniams motyvams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės prašymą uždrausti atsakovei J. U. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į 2019 m. sausio 23 d. dovanojimo sutartimi iš atsakovo V. U. įgytą žemės sklypą.
30. Atsakovai (apeliantai) atskirajame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė perteklines laikinąsias apsaugos priemones – nepagrįstai areštavo ginčo žemės sklype pastatytą 225 000 Eur vertės gyvenamąjį namą, kuris priklauso ne atsakovui V. U., bet jo šeimos nariams.
31. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei atskirajame skunde teigia apeliantai, ieškinio reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo užtikrinti areštavo tik atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant pakankamai – pinigines lėšas, turtines teises ir (ar) kitą turtą, priklausantį atsakovui. Taigi atsakovų atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas areštavo ne tik atsakovui V. U., bet ir kitiems asmenims (atsakovo šeimos nariams) priklausantį turtą, atmestinas kaip nepagrįstas.
32. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį nepakeistą.