- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- e2-261-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00028-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- R. B., A. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų R. B. (M.) ir A. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1634-796/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždaros akcinės bendrovės „Tamtamas“, ieškinį atsakovams R. B. (M.) ir A. S. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB ,,Litlita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų R. B. (M.) ir A. S. solidariai 1 106 755,49 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė taip pat prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą 1 106 755,49 Eur sumai, nesant ar nepakankant šio turto, areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė R. B. (M.) buvo UAB ,,Litlita“ direktorė iki 2013 m. liepos 30 d., o atsakovas A. S. buvo bendrovės akcininku iki 2013 m. liepos 30 d. Pagal į bylą pateiktus įrodymus yra teisinis pagrindas teigti, kad UAB ,,Litlita“ direktorei R. B. (M.) ir akcininkui A. S. pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo kilo dar 2009 m., nes pagal 2009 ir 2010 metų UAB ,,Litlita“ balanso duomenis, kurie savo rodikliais yra panašūs, įmonė buvo nemoki. Abu atsakovai vienu metu 2013 m. liepos 30 d. tarpusavyje suderintais veiksmais pasitraukė iš nemokios bei jokios veiklos nevykdančios UAB ,,Litlita“, akcijas ir įmonės vadovo įgaliojimus perleisdami formaliam vadovui ir akcininkui V. T.. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi yra patvirtinti 1 106 755,49 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie susidarė per laikotarpį nuo 2009 metų. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai įmonės bei jos kreditorių atžvilgiu, ieškovė neturi pagrindo manyti, kad toks jų elgesys pasikeis. Nesąžiningumą įmonės, ir jos kreditorių atžvilgiu ieškovė sieja su atsakovų formaliai atliktais veiksmais, kai įmonei jau esant nemokiai, įmonė fiktyviai buvo perleista jos paskutiniam vadovui V. T., abiejų atsakovų tarpusavyje suderintais veiksmais. Valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. sausio 13 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo atskleidė fiktyvius abiejų atsakovų veiksmus, kai prisidengiant kitos įmonės veikla, buvo daromos mokesčių slėpimo schemos, galimai taip siekiant sau asmeninės naudos. Be to, atsakovams kaip fiziniams asmenims, pareikštas 1 106 755,49 Eur reikalavimas laikytinas itin dideliu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi areštavo atsakovams R. B. ir A. S. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, neviršijant 1 106 755,49 Eur sumos, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą, bei turto vertės sumažinimą, tačiau leido iš sąskaitoje esančių piniginių lėšų atsakovams atsiskaityti su ieškove BUAB „Litlita“.
5. Teismas nurodė, kad įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, kartu su ieškiniu teismui pateikė rašytinius įrodymus, kurie, jos vertinimu, patvirtina šias aplinkybes, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, kuriuos grindžia ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, taip pat atskleidė teisinius reiškiamo ieškinio argumentus. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra prima facie pagrįstas.
7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė remiasi didele ieškinio suma, kuri teismų praktikoje laikoma vienu iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad išsamių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį byloje nėra, atsakovai yra fiziniai asmenys, todėl teismas sutiko su ieškovės nuomone, jog ieškinio suma atsakovams laikytina didele. Ieškovė nurodė, jog atsakovų veiksmai ieškovės kreditorių atžvilgiu yra nesąžiningi, nes atsakovai vienu metu suderintais veiksmais pasitraukė iš įmonės veiklos bei pardavė jau nevykdančios veiklos bendrovės akcijas fiktyviam bendrovės vadovui V. T., todėl atsakovai gali mėginti savo turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ir tokiu būdu apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įgyvendinimą. Byloje yra pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo, kuriame nurodoma, kad UAB „Litlita“ automobilių pardavimą įformino akivaizdžiai rinkos kainoms neatitinkančiomis kainomis, bendrovės buhalteriniai dokumentai neatspindi tikrųjų ūkinių operacijų. Tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė, pardavusi naudotas transporto priemones, sąskaitose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas taip iškreipė savo veiklos turinį, į pridėtinės vertės ir mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas.
8. Įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus teismas padarė išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl taikė laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovai A. S. ir R. B. (M.) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
10. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės rėmėsi tik ieškinio sumos kriterijumi. Skundžiama nutartis nėra pakankamai motyvuota, o ieškovė nepateikė jokių duomenų ar aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, patvirtinančių realią grėsmę teismo sprendimo vykdymui.
10.2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovai buvo nesąžiningi kreditorių atžvilgiu, nes abu vienu metu pasitraukė iš įmonės veiklos. Atsakovė R. M. 2011 metais ir 2013 metais išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų bei vaiko priežiūros atostogų, buvo atleista iš bendrovės vadovės pareigų, nes pasikeitė įmonės akcininkas. Įmonės veikla nutrūko dėl 2011 metais Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų atliktos kratos įmonėje (buvo paimti kompiuteriai, dokumentai). 2013 metais buvo priimtas sprendimas įmonės akcijas perleisti. Muitinės tarnyba, atlikusi ikiteisminį tyrimą, nenustatė jokios atsakovų nusikalstamos veikos. Kratos metu paimtus įmonės dokumentus, kompiuterius Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai grąžino V. T..
Šalies argumentai
10.3. Ieškovės nurodytos aplinkybės nebuvo pakankamas pagrindas teismui spręsti, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Teismas rėmėsi ir besąlygiškai tikėjo ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, nors privalėjo įsitikinti ieškinio reikalavimų pagrįstumu, ar ieškovei palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Atsakovai apie jokius Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktus patikrinimus UAB ,,Litlita“, ar įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (1 082 409,99 Eur sumai), skolą Klaipėdos teritorinei muitinei, įmokas Valstybiniam socialiniam draudimui, nebuvo informuoti. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog akcijų pardavimo metu įmonė turėjo skolų.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė BUAB ,,Litlita“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
12. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad ieškovės ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Atsakovai apeliuoja į muitinės kriminalinės tarnybos atliktą poėmį, tačiau iš ieškovės turimų duomenų matyti, kad darant kratą, kurios metu buvo paimti UAB ,,Litlita“ dokumentai, V. T. nedalyvavo, atliekant kratą dalyvavo atsakovas A. S.. Poėmis buvo atliktas 2011 m. gruodžio 22 d., o akcijos perleistos V. T., ir įmonės vadovas pakeistas 2013 m. liepos mėnesį. Po formalaus V. T. paskyrimo įmonės vadovu, skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui teikė, bei visus veiksmus UAB ,,Litlita“ vardu atliko atsakovas A. S.. V. T. fiktyviai buvo paskirtas jokios veiklos nevykdžiusios UAB ,,Litlita“ direktoriumi, formaliai jam perleistos ir įmonės akcijas. Abu atsakovai vienu metu 2013 m. liepos 30 d., tarpusavyje suderintais veiksmais, pasitraukė iš nemokios ir jokios veiklos nevykdančios UAB ,,Litlita“, akcijas ir įmonės vadovo įgaliojimus perleisdami formaliam vadovui ir akcininkui V. T.. Pagal VĮ Registrų centras duomenis, UAB ,,Litlita“ vadovas nuo 2013 m. liepos 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo 2018 m. gegužės 7 d., buvo V. T.. Valstybinio socialinio draudimo pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta, kad įmonė neturi apdraustųjų nuo 2013 m. liepos 10 d.
12.2. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad jie nieko nežinojo apie valstybinės mokesčių inspekcijos atliktą patikrinimą bei paskaičiuotus įmonei mokesčius. Abu atsakovai buvo apklausti mokesčių inspekcijos, bei teikė paaiškinimus apie veiklą, kuri inspekcijos buvo pripažinta kaip nukreipta į mokesčių slėpimą, dėl ko ir buvo priskaičiuoti nuslėpti mokesčiai. V. T. vadovavimo įmonei laikotarpiu nebuvo atliktas nei vienas veiksmas, kurio pasekmėje būtų nuslėpti mokesčiai nuo valstybės. Civilinėje byloje Nr. eB2-1072-459/2016 Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė 2015 m. sausio 13 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Minėtas mokestinis patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dėl pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio, už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo. Sprendime nurodyta, kad UAB ,,Litlita“ pagal sutartį su Seišeliuose registruota įmone American Auto Inc kaip vykdytoja, įveždavo automobilius iš JAV į Lietuvą, o po to juos parduodavo minėtos įmonės vardu. Už šiuos automobilius gautų pajamų UAB ,,Litlita“ nepripažindavo savo pajamomis, o savo pajamomis pripažindavo tik nustatytą 100 Lt atlygį už kiekvieną parduotą automobilį. Dėl padarytų įmonės veiklos pažeidimų buvo priskaičiuota iš viso 1 047 416,16 Eur PVM mokesčio, delspinigių ir baudų, pelno mokesčio, delspinigių ir baudų. Taigi atsakovai vykdė veiklą fiktyviai prisidengdami kitos įmonės vardu, siekdami nemokėti mokesčių, iš to gauti naudos. Vykdant tokią veiklą didino įsipareigojimus kreditoriams, nors žinojo ir suprato, kad UAB ,,Litlita“ neišgalės grąžinti įsiskolinimų kreditoriams, nes neturi jokio turto ir vykdo nuostolingą veiklą nuo 2009 metų. Įvertinant aplinkybes, kad paskutinis formalus vadovas V. T. jokios realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, atsakomybė už įsipareigojimų susidarymą, žinant, kad jie nebus padengti, tenka atsakovams. Ieškinyje nurodyti atsakovų veiksmai (neveikimas) ieškovės (kreditorių) atžvilgiu turi būti vertinami kaip nesąžiningi, todėl patenkinus ieškinį, atsakovai gali vengti vykdyti teismo sprendimą. Ieškinio suma atsakovams laikytina didele.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas įpareigoti bankroto administratorių pateikti dokumentus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, pridėjimo prie bylos yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą bei vertinama ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1014/2013).
15. Atsakovai su atskiruoju skundu pateikė VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymas apie atsakovei išmokėtas išmokas, įmonės American Auto Inc teisinio statuso ir finansinės padėties pažymėjimą bei šios įmonės įgaliojimo kopiją. Šiais pateiktais naujais įrodymais atsakovai iš esmės įrodinėja aplinkybes susijusias su jiems byloje pareikštais ieškinio reikalavimais. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu dėl atsakovams taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo (CPK 42, 302, 314 straipsniai).
16. Ieškovė BUAB ,,Litlita“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė: 2015-04-08 V. T. paaiškinimus FNTT, 2015-06-10 įtariamojo V. T. apklausos protokolą, 2018-11-21 prašymą susipažinti, 2014-05-07 V. T. paaiškinimą, duomenis apie V. T. teistumus, 2016-03-23 nuosprendį, 2018-11-26 prašymą susipažinti, 2010-02-02 įgaliojimą, 2011-02-07 įgaliojimą, 2012-03-23 UAB ,,Litlita“ skundą, 2012-03-27 nutartį dėl trūkumų šalinimo, 2012-04-10 prašymą, 2011-12-22 kratos protokolą, 2012-05-13 prašymą, 2011-12-06 skundą, 2012-09-02 prašymą, 2014-02-21 prašymą, 2013-06-02 atstovavimo sutartį, 2015-08-10 apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateiktais naujais įrodymais iš esmės grindžiamos ieškinyje nurodytos aplinkybės. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo būtent teikiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei į tai, kad ieškovės pateikti nauji įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
17. Pažymėtina, kad tiek ieškovės, tiek atsakovų apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai galimai turės įtakos sprendžiant bylą iš esmės, todėl šalys juos galės teikti bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
19. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.
Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo
20. Apeliantai nesutikimą su teismo priimta nutartimi argumentuoja pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvimu, kvestionuodami teismo padarytą išvadą dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo.
21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kas yra tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga ir kokia apimtimi ji turi būti nustatyta sprendžiant tokį procesinį klausimą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Teismas, vertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018, 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019).
22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018).
23. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareikšto ieškinio forma ir turinys neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, ar kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną arba objektyviai neįmanomą teisių gynimo būdą. Priešingai, ieškovė ieškinyje ne tik nurodė faktinį pagrindą, t. y. išdėstė aplinkybes ir pateikė argumentus, kuriais grindžia savo reikalavimą atsakovams, bet nurodė ir teisinį pagrindą. Taip pat, priešingai nei teigia apeliantai, pateikė įrodymus, kurie, ieškovės manymu, pagrindžia ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, duomenų dėl ieškinio atsakovų atžvilgiu akivaizdaus nepagrįstumo nenustatė.
Dėl grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui
24. Apeliantai teigia, kad ieškovė nenurodė jokių duomenų ar aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, patvirtinančių realią grėsmę teismo sprendimo vykdymui, o teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės rėmėsi tik ieškinio sumos kriterijumi. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantų argumentu.
25. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civilinio proceso kodekso nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui gali būti reikšminga ir ieškinio suma, ir atsakovo turtinė padėtis bei jos pokyčių perspektyvos, ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, ir kitos panašios aplinkybės.
26. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje prašoma iš atsakovų priteisti suma (1 106 755,49 Eur), turėtų būti vertinama kaip didelė atsakovų, kurie yra fiziniai asmenys, atžvilgiu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017;; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Visgi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejant ir su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovams, t. y. būtent jie turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovams nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo šiuo aspektu (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip matyti, apeliantai, turėdami galimybę paneigti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl jiems pareikštos didelės ieškinio sumos, jokių tai paneigiančių argumentų ar įrodymų nepateikė.
27. Taip pat pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumą ir pagrįstumą, matyti, kad priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi ne vien ieškinio sumos kriterijumi, bet ir byloje esančių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad atsakovai vykdydami bendrovės veiklą galimai buvo nesąžiningi, todėl jie gali mėginti savo turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ir tokiu būdu apsunkinti ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
28. Byloje nustatyta, kad ieškovės BUAB ,,Litlita“ vardu bankroto administratorė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei R. B. (M.), kuri buvo UAB ,,Litlita“ direktorė nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d., ir atsakovui A. S., kuris buvo bendrovės akcininku nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d. Ieškovė nurodė, kad abu atsakovai vienu metu 2013 m. liepos 30 d. pasitraukė iš nemokios ir jokios veiklos nevykdančios UAB ,,Litlita“, akcijas ir įmonės vadovo įgaliojimus perleisdami formaliam vadovui ir akcininkui V. T.. Byloje pateiktame Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 13 d. sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dėl pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo, nustatyta, kad UAB ,,Litlita“ į valstybės biudžetą turi sumokėti 1 047 416,16 Eur nesumokėtų mokesčių. Minėtame sprendime nurodyta, kad UAB ,,Litlita“ vykdė veiklą prisidengusi įmonės American Auto Inc vardu, atvežant iš Jungtinių Amerikos Valstijų daužtas transporto priemones į Lietuvos Respublikos teritoriją laikinam įvežimui ir tolimesniam pardavimui po jų sutvarkymo. Taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 13 d. sprendime nurodyta, kad UAB „Litlita“ transporto priemonių pardavimą įformino akivaizdžiai rinkos kainoms neatitinkančiomis kainomis, bendrovės buhalteriniai dokumentai neatspindi tikrųjų ūkinių operacijų turinio, bendrovė pardavusi naudotas transporto priemones, sąskaitose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir taip iškreipė savo veiklos turinį, į pridėtinės vertės ir mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus ir prieštaringus duomenis apie gautas pajamas.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui vertinti tikėtiną atsakovų nesąžiningumą, kas leido teismui daryti išvadą, jog atsakovai gali mėginti savo turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ir tokiu būdu apsunkinti ieškovei galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, juolab, kad išvados dėl galimo nesąžiningumo nepaneigtos, tuo labiau, kad ieškovas aplinkybes grindė ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimu. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepaneigta, dėl ko pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovams, yra pagrįsta ir teisėta.
30. Atskirojo skundo argumentai dėl to, jog muitinės tarnyba, atlikusi ikiteisminį tyrimą, nenustatė jokios atsakovų nusikalstamos veikos, nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisingumo.
31. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.