Kauno apygardos teismo nutartis

3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 17 d. sprendimu, visiškai tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė ieškovei BVšĮ „Kėdainių kraštas“ solidariai iš atsakovų I. M. ir A. Š. 10 878,76 Eur sumą ir iš kiekvieno atsakovo po 175,00 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovų I. M. ir A. Š. lygiomis dalimis valstybei po 163,00 Eur žyminio mokesčio, ir po 8,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (1 t., b. l. 110-117).

4. Teismas nustatė, kad atsakovai I. M. ir A. Š. 2011 m. rugpjūčio 3 d. pasirašė steigimo sutartį dėl viešosios įstaigos „Kėdainių kraštas“ įsteigimo Pagal steigimo sutarties 9.1 punktą steigėjų įnašai yra paskirstomi lygiomis dalimis, po 50 proc. ir sudaro po 3 000 Lt. 2011 m. rugsėjo 7 d. buvo įregistruoti įstaigos įstatai Juridinių asmenų registre ir I. M. buvo paskirta įstaigos vadovu, nustatant vienasmenį vadovo atstovavimą įstaigai. Įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartimi VšĮ „Kėdainių kraštas“ buvo pripažinta nemokia ir jai buvo iškelta bankroto byla ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu, įstaigos bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Talismanas LT“. Bankroto byla buvo iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) pareiškimą. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios VšĮ „Kėdainių kraštas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, pagal kurį antros eilės kreditoriai – VMI su 65,46 Eur reikalavimu, VSDFV Kauno skyrius su 2 956,48 Eur reikalavimu, trečios eilės kreditoriai – UAB „Linale“ su 6 945,30 Eur reikalavimu, UAB „SNORAS distressed assets“ su 911,52 Eur reikalavimu. Bendra reikalavimų suma pagal šią nutartį sudaro 10 878,76 Eur.

5. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

6. Teismas, vertindamas atsakovo A. Š. argumentus, kad ieškovė, veikdama per bankroto administratorių, šioje byloje turi pareigą nustatyti tikslią įstaigos nemokumo datą, nustatė, kad atsakovė I. M. iškėlus ieškovei bankroto bylą neperdavė bankroto administratoriui ieškovės turto bei dokumentų. Dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti tikslios ieškovės nemokumo datos, tačiau žinoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 5 d. išdavė vykdomąjį dokumentą dėl 5 029,68 Eur skolos ir 1 915,62 Eur palūkanų išieškojimo UAB „Linale“ naudai iš skolininko VšĮ „Kėdainių kraštas“ ir vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstoliui Aleksandrui Ščiukinui. Teismas įvertinęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius kreditorinių reikalavimų dydį, aplinkybes, susijusias su įsiskolinimų susidarymu, darė išvadą, kad įstaigos vadovės neteisėti veiksmai, konstatuoti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1343-343/2019, dėl kurių šioje byloje negalima nustatyti tikslios įmonės nemokumo pradžios datos, negali užkirsti kelio teismui spręsti klausimą dėl atsakovų atsakomybės pagal pareikštą ieškinį. Todėl atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad nenustačius tikslios nemokumo pradžios datos, neįmanoma nustatyti žalos dydžio.

7. Teismas pažymėjo, kad nemokumo pradžios momentas ir žalos dydis šioje byloje turi būti nustatomas pagal byloje esančius dokumentus, proceso dalyvių paaiškinimus ir kitus surinktus įrodymus. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai įstaigos nemokumo pradžia laiko datą, ne vėlesnę nei 2013 metų gegužės mėn., remiantis antstolio Aleksandro Ščiukino 2019 m. balandžio 9 d. patvarkymu Nr. S-19-110-11706, kadangi išduodant vykdomąjį dokumentą, įstaigos skola išieškotojui UAB „Linale“ viršijo įstaigos steigėjų įnašais suformuotą kapitalą, įstaigos skola kreditoriams sistemiškai augo dėl prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo. Dėl tų pačių priežasčių ieškovas pagrįstai žalos dydį sieja su kreditorių reikalavimų bankroto byloje suma – 10 878,76 Eur.

8. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal teismų praktiką, juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019).

9. Teismas pažymėjo, kad viešosios įstaigos vadovo teisės, pareigos, funkcijos, kompetencija yra reglamentuojama 2004 m. sausio 27 d. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo Nr. IX-1977 nuostatomis. Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1048 redakcija) nustatyta, kad: viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais; viešosios įstaigos vadovas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą dalininkams apie įvykius, turinčius esminės reikšmės viešosios įstaigos veiklai, viešosios įstaigos dalininkų registravimą, informacijos apie viešosios įstaigos veiklą pateikimą visuomenei, viešos informacijos paskelbimą, kitus veiksmus, kurie yra vadovui numatyti teisės aktuose bei viešosios įstaigos įstatuose. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešosios įstaigos vadovas turi parengti ir pateikti eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą. Ši ataskaita yra vieša. Bet kurio fizinio ar juridinio asmens reikalavimu viešoji įstaiga turi sudaryti sąlygas jos buveinėje ar kitais įstatuose nurodytais būdais su šia ataskaita susipažinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 išaiškino, kad viešosios įstaigos vadovas, kaip subjektas, pagal pareigas organizuojantis įstaigos veiklą, geriausiai žino arba turi žinoti, kokia yra įstaigos finansinė padėtis, inter alia (be kita ko), kokios jos galimybės vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, todėl jam pirmiausia ir kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, jai nebegalint nustatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.

10. Teismas nustatė, kad atsakovė I. M. nuo pat įstaigos įsteigimo nebuvo nei karto pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, jai vadovaujant nei karto nebuvo sušauktas dalininkų susirinkimas, ji nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įstaigai, kadangi bankroto byla iškelta pagal VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą, be to, bankroto administratoriui nebuvo perduota jokio įstaigos turto, o kreditorinių reikalavimų suma bankroto byloje siekia 10 878,76 Eur. Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką pagal byloje esančius įrodymus darė išvadą, kad atsakovė I. M. pagal einamas įstaigos vadovės pareigas ir jai suteiktą vienasmenio atstovavimo įstaigai teisę, disponavo visa informacija apie įmonės finansinę padėtį, žinojo jos turto sudėtį, įmonės skolininkus ir kreditorius, atsiskaitymo pagal įmonės sudarytas sutartis terminus. Todėl jai buvus įstaigos vadove nuo pat jos įsteigimo, nesikreipus į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu pažeidus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, tenka pareiga atlyginti įstaigai padarytą žalą už nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 išaiškinta, kad sisteminė ĮBĮ 5 ir 8 straipsnių nuostatų analizė sudaro pagrindą konstatuoti, kad juridinio asmens savininkas, kaip ir vadovas, turi pareigą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nustatytomis sąlygomis pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. Viešosios įstaigos dalininkai ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme yra tokios įstaigos savininkai, vadinasi, yra subjektai, bendriausia prasme turintys pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo. Įstaigos vadovo pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo ir šios pareigos prioritetiškumas neeliminuoja įstaigos dalininko (dalininkų) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo, jeigu, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, vadovas nesiima tokių veiksmų, kai jam tampa žinoma apie įstaigos nemokumą.

12. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnis (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-606 redakcija) reglamentuoja visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją. Šis viešosios įstaigos organas pagal pareigas, inter alia, tvirtina įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienais metais per keturis mėnesius nuo viešosios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas. Viešosios įstaigos vadovas privalo eiliniam visuotiniam dalininkų susirinkimui pateikti viešosios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų viešosios įstaigos veiklos ataskaitą. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 7, 8 dalis, įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinys – finansinių ataskaitų rinkinys, kuriame pateikiami apibendrinti įstaigos finansinių metų duomenys apie įstaigos finansinę būklę, veiklos rezultatus, pinigų srautus.

13. Teismas spręsdamas dėl atsakovo A. Š. nedalyvavimo ieškovės valdyme priežasčių atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje atsakovo atstovė negalėjo teismui atsakyti į klausimą, ar atsakovas kreipėsi į vadovę dėl informacijos suteikimo, ar reikalavo sušaukti susirinkimus. Teismas konstatavo, kad į šią bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog atsakovas kaip ieškovės savininkas būtų kreipęsis į vadovę dėl informacijos suteikimo, ar reikalavęs sušaukti susirinkimus, ar atlikęs kitus aktyvius veiksmus gauti informaciją apie įstaigos finansinę padėtį, nors abu atsakovai I. M. ir A. Š. buvo pažįstami. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad šioje byloje nenustatyta objektyvių aplinkybių, kliudžiusių atsakovui A. Š. aktyviai domėtis įstaigos veikla ir jos finansine padėtimi.

14. Teismas pažymėjo, kad viešosios įstaigos dalininko teisinis statusas, inter alia, apima neeilinio visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę. Dalininko nesidomėjimas įstaigos veikla daugiau nei 7 metus, neturint jokios informacijos apie įstaigos veiklą, jos finansinę padėtį, atsakovui nepateikus teismui jokių įrodymų, kad jis kreipėsi informacijos, negali būti laikomas teisėtu atsakovo, kaip įstaigos dalininko, pareigų vykdymu. Todėl teismas vertino, kad atsakovas kaip dalininkas turėjo teisės aktuose įtvirtintas priemones susipažinti su įstaigos finansine būkle ir, nustačiusios įstaigos nemokumo požymius, teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu to nepadarė įstaigos vadovė. Todėl teismas sprendė, kad šioje byloje konstatuotinas neteisėtas atsakovo kaip įstaigos dalininko neveikimas, nevykdant pareigos domėtis šios įstaigos veikla, ir su tuo susijęs pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo esant šios įmonės nemokumo būsenai nevykdymas.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atsiliepimo argumentus, kad šiuo atveju negalima solidarioji atsakovų atsakomybė. Pagal teismų praktiką, jeigu nustatoma, kad pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Teismas pažymėjo kad atsakovas A. Š. turėjo pareigą domėtis įstaigos veikla, o nustatęs įstaigos nemokumo požymius, turėjo pareigą teismui pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu to nepadarė įstaigos vadovė atsakovė I. M.. Šiuo atveju įstaigos dalyvio (A. Š.) ir įstaigos vadovės (I. M.) civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat - pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas. Atsakovai šioje byloje neįrodė, jog kreditoriams padaryta žala nėra bendra, todėl teismas sprendė, kad abu atsakovai laikytini solidariai atsakingais už kilusią žalą.

16. Teismas pažymėjo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad galima spręsti dėl juridinio asmens vadovo bei dalyvio atsakomybės dėl nesavalaikio bankroto bylos inicijavimo ir nustatyti neva juridiniam asmeniui padarytą žalą, net nenustačius juridinio asmens nemokumo momento, o žalos dydį tapatinti su visa juridinio asmens kreditorinių įsipareigojimų suma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje konstatuota, jog tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Taigi pirmiausia bylose, kuriose sprendžiama dėl žalos priteisimo iš vadovo ar kitų subjektų, kuriems nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą, turėtų būti įrodinėjamas ir nustatinėjamas nemokumo ir pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė pareigos inicijuoti bankroto bylą tikslaus momento.

17.2. Juridinio asmens nemokumo momentas turi būti vertinamas remiantis tiek įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, tiek pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, tiek įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą ir t.t. Šioje byloje nėra nei vieno pirminio, antrinio apskaitos dokumento, sutarties ar bet kokio įstaigos dokumento, iš kurio būtų galima spręsti dėl nemokumo momento. Įstaigos finansinė atskaitomybė viešajam registrui nebuvo teikta nuo pat jos įsteigimo, visgi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas laikė 2013 m. balandžio 9 d. antstolio Aleksandro Ščiukino patvarkymą, kuriame konstatuotas vykdomojo dokumento išdavimo laikotarpis, nors ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje aiškiai apibrėžiama, kada įmonė yra laikoma nemokia.

17.3. Skundžiamame sprendime teismas akcentuoja įstaigos vadovės neteisėtus veiksmus neperduodant bankroto administratoriui įstaigos turto ir dokumentų, dėl ko nėra galimybės nustatyti įstaigos nemokumo momento, tačiau šios aplinkybės tinkamai neįvertina bei nekvalifikuoja ieškinio reikalavimų kontekste. Būtent ši aplinkybė bei vadovės pažeidimo pobūdis suponuoja visiškai kitą bankrutuojančios įstaigos interesų gynimo instituto taikymą. Atvejais, kai yra paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai yra savarankiškas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Todėl minėta aplinkybė skiria žalos iš vadovo ir/ar dalyvio atlyginimo institutą nuo tyčinio bankroto instituto. Teismas, neturėdamas galimybės nustatyti nemokumo ir pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento, negalėjo spręsti nei dėl tokios pareigos pažeidimo, nei dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą momento, nei tapatinti žalos dydį su kreditorinių reikalavimų suma. Teismas privalėjo teisingai kvalifikuoti ginčą ir nustatyti, kad jokia civilinė atsakomybė, kai nėra galimybės nustatyti nevykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą fakto, nėra galima, kol nėra nustatyto tyčinio bankroto fakto (pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą). Tik nustačius tyčinio bankroto faktą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą (kai nėra galimybės nustatyti nemokumo priežasčių ir jo atsiradimo momento), bankrutuojančiam juridiniam asmeniui atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo ir tik tokiu atveju atsiranda pagrindas žalos sumą kildinti iš visos kreditorinių reikalavimų sumos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3456-378/2018).

17.4. Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018).

17.5. Nagrinėjamu atveju, nesant jokių duomenų nuo kada atsirado atsakovo pareiga inicijuoti bankroto bylą, kaip didėjo kreditorinių reikalavimų prieaugis, nėra net teorinės galimybės nustatyti žalos dydį. Net vadovaujantis teismo nustatytu nemokumo momento data - 2013 m. gegužės mėn., žalos dydis negali būti visa kreditorinių reikalavimų suma. Jeigu pirmosios instancijos teismas laiko, kad įstaiga nemokia tapo po pirmo vykdomojo rašto išdavimo momento, tai pastarasis kreditorinis reikalavimas negali būti laikomas žalos suma, o tik tolimesnis kreditorinių reikalavimų prieaugis. Taigi, net vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika dėl nemokumo momento, žalos sumą gali sudaryti tik visi po 2013 m. gegužės mėn. atsiradę kreditoriniai reikalavimai, kurių suma sudaro 3 933,46 Eur.

17.6. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo, kaip įstaigos dalyvio, pareigos inicijuoti įstaigos bankroto bylą nustatė, kad atsakovas turėjo lygiavertę pareigą įstaigos vadovui inicijuoti bankroto bylą. Šią pareigą teismas kildina iš to, kad nepaisant to, jog įstaigos vadovas nevykdo savo pareigos rengti finansinės atskaitomybės dokumentus, šaukti visuotinius susirinkimus ir kt., viešosios įstaigos dalyvis turi teisę ir pareigą domėtis įstaigos veikla, negali pasirinkti pasyvaus dalininko vaidmens. Tokias išvadas teismas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105684/2019 išvadomis, nors šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Teismo sprendime nurodytoje nutartyje, kurioje suformuota teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika vadovaujasi teismas, buvo sprendžiamas įstaigos dalyvių pareigos inicijuoti bankroto bylą klausimas, kai įstaigos vadovas nemokumo laikotarpiu buvo inicijavęs net tris visuotinius dalininkų susirinkimus. Negana to, viename jų buvo svarstomas įstaigos veiklos pobūdžio pakeitimas, kas suponuoja išvadą, jog dalyviai aktyviai dalyvavo įstaigos veikloje bei žinojo įstaigos finansinę padėtį, todėl logiška, jog tokiu atveju dalyviui tenka lygiavertė įmonės vadovui pareiga inicijuoti bankroto bylą. Tokia praktika nesudaro precedento šiai bylai, nes šioje byloje nagrinėjami įstaigos vadovo bei dalininko civilinės atsakomybės klausimai, kai vienas iš dalininkų (Atsakovas) faktiškai atliko tik investuotojo funkciją (dėl ko tapo dalininku), o kitas dalininkas ir tuo pačiu vadovas organizavo ir vykdė visą įstaigos veiklą, tačiau nuo įstaigos įsteigimo nei karto nešaukė nei visuotinio dalininkų susirinkimo, nei rengė finansinės atskaitomybės dokumentus.

17.7. Pirmosios instancijos teismas išvis neindividualizavo konkrečios situacijos ir nevertino faktinio atsakovo vaidmens įstaigos veikloje, realios galimybės susipažinti su įstaigos veikla, dokumentais ir pan. Kaip buvo paaiškinta teismui posėdžio metu, į atsakovą kreipėsi atsakovė I. M., prašydama investuoti į jos idėją - leisti vietos laikraštį. Atsakovas įvertinęs gražią ir visuomenei reikšmingą idėją sutiko investuoti į atsakovės idėją ir davė pusę įnašo įstaigos steigimui. Dėl šios priežasties atsakovas buvo vienas iš dalininkų ir pasirašė įstaigos steigimo dokumentus. Atsakovas, sutikdamas finansiškai prisidėti prie įstaigos veiklos, niekada nesvarstė dalyvauti įstaigos veikloje. Taigi, priešingai nei nustatė teismas, jis ne tyčia pasirinko pasyvaus dalininko vaidmenį, siekdamas išvengti bet kokios atsakomybės, tačiau niekada veiklos dalyviu ar organizatoriumi ir nesiekė būti. Atsakovo valia buvo palaikyti visuomenišką ir Kėdainių gyventojams aktualią idėją – laikraščio leidybą. Visą idėją įgyvendino atsakovė, kuri yra lygiavertė atsakovui steigėja ir įstaigos vadovė. Ji vienintelė organizavo įstaigos veiklą bei žinojo faktinę įstaigos finansinę padėtį. Būtent ji atsakė už visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą (Įstatų 45.3. str.), kuris nei karto nebuvo sušauktas. Vadovės pareigos sušaukti visuotinį dalininkų susirinkimą neįvykdymas lėmė tai, jog atsakovui, kaip dalininkui, nebuvo žinoma BVšĮ „Kėdainių kraštas“ finansinė padėtis. Be to, vadovė nepaisė ir pareigos pranešti apie finansinės padėties pablogėjimą, kuris turėjo esminės reikšmės įstaigos veiklai (Įstatų 45.5. punktas). Taigi atsakovas, kaip dalininkas, šiuo atveju nežinojo, kad BVšĮ „Kėdainių kraštas“ pasiekė nemokumo stadiją, todėl negalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, dalininko pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda tik tada kai dalininkas sužino apie nemokumo atsiradimo momentą ir tai, kad pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdo vadovas. Dėl skirtingų teisių ir pareigų santykio, akivaizdu, kad dalyviui pareiga inicijuoti bankroto bylą kyla vėliau nei vadovui. Byloje teismas išvis nevertino dalyviui tenkančios pareigos atsiradimo momento, todėl negalėjo spręsti dėl atsakovo pareigų pažeidimo - neteisėtų veiksmų, o tuo labiau taikyti civilinę atsakomybę.

17.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovų atsakomybė dėl pareigos inicijuoti bankroto procesą nevykdymo yra solidari, nes dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio (akcininko) funkcijų jų atsakomybė, kylanti neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, paprastai negali būti solidari. Kiekvienas jų privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno jų civilinių sąlygų visetą pagal faktines bylos aplinkybes dėl skirtingo pareigos inicijuoti kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Nagrinėjamu atveju pats pirmosios instancijos teismas byloje netyrė ir nesiaiškino nei atsakovo pareigos pažeidimo momento, nei žalos atsiradimo fakto, dydžio, nei solidariosios atsakomybės pagrindų, todėl nėra aišku, kaip atsakovas turėjo apsiginti nuo aplinkybių, kurių teismas išvis nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

18.1. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas. Atsakovas savo apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad ginčijame 2020 m. liepos 17 d. sprendime konstatuota, jog galima taikyti atsakomybę ir pritaikyti žalą, net nenustačius nemokumo momento. Šis atsakovo argumentas yra visiškai nepagrįstas, nes Kauno apylinkės teismo ginčijamame sprendime nurodyta ir nustatyta, kad ieškovė VšĮ „Kėdainių kraštas“ tapo nemokia ne vėliau kaip 2013 metų gegužės mėnesį. Teismas savo sprendime nurodė, kad jeigu negalima nustatyti tikslios nemokumo atsiradimo datos, tai negalėtų būti kliūtis spręsti klausimą dėl atsakovų atsakomybės ir aiškiai nustatė žinomą nemokumo momentą. Pažymėtina, kad nustačius vėliausiai galimą nemokumo datą - 2013 metų gegužės mėnesį, atsakovų atsakomybės klausimui spręsti pakako duomenų, nes į bylą nėra pateikta jokių kitų įrodymų dėl kitos nemokumo datos nustatymo, todėl laikytina, kad teismas teisingai nustatė nemokumo momentą.

18.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai I. M., A. Š. neperdavė bankroto administratoriui jokių finansinės apskaitos dokumentų, pati viešoji įstaiga nėra įvykdžiusi pareigos pateikti VĮ „Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų. Tokiu atveju, kai dokumentai yra neperduodami, neišsaugomi, paslepiami, kai neteikiama finansinė atskaitomybė galima konstatuoti, kad tai padaryti turėję asmenys veikė nesąžiningai ir tokie nesąžiningi asmenys negali gintis tuo, kad nėra dokumentų. Abu atsakovai buvo viešosios įstaigos dalininkai, turėjo po 50 procentų dalių ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dalininkai privalėjo vykdyti jų kaip įstaigos dalininkų pareigas. Pats atsakovas A. Š. pripažino, kad jis viešosios įstaigos veikla, nereikalavo sušaukti dalininkų susirinkimų, todėl prisiėmė riziką, kad nebus įvykdyti įstatymo reikalavimai dėl finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir šių dokumentų nebuvimas rodo, kad šis atsakovas veikė nesąžiningai, o tuo pačiu ir neteisėtai. A. Š. neinicijavo administracijos vadovo pakeitimo, nėra per 7 metus pareikalavęs, kad būtų sušauktas dalininkų susirinkimas. Pažymėtina, kad būtent A. Š. ir I. M. nusprendė bendrai administracijos vadovu paskirti I. M., kuri netinkamai vykdė viešosios įstaigos vadovės pareigas. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad I. M. slėpė nuo jo informaciją ar jam kitaip buvo trukdoma gauti šią informaciją.

18.3. Šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl VšĮ „Kėdainių kraštas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, tyčinio bankroto nustatymo faktas nėra siejamas su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą kreditoriams dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

18.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš atsakovų padaryta žala atitinka ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydį, nes bankroto byla buvo inicijuota tada, kai nebuvo likę jokio ieškovės turto kreditorių reikalavimams padengti. Abiejų atsakovų atsakomybė yra solidari, nes abu atsakovai, kaip lygus dalininkai neatliko jiems priklausančios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju galima solidari atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004 išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti atsakomybės prisidengdami ribota turtine atsakomybe tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui. Nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo.