- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-300-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Dalia Višinskienė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- T., T. I.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretysis asmuo T. I..
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 7884,91 Lt įsiskolinimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas teikia šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam atsakovui, turinčiam prievolę mokėti mokesčius už teikiamą šilumą ir karštą vandenį. Atsakovui už ieškovo suteiktas paslaugas nuo 2002-11-01 iki 2008-07-01 susidarė įsiskolinimas už šilumos energijos tiekimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas buvo išnuomotas trečiojo asmens T. I. keturių asmenų šeimai. Pažymėjo, jog pagal LR CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Nurodė, jog ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė, todėl ieškinys buto savininkui reiškiamas nepagrįstai.
Tretysis asmuo T. I. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 7884,91 Lt įsiskolinimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2008-08-20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1170,42 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas rėmėsi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, teismų praktika, pagal kurią šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas, o ne nuomininkas. Nurodė, kad kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, atsakomybė šiuo atveju už susidariusią skolą tenka Vilniaus miesto savivaldybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/08, kadangi skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Šioje bylose nuomininkai visą laiką nemokėjo už ieškovo suteiktas paslaugas, o nagrinėjamoje byloje tretysis asmuo T. I. iš dalies mokėjo. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr.2A-587-492/2009 pažymėjo, kad tokie veiksmai, kaip šilumos energijos tiekimas, faktiniai nuomos santykiai, tik patvirtina, kad šilumos energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp nuomininko – trečiojo asmens ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB „Vilniaus energija“ yra pastarosios teisių perėmėjas. Apeliantas pažymėjo, kad nors su buto nuomininke nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už suteiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Apeliantas pažymėjo, kad tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V, pagal kurio 2 punktą ieškovas turėjo sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsakovas laiko, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Apeliantas nurodė, Vilniaus miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“. Apeliantas nesutiko su teismo priteistomis 1170,42 Lt išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nes ši byla nesudėtinga, dokumentų parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, įrodymų rinkimo. Taip pat priteista suma nebuvo pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Vilniaus energija“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti; papildomai priteisti 1 210,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad 2001-07-11 Vyriausybės nutarimas Nr.876 nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo sutarties subjektų prasme. Atsakovo nurodyti precedentai bylose Nr. 3K-3-211/2007 ir 3K-3-269/2005 nėra taikytini šio ginčo atveju, nes šiose bylose nagrinėjami ginčai ne dėl atsiskaitymo už šilumos ir karšto vandens paslaugas, be to, ginčas kilęs tarp kitų subjektų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad, nesant individualių rašytinių sutarčių, su paslaugų tiekėjais už šilumos energiją ir elektros energiją privalo atsiskaityti patalpų savininkas. Nesutikdamas su apelianto nuorodomis į Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą, ieškovas teigė, kad Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs ir priešingų sprendimų nei nurodė atsakovas. Nurodė, jog reikalingas trišalis rašytinis susitarimas tarp šilumos tiekėjo, nuomininko ir savininko, jog šilumos vartotoju nuo tam tikro momento būtų laikomas pats nuomininkas. Ieškovas nesutiko, jog jis nepateikdavo ieškovui paskaičiavimų už suteiktas paslaugas. Kadangi nebuvo gautas prašymas sąskaitas siųsti kitu adresu, ieškovas jas siuntė adresu, kuriuo teikiamos paslaugos. Ieškovas taip pat nesutiko su apelianto teiginiu, kad savivaldybė, nuomodama būstą, civiliniuose santykiuose dalyvauja ne lygiais pagrindais. Priešingą išvadą yra padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje. Argumentuodamas savo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovas nurodė, kad jos neviršija rekomendacijose nustatytų dydžių, be to, ruošiant procesinius dokumentus bei ruošiantis teismo procesams reikia tikrinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teisės praktiką, todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagrįstos.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešas interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam Algirdo g. 37-38, Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, ir už laikotarpiu nuo iki 2002-11-01 iki 2008-07-01 butui tiektą šilumos energiją yra susidaręs 7884,91 Lt įsiskolinimas (b.l. 6-7). Minėtame bute nuomos pagrindu gyvena T. I. (b.l. 44-46). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme, jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose, teisės aiškinimą bei formuojamą teismų praktiką, ieškovo reikalavimą priteisi įsiskolinimą tenkino, remdamasis tuo, kad, jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja LR CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis vadovavosi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias LR CK normas (LR CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (LR CPK 4 straipsnis).
Kaip minėta aukščiau, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis Algirdo g. 37-38, Vilniuje, išnuomotas T. I., bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus – 2001-01-25 Vilniaus miesto valdybos sprendimą dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo su T. I., 2007-09-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, 2001-01-31 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartį Nr.47, tačiau byloje nėra duomenų, kad viešame registre būtų atlikti įrašai apie nuomą, todėl ja remtis prieš trečiuosius asmenis negalima (LR CK 6.478 straipsnio 2 dalis).
Šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininkų susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkai taps šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais). Kadangi byloje nenustatyta, kad tokio susitarimo būta, tai už butui tiektą šilumą privalo mokėti jo savininkas (atsakovas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismų praktikos.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto nuomininkais rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, nuomininkas ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją. Tokie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, nes, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko - šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko - buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo - pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkas būtų siekęs sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, sudarydama buto nuomos sutartį būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją (susitarta dėl nuomos mokesčio ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas). Mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimas, bendro naudojimo patalpų ir teritorijų valymas, liftų priežiūra ir kt.) yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti LR CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl negali būti pripažįstama pagrįsta apelianto pozicija, jog tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V, kadangi pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinę šilumos energijos tiekimo sutartį, o konkliudentiniais veiksmais, atsižvelgiant į išdėstytą teisės normų aiškinimą, šilumos energijos tiekimo sutartis gali būti laikoma sudaryta tik tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko, t.y. tarp ieškovo ir atsakovo, o ne trečiojo asmens.
Atsiliepimas
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nurodyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo T. I. iš dalies mokėjo ieškovui už jo teikiamas paslaugas nekeičia Vilniaus miesto savivaldybės, kaip patalpų savininkės, prievolės atsiskaityti su šilumos energijos tiekėju ieškovu UAB „Vilniaus energija“ esmės, todėl jis privalo sumokėti įsiskolinimą.
Šalies argumentai
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė be pagrindo teigia, kad atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, nes nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip verslo subjektas, o realizuoja jam pavestą socialinės paramos funkciją. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės paramos teikimą (tarp jų –ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų siūlyti ieškovui ir trečiajam asmeniui atlikti tokius veiksmus arba bent pradėti derybas, siekdamas įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t.y. atsakovas elgėsi nerūpestingai net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo - pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t.y. ar nuomininkais atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. LR CK 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr. 658 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t.y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog iš atsakovo ieškovui priteista 1170,42 Lt bylinėjimosi išlaidų suma nebuvo pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis – 237 Lt (b.l. 2, 22) Lt, taip pat išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu trečiajam asmeniui 338,95 Lt (b.l. 111, 112, 139, 140). Iš ieškovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros (b.l. 127) matyti, jog apmokėjimas už advokato paslaugas buvo įvykdytas 2009-09-30, paslaugų pavadinime nurodant „ieškininių pareiškimų Nr. 1VE-272 ir Nr. 1VE-276 parengimas“, tačiau nepateikė įrodymų, jog ieškininis pareiškimas Nr.1VE-276 buvo parengiamas šios bylos nagrinėjimui. Todėl preziumuojama, jog išlaidos advokato pagalbą apmokėti sudarė 590 Lt ir neviršijo rekomenduojamų LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų dydžių, bei atitiko atlikto darbo sudėtingumą. Visos paskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos sudaro 1165,95 Lt, neįskaičiuojant ieškovo bankui sumokėto užmokesčio už operacijas tarp kliento sąskaitų. Pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, jog visos ieškovo apmokėjimo operacijos buvo vykdomos banko pavedimu, todėl yra logiška, kad 4,47 Lt išlaidų ieškovas patyrė naudodamasis elektronine bankininkyste. Atsižvelgiant į išdėstytą pirmos instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų mažinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, teismo posėdyje ieškovo atstovas nedalyvavo, todėl ieškovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 1210 Lt iki 250 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 250 (du šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui UAB „Vilniaus energija“.