Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

2. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi Institucijos 2025 m. birželio 5 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. skundas netenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

3.4. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines įvykio aplinkybes, skundžiamoje nutartyje pateikdamas savo, iš dalies skirtingą nuo anksčiau Institucijos nutarime išdėstytos, įvykio versiją. Jo vertinimu, bylos duomenys yra labai prieštaringi ir nepateikia atsakymo, kaip O. I. pateko į eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas dviratininkės buvimo vietą eismo įvykio metu nustato, kaip „priekyje, dviračiu važiuojančia kelio dešiniąja puse“, o tai, pareiškėjo vertinimu, neatitinka tyrimo metu pateikto kaltinimo esmės ir kitų byloje nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad jis nebuvo kelyje dviratininkės aplenkęs, taip pat dviratininkė nebuvo kelyje aplenkusi pareiškėjo, ir dėl to ginčo byloje nėra. Pareiškėjo manymu, dviratininkė galėjo būti arba iš šono, kai pareiškėjas pradėjo važiuoti, arba priekyje, pareiškėjui jau važiuojant keliu, bet ne abejose vietose tuo pat metu. Pareiškėjas skunde kelia klausimą, kad jei abu eismo įvykio dalyviai nebuvo prasilenkę, kokiu būdu O. I. atsirado kelyje priešais važiuojantį automobilį. Nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė tikslaus (ar bent logiško) dviratininkės maršruto prieš įvykį.

3.5. Pareiškėjas pažymi, kad dviratininkei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas patvirtina itin silpną kontaktą tarp transporto priemonės ir dviračio ir liudija apie labai mažus eismo dalyvių greičius, atitinkančius pajudėjimo iš vietos situaciją. Be to, pažymi, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai įvertino kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis. Nors nutartyje teigiama, kad dešinioji kelio pusė yra miškinga, ten tankiai susodintos tujos, pro kurias negalima pravažiuoti, yra nesutvarkyta miško paklotė, „nežymiu posūkiu į dešinė“, visgi iš bylos nuotraukos matyti, kad įvykio vietoje tujos kaip tik pasibaigia, tankaus miško ten irgi nėra, atvira erdvė yra pakankama dviratininko buvimui, pati įvykio vieta yra su geru matomumu į priekį ir pakankamai tiesi. Be to, pareiškėjo teigimu, skundžiamoje nutartyje teismas transporto priemonės faktinę padėtį po eismo įvykio klaidingai įvertino kaip įrodančią pareiškėjo kaltę. Pasak pareiškėjo, nėra ginčo dėl to, kad jis automobiliu užvažiavo ant priekinio dviračio rato ir jį apgadino ir visiškai logiška, kad pervažiavęs priekinį dviračio ratą vairuotojas instinktyviai pasuks vairą, tačiau tai nei patvirtina, nei paneigia pareiškėjo kaltę dėl eismo įvykio. Be to, atrodo abejotinas ir teismo argumentas dėl 30 cm pakankamumo dviratininkei važiuoti iš automobilio dešinės ir toks argumentas tik patvirtina, kad pareiškėjas siaurame kelyje vairavo atsargiai, arčiau kelio vidurio, palikdamas adekvatų atstumą iki kelio krašto nenumatytoms situacijoms, kad galėtų prasilenkti su kliūtimis tiek iš kairės, tiek iš dešinės.

3.6. Pareiškėjo vertinimu, specifiniai dviračio apgadinimai, sveikatos sutrikdymo pobūdis, eismo dalyvių paaiškinimų detalės, kelio ruožo specifika ir kitos byloje nustatytos aplinkybės labiau būdingi susidūrimui, kai dviratininkė, reaguodama į visą jai matomą situaciją su šunimi, netgi ne važiuoja, o veda dviratį sau iš kairės pusės (ar tik pavažiuoja), kirsdama kelią iš dešinės į kairę link berniuko ir gaudomo šuns, tuo metu jai į priekinį dviračio ratą atsitrenkia bei priekinį ratą pervažiuoja ką tik pajudėjusi iš eismo įvykio vietos transporto priemonė. Pareiškėjas nurodo, kad ši versija nebuvo rimtai tiriama.

3.7. Pareiškėjas kritiškai vertina teismo atliktą įrodymų tarpusavio suderinamumo bei bylos dalyvių pateiktų paaiškinimų vertinimą. Pasak jo, skundžiamoje nutartyje teismas vienpusiškai traktavo visus įrodymus, siekdamas juos suderinti tarpusavyje pareiškėjo kaltei pagrįsti, taip nukrypdamas nuo skunde cituojamos teismų praktikos suformuotų eismo įvykio aplinkybių vertinimo taisyklių. Pareiškėjo nuomone, turi būti atidžiai ištirtos visos faktinės ir teisinės įvykio aplinkybės, kurias teismas gali traktuoti kaip lengvinančias ar kaip sunkinančias, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neištyrė dalies lengvinančių aplinkybių arba jas nepagrįstai laikė sunkinančiomis: 1) O. I. (jos atstovų) galimai padarytas KET pažeidimas, mažametei dviratininkei vairuojant dviratį gyvenamojoje zonoje bendro naudojimo kelyje, nesilaikant dviratininkams nustatytų reikalavimų – jo įtaka eismo įvykiui nebuvo tirta; 2) naminio augintinio palikimas be priežiūros kelio važiuojamojoje dalyje bei nesėkmingas jo gaudymas (priverstinis automobilio sustojimas dėl kliūties kartojosi tris kartus), tuo galimai pažeidžiant Vilniaus miesto teritorijoje galiojančių gyvūnų laikymo taisyklių 12 punktą, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnį ir KET bendrus eismo dalyvių atidumo ir atsargumo reikalavimus – to įtaka eismo įvykiui nebuvo tirta; 3) siauras kelio servituto plotis (3 metrai 10 centimetrų), kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.119 straipsnyje rekomenduojamas 4 metrų plotis, ir dėl to padidėję atidumo reikalavimai visiems eismo dalyviams – tai buvo vertinama tik pažeidėjo, o ne dviratininkės (jos atstovų) kaltės kontekste; 4) atidus pareiškėjo elgesys berniuko ir šuns kelyje keliamai rizikai buvo vertinamas ne kaip lengvinanti aplinkybė, bet kaip sunkinanti aplinkybė.

3.8. Pareiškėjo vertinimu, jis elgėsi pakankamai atidžiai (siaurame kelyje važiavo arčiau kelio vidurio, palikdamas vietą pėstiesiems, dviratininkams, kitoms kliūtims iš dešinės ir kairės, važiavo labai lėtai, tris kartus sustojo, siekdamas išvengti įvykio dėl berniuko ir jo gaudomo šuns keliamos rizikos) ir tai eliminuoja jo kaltę. Pasak pareiškėjo, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kokius dar konkrečius faktinius veiksmus galėjo atlikti vairuotojas, būdamas atidus ir rūpestingas, kad išvengtų eismo įvykio.

3.9. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti mažamečių brolio ir sesers paaiškinimus, kurie perteikti jų tėvų, atsižvelgiant į duomenų šaltinio suinteresuotumą bylos baigtimi ir parodymų prieštaravimus.

Pareiškėjo R. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaudamasis šiomis įstatymo nuostatomis apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose.

6. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su išnagrinėtos administracinio nusižengimo bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, jog tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė R. K. veikoje visus būtinuosius ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą taikyti jam už šį administracinį nusižengimą administracinę atsakomybę, tinkamai individualizuojant administracinę nuobaudą. Visgi, Institucija, 2025 m. priimdama 2025 m. birželio 5 d. nutarimą, nepagrįstai nustatė pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Institucijos nutarimas ir skundžiama nutartis keistini, pašalinant pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

7. ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlusį KET pažeidimą. Šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. jos nuostatos nukreipia į KET, todėl kompleksišką šios veikos sudėtį galima nustatyti tik susiejus blanketinį įstatymą (ANK) su jį papildančia norma (KET). Taigi, sprendžiant dėl asmens atsakomybės pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad objektyvusis požymis – veika – pasireiškė KET pažeidimu ir šis (šie) KET pažeidimas (-ai) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs (-ę) su kitu ANK 423 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtintu objektyviuoju požymiu – padariniais, pasireiškiančiais nežymiu kitų asmenų sveikatos sutrikdymu.

8. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, jog įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas, laikytinas eismo įvykiu. Taigi, kaip jau minėta, kvalifikuojant veiką pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti pavojingą veiką – konkretų KET pažeidimą (pažeidimus), padarinius (eismo įvykį ir šio eismo įvykio metu padarytą nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių.

9. Šios bylos kontekste svarbūs administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui inkriminuoti KET 4, 9, 101 ir 126 punktų pažeidimai. KET 4 punkte nustatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. KET 9 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Tuo tarpu KET 126 punkte (taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. lapkričio 1 d.), be kita ko, buvo nustatyta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Rekomenduojama, kad atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės būtų ne mažesnis kaip per dvi sekundes nuvažiuojamas atstumas arba ne mažesnis kaip pusė spidometro rodmens, paversto metrais, pavyzdžiui, kai greitis 70 km/h, atstumas turi būti ne mažesnis kaip 35 m, jeigu eismo sąlygos nereikalauja kitaip. Rekomenduojama, kad motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojai, apvažiuodami arba lenkdami dviratininkus, tarp transporto priemonių paliktų ne mažesnį kaip 1,0 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių greitis didesnis kaip 50 km/h.

Žemesnės instancijos teismas

11. Pažymėtina, kad bendrosios įrodymų tyrimo ir vertinimo administracinio nusižengimo teisenoje nuostatos yra įtvirtintos ANK. Administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-489/2019, 2AT-9-976/2020). Visgi, ANK nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Esminis reikalavimas šiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių ištyrimas ir išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė bylą tiriančio ir nagrinėjančio pareigūno bei teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus tirti ir tikrinti privalu laikantis liečiamumo (sąsajumo) ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu ir išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą tiriantis ir nagrinėjantis pareigūnas bei teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl administracinio nusižengimo sudėties požymių, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama asmens kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės procesiniame sprendime logiškai ir įtikinamai turi būti suformuotos kaltininko kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas išvardino ir detalizavo procesinio sprendimo priėmimui reikšmės turinčius duomenis, juos išanalizavo, patikrino duomenų liečiamumą (sąsajumą), leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir, priešingai nei nurodyta skunde, objektyviai įvertino visus byloje esančius duomenis kaip jų visumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų, tarp jų – ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-32-303/2021). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

14. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl to, kad protokole nurodytu metu įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo automobilį vairavęs administracinėn atsakomybėn patrauktas R. K. ir dviračiu važiavusi mažametė O. I. ir kurio metu nuo šių transporto priemonių kontakto kartu su mažamete dviračio vairuotoja nukritęs dviratis jai prispaudė koją, dėl ko ji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, o priekinis dviračio ratas buvo pervažiuotas automobilio. Kadangi ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra, apeliacinės instancijos teismas iš naujo neaptaria įrodymų, kuriais remiantis šios faktinės aplinkybės nustatytos. Tiek iš liudytojo Ž. I. tyrimo metu duotų paaiškinimų (1 t., b. l. 92), tiek iš paties administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad eismo įvykis įvyko gana šviesu paros metu. Viešai prieinami duomenys taip pat patvirtina, kad įvykio metu buvo šviesus paros metas – antai, įvykio dieną, t. y. 2023 m. rugpjūčio 25 d., saulė leidosi 20.31 val., tuo tarpu eismo įvykis įvyko apie 20.15 val. (https://day.lt/diena/2023.08.25). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad eismo įvykis įvyko tuomet, kai R. K., pažeisdamas nurodytus KET reikalavimus, savo vairuojamo automobilio priekiniu dešiniuoju ratu kliudė priekyje arčiau dešiniojo kelkraščio važiavusio dviračio galinį ratą, dėl ko, praradusi stabilumą, dviratininkė kartu su dviračiu nukrito, kritęs dviračio rėmas prispaudė mergaitei koją, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis pervažiavo nukritusio dviračio priekinį ratą. Nors apeliantas tokį eismo įvykio mechanizmą neigia, visgi, jis pagrįstas byloje surinktų duomenų, kuriuos išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas, visuma.

15. Antai, tyrimo metu apklausta mažametė O. I., be kita ko, paaiškino, kad ji važiavo prie dešinės pusės, kur yra miškas, automobilis važiavo, nematė jos, užvažiavo ant rato. Pasak O. I., automobilis atsitrenkė į galinį ratą, jai atrodo, kad dviratis nukrito ir ji nukrito (1 t., b. l. 158). Iš esmės analogiškas eismo įvykio aplinkybes nurodė ir eismo įvykį matęs nukentėjusiosios brolis N. I., kuris 2025 m. kovo 2 d. rašytiniame paaiškinime (kurį iš berniuko žodžių surašė pastarojo motina), be kita ko, nurodė, kad autobusiukas važiavo keliu link išvažiavimo, O. I. taip pat važiavo keliu link išvažiavimo, bet mašinos vairuotojas stebėjo jį, gaudantį šunį. Pasak N. I., kadangi vairuotojas nematė priekyje dviračiu važiuojančios O. I. dešinėje ir atsitrenkė į jos dviračio galinį ratą – dviratis nukrito ir prispaudė O. I. koją (1 t., b. l. 237). Taigi, darydamas išvadas apie eismo įvykio mechanizmą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių asmenų, vienintelių mačiusių eismo įvykį, parodymais. Iš paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų, duotų tiek tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme, matyti, kad jis nepastebėjo dviračiu važiavusios mergaitės, todėl akivaizdu, kad jo skunde keliama versija dėl eismo įvykio mechanizmo (aprašyta šios nutarties 3.6. papunktyje) yra grindžiama tik jo paties subjektyviu eismo įvykio aplinkybių vertinimu, jas vertinant sau palankia linkme, tačiau ji neatitinka byloje surinktų įrodymų, jiems prieštarauja, todėl atmestina kaip nepagrįsta. Skundžiamoje nutartyje nustatytą eismo įvykio mechanizmą taip pat patvirtina kiti administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys apie transporto priemonėms padarytus apgadinimas, jų išsidėstymą po eismo įvykio, kurių visuma nepalieka abejonių dėl nustatyto eismo įvykio mechanizmo pagrįstumo. Antai, papildomuose duomenyse apie eismo įvykį nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas dviračio priekinis ratas, subraižyta dešinės pusės rankena, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuotas automobilis „Ford Transit“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neapgadintas (1 t., b. l. 3). Ši aplinkybė patvirtina, kad mergaitė kartu su dviračiu griuvo ant jo dešinės pusės, dėl ko atsirado subraižymai ant dešinės pusės rankenos, o dviračio priekinis ratas buvo pervažiuotas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuoto automobilio. R. K. 2023 m. rugpjūčio 25 d. rašytiniame paaiškinime nurodytos aplinkybės apie tai, kad jis pajuto stuktelėjimą keleivio pusėje (1 t., b. l. 74), taip pat jo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie tai, kad jis pajuto, kad lyg būtų užvažiavęs ant kokio grumsto ar šakos, kad po eismo įvykio dviratis gulėjo, galinė jo dalis buvo ant kelkraščio, kuris buvo nedidelis, kad priekinis dviračio ratas buvo sulinkęs, jį matyt pervažiavo ar kažkaip kliudė (2 t., b. l. 39-42), taip pat 2023 m. gruodžio 7 d. apklausos protokole užfiksuoti paaiškinimai apie tai, kad jis pajuto, jog priekiniu ratu užvažiavo kaip ant šakos, grumsto ar akmens, tada išlipęs iš automobilio nuėjo link dešinės pusės ir pamatė, kad ant žemės guli dviratis, kuris gulėjo šalia automobilio dešinės pusės šonu (1 t., b. l. 78), taip pat patvirtina, kad jo vairuotas automobilis su nukentėjusiosios dviračiu kontaktavo būtent dešine puse ir kad savo priekiniu ratu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pervažiavo ant dešinės pusės nukritusio dviračio priekinį ratą. Iš byloje esančio 2023 m. rugpjūčio 25 d. apžiūros protokolo matyti, kad pareigūnams apžiūrint įvykio vietą, dviratis gulėjo ant važiuojamosios arčiau kelkraščio, jo priekinis ratas sulenktas, dešinės pusės vairo rankena subraižyta (1 t., b. l. 82-83), tuo tarpu iš Ž. I. tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų paaiškinimų matyti, kad po eismo įvykio dviratis gulėjo pusiau ant važiuojamosios dalies ir už kelio ribos dukra gulėjo ant žemės, dukra jam paaiškino, kad važiavo su dviračiu ir automobilis užvažiavo ant jos ir ji nukrito su dviračiu ant žemės, galima sakyti, pusė dviračio buvo ant žemės, pusė ant važiuojamosios dalies (1 t., b. l. 92, 187-189), taigi, šios apžiūros protokole ir apklausos bei teismo posėdžio protokole užfiksuotos aplinkybės apie dviračio gulėjimo vietą, priekiniam ratui ir rankenai padarytus sugadinimus bei mažametės dviračio vairuotojos nupasakotą eismo įvykio situaciją taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą eismo įvykio mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad administracinio nusižengimo bylos duomenys yra prieštaringi. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma yra tarpusavyje suderinta, nuosekli ir leidžia atkurti aiškų eismo įvykio mechanizmą. Atskirų duomenų neatitikimų ar skirtumų, kurie galėtų turėti esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės, nenustatyta. Todėl aptariami apelianto skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis. Visgi, sutiktina su pareiškėjo skundo teiginiu, kad teismo argumentas dėl 30 cm pakankamumo dviratininkei važiuoti iš automobilio dešinės yra nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju KET 126 punkto kontekste nėra aktualu, ar dviratininkė galėjo pravažiuoti 30 cm plotyje, kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ji važiavo ne automobilio šone, o jo priekyje.

Žemesnės instancijos teismas

19. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo R. K. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti mažamečių brolio ir sesers paaiškinimus, kurie perteikti jų tėvų, atsižvelgiant į duomenų šaltinio suinteresuotumą bylos baigtimi ir parodymų prieštaravimus. Pasisakydamas dėl šių skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas visais atvejais privalo juos vertinti visapusiškai ir objektyviai. Kartu pabrėžtina, kad toks vertinimas neatsiejamas nuo kritinio požiūrio į kiekvieną įrodymą, atsižvelgiant į jo kilmę, patikimumą, tarpusavio suderinamumą bei galimą duomenų šaltinio suinteresuotumą bylos baigtimi. Kritinis įrodymų vertinimas yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti teisingą bylos išsprendimą. Visgi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad mažamečių O. I. ir N. I. parodymai yra nepatikimi. Pažymėtina, kad jų pateikti paaiškinimai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja ir, priešingai nei nurodoma skunde, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jų parodymai buvo sąmoningai paveikti ar iškreipti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą juos laikyti patikimais ir turinčiais įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, pažymėtina, kad O. I. buvo apklausta betarpiškai – ji pati dalyvavo 2024 m. birželio 6 d. apklausoje ir atsakė į jai užduotus klausimus (1 t., b. l. 158), todėl akivaizdu, kad šie jos paaiškinimai nebuvo perteikti tėvų, o buvo pateikti tiesiogiai, be tarpininkų. Dėl šios priežasties nėra pagrindo abejoti jų autentiškumu ar laikyti juos tėvų galimos subjektyvios pozicijos atspindžiu, juolab, kad jie yra nuoseklūs ir sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi, apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi mažamečių asmenų paaiškinimais, vertindamas juos ir kitų įrodymų kontekste, todėl nėra pagrindo spręsti apie šių asmenų parodymų nepatikimumą.