Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo K. V. priteista 39746,12 Lt Valstybinei ligonių kasai už J. I. gydymą bei 25000 Lt nukentėjusiajai A. P. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

K. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 3 d., nuo 14 val. iki 22 val., tiksliau nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kambaryje, konflikto metu su savo šeimos nariu - sugyventine J. I., tyčia sugriebdamas už apykaklės ir parblokšdamas ant grindų, įspyrė jai mažiausiai du kartus į krūtinės ląstą, mažiausiai vieną kartą į nugaros sritį, mažiausiai vieną kartą į nosies sritį, mažiausiai vieną kartą į kairį skruostikaulį, tuo padarydamas nukentėjusiai J. I. krūtinės dešinės pusės VII-XII ir kairės pusės IX-XI šonkaulių lūžimus, I juosmeninio slankstelio dešinės skersinės ataugos lūžį, kepenų sumušimą, kairio inksto plyšimą, nubrozdinimą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas akių vokuose, kairio skruostikaulio, nosies kaulų, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžius, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktinės skilties srityje, galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties kairiuoju smegenų pusrutuliu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų strigimu ir plaučių židininiu - fibrininiu uždegimu, dėl to nukentėjusioji 2012-01-18, 17 val. 34 min., ligoninėje mirė. Tokiu būdu K. V. nužudė savo sugyventinę J. I. ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Gynėjo teigimu, teismas nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisme apklausus jo ginamąjį, nukentėjusiąją A. P., liudytojus B. R., E. I., V. J., S. Š., išnagrinėjus rašytinius įrodymus, paaiškėjo, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra tiksli. Mano, kad nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nėra įrodytas privalomas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis - šeimos nario nužudymas. Neįrodyta, kad J. I. kaltinime nurodytu laiku buvo jo ginamojo sugyventinė, abu vedė bendrą ūkį ir gyveno bendrą šeimyninį gyvenimą.

Duodamas parodymus, K. V. paneigė buvęs J. I. sugyventinis, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis su J. I. būtų kokia nors forma registravę tariamą bendrą šeimyninį gyvenimą ir bendro ūkio vedimą. Be to, byloje yra duomenys, jog tuo laikotarpiu, kuriuo teismas konstatavo nuteistąjį buvus J. I. sugyventiniu, šis buvo oficialiai susituokęs su Z. V., pastarųjų santuoka nenutraukta.

Atkreipia dėmesį, jog atskiri liudytojai byloje davė parodymus apie tai, kad iš tiesų tam tikrais laikotarpiais K. V. iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos gyveno atskirai, tiksliau, kad jis su J. I. tuo pačiu adresu gyveno tik epizodiškai. Byloje nenustatyta, kad jie vedė bendrą ūkį (ši aplinkybė yra būtina sąlyga pripažįstant sugyventinių režimą), nėra neginčijamų duomenų ir apie tai, kad jie būtų vedę bendrą šeimyninį gyvenimą. Asmenys, kurie tam tikrą laiką nuomojasi gyvenamąjį plotą tuo pačiu adresu, ar ta aplinkybė, jog vyriškis padeda moteriai ar merginai jos buityje, tikrai negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti sugyventinių statusą.

Tolesnė skundo dalis yra skirta aptarti bausmės klausimus. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. V. bausmę, pakankamai neįvertino eilės svarbių aplinkybių, dėl ko pastarajam bet kuriuo atveju buvo paskirta per griežta bausmė, neatitinkanti Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies normų.

Nurodo, jog nuteistasis yra vedęs Z. V., nors paskutiniuoju metu toje santuokoje ir negyveno, iki sulaikymo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdailininku, anksčiau neteistas. Nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, išgyvena dėl skaudžių veikos pasekmių. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Gynėjo įsitikinimu, teismas, nors ir atsižvelgė į šias aplinkybes, tačiau jas įvertino nepakankamai. Be to, prašo atsižvelgti į tai, kad K. V. jau ilgą laiką yra suimtas, laikomas sunkiomis kardomojo kalinimo sąlygomis (tardymo izoliatoriuje).

Taip pat pabrėžia, kad jo ginamasis neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti J. I.. Tokia tyčios forma byloje neįrodyta. Priešingai, apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog K. V. tokių pasekmių nenorėjo (pripažintas kaltu dėl to, jog sąmoningai leido joms kilti). Nurodo, jog nors teismas J. I. nužudymą pagrįstai pripažino padarytą, veikiant netiesiogine tyčia, tačiau ši aplinkybė, skiriant bausmę, liko iš esmės neįvertinta. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas įsakmiai nurodo, jog skiriant kaltininkui bausmę privalu atsižvelgti ir į kaltės formą, ir į jos rūšį, o šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog skiriant bausmę taip pat atsižvelgtina ir į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Į šias aplinkybes teismas, skirdamas nuteistajam K. V. bausmę, taip pat pakankamai neatsižvelgė, t. y. neįvertino to, jog J. I. buvo nužudyta paprasto buitinio konflikto metu.

Net jeigu skundžiamame nuosprendyje nurodyta nusikalstamos veikos kvalifikacija būtų pripažinta pagrįsta, nuteistajam paskirta bausmė dėl aukščiau nurodytų aplinkybių laikytina per griežta, ji neatitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties.

Nesutinka su neturtinės žalos dydžiu, kurį teismas priteisė nukentėjusiajai A. P.. Byloje nenustatyta, kad paskutiniaisiais metais nukentėjusioji su savo pilnamete dukra J. I. artimai bendravo, tarp jų buvo tamprus faktinis ar dvasinis ryšys, dėl ko jau vien tik šios aplinkybės sudaro pagrindą mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį. Teismas pripažino, kad paskutiniu metu tarp nukentėjusiosios ir jos dukters J. I. nebuvo tampraus dvasinio ar kitokio pobūdžio ryšio, tačiau, nepaisant pastarųjų aplinkybių, patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir priteisė jai iš nuteistojo gana didelės apimties žalos atlyginimą (25 000 Lt). Mano, jog toks žalos atlyginimo dydis yra akivaizdžiai per didelis, jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio reikalavimų, juo labiau, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, nenurodė pakankamų motyvų. Nuosprendyje iš esmės tik deklaratyviai teigiama, jog dėl J. I. mirties nukentėjusioji patyrė dvasinį diskomfortą bei nervinį sukrėtimą (nurodomas tik vienas tariamas neturtinės žalos kriterijus, tačiau ir pastarasis nėra konkrečiai motyvuotas bei pagrįstas faktiniais bylos duomenimis).

Pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka nei nuteistojo, nei nukentėjusiosios turtinės padėties (nors nuosprendyje ir deklaruojama, kad nustatant žalos dydį į pastaruosius kriterijus yra atsižvelgta). Tvirtina, jog nuteistasis yra neturtingas žmogus, būdamas suimtas prarado galimybę dirbti ir mažai tikėtina, jog laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje turės galimybę susirasti darbą (net jeigu ir pasisektų gauti darbą, jis tokio pobūdžio įstaigose paprastai būna mažai apmokamas). Dėl nurodytų aplinkybių gynėjas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo K. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas nuteistojo K. V. gynėjas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašydamas jį pakeisti, skunde reiškia tris alternatyvius prašymus: perkvalifikuoti K. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3pukto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtos bausmės dydį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Atmetus šį prašymą, prašo sušvelninti K. V. paskirtą bausmę. Taip pat apeliantas prašo sumažinti iš jo ginamojo priteistą neturtinės žalos dydį. Visi apelianto prašymai atmetami.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Apeliantas neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis K. V. nužudė J. I.. Tačiau nesutinka su K. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Gynėjo teigimu, tarp K. V. ir J. I. nebuvo šeimyninių santykių, todėl prašo K. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir šiuo pagrindu sumažinti jam paskirtą bausmės dydį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo K. V. nusikalstama veika yra tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą. Aptariamojoje byloje konstatuota, jog K. V. nužudė savo šeimos narį. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatą, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Remiantis VRM ICDB Sodros duomenimis, K. V. yra vedęs (t. 1, b.l. 191). Tačiau iš skundžiamame nuosprendyje aptartų liudytojų ir paties nuteistojo parodymų matyti, nukentėjusioji J. I. buvo asmuo, su kuriuo nuteistasis K. V. bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, t. y. jie buvo sugyventiniai. Nors K. V. teisiamojo posėdžio metu ir įrodinėjo, kad jis su J. I. šeimyninio gyvenimo nevedė, tačiau paties K. V. parodymai neleidžia tvirtinti buvus tokias aplinkybes. Štai, duodamas pirminius parodymus, K. V. aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad jis su J. I. buvo sugyventiniai, „ <..> aš su ja gyvenu nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, nors ir su savo žmona esu oficialiai neišsiskyręs. Pradžioje su J. I. gyvenome pas mano tėvus, soduose, Lapėse, Kauno r. 2011 m. balandžio mėnesį <...> išvažiavau gyventi į Kauno miestą pas savo brolį R. G., <...> o Jolanta gyveno pas savo brolį <...>. Su Jolanta matydavomės rečiau, tačiau 2011 m. rugsėjo mėn. pabaigoje Jolanta išsinuomojo kambarį name, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. <...> Aš pas Jolantą lankydavausi dažnai, o nuo spalio mėn. vidurio, <...> atsikrausčiau gyventi pas J. I.. <...> Jolanta tik gerdavo ir miegodavo, visai nesitvarkydavo, dėl to ir kildavo pykčiai. <...> aš pradėjau J. I. priekaištauti, kad ji nesitvarko namuose, kad negamina valgyti, kad išgėrinėja“ (t. 1, b.l. 155-157). Nukentėjusiosios brolio E. I. teisme nurodytos aplinkybės apie sesers gyvenimą su K. V. atitinka nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas parodė, kad sesuo su nuteistuoju iš viso gyveno apie pusę metų, iki nuomojamo kambario Josvainių g., ji su K. V. gyveno Lapėse, Kauno r. Pagyvenusi su nuteistuoju Lapėse, J. I. laikotarpiu nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio gyveno jo namuose Kaune (K. V. gyveno atskirai), vėliau ji išsinuomojo butą Josvainių gatvėje, kur gyveno su K. V. iki savo mirties (t. 2, b. l. 77).

Pagrindžiant veikos kvalifikavimą, reikšmingais laikytini ir liudytojų V. J. ir S. Š. parodymai. Liudytojai V. J. (t. 2, b. l. 78-79) ir S. Š. (t. 2, b.l. 79-80) teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nuteistasis kartu su nukentėjusiąja jų bute gyveno apie šešis mėnesius. J. I. dažnai vartojo alkoholinius gėrimus, negamino valgyti ir nesitvarkė, t.y. nesirūpino buitimi, todėl K. V. prieš ją smurtavo. Liudytojai taip pat parodė, jog norėdami apginti nukentėjusiąją, grasino K. V. iškviesti policiją, tačiau pastarasis jiems atsakydavo, kad tai ne jų reikalas ir šie nesikištų į jų šeimą.

Taigi, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu pirmosios instancijos teisme nuteistojo išsakytą argumentą, kad Josvainių gatvėje jis negyveno, tik lankė nukentėjusiąją, nes tai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Aukščiau išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejo artimi ryšiai, t.y. jie gyveno kaip šeima. Dėl šios priežasties nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai vertinami kaip gynybiniai, duoti tikslu palengvinti savo teisinę padėtį. Apelianto skunde išdėstyti argumentai, dėl K. V. požiūrio į bendrą jo ir nukentėjusiosios gyvenimą ir ateities planus, taip pat nepaneigia teismo išvadų dėl šeimyninio nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenimo.

Atsakant į skundo argumentus dėl kriterijų, pripažįstant gyvenimą kartu šeimyniniu, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo išaiškinimus. Nutarime konstatuota, kad nustatant, kokius santykius apima sąvoka ,,šeimos gyvenimas“, gali būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar kartu gyvenančių J. I. ir K. V. santykiai gali būti priskiriami šeimyniniams santykiams, ir atitinkamai, ar nukentėjusiosios nužudymą galima vertinti kaip šeimos nario nužudymą, atsižvelgė į nuteistosios ir nukentėjusiojo bendro gyvenimo trukmę, pastovumą, jų tarpusavio santykius. Byloje nustatyta, kad J. I. ir K. V. gyveno kaip sugyventiniai apie pusę metų, vedė bendrą ūkį, t. y. abu dirbo ir nuomojo butą, kartu maitinosi. Nuteistasis prieš nukentėjusiąją eilę kartų smurtavo, nes pastaroji nesitvarkė, negamino valgyti, girtavo, dėl analogiško konflikto ir priekaištų įvykio vakarą jis nukentėjusiąją ir nužudė. Nuteistasis ir nukentėjusioji gyvendami kartu dažnai bardavosi bei aiškindavosi santykius, tačiau tai netrukdė jiems toliau kartu gyventi, o tai, kolegijos nuomone, rodo, kad jie vienas kitam buvo atlaidūs, lojalūs.

Taigi, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog K. V. nužudė savo šeimos narį, su kuriuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos. Toks sprendimas neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-49/2010, Nr. 2K-121/2010)

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad K. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Todėl apelianto prašymas - perkvalifikuoti jo ginamojo K. V. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir šiuo pagrindu sušvelninti paskirtą bausmę - atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės leidžia K. V. skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliantas prašo sumažinti K. V. paskirtos bausmės dydį. Kolegija neturi įstatyminio pagrindo tenkinti tokį apelianto prašymą, todėl atmeta jį kaip nepagrįstą.

Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. V. bausmę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į paminėtas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos nuomone, nustatė nuteistajam tinkamą bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę pagrindo nenustatė.

Nuteistojo K. V. įvykdytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikta netiesiogine tyčia, nusikaltimas padarytas konflikto metu, sužalojimai padaryti spardant nukentėjusiąją. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta gyvybė žmogui. K. V. įvykdytas nužudymas yra kvalifikuotas, esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – nužudytas šeimos narys (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į šią aplinkybę atsižvelgė skirdamas bausmę. Skundžiamoje nutartyje teismas apie nustatytas nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes nieko neužsiminė, todėl laikytina, kad tokių nenustatyta. Įvertinta ir K. V. charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, kad nors jis anksčiau ir teistas, teistumas išnykęs, jis baustas administracine tvarka, iki sulaikymo dirbo. Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo įvertinti ir tai, kad K. V. jau ilgą laiką yra suimtas, laikomas sunkiomis kardomojo kalinimo sąlygomis. Tačiau šios aplinkybės nesudaro išskirtinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima švelninti bausmę.

Apygardos teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, nuteistajam už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis), už kurį baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos, paskyrė 12 (dvylikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra mažesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 14 metų. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jo ginamajam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam K. V. už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą yra paskirta tinkamo dydžio bausmė ir laikyti šią bausmę aiškiai per griežta nėra įstatyminio pagrindo. Todėl apelianto prašymas - sumažinti K. V. paskirtos bausmės dydį - atmetamas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su iš K. V. priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jį ženkliai sumažinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydis atitinka įstatymo reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką, sumažinti ar panaikinti priteistą neturtinę žalą gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios A. P. ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš dalies, skundžiamame nuosprendyje išdėstė tokio sprendimo išsamius motyvus. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su K. V. asmeniu, ir jo galimybę atlyginti civilinį ieškinį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į teismų praktiką panašiose bylose ir dėl to nustatė per didelį neturtinės žalos dydį. Tokie apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti.

K. V. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl iš jo CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu priteista atlyginti nukentėjusiajai (nužudytosios motinai) padaryta neturtinė žala. Kaip jau buvo minėta, skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstytos ir įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusioji buvo pareiškusi 100 000 litų ieškinį patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šis ieškinys savo dydžiu teismo pripažintas nepagrįstu, nemotyvuotu ir mažintinu. Sumažindamas pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti iki 25 000 Lt, priteisdamas pažymėjo, kad nukentėjusioji palaikė ryšį su motina A. P., nors kartu jos negyveno, tačiau bendravo ir motina dėl dukters mirties patyrė nervinį sukrėtimą bei dvasinį diskomfortą. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsižvelgia į K. V. interesus, jo materialinę padėtį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Matyti, kad teismas į apeliaciniame skunde nurodytus kriterijus pilnai atsižvelgė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad K. V. neturi jokio turto, būdamas suimtas prarado galimybę dirbti, laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje galimai taip pat nedirbs (nebus įdarbintas), sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, neturi lemiamos reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nenukrypo ir nuo susiformavusios teismų praktikos analogiškose bylose. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į teismų praktiką, kad nukentėjusiesiems (tėvams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama nuo 16 000 iki 200 000 Lt neturtinė žala (kasacinės nutartys Nr. 504/2008, 2K-187/2009, 2K-272/2009, 2K-289/2009, 2K-339/2010, 2K-188/2010, 2K-376/2010, 2K-410/2011). Taigi aptariamoje byloje teismas, nukentėjusiajai priteisdamas 25 000 Lt neturtinei žalai už dukters nužudymą atlyginti, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas bei laikėsi susiklosčiusios teismų praktikos analogiškose bylose.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei padaryto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teismo priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti.

Nenustačius teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.