- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-847-392/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- M. D.
- Atsakovas
- T. S., A. S.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto keturiasdešimt antrojo notarų biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovams T. S. ir A. S. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Vilniaus miesto keturiasdešimt antrojo notarų biuro notarė N. J. ir Vilniaus rajono trečiojo notarų biuro notaras P. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2014 m. birželio 18 d. Vilniaus miesto 42-ame notarų biure notarės N. J. patvirtintą J. D. sudarytą oficialųjį testamentą, notarinio registro Nr. 3101, ir jį panaikinti. Nurodė, kad testamento sudarymo metu testatorė dėl psichikos sutrikimo ir V. S., atsakovų tėvo, vykdomo fizinio smurto ir grasinimų testatorės atžvilgiu, negalėjo tinkamai ir visapusiškai suvokti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Be to, ieškovė nurodo, kad testamente esantis J. D. parašas skiriasi nuo jos parašo kituose dokumentuose, todėl ieškovė laiko, kad testatorė ginčijamame testamente nepasirašė. Testatorės valios ydingumą grindė teismo ekspertizės išvada bei liudytojų parodymais.
Atsiliepimas
2. Atsakovai ieškinio nepripažino. Nurodė, kad testatorė gyveno viena, turėjo daug fizinio pobūdžio ligų, tai ne visada jai leido tinkamai pasirūpinti savo buitimi. Tačiau ji bendravo su savo anūkais – atsakovais bei jų tėvu V. S.. Nors V. S. buvo išsituokęs su testatorės dukra, tačiau jis nuolat ir reguliariai padėdavo testatorei buityje, veždavo į gydymo įstaigas. Valią sudaryti testamentą ir juo palikti visą turtą atsakovams testatorė išreiškė pati, niekieno neįtakojama ir neverčiama. Ekspertizės išvada yra tik tikėtina, joje nėra kategoriškai nurodyta, kad testamento sudarymo metu testatorė negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismo ekspertės, atlikusios ekspertizę, buvo apklaustos teismo posėdyje ir jos patvirtino, jog testatorė testamento turinį suvokė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės M. D. atsakovams T. S. ir A. S. 2 474,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei 129,42 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad J. D., mirusi (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto 42-ojo notarų biuro notarės N. J. 2014 m. birželio 18 d. patvirtintu testamentu, notarinio registro Nr. 3101, jai nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo anūkams T. S. ir A. S., t. y. atsakovams (1 t., b. l. 32). Ieškovė M. D. yra palikėjos J. D. anūkė, ieškovės tėvas K. D., miręs (duomenys neskelbtini), buvo palikėjos sūnus. Todėl 2014 m. birželio 17 d. testamentą pripažinus negaliojančiu, ieškovė paveldėtų kartu su pirmos ar antros eilės įpėdiniais atstovavimo teise. Ieškovė turi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.17 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę ginčyti J. D. 2014 m. birželio 18 d. testamentą.
5. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad J. D. 2014 m. birželio 18 d. testamente neišreikšta tikroji testatorės J. D. valia. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad testamento sudarymo momentu J. D. nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažinta neveiksnia. Ieškovė ginčija J. D. 2014 m. birželio 18 d. testamentą CK 1.89 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Siekiant išsiaiškinti palikėjos J. D. gebėjimą testamento sudarymo metu 2014 m. birželio 18 d. suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo atlikta teismo pomirtinė psichiatrinė ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. - 2020 m. sausio 17 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-181/2019 (2 t., b. l. 1-8) padaryta tik prielaidinė išvada, kad J. D. testamento sudarymo dieną 2014 m. birželio 18 d. tikėtinai sirgo nepatikslintu psichikos sutrikimu – dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos ir tikėtinai buvo tokios psichinės būsenos, dėl kurios ji negalėjo visapusiškai teisingai suvokti sudaromo juridinio sandorio esmės ir numatyti jo padarinių, suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
6. Teismas, įvertinęs medicininių dokumentų ir ekspertizės išvadas, padarė išvadą, jog testamento sudarymo laikotarpiu jokių esminių psichikos sutrikimų ar psichikos sveikatos būklės esminio pablogėjo nėra nustatyta, o testatorės sveikatos būklė laikotarpiu nuo išrašymo iš Vilniaus universitetinės ligoninės 2014 m. balandžio 18 d. pagėrėjo. Ieškovės argumentas, jog testamente pasirašė ne testatorė, neįrodytas, testatorės parašo tikrumas testamente nepaneigtas leistinais įrodymais. Teismo vertinimu, medicininiai dokumentai ir juose užfiksuoti duomenys nepatvirtina, jog testamento sudarymo metu testatorei buvo diagnozuotas nuolatinio ar progresuojančio pobūdžio psichikos sutrikimas, kuris testamento sudarymo dieną būtų pasiekęs tokio sunkumo laipsnį, jog iš esmės įtakotų testatorės galimybes suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teismo ekspertizės akte tokių duomenų apie tai nepateikta, o ekspertizės išvada yra tik prielaidinė. Be to, tokia išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – liudytojų parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms, testamentą tvirtinusios notarės pateiktiems duomenims, kurie patvirtina, jog testamento sudarymo laikotarpiu J. D. dalyvavo civilinėje apyvartoje, gyveno viena, buvo savarankiška.
7. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje remtis vien ekspertizės akto išvadomis, kurios yra tik prielaidinės, nėra pakankamo pagrindo, nes testatorė, nepaisant jos sveikatos būklės, dažnai nesilankė sveikatos priežiūros įstaigose ir nėra pakankamai išsamių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės psichikos sveikatos būklę testamento sudarymo metu. Tiek ieškovės, tiek atsakovų liudytojai pripažino, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje ir laike, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Jokių esminių testatorės psichikos sutrikimo požymių liudytojai nenurodė. Esant prieštaringiems įrodymams dėl to paties fakto, kurio patikrinti objektyvių galimybių nėra, nes testatorė yra mirusi, teismas turi vertinti visas su byla susijusias faktines aplinkybes, kurios gali padėti susidaryti pagrįstą nuomonę apie testatorės gyvenimo sąlygas ir būdą, santykius su įpėdiniais, kuriems paliktas turtas, ir įpėdiniais, ginčijančiais testamentą, galimus testatorės argumentus dėl turto palikimo. Aplinkybė, jog testatorė testamento sudarymo metu turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo.
Atsiliepimas
8. Byloje apklaustų liudytojų J. D. draugų, kaimynų, giminaičių, teismo ekspertizę atlikusių ekspertų parodymai, testamentą tvirtinusios notarės atsiliepime nurodyti duomenys, aplinkybė, jog testatorė gyveno viena, pati gaudavo pensiją ir disponuodavo gautomis piniginėmis lėšomis, sudaro pagrindą teismui spręsti, kad testatorė testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuota, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Teismas, vertindamas testatorės valios išraiškos tinkamumą ginčijamame testamente, atsižvelgė į tai, kad J. D. turtą paliko savo anūkams, su kuriais bei jų tėvais palaikė nuolatinius santykius. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių J. D. norą, ketinimą duoti kitokį, nei ginčijamame testamente išreikštą, patvarkymą dėl jos palikimą sudarančio turto. Testamento nebuvimo atveju J. D. turtą būtų paveldėjusi jos dukra G. S., kaip pirmos eilės įstatyminė įpėdinė. Tiek ieškovė, tiek atsakovai pripažino, jog G. S. nuolatos piktnaudžiavo alkoholiu, gyveno asocialų gyvenimą. Konfliktiškus G. S. santykius su J. D. patvirtina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pateikta informacija apie J. D. užregistruotus pareiškimus dėl dukros G. S. netinkamo elgesio (1 t., b. l. 35-36); Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-298/2017 (2 t., b. l. 171-174). Todėl, teismo vertinimu, testatorės noras sudaryti testamentą ir savo turtą palikti anūkams, yra sąlygotas susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių ir logiškai paaiškinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės, ieškovės M. D. ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, vertino atsakovų, pateiktus įrodymus. Teismas kritiškai vertino vieną iš įrodymų, kad J. D. testamento sudarymo metu negalėjo suvokti savo atliekamų veiksmų – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR SAM Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. – 2020 m. sausio 17 d. teismo psichiatrijos akte Nr. 78TPK-181/2019 padarytą prielaidinę išvadą.
Šalies argumentai
9.2. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog neva ekspertizės akte (įžanginėje ir tiriamojoje dalyje) nėra konkrečios argumentacijos ir nustatytų aplinkybių, kada J. D. liga buvo pasiekusi tokią stadiją, kad testatorė nesugebėjo suvokti savo atliekamų veiksmų. Apeliantės nuomone, teismas iš viso neanalizavo ekspertizės akto, konkrečiai dalies, kurioje buvo atliekamas psichologinis įvertinimas, kur yra aiškiai nurodyta, jog neabejotina, kad J. D. amžius, jos somatinė būklė, konstatuoti galvos smegenų kraujotakos ir širdies veiklos sutrikimai, aukštas kraujospūdis turėjo įtakos ir jos psichikai, visų pirma kognityvinėms funkcijoms. Ekspertizės akte yra pakankamai plačiai paaiškintos po J. D. patirto smegenų infarkto likę pasekmės. Teismas sprendime vertino ekspertizės akto tiriamąją dalį, vadovaudamasis Santaros ligoninės sudarytu 2014 m. balandžio 14 d. išrašu, neva išrašant J. D. ji buvo kontaktiška, orientuota. Tačiau ekspertas, atlikdamas ekspertizę, vadovavosi po 2014 m. balandžio 14 d. šeimos gydytojų atliktais įrašais testatorės ligos istorijoje. Šie specialistai matė J. D., bendravo su ja iki testamento sudarymo dienos likus dviem savaitėms ir jų įrašai patvirtino, kad J. D. psichinė būsena blogėjo. Taigi 2014 m. gegužės - birželio mėn. buvo stebimas J. D. aiškus sveikatos blogėjimas, ji sunkiai vaikščiojo, blogai girdėjo, matė, buvo sutrikusi atmintis, į paskutinį vizitą pas šeimos daktarą pacientė netgi neatvyko, tačiau 2014 m. birželio 18 d. atvyko pas notarą sudaryti testamento. Pagal išlikusius medicininius dokumentus, akivaizdu, kad tuo metu J. D. jau nesuvokė savo veiksmų esmės, savo interesų.
9.3. Apeliantės nuomone, teismo išvadą, kad nėra konkrečios argumentacijos ir aplinkybių dėl J. D. būklės, jos progresavimo, paneigia pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados dalis, kur nuosekliai, apibendrinant medicininę dokumentaciją, aprašomi J. D. psichikos sveikatos sutrikimai (pas psichiatrą ji konsultavosi jau 2009 m.) bei kiti susirgimai. Pirmosios instancijos teismas be jokių motyvuotų argumentų nepripažino eksperto išvados įrodymu, nors teismo posėdžio metu teismui eksperto išvada klausimų nekėlė, nebuvo pareikštos abejonės dėl išvados tiriamosios ar motyvuojamosios dalies, neužduoti klausimai ekspertui. Akivaizdu, kad testamentas buvo sudarytas prieš J. D. valią, šiuo testamentu nebuvo išreikšta tikroji J. D. valia, todėl ekspertai, nors ir prielaidos forma, tačiau tai konstatavo.
9.4. Apeliantė nurodo, kad teismo išvadą, kad atsakovų tėvas V. S. rūpinosi J. D., ją guldė į ligoninę, paneigia bylos duomenys, pagal kuriuos į Santaros ligoninę J. D. guldė jos kaimynai B., jie pasirašė dėl tomografijos atlikimo. V. S. tuo metu kartu nebuvo. Į M. Marcinkevičiaus ligoninę J. D. guldė jos krikšto duktė, kartu su ja V. S. taip pat nebuvo. Nors teismas padarė išvadą, kad liudytojai patvirtino, jog atsakovai bendravo su testatore, tačiau kada tai buvo, kokios aplinkybės patvirtino bendravimo faktą, teismo sprendime nenurodyta, nes to ir nebuvo. Liudytojos J. K. paaiškinimai patvirtina, jog J. D. namuose buvo netvarka. Taigi, atsakovų tėvas V. S. nelabai rūpinosi J. D.. Jis pas J. D. pasirodydavo tik epizodiškai, jo tikslas buvo sekti J. D. gyvenimą, buvo atėmęs ir jos pasą, kad J. D. nesudarytų kokių tai sandorių, susijusių su jos turtu, tai teismo posėdyje paliudijo liudytoja – J. D. krikšto dukra M. M.. Liudytoja M. M., ieškovės motina D. patvirtino buvus aiškų J. D. nepasitikėjimą V. S., jos važinėjimą pas notarus dėl naujo testamento sudarymo. Liudytoja B. pripažino, kad J. D. buitis buvo sunki, paaiškino apie uždarytus langus, pripažino, kad kurį laiką J. D. buvo pas krikšto dukrą M. M., aiškino, neva ši buvo J. D. pagrobusi. Liudytoja T. C. paliudijo, kad iš J. D. buvo atimama pensija, ji gyveno skurde, neturėjo vandens, buvo išmušti langai, sunkiai atpažino žmones, nematė, nelabai susivokė aplinkoje, kalbėjo tik lenkiškai. Taigi darytina išvada, kad V. S. J. D. nesirūpino.
9.5. Teismas nepripažino teismo eksperto išvados, nors teismo eksperto išvada, duota prielaidos forma, byloje vertinama kaip netiesioginis įrodymas. Teismo sprendime nenurodytas nė vienas motyvas, pagrįsta išvada, kodėl paneigiama teismo eksperto išvada, nenurodyta, kur yra ekspertizės akto įžanginėje, motyvuojamoje dalyse prieštaravimai, neatitikimai tiriamiems įrašams medicininiuose dokumentuose. Byloje atliktos ekspertizės akte yra nuosekliai įvertinta J. D. būklė, jos pagerėjimai ir pablogėjimai, paskutiniai šeimos gydytojų įrašai ligos istorijoje, kuriais diagnozuotas pablogėjimas, atminties sutrikimas ir kt. Šių duomenų užteko atitinkamos išvados padarymui, kuri ir buvo pateikta byloje.
9.6. Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi teismas sprendime kritiškai vertino eksperto išvados atskiras dalis, nurodydamas, kad jose yra prieštaravimai, yra tikslinga iškviesti į teismo posėdį teismo medicinos ekspertes A. S. ir V. J., kurios paaiškins dėl ekspertizės akto įžanginės, motyvuojamosios, tiriamosios dalių reikalavimų, šių išvados dalių surašymo.
Atsiliepimas
10. Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo sprendime nuosekliai išdėstytos bylos nagrinėjimo metu atskleistos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodomas teisinis pagrindas, vadovaujamasi kasacinio teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai nurodė ir pagrindė dėl kokių aplinkybių pripažintina, kad J. D. suprato savo veiksmus ir išreiškė savo valią sudarydama ginčijamą testamentą. Vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai įvertino visus byloje duomenis apie J. D. fizinę ir psichinę sveikatos būklę. Iš ekspertizės akto ir vėlesnių gydytojų išrašų matyti, kad J. D. nebuvo nustatyta jokia psichikos liga, dėl kurios ji būtų galėjusi nesuprasti savo veiksmų ir jų reikšmės, tiek iki testamento pasirašymo (2014 m. birželio 18 d.), tiek vėliau. Ekspertizės akto turinyje nėra užfiksuota duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad J. D. nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes dėl ekspertizės akte surašytų teiginių, teismo posėdžio metu buvo apklaustos ekspertizę atlikusios teismo psichiatrė ekspertė A. S. ir teismo psichologė ekspertė V. J.. Nei viena iš esmės nepateikė kitų parodymų, nei buvo nustatyti ekspertizės akte. Teismas pakankamai išsamiai įvertino ekspertizės akte išdėstytas aplinkybes, nustatytus faktus ir ekspertizės aktą vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Dėl to apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad teismas ignoravo ekspertizės aktą, į jį neatsižvelgė, visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinės situacijos. Teismas, siekdamas visapusiškai ištirti visas aplinkybes, taip pat apklausė liudytojus. Liudytojų J. J., T. Š., D. B., I. K. parodymai patvirtina, kad J. D. suprato savo veiksmus, buvo sąmoninga, gana savarankiška, pati pasiimdavo pensiją, bendraudavo su giminaičiais. Pažymėtina, kad ieškovės kviesti liudytojai parodė, jog J. D. namų aplinka buvo netvarkinga, nešvari, tačiau nei vienas nepaliudijo, kad ji buvo nesąmoninga, nesuprato savo veiksmų, elgėsi neįprastai ar neadekvačiai. Įrodymų visuma pagrindžia, kad J. D. buvo veiksni, suprato savo veiksmų reikšmę ir jų pasekmes. Nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų teismo padarytas teisingas išvadas dėl J. D. psichinės būklės ir gebėjimo priimti jos valią atitinkantį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. D., mirusi (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto 42-ojo notarų biuro notarės N. J. 2014 m. birželio 18 d. patvirtintu testamentu, notarinio registro Nr. 3101, jai nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo anūkams T. S. ir A. S. (1 t., b. l. 32).
14. Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, 38 punktas). Testamentu išreiškiamas jį sudariusio asmens (testatoriaus) patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo, t. y. įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Apeliantės teigimu, pagal išlikusius medicininius dokumentus, akivaizdu, kad testamento sudarymo metu J. D. jau nesuvokė savo veiksmų esmės, savo interesų, testamentu nebuvo išreikšta tikroji jos valia. Teisėjų kolegija su apeliantės teiginiais nesutinka.
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Aiškindamas šią normą ir jos taikymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, žalingumą, pagrįstumą). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, yra išaiškinęs, kad bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, t. y. pagal liudytojų parodymus, ekspertų išvadas, kurios daromos remiantis medicininiuose dokumentuose esamais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, to reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).
17. Šios bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta teismo pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. - 2020 m. sausio 17 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-181/2019 (2 t., b. l. 1-8) padaryta tik prielaidinė išvada, kad J. D. testamento sudarymo dieną 2014 m. birželio 18 d. tikėtinai sirgo nepatikslintu psichikos sutrikimu – dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos ir tikėtinai buvo tokios psichinės būsenos, dėl kurios ji negalėjo visapusiškai teisingai suvokti sudaromo juridinio sandorio esmės ir numatyti jo padarinių, suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje remtis vien ekspertizės akto išvadomis, kurios yra tik prielaidinės, nėra pakankamo pagrindo, nes testatorė, nepaisant jos sveikatos būklės, dažnai nesilankė sveikatos priežiūros įstaigose ir nėra pakankamai išsamių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti testatorės psichikos sveikatos būklę testamento sudarymo metu. Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentais, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
18. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ekspertizės akto, konkrečiai dalies, kurioje buvo atliekamas psichologinis įvertinimas, kur yra aiškiai nurodyta, jog neabejotina, kad J. D. amžius, jos somatinė būklė, jai konstatuoti galvos smegenų kraujotakos ir širdies veiklos sutrikimai, aukštas kraujospūdis turėjo įtakos ir jos psichikai, visų pirma kognityvinėms funkcijoms. 2014 m. gegužės-birželio mėn. buvo stebimas J. D. aiškus sveikatos blogėjimas, ji sunkiai vaikščiojo, blogai girdėjo, matė, buvo sutrikusi atmintis, pasak apeliantės akivaizdu, kad tuo metu J. D. jau nesuvokė savo veiksmų esmės, savo interesų.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai įvertino ekspertizės akte nustatytus faktus, vertino eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas visiškai neanalizavo ekspertizės akto, yra nepagrįsti. Iš ekspertizės akto matyti, kad psichologinio įvertinimo dalyje nurodyta, kad neabejotina, jog J. D. amžius, jos somatinė būklė turėjo įtakos ir jos psichikai, visų pirma, kognityvinėms funkcijoms ir galėjo sąlygoti jos pažintinės veiklos bei asmenybės sutrikimus, tačiau remiantis turimais duomenimis, nėra galimybės nustatyti tų sutrikimų pobūdžio ir sunkumo bei jų poveikio velionės elgesiui byloje ginčijamo testamento sudarymo metu, nes pateiktoje medicininėje dokumentacijoje nėra jokių J. D. psichikos sveikatos būklės aprašymų bei išsamesnių duomenų apie jos pažintinės veiklos ypatumus artimu testamento sudarymui laikotarpiu. Teismo posėdžio metu apklaustos ekspertizę atlikusios teismo psichiatrė ekspertė A. S. ir teismo psichologė ekspertė V. J. paaiškino, kad nėra pakankamai duomenų padaryti išvadai apie J. D. būseną ir elgesį testamento sudarymo metu. Nustatyta, kad J. D. tik 2009 m. kovo 10 d. buvo konsultuota psichiatro. Byloje nėra duomenų, kad J. D. vėliau buvo konsultuota ar ambulatoriškai gydoma psichiatro. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog medicininiai dokumentai ir juose užfiksuoti duomenys nepatvirtina, jog testamento sudarymo metu testatorei buvo diagnozuotas nuolatinio ar progresuojančio pobūdžio psichikos sutrikimas, kuris testamento sudarymo dieną būtų pasiekęs tokio sunkumo laipsnį, jog iš esmės įtakotų testatorės galimybes suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Aplinkybė, jog testatorė testamento sudarymo metu turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo.
20. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų apklaustų liudytojų parodymų. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti tiek ieškovės, tiek atsakovų kviesti liudytojai. Teismas įvertinęs apklaustų liudytojų J. D. draugų, kaimynų, giminaičių, teismo ekspertizę atlikusių ekspertų parodymus, testamentą tvirtinusios notarės atsiliepime nurodytus duomenis, taip pat aplinkybę, jog testatorė gyveno viena, pati gaudavo pensiją ir disponuodavo gautomis piniginėmis lėšomis, padarė pagrįstą išvadą, kad testatorė testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuota, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Be to, liudytojos M. M. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad ji J. D. vežė pas notarą dėl testamento sudarymo, leidžia daryti išvadą, jog ji taip pat neabejojo J. D. gebėjimu suvokti savo veiksmus, išreikšti savo valią dėl testamento sudarymo. Teisėjų kolegija susipažinusi su liudytojų parodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojai pripažino, kad testatorė gebėjo bendrauti buitine kalba, orientavosi aplinkoje ir laike, jokių esminių testatorės psichikos sutrikimo požymių liudytojai nenurodė.
21. Taigi, nesant pagrįstų ir neginčijamų duomenų apie testatorės būseną sandorio sudarymo metu, nėra pagrindo tvirtinti, jog ji, sudarydama ir pasirašydama testamentą, negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pažymėtina, kad notarei N. J., ginčijamo testamento sudarymo metu, nekilo jokių abejonių dėl testatorės J. D. psichinės būklės, jos gebėjimo suprasti savo veiksmus bei atitinkamai priimti jos valią atitinkantį sprendimą. Notarė atsiliepime nurodė, kad ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir pasirašytas notarės akivaizdoje, asmeniškai testatorės, tinkamai įsitikinus testatorės veiksnumu, sudarytas testamentas buvo išvertas testatorei į jai suprantamą rusų kalbą. Netikėti notarės paaiškinimais nėra jokio pagrindo, nes notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Tvirtindamas testamentą, notaras privalo įsitikinti testatoriaus veiksnumu (Notariato įstatymo 2, 31 straipsnis).
22. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad liudytojai nurodė, jog J. D. buitis buvo sunki, aplinka nešvari ir pan. Pasak apeliantės, tai patvirtina, kad V. S. J. D. nesirūpino. Iš byloje apklaustų liudytų parodymų matyti, kad liudytojai iš esmės akcentavo netvarką testatorės namuose, tačiau tai nepaneigia to, kad J. D. būtent į V. S. kreipdavosi pagalbos, kuris nupirkdavo būtiniausius daiktus, maisto, veždavo ją pas gydytojus, organizavo jos laidotuves. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai J. J., T. C., D. B., I. K.. Liudytojas V. S. paaiškino, kad jis padėdavo J. D., kai ji pati jam paskambindavo. Liudytojos M. M. paaiškinimai, jog J. D. nepasitikėjo V. S., nėra patvirtinti jokiais duomenimis, priešingai nustatyta, jog J. D. būtent jam skambindavo kai reikėdavo pagalbos. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad V. S. neguldė J. D. į Santaros ligoninę, M. Marcinkevičiaus ligoninę neleidžia daryti išvados, jog jis nepadėdavo J. D. ar ja nesirūpino, nes kaip paaiškino liudytojas V. S., jis ne visada būdavo namuose, būdavo išvykęs. Be to, pati ieškovė visiškai nesirūpino savo močiute, jos nelankė, nesidomėjo sveikatos būkle, negalėjo apibūdinti močiutės gyvenimo būdo, jos poreikių, nežinojo apie močiutės mirtį, nedalyvavo laidotuvėse.
23. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.
24. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog testamento sudarymo dieną testatorė J. D. suprato savo veiksmų reikšmę, o ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir jame išreikšta tikroji testatorės valia, todėl sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. CPK 93 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės M. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės M. D. atsakovams T. S. ir A. S. po 605 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.