- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- A-2139-602/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01364-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Įstaigos dušuose nebuvo įrengta pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas privatumas. Be to, kadangi dušo grindys buvo slidžios, o kilimėlių nebuvo, tai kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat grindė tuo, jog sanitariniuose mazguose unitazų ir praustuvių buvo įrengta per mažai, todėl kiekvieną rytą tekdavo stovėti eilėje. Sanitariniuose mazguose taip pat neužtikrintas pareiškėjo privatumas, nebuvo tinkamos ventiliacijos. Minėtos aplinkybės sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, todėl jam atlygintina neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundo daliai taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, o kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Vilniaus PN teigė, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų), kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos minėto korpuso nuteistiesiems ir jos atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, todėl skundas atmestinas.
5. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas su Vilniaus PN pozicija nesutiko ir nurodė, jog privatumo stoka dušuose ir sanitariniuose mazguose sukėlė jam neigiamus išgyvenimus ir stresą.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.
8. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su prašymu taikyti ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. balandžio 5 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgdamas į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į tinkamas laikymo sąlygas. Atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad ieškinio senatis taikytina reikalavimams dėl netinkamų kalinimo nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta. Teismas toliau nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. kovo 20 d.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 28 punktu ir pažymėjo, kad tokie dušinių įrengimo ypatumai, kaip reikalavimas įrengti pertvaras, visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose sienų ar pertvarų pagalba, nėra numatyti.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN pažeidė jo teisę į privatumą prausiantis duše, kadangi prausimosi vietos nebuvo visiškai izoliuotos nuo bendro patalpos ploto, jį besimaudantį galėjo matyti kiti nuteistieji. Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, be to, pateikė nuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 20–26). Iš byloje esančių nuotraukų nustatyta, kad vietos dušuose atskirtos pertvaromis (b. l. 20–22), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Iš I gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 23–26) matyti, jog jame yra įrengtos kabinos, užtikrinančios asmenų, laikomų įstaigoje, privatumą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto privatumo Vilniaus PN dušuose ir sanitariniuose mazguose atmesti kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pareiškėjas skundėsi, kad sanitariniuose mazguose buvo netinkama ventiliacija. Teismas pažymėjo, kad atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Be to, pareiškėjas neginčijo, jog galėjo patalpas vėdinti per langus, į įstaigos administraciją dėl galimų pažeidimų nesikreipė.
13. Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog dušo patalpose nebuvo kilimėlio. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie dušinėje esančius kilimėlius, tačiau pabrėžė, kad byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl slidžių grindų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Be to, pareiškėjas tik hipotetiškai nurodė, jog dėl kilimėlio trūkumo kilo grėsmė jo sveikatai, tačiau jokiais objektyviais įrodymais arba konkrečiais ir individualizuotais teiginiais šio argumento nepagrindė. Teismas pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini.
14. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
15. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma išsireikalauti papildomus įrodymus.
16. Pareiškėjas pažymi, kad teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais argumentais, o ne pareiškėjo. Nagrinėjamu atveju buvo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimas, nes sanitariniai mazgai ir dušai nebuvo tinkamai atitverti. Dušų patalpose nebuvo pertvarų iki 2017 m. sausio 1 d., nebuvo kilimėlių, buvo slidžios grindys, dėl to pareiškėjas jautė baimę, kad paslys ir susižalos. Pareiškėjas mano, jog yra pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjas taip pat prašo netaikyti ieškinio senaties reikalavimams iki 2016 m. balandžio 6 d., kadangi ieškinio senatis neturtinei žalai nėra taikoma.
Atsiliepimas
17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Vilniaus PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Apelianto apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. B. kildina iš neteisėtų Vilniaus veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d., atlyginimo.
20. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. taikė ieškinio senatį.
21. Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, kad ieškinio senatis netaikytina reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai ir dušai nebuvo tinkamai atitverti, dušų patalpose pertvarų nebuvo iki 2017 m. sausio 1 d., nebuvo kilimėlių, grindys buvo slidžios. Pareiškėjo vertinimu, jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).
24. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).
25. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.
26. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina nes kreiptasi dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3281-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2485-662/2017).
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįstai nenustatyto privatumo naudojantis dušu pažeidimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
29. Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).
30. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos yra darytos 2019 m. vasario 1 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pertvaros buvo įrengtos vėliau, iki 2017 m. sausio 1 d. jų nebuvo. Atsakovo atstovui niekaip nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateikus įrodymus tik dėl vėlesnio laikotarpio, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai dėl pertvarų iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvimo liko nepaneigti. Taigi tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi dušais be pertvarų (iki 2017 m. sausio 1 d.), pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų ir tuo metu jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas.
31. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
32. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu iki 2017 m. sausio 1 d., bet ne visą laiką, nes pareiškėjui teisė praustis duše suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai nesiskundė), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
34. Dėl likusių pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų jo kalinimo laikotarpiu bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus netenkintinas.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo iki 2017 m. sausio 1 d., o dėl kitos pareiškėjo skundo dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. B. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. sausio 1 d.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.