Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos minėto korpuso nuteistiesiems ir jos atitinka teisės aktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimą (b. l. 31 – 32) kuriame nurodė, jog nesutinka su prašymu taikyti ieškinio senatį.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. balandžio 5 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į tinkamas laikymo sąlygas. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, nustatyta, kad ieškinio senatis taikoma reikalavimams dėl netinkamų kalinimo nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Teismas toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimus dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. kovo 20 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su Vilniaus PN veiksmais, nurodydamas, kad šioje pataisos įstaigoje dušai ir sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, neatitverti nuo bendros patalpos erdvės, todėl prausiantis duše ir besinaudojant sanitariniu mazgu pareiškėją galėjo matyti kiti nuteistieji, nebuvo užtikrinamas privatumas.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai nustatyti HN 134:2015 28 punkte: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas).

Iš paminėto teisinio reguliavimo, kuriame nustatyti esminiai reikalavimai pataisos namuose esančių prausimosi patalpų įrengimui, matyti, kad tokie dušinių įrengimo ypatumai, kaip reikalavimas įrengti pertvaras, visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose sienų ar pertvarų pagalba, nėra numatyti.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN pažeidinėjo jo teisę į privatumą prausiantis duše, kadangi prausimosi vietos nebuvo visiškai izoliuotos nuo bendro patalpos ploto, jį besimaudantį galėjo matyti kiti nuteistieji. Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, be to, pateikė fotonuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 20–26). Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo normos), nei Higienos norma HN 134:2015, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų.

Iš byloje esančių nuotraukų nustatyta, kad vietos dušuose atskirtos pertvaromis (b. l. 20–22), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Iš I-ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo fotonuotraukų (b. l. 23–26) matyti, jog jame yra įrengtos kabinos, užtikrinančios asmenų, laikomų įstaigoje, privatumą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto privatumo Vilniaus PN dušuose ir sanitariniuose mazguose atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi, kad sanitariniuose mazguose buvo netinkama ventiliacija. Pagal HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Be to, pareiškėjas neginčijo, jog galėjo patalpas vėdinti per langus, į įstaigos administraciją dėl galimų pažeidimų nesikreipė.

Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog dušo patalpose nebuvo kilimėlio. Aprūpinimo normos 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. 13.3 punkte nustatyta, jog dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės po 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos. Byloje nėra duomenų apie dušinėje esančius kilimėlius, tačiau teismas pabrėžia, kad byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl slidžių grindų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Be to, pareiškėjas tik hipotetiškai nurodė, jog dėl kilimėlio trūkumo kyla grėsmė jo sveikatai, tačiau jokiais objektyviais įrodymais arba konkrečiais ir individualizuotais teiginiais šio argumento nepagrindė. Teismas pabrėžia, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.