Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R., R. D. ir J. A. (J. A.) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. R., R. D., J. A. ir I. C. priteista 201,94 Lt proceso išlaidų, t. y. iš kiekvieno po 50,49 Lt.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas I. C., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R., R. D., J. A. ir I. C. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę, veikdami bendrininkų grupe kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių“ 2.1.1. punktą, draudžiantį gabenti Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka nepaženklintus tabako gaminius, o taip pat 3.3. punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų „Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo, pridėtinės vertės mokesčiais ir akcizais taisyklių 8. 1. 1. punktą, draudžiančius keleiviams įvežti ir gabenti daugiau nei 200 vienetų cigarečių, neapmokestinamų importo PVM ir akcizais, 2012 m. rugpjūčio 3 d., apie 6 val. 00 min., atvyko į Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika ruožą, esantį Švenčionių r., ties Dalininkų kaimu, iš kur automobiliu „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) kėsinosi Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nepaženklintus patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis 5000 pakelių cigarečių „Fest“, kurių bendra vertė su privalomais mokėti mokesčiais viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 34 890 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi A. R., R. D., J. A. ir I. C. buvo pastebėti ir sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Tokiais savo veiksmais A. R., R. D., J. A. ir I. C. padarė Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Visų pirma apeliantas skundžiamą nuosprendį ginčija ta prasme, kad buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nesutinka su teismo išvada jo veiksmus vertinti kaip pasikėsinimą neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Aptaria esmines Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, akcentuodamas, jog pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra numatyto ir siekiamo padaryti nusikaltimo sudėties vykdymo pradžia. Pasikėsinimo metu, skirtingai nei rengimosi stadijoje, kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų ar net padaro žalą. Pasikėsinimas yra tarpinė stadija tarp rengimosi ir baigtos nusikalstamos veikos. Pasikėsinimas - kryptinga, tikslinga veika, todėl padaromas tik tiesiogine tyčia. Jei pasikėsinama padaryti nusikalstamą veiką, aprašytą formalia sudėtimi, kaltininkas suvokia pavojingą pradedamos veikos pobūdį ir siekia tą veiką pabaigti. Akcentuoja, kad nusikalstamų veikų sudėčių objektyviosios pusės konstrukcija (apibūdinimas) lemia tai, kad pasikėsinimas nusikalstamose veikose, apibūdintose formalia sudėtimi, yra įmanomas tik tada, kai veikos objektyviosios pusės turini sudaro du ar daugiau veiksmų, kai tarp veiką sudarančių veiksmų (pradžios ir pabaigos) yra atotrūkis laike, todėl pasikėsinimas paprastai yra negalimas nusikalstamose veikose, apibūdintose formaliomis sudėtimis, kuriose jau pirmo veiksmo (ar bet kurio iš numatytų ar nenumatytų sudėtyje alternatyvių veiksmų) padarymas išreiškia nusikalstamos veikos esmę ir jis laikomas baigta veika, kaip ir šiuo atveju - gabenimas.

Skundžiamame nuosprendyje teismas vertino tik dalį įvertinti būtinų objektyviųjų pasikėsinimo požymių (nustatė tik tas aplinkybes, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta, tačiau neanalizavo, ar buvo veikimas, kuriuo pradedama daryti nusikalstama veika). Apelianto įsitikinimu, šioje byloje asmenų atvykimas į mišką link (prie/netoli) supakuotų cigarečių dėžių, taip pat kitos nuosprendyje nurodytos aplinkybės leidžia jo ir kitų nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti nebent kaip pasirengimą neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, t. y. su nuoroda ne į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, o į BK 21 straipsnio 1 dalį. Tad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos stadiją ir tokiu būdu pažeidė baudžiamojo įstatymo taikymo taisykles.

Antrojoje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl neteisingai paskirtos bausmės. Skirdamas bausmę, teismas neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo. Būtinas Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nustatytos tvarkos pažeidimas. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų „Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo, pridėtinės vertės mokesčiais ir akcizais taisyklių" (Valstybės žinios, 2004-04-21, Nr. 58-2049) 8.1.1. punktą nustatomas leistinas įvežamų prekių, neapmokestinamų importo PVM ir akcizais, kiekis yra 200 vienetų cigarečių. Taigi leistinas teisėtai gabenti vienam asmeniui tokių cigarečių kiekis yra 400 vienetų, kas sudaro 20 pakelių. Šioje byloje akcizais apmokestinamų prekių (5000 pakelių cigarečių „Fest") bendra vertė su privalomais mokėti mokesčiais viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. sudarė 34890 Lt, tačiau, kaip pabrėžia apeliantas, teismas iš šios sumos neatėmė leistino gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje penkiems asmenims akcizais apmokestinamų prekių kiekio, t. y. 100 pakelių (5 bendrininkai (nuosprendžiu teismas konstatavo, jog nusikaltimą padarė 5 asmenys) po 20 pakelių), kadangi nustatant akcizais apmokestinamų prekių vertę aukščiau nurodytas tabako gaminių kiekis į neteisėtai gabenamų tabako gaminių vertę neturi būti įskaitomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis Nr. 2K-P-549/2007). Taigi šioje byloje pasikėsintų neteisėtai gabenti tabako gaminių vertė sudaro 4 900 pakelių vertę, t. y. 34 192,2 Lt, kas viršija 250 MGL arba 32 500 Lt vertę (o tuo pačiu ir patraukimo administracinėn atsakomybėn ribą) tik 1692,2 litais. Toks nežymus (mažesnis nei konstatavo pirmos instancijos teismas) skirtumas tarp faktinio šios nusikalstamos veikos dalyko kiekio ir to kiekio, kuris viršija administracinės atsakomybės taikymo ribą kaltam asmeniui už analogišką veiką, rodo dar mažesnį tiriamos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, lyginant su tuo, kuris gali būti esant žymiai didesniam tų pačių akcizais apmokestinamų prekių kiekiui, nors teisės norma abiem atvejais būtų pažeista ta pati ir sankcijos ribos už šias skirtingo pavojingumo veikas pagal galiojantį baudžiamąjį įstatymą išlieka tos pačios. Ši aplinkybė, nuteistojo manymu, yra reikšminga sprendžiant bausmės skyrimo klausimą.

Apelianto įsitikinimu, išdėstytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos stadijos, kuri analizuojamu atveju yra būtent rengimasis, turi būti atsižvelgiama apibūdinant jo asmenybę, kurios įvertinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra būtinas ir individualizuojant bausmę.

Nors Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų rūšiai, tačiau jis yra daugiau turtinio, o ne smurtinio pobūdžio, juo nebuvo sukelti nepašalinami padariniai. Siekiant kaltininkui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę, jo padarytas nusikaltimas turi būti vertinamas ne tik formaliai pagal baudžiamojo įstatymo normoje numatytą nusikaltimo sudėtį ir sankcijos griežtumą, bet ir kaip konkreti asmens veika su savo individualiais padariniais, juolab, kad teismas teisingai konstatavo, jog jis anksčiau neteistas, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, taip pat turi būti atsižvelgiama, kad veika nutrūko rengimosi stadijoje. Nenustatyta, kad jo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta reali žala, todėl ši aplinkybė taip pat pripažintina kaip mažinanti nusikalstamos veikos pavojingumą.

Itin didelę reikšmę individualizuotos ir teisingos bausmės paskyrimui turi kaltininko asmenybė. Teigia, jog teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė, ar tokios bausmės paskyrimas nepakenks jo socialinei aplinkai ir socialiniams ryšiams. Apeliantas nurodo turįs nuolatinę gyvenamąją vietą, pagal pasirašytą darbo sutartį nuo 2013-05-13 dirbs UAB „X", bylą nagrinėjant apygardos teisme buvo registruotas darbo biržoje. Įvertinant jauną amžių, tokios griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neigiamai pakenks jo socialinei aplinkai, be to, ilgas buvimas laisvės atėmimo vietoje neturės jokios teigiamos įtakos jo asmenybei.

Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nusikalstamos veikos pavojingumą ir stadiją, jauną amžių, apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir neskiriant tokios griežtos kriminalinės bausmės. Prašo skirti švelnesnę bausmės rūšį nei ta, kuri numatyta Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje. Esant galimybei tuos pačius tikslus pasiekti švelnesnėmis priemonėmis (šiuo atveju švelnesne bausmės rūšimi), ji ir turėtų būti taikoma, kadangi priešingu atveju būtų pažeidžiamas proporcingumo principas.

Pasisakydamas dėl nuteistojo I. C. parodymų, pažymi, kad pastarasis siekė kuo palankesnės baudžiamosios bylos baigties ir švelnesnės bausmės (būtent švelnesnė bausmė jam ir buvo paskirta), todėl davė neobjektyvius parodymus. Atkreipia dėmesį, kad nuteistasis R. D. teisme patvirtino jo parodymus, kad abu iš vakaro buvo susitarę eiti grybauti, o sulaikymo vietoje atsidūrė atsitiktinai. Eidamas jis turėjo pasiėmęs nedidelį peilį, kuris, kaip įtaria, sulaikymo metu pasimetė, todėl ši svarbi aplinkybė nėra užfiksuota bylos medžiagoje. Teiginiai apie tai, kad jo kojos buvo šlapios ir purvinos, neįrodo jį dalyvavus padarant nusikaltimą. Byloje nėra neginčijamų tiesioginių jo kaltės įrodymų, o tokie skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kaip tai, jog dėžės su cigaretėmis buvo supakuotos taip, kad jas galėjo nešti penki asmenys, neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Atskirai aptaria tarnybinio šuns panaudojimo bei su juo dirbančio kinologo A. B. parodymų duomenis. Pabrėžia, kad teismo posėdžio protokole yra užfiksuota konkreti kaip liudytoju apklausto pareigūno A. B. nurodyta aplinkybė, kad "identifikacijos pažeidėjo tada nebuvo." (t. 2, b. l. 65). Tad kinologas kategoriškai paneigė neobjektyvius liudytojo V. M. parodymus apie tai, neva „šuo atpažino pažeidėjus < ... > šuo priėjo prie A.." (t. 2, b. l. 64-2)

Pasikėsinimo gabenti akcizais apmokestinamas prekes subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tiesioginė tyčia (kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamu prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir siekia tai daryti). Apelianto įsitikinimu, jo kaltė nėra įrodyta (byloje nėra net užuominų apie tiesioginę tyčią, neatskleistas jo suvokimas dėl nusikalstamo veikimo ir nusikaltimo darymo, veikiant bendrininkų grupe).

Galiausiai nurodo, kad byla buvo tiriama ir nagrinėjama tendencingai, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi teismas nuo bylos nagrinėjimo pradžios palaikė kaltintojo poziciją ir nuosprendį priėmė ieškodamas bent kokio ryšio tarp apelianto ir cigarečių ryšulių. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra nepagrįstos. Teismas tiesiog konstatavo, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje, tačiau tokios išvados nepagrindžia objektyvūs ir abejonių nekeliantys įrodymai. Atsižvelgdamas į tai, kad neįrodyta jo kaltė pasikėsinus neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, prašo jį išteisinti.

Tolesni apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (ginčijama nusikalstamos veikos stadija – pasikėsinimas) bei neteisingai paskirtos bausmės (motyvai dėl nusikalstamos veikos pavojingumo įvertinimo, nusikalstamos veikos stadijos reikšmės bei teisingos bausmės skyrimo sąlygų) yra analogiški nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentams. Motyvuodamas prašymą skirti švelnesnę bausmę, nurodo turįs nuolatinę gyvenamąją vietą, nors nuosprendžio priėmimo metu nedirbo (dėl sunkios ekonominės situacijos valstybėje), tačiau šiuo metu turi darbą (dirba UAB „X“). Pažymi, jog ilgas buvimas laisvės atėmimo vietoje neturės teigiamos įtakos jo asmenybei ir sukels sunkias materialines bei dvasines pasekmes.

Prokuroras prašė nuteistojo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, bei paskirti jam 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą, o nuteistųjų R. D. ir J. A. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. R. ir R. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai). Nuteistojo J. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistųjų J. A. ir R. D. apeliacinių skundų

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, neturi pagrindo tenkinti nuteistųjų J. A. ir R. D. prašymus panaikinti skundžiamą nuosprendį ir juos išteisinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas tiek dėl faktinių bylos aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl nuteistųjų kaltės. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad pastarieji ginčija tam tikrus konkrečius įrodymus, t. y. pareigūnų A. Rk., A. K., V. M., A. B. parodymus, kuriais remdamasis teismas neva nepagrįstai pripažino juos dalyvavus nusikalstamoje veikoje.

Priešingai nei tvirtina apeliantai, teismas pagrįstai rėmėsi nurodytų asmenų parodymais, kurie kartu su kitais byloje surinktais įrodymais neabejotinai pagrindžia jų kaltę. Ta aplinkybė, kad teismų išvados dėl įrodymų vertinimo yra nepalankios nuteistiesiems nereiškia, kad jos yra nepagrįstos ar prieštaraujančios įstatymui.

Pirmiausia pažymėtina, kad pats J. A. iš pradžių prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, patvirtino, kad kartu dalyvavo ir R. D., jo pirminiai parodymai pilnai atitiko byloje nustatytas faktines aplinkybes. Vėliau pastarasis pradėjo tikinti, kad R. D. nežinojo dalyvaujantis nusikaltime, tai jis pastarąjį neva apgavo, pasakydamas, kad eis grybauti, o galiausiai apskritai pradėjo neigti ir pats dalyvavęs nusikaltime, nurodė nieko nežinantis apie kontrabandines cigaretes, nepažįstantis nei I. C., nei A. R., nei kartu buvusio asmens, vardu A. (t. 1, b. l. 108, 138-139, 111; t. 2, b. 63). Teismas pagrįstai nepatikėjo apeliantų versija, kuria šie tikino ėję grybauti ir įvykio vietoje atsidūrę atsitiktinai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokią versiją pirmasis sugalvojo R. D., nurodęs minėtas aplinkybes apklausos su J. A. metu. Būtent po tokių R. D. teiginių, J. A. pakeitė savo pirminius parodymus ir pradėjo toliau vystyti R. D. iškeltą versiją. Tiesa, kiek skirtingai. Iš pradžių, kaip minėta, nurodė, jog jis sąmoningai suklaidino R. D., pasakydamas šiam, kad eis grybauti, nors pats žinojo, jog kartu su I. C., A. R. ir A. turės gabenti cigaretes. Vėliau pilnai atsisakė pirminių parodymų ir teigė, jog su savo pažįstamu R. D. miške grybavo. Nors tiek R. D., tiek J. A. intensyviai siekė įtikinti miške buvus tik grybavimo tikslais, tačiau tokie jų parodymai akivaizdžiai prieštarauja tiek kitų nuteistųjų, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymams, kitai bylos medžiagai. Beje, net jų pačių nurodomos aplinkybės skiriasi. Paprašyti paaiškinti, kodėl pas juos nebuvo rasta jokių grybų, J. A. teigė, kad pareigūnai juos sulaikė tik įėjus į mišką, todėl nespėjo prigrybauti, o R. D. vienąkart teigė, kad abu jau buvo pririnkę šiek tiek grybų, kuriuos dėjo į plastikinius maišelius, jis pats surado saują voveraičių, kitąkart - grybų pririnkti nespėjo, matė tik mažas voveraites, jų specialiai neėmė, greitai pradėjo šaudyti, negalėjo paaiškinti, kodėl anksčiau davė kitokius parodymus dėl surinktų grybų (t. 1, b. l. 120; t. 2, b. l. 63).

Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareigūnas A. Rk. davė suinteresuotus parodymus. Laikantis apeliantų pozicijos, kuria jie liudytojo A. Rk. suinteresuotumą įrodinėja tuo, kad pastarasis neva turėjo tikslą nuteisti sulaikytus asmenis, reikštų, kad tiek šis, tiek apskritai visi sulaikymuose dalyvaujantys pareigūnai visais atvejais yra suinteresuoti. Negalima sutikti su R. D. teiginiais, jog R. R. buvo neobjektyvus ir jį atpažino tik dėl to, kad nuteistasis dėvėjo maskuojamą aprangą. Iš A. Rk. parodymų matyti, kad pastarasis patvirtino sulaikymo metu matęs, kaip iš eglyno tankmės išėjo vyriškis, kurį jis matė 3-4 metrų atstumu ir kuris buvo 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, liesoko veido, galėtų jį atpažinti (t. 1, b. l. 58-59). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu A. Rk. atpažino R. D. kaip nurodytą matytą vyriškį. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, pareigūnas R. D. atpažino ne dėl to, kad jis dėvėjo atitinkamą aprangą, o iš veido bruožų ir kitų įsidėmėtų požymių.

Nepagrįstai kaip neobjektyvūs apeliantų skunduose įvardinami ir pareigūnų A. K. bei V. M. parodymai, tvirtinant neva pastarieji apie įvykį kalbėjo tik apibendrintai ir konkrečiai apeliantų neidentifikavo. Šiuo atveju pažymėtina, kad nurodytų liudytojų parodymai buvo vertinami ne atsietai, o kartu su visu įrodymų visetu. Šių liudytojų parodymais patvirtintos reikšmingos aplinkybės, kad įvykio vietoje siekiant sulaikyti įtariamuosius, trys iš jų pabėgo, pastarieji du, t. y. J. A. ir R. D., vėliau buvo sulaikyti prie automobilio, prie kurio jie atėjo. Abu apeliantai prie automobilio atėjo nuo valstybinės sienos pusės, buvo purvini, šlapi. Siekiant surasti ir identifikuoti pažeidėjus, buvo panaudotas tarnybinis šuo, kuris nuo cigarečių radimo vietos iki automobilio pareigūną vedė pelkėtomis vietomis (tokia aplinkybė paaiškina, kodėl apeliantai buvo purvini ir sušlapę), o atvedęs prie automobilio iškart priėjo prie J. A.. Apeliantai skunduose akcentuoja, jog liudytojas V. B. tariamai paneigė V. M. parodymus, nurodęs, jog prie automobilio identifikacijos pažeidėjo nebuvo. Iš V. B. parodymų aiškiai matyti, kad „šuo visą kelią tvirtai ėjo pėdomis, jam buvo lengva sekti karštomis pėdomis“, o atėjus prie automobilio „šuo priėjo prie vieno iš sulaikytų, savo elgesiu parodydamas, kad tai yra tas, kurio pėdsakais sekė“ (t. 2, b. l. 65). Šiuo atveju esminę reikšmę turi ne tai, kurį konkrečiai pažeidėją nurodė šuo, o tai, kad tiek liudytojų A. K., V. M. ir V. B. parodymais, tiek tarnybinio šuns panaudojimo aktu nustatyta, kad J. A. ir R. D. yra tie patys asmenys, kurie pabėgo sulaikymo metu ir po to pelkėtomis vietomis atėjo iki už beveik pusę kilometro stovėjusio automobilio.

Negalima sutikti su apeliantų teiginiais, jog teismas, vertindamas nuteistojo I. C. parodymus, turėjo atsižvelgti į tai, kad pastarasis siekia kuo palankesnės bylos baigties, todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs. Kolegija neturi pagrindo teigti, jog nuteistojo I. C. parodymai buvo įvertinti netinkamai. Nuteistasis davė parodymus, kurių metu nuosekliai išdėstė nusikaltimo padarymo aplinkybes, pilnai atskleidė savo veiksmus, nesiekdamas jų sušvelninti, jo parodymai neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams. Tai, jog I. C. pilnai pripažino savo kaltę ir nurodė asmenis, kartu dalyvavusius nusikaltimo padaryme, nereiškia, kad jo parodymai yra neobjektyvūs ir jais negalima remtis, grindžiant kitų nusikaltimo bendrininkų kaltę.

Kaip nepagrįsti atmetami apeliantų argumentai dėl teismo šališkumo, kadangi akivaizdu, jog tokie nuteistųjų teiginiai kyla tik dėl jiems nepalankių teismo išvadų.

Skundžiamu nuosprendžiu J. A. ir R. D. kaltė yra pilnai įrodyta. Nustatyta, jog jie abu, taip pat A. R., I. C. ir tyrimo nenustatytas asmuo, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti banderolėmis nepaženklintas cigaretes, kurių vertė su privalomais mokėti mokesčiais viršijo 250 MGL dydžio sumą. Visi nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, suvokė pažeidžiantys teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių gabenimo tvarką ir siekė tai daryti. Tai nustatyta pačių A. R., I. C., taip pat pirminiais J. A. parodymais, rašytine bylos medžiaga, liudytojų A. Rk., A. K., V. M. parodymais. Teismui nekyla jokių abejonių, kad J. A. ir R. D. puikiai žinojo, kokiu tikslu jie yra miške, žinojo darantys nusikalstamą veiką ir taip norėjo elgtis. Nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos stadijos

Visi nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su jiems inkriminuoto nusikaltimo stadija ir prašo perkvalifikuoti jų veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 199² straipsnio 1 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį. Apeliantai įrodinėja, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie nusikalstamo ketinimo įvykdymo laipsnį, kadangi realiai gabenimas net nebuvo pradėtas. Byloje nenustatyta, jog kaltininkai pradėjo tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukėlė jiems realų pavojų ar net padarė žalą.

Kolegija nesutinka su apeliantų argumentais ir kaip nepagrįstą atmeta prašymą dėl nusikalstamos veikos stadijos perkvalifikavimo. Netenkindama nurodyto prašymo, kolegija pažymi, kad rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos ir nuo baigtos nusikalstamos veikos skiriasi kaltininkų atliktų veiksmų pobūdžiu, nusikalstamos veikos motyvo, tikslo, kaltės realizavimo laipsniu, nusikalstamos veikos nutrūkimo momentu, skirtingu priartėjimo prie baigtos nusikalstamos veikos laipsniu (kasacinė nutartis Nr. 2K-116/2006). Apeliantai teisingai nurodo, jog rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių bei įrankių suieškojimas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas ir už jį yra baudžiama tik tada, kai rengiamasi padaryti tyčinį sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsiranda tada, kai veika, atitinkančia Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus požymius, pradedama, bet dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių nepabaigiama vykdyti tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje.

Pagal nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji A. R., R. D. bei J. A. (taip pat ir I. C.) atliko tik parengiamuosius veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje, veiksmus. Priešingai nei tvirtina apeliantai, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, jog nuteistieji buvo tiesiogiai pradėję vykdyti nusikalstamą veiką – kėsinosi gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), tačiau nusikaltimo nebaigė, kadangi juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Nustatyta, kad nuteistieji atvyko į Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respubliką ruožą, kuriame buvo sukrauti ryšuliai su cigaretėmis, nepaženklintomis patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis. A. R. ir I. C. apžiūrėjo aplinką, siekdami išsiaiškinti, ar niekas jų neseka, o J. A., R. D. ir tyrimo nenustatytas asmuo, vardu A., stovėjo prie sukrautų ryšulių. Nusikaltimo įvykdymui buvo parūpintas automobilis, kuris stovėjo 4800 metrų atstumu nuo dėžių ir kuriuo nuteistieji turėjo gabenti cigaretes (t. 1, b. l. 7-8), nuteistieji taip pat buvo apsirūpinę ir kitomis priemonėmis, turėjusiomis padėti nunešti ryšulius su cigarečių dėžėmis iki automobilio (virve, gumomis), taip pat šalia automobilio rasta maskuojama apranga (švarkas, lietpaltis). Nors fiziškai cigarečių perkrovimas ir gabenimas neprasidėjo, tačiau tam faktiškai buvo sudarytos visos prielaidos, t. y. padaryti (pabaigti) visi parengiamieji veiksmai, o nuteistieji savo nusikalstamų ketinimų neįgyvendino tik todėl, kad juos sulaikė pasaloje laukę pareigūnai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nusikalstamos veikos stadijos bei apeliantų veiksmų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį yra teisinga.

Dėl nuteistojo A. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R., prašydamas sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažinti tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto išdėstytais teiginiais, kad teismas nepagrįstai nekonstatavo esant tokią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nuteistasis A. R. teisingai nurodo nuo pat pirmos apklausos momento pilnai pripažinęs savo kaltę ir tokios pozicijos laikėsi viso proceso metu.

Teismų praktikoje asmens prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką yra laikomi atvejai, kai asmuo savanoriškai, neverčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei nusikaltimas padarytas kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir jų kartu padarytas veikas (kasacinė nutartis Nr. 2K-609/2005). Dėl kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką teismui pakanka nustatyti, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-496/2007). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra laikomas tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-513/2007).

Nagrinėjamoje byloje A. R. ikiteisminio tyrimo metu pilnai pripažino savo kaltę ir nuosekliai parodė aplinkybes, kaip jis pažįstamo asmens, vardu A., siūlymu vyko į mišką gabenti kontrabandines cigaretes. Nuteistasis neneigė iš karto žinojęs, kad teks iš miško iki automobilio gabenti neleistinas prekes (kontrabandines cigaretes), tą sutiko daryti už atlygį (5 blokus cigarečių), patvirtino, jog prie nusikaltimo prisidėti pasiūlė I. C., papasakojo, kur vyko, kur buvo sukrautos cigarečių dėžės ir tt. (t. 1, b. l. 82). Nuo pirmos apklausos momento pripažinęs savo kaltę, jis išreiškė ir nuoširdžiai besigailintis dėl tokių savo padarytų veiksmų. Jo pozicija dėl kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailesčio nesikeitė viso proceso metu, nuteistasis niekaip nebandė švelninti savo atsakomybės, nevertė kaltės kitiems nusikaltimo bendrininkams. Ta aplinkybė, kad nuteistasis iš pradžių nurodęs, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo J. A. ir R. D., vėliau pradėjo neigti pastaruosius dalyvavus nusikaltimo padaryme, negali būti pagrindas teigti, jog nuteistasis nepripažino esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių. Priešingai, pastarasis davė parodymus, kuriais pilnai pripažino savo kaltę, nurodė svarbiausias nusikaltimo padarymo aplinkybes, niekaip nebandė sušvelninti savo atsakomybės dėl padarytų veiksmų, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui atskleisti byloje objektyvią tiesą. Tokios aplinkybės rodo esant pagrindą pripažinti, kad A. R. atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Beje, su tokiu nuteistojo prašymu apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko ir prokuroras.

Dėl nuteistiesiems A. R., R. D. ir J. A. paskirtų bausmių

Visi apeliacinius skundus padavę nuteistieji nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis, prašo jas švelninti ir paskirti tokią bausmės rūšį, kuri nebūtų susijusiu su laisvės atėmimu.

Aukštesnės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems A. R. ir R. D. paskirtos bausmės turi būti sušvelnintos, tuo tarpu analogiškas J. A. prašymas dėl švelnesnės bausmės paskyrimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės paskirčių, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, taip pat kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti byloje nustatytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o, individualizuodamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

A. R., J. A. ir R. D. yra pripažinti kaltais ir nuteisti pasikėsinę įvykdyti sunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 5 dalis). Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsniuose numatytų reikalavimų, jiems visiems paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą griežtesnę bausmės rūšį, tačiau jos dydį nustatė artimą minimumui. Iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismo sprendimą dėl griežtesnės bausmės rūšies parinkimo nulėmė tai, kad nė vienas apeliantas nedirba, neturi nei turto, nei oficialių pajamų, dėl ko teismas padarė išvadą nesant tikslinga skirti piniginę baudą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad jie įsidarbino, sudarydami neterminuotas darbo sutartis su atitinkamais darbdaviais, ir jau dirba: A. R. nuo 2013 m. gegužės 17 d. derintoju gamybos bare UAB „X“, J. A. – nuo 2013 m. gegužės 7 d. darbuotoju UAB „X“, o R. D. – nuo 2013 m. birželio 11 d. vadybininku UAB „X“ (t. 2, b. l. 123-127). Visi apeliantai nurodytuose darbovietėse dirba iki šiol ir turi legalų pragyvenimo šaltinį.

Kolegija, be jau skundžiamame nuosprendyje nurodytų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti skiriant kaltininkams bausmę, įvertinusi aukščiau paminėtus pakitusius duomenis, rodančius, kad apeliantai pradėjo dirbti ir gauna pajamas, konstatuoja, kad A. R. ir R. D. turi būti paskirta švelnesnė bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatomas ženkliai mažesnis nei galimas skirti baudos vidurkis. Nustatant baudos dydį A. R., atsižvelgiama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad apeliantų pasikėsintas gabenti akcizais apmokestinamų prekių mastas gana nežymiai viršija įstatymo numatytą 250 MGL dydžio sumą. Skundų argumentai apie tai, kad teismas iš bendros su privalomais mokėti mokesčiais cigarečių vertės turėjo atimti gabenti leistiną cigarečių vertę, kuri nėra įskaitoma į neteisėtai gabenamų tabako gaminių vertę, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi tokių prekių vertė yra nustatoma bendrai, neatimant asmeniui įvežti leistino prekių, neapmokestinamų importo PVM ir akcizais, kiekio, taip pat į prekių vertę, įskaičiuojant privalomus sumokėti mokesčius. Apeliantų nurodytoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-549/2007 neteisėtai gabentų cigarečių vertė kaip tik ir nustatyta pagal faktinį kaltininko gabentą jų kiekį, neatimant iš jo galimo į Lietuvos Respubliką iš trečiosios šalies įvežti cigarečių kiekio vienam keleiviui.

Tuo tarpu nuteistajam J. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė nešvelninama ir štai dėl ko:

Baudos, kaip piniginės bausmės, esmę sudaro nuteistojo pareiga sumokėti teismo paskirtą pinigų sumą valstybės naudai. Šiuo atveju J. A. už daugkartinius administracinės teisės pažeidimus buvo paskirtos baudos, apie kurių sumokėjimą nėra jokių duomenų (t. 1, b. l. 184-189). Itin svarbią reikšmę turi tai, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarimu J. A. buvo pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos ATPK 163² straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą (neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 50 MGL), už kurį jam buvo paskirta 15 000 Lt bauda (t. 1, b. l. 191-192). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad J. A. sumokėjo šią teismo paskirtą tūkstantinę baudą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis neįvykdė pareigos sumokėti jam paskirtą baudą, kolegija daro išvadą, jog yra netikslinga pastarajam skirti analogišką bausmės rūšį už šioje nagrinėjamoje byloje padarytą nusikaltimą, kadangi tokia bausmė būtų neefektyvi ir neatitiktų savo paskirties. Teismo nustatytas terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydis yra artimas straipsnio sankcijoje numatytam bausmės minimumui, ir, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, yra tinkamas ir ne per griežtas. Kolegija neturi juridinio pagrindo švelninti nuteistajam J. A. paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais:

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo A. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. R., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, paskirti 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaityti 1 parą, išbūtą laikiname sulaikyme (kas sudaro 260 Lt), ir A. R. nustatyti galutinę baudą - 98 MGL (12 740 Lt).

R. D., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaityti 1 parą, išbūtą laikiname sulaikyme (kas sudaro 260 Lt), ir R. D. nustatyti galutinę baudą - 148 MGL (19 240 Lt).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo J. A. apeliacinį skundą atmesti.