Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. I. (T. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 24S34282 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

1.1. Departamentas 2024 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 24S38202 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 13 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

1.2. Departamentas 2024 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 24S39545 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3) uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2029 m. vasario 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo Nr. 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, Departamento Sprendimo Nr. 2, kuriuo panaikintas pareiškėjai leidimas laikinai gyventi, Sprendimo Nr. 3, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 23 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje verslo informacinių technologijų konsultante.

6.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, Sprendimu Nr. 1 atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, argumentuodamas, kad pareiškėja 1999–2002 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“, 2002–2006 m. – „(duomenys neskelbtini)“, 2006–2019 m. – „(duomenys neskelbtini)“, 2019–2022 m. – ,, (duomenys neskelbtini)“. (duomenys neskelbtini) veikiantis bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą (duomenys neskelbtini) palaikydami (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas. Europos Sąjungos priimtos tikslines ekonomines sankcijos (duomenys neskelbtini), susijusiais su tarptautiniais mokėjimais ir ribojamais (duomenys neskelbtini) sektoriais, apimančiais ir bankininkystės sektorių. Darbas (duomenys neskelbtini) bankuose reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią, kartu tai reiškia, kad ji ir ateityje gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. T. I. Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbiniais santykiais. Aplinkybė, kad T. I. (duomenys neskelbtini) bankų sektoriuje dirbo net 23 metus (1999–2022 m.), tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui. Užsienietė dirbdama bankų sektoriuje užėmė aukštas ir vadovaujančias pareigas, o tai patvirtina jos lojalumą ir patikimumą (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi T. I. laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

6.2. Departamentas kitu Sprendimu Nr. 2 panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 13 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 2 nurodytos analogiškos aplinkybės kaip ir Sprendime Nr. 1.

6.3. Departamentas dar vienu Sprendimu Nr. 3 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nurodydamas analogiškas aplinkybes kaip ir Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2. Įvertinus UTPĮ 133 str. 5 dalyje nurodytą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), VSD vertinimą, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir siūlymą įtraukti jį į Nacionalinį sąrašą 5 metams, tai, kad įvertinus visas aplinkybes buvo nuspręsta panaikinti užsienietės leidimą laikinai gyventi, bei tai, kad patikrinus duomenis informacinėse sistemose nustatyta, jog ši užsienietė turėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kurie buvo tiesioginiu priklausomybės ryšiu susiję su S. Ch., gim. (duomenys neskelbtini) m., teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, t. y. leidimai laikinai gyventi jai ir nepilnamečiui sūnui yra išduoti pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. S. Ch. leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o kadangi S. Ch. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2023 m. spalio 14 d., užsienietės ir vaikų leidimai laikinai gyventi taip pat panaikintini UTPĮ 50 str. 3 d. nustatytu pagrindu, todėl daroma išvada, kad užsienietės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 p., T. I. nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

7. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijai).

7.1. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės politiką užsieniečių ilgalaikio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės srityje formuoja, jos įgyvendinimą koordinuoja ir kontroliuoja Vidaus reikalų ministerija. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

7.2. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai ( 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).

7.3. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; 2) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

7.4. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal teisės normos formuluotę, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi.

7.5. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 11 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

7.6. Kriterijų vertinimo tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

7.7. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p. užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir kuris neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

7.8. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p. nustato, jog tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka šioje tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka šioje tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei šioje tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į šioje tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

7.9. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

7.10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) išaiškino, kad, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

7.11. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

7.12. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). LVAT yra nurodęs, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

8. Pareiškėjo teigimu, Departamentas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, nevertino pareiškėjos veiksmų (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) m. prezidento rinkimų ir po jų, nevertino realios pareiškėjos šeimyninės situacijos, jos veiklos Lietuvoje ir kitų reikšmingų aplinkybių, VSD nepateikė jokių įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) bankuose dirbantys darbuotojai privalo palaikyti režimą ar, kad režimas tokius asmenis laiko lojaliais, o pareiškėja, kaip bankų darbuotoja, neatliko jokių specialių užduočių, sankcijos jos buvusioms darbovietėms pritaikytos jau po to, kai ji jose nebedirbo, o paskutinei dirbtai darbovietei sankcijos nebuvo taikomos.

8.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja turėjo leidimą gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 13 d. Pareiškėjos sūnus A. C. turi leidimą gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 13 d. Pareiškėja nuo 2023 m. rugpjūčio 24 d. dirba Bendrovėje verslo informacijos paslaugų specialiste.

8.6. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad nepagrįsti laikytini pareiškėjos skundo teiginiai, jog jos keliama grėsmė nėra reali, nes Departamentas pareiškėjos keliamą grėsmę sieja su pareiškėjos darbu aukščiau nurodytuose bankuose. Nustatyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjos buvusių darboviečių (duomenys neskelbtini) bankuose bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad VSD Išvadoje pareiškėjos vertinimas dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

8.8. Kaip matyti iš ginčijamų Sprendimų, juose remtasi VSD Išvada, papildomai vertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad pareiškėja turėjo nacionalinę vizą, leidimą laikinai gyventi, yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, dirba Bendrovėje, vertinti pareiškėjos šeiminiai ryšiai, bei nustatyta, jog pareiškėjos sūnus turi leidimą laikinai gyventi, pareiškėjos sutuoktiniui panaikintas leidimas laikinai gyventi dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, kitų šeiminių ryšių Departamentas nenustatė. Be to, Departamentas pažymėjo, jog pareiškėja periodiškai grįždavo į (duomenys neskelbtini). Priimant ginčijamus Sprendimus remtasi informacija, susijusia su pareiškėjos keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į aukščiau paminėtus LVAT išaiškinimus, darytina išvada, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD Išvada, tačiau galutinį sprendimą atlikęs visų aplinkybių vertinimą priima būtent Migracijos departamentas. Ginčo Sprendimuose atliktas individualus pareiškėjos vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini) bankuose. Nurodytų aplinkybių kontekste, Departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nesutinka, kad Sprendimai priimti vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. pareiškėjos darbu (duomenys neskelbtini) bankuose, kadangi, kaip minėta, Departamentas atliko individualų pareiškėjos vertinimą. Teismo vertinimu, Migracijos departamento skundžiamuose Sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).

9. Dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, jog ji buvo pasirašiusi būtent už opozicijos kandidatą V. B., balsavo už S. T. nereiškia, jog ji neturi jokių ryšių su (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) režimu ir nėra lojali bei patikima šiam režimui. Pasikeitus šiandieninei geopolitinei situacijai, bei esant aplinkybėms, jog pareiškėja gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo, Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Tai, už ką pareiškėja balsavo, ar kokį kandidatą palaikė, neturi esminės įtakos vertinant ginčijamų Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

10. Vien tai, kad pareiškėja gyvendama Lietuvoje neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų kelti bet kokias abejones dėl jos, bei tai, kad pareiškėja integravosi Lietuvoje, nereiškia, jog VSD Išvadoje pateiktas vertinimas yra nepagrįstas. Nors byloje pateikti pareiškėjos duomenys patvirtina, jog ji dalyvauja mokymuose, lankė lietuvių kalbos mokymų kursus, jos sūnus lanko (duomenys neskelbtini) ,,(duomenys neskelbtini)“ mokyklą, taip pat mokosi plaukti, tačiau duomenys apie integraciją Lietuvos Respublikoje negali būti vertintini aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sutiktina, kad ginčijami Sprendimai sukels pareiškėjai neigiamas pasekmes, tačiau aplinkybės, susijusios su užsieniečio integracija Lietuvoje, nėra numatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje kaip išimtys, dėl kurių negalėtų būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėja neturi ilgalaikių socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje, nes Lietuvos Respublikoje gyveno trumpą laiką, nedirba, vyresnysis sūnus gyvena Lenkijoje.

11.1. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turi teisę remtis išvadomis dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis VAĮ 10 straipsniu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.).

11.2. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

11.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijami Sprendimai yra pakankamai argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas daro išvadą, jog ginčijami Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimus priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Be to, ginčijami Sprendimai yra proporcingi, o taikytos priemonės yra atitinkančios siekį išvengti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Sprendimuose neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimų motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijami Sprendimai paliekami nepakeisti.

12. Teismo vertinimu, atsakovas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjos individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pažymėtina, kad valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė. Be to, pareiškėja, siekdama paneigti atsakovo Sprendime Nr. 3 padarytas išvadas teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas minimalus 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jos atžvilgiu yra neproporcingas.

12.1. Iš Sprendimo Nr. 3 turinio matyti, kad atsakovas priimdamas sprendimą dėl uždraudimo atvykti atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus reikalavimus dėl draudimo atvykti. Sprendime Nr. 3 pažymėta, jog įvertinus UTPĮ 133 str. 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), VSD vertinimą, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir siūlymą įtraukti jį į Nacionalinį sąrašą 5 metams, tai, kad įvertinus visas aplinkybes buvo nuspręsta panaikinti užsienietės leidimą laikinai gyventi, bei tai, kad patikrinus duomenis informacinėse sistemose nustatyta, jog ši užsienietė turėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kurie buvo tiesioginiu priklausomybės ryšiu susiję su S. Ch., gim. (duomenys neskelbtini) m., teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, t. y. leidimai laikinai gyventi jai ir nepilnamečiui sūnui yra išduoti pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. S. Ch. leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o kadangi S. Ch. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2023-10-14, užsienietės ir vaikų leidimai laikinai gyventi taip pat panaikintini UTPĮ 50 str. 3 d. nustatytu pagrindu, todėl daroma išvada, kad užsienietės ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 p., T. I. nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

12.2. Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

12.3. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad priimdamas Sprendimą Nr. 3 atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas Nr. 3 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jo naikinti skundo argumentais.

13. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, jog skundžiami Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, juose nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamus Sprendimus, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

14. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos T. I. (T. I.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.