Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, S. V., R. V., jų atstovei advokatei Stanislavai Barvidytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. V., R. V., viešoji įstaiga „Klaipėdos butai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto valdybos 1991 m. spalio 18 d. potvarkiu Nr. 260 gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į neparduotinų gyvenamųjų namų ir butų sąrašą. Klaipėdos miesto valdybos 1992 m. birželio 30 d. potvarkiu Nr. 227 gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į avarinių namų, iš kurių šeimos iškeldinamos 1992 m. sąrašą. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės brolis A. K.. 2004 m. liepos 7 d. tarp Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir ieškovės sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. J3-1102, kuria ieškovei ir jos šeimos nariams - sūnui S. V., išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T2-75 buvo nuspręsta pakeisti 2004 m. liepos 7 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. J3-1102 ir išnuomoti ieškovei Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2011 m. kovo 24 d. tarp ieškovės ir Klaipėdos miesto savivaldybės sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 1149-2375, kuria ieškovei ir jos šeimos nariams - sūnui S. V., sūnaus sutuoktinei R. V., anūkams E. V., gim. (duomenys neskelbtini) ir J. V., gim. (duomenys neskelbtini) neterminuotam naudojimui išnuomotos gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2018 m. kovo 26 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydama leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2018 m. balandžio 11 d. raštu ieškovės prašymo netenkino.

Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006), asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006). Dėl šios priežasties buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, t. y. siekiant padėti užbaigti asmenims iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos pradėtas procedūras.

Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint omenyje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuomininkams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, jog savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri BPĮ nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal BPĮ.

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės nuosavybės privatizavimo tvarką, apibrėžė privatizavimo objektą ir nustatė, kad tinkamas privatizavimo subjektas yra asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą ir kuris šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Asmuo turi teisę privatizuoti butą pagal BPĮ, jei yra nustatomos visos tokio privatizavimo sąlygos, būtent: asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2 ir 3 straipsniai); asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp asmens ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo (BPĮ 1, 5, 10, 11 straipsniai). Subjektinei teisei įgyti reikalinga aukščiau išvardintų sąlygų visuma.

Teismas pažymi, kad ši civilinė byla buvo išnagrinėta Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-414-824/2019), kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1251-777/2019 Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Minėta nutartimi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino, tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę buto privatizavimo teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog butas, kuriame gyvena ieškovė, gali būti privatizavimo objektas, tačiau tarp šalių kilęs ginčas, ar ieškovė yra subjektas, kuriam yra suteikta teisė privatizuoti butą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal BPĮ, ar ne, turėjo nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas. Tarp jų ir tai, ar ieškovė yra subjektas, kuriam yra suteikta teisė privatizuoti butą, tačiau to nepadarė. Taigi, nagrinėjamu atveju siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, svarbu nustatyti, ar ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą.

Atsakovė nurodo, jog ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės tėvai bei kiti šeimos nariai nedalyvavo privatizavimo procese. Be to, ieškovės sutuoktinis dalyvavo privatizuojant jo tėvui B. V. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Lietuvos Aukščiausias teismas yra nurodęs, jog pagal BPĮ susiklostydavo dviejų rūšių teisiniai santykiai, kai buto nuomos teisėmis naudojosi ne vienas asmuo – buto nuomininkas, o keli asmenys - buto nuomininkas ir jo šeimos nariai. Pirma, susiklostydavo santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens ar asmenų, įstatymo nustatyta tvarka išoriškai išreiškusių savo valią (ketinimus) privatizuoti butą, ir miestų (rajonų) savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų BPĮ 4 straipsnyje, įpareigotų nustatyta tvarka reaguoti į tokius asmenų pareikštus ketinimus. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu įstatymo 4 straipsnyje.

Privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non), numatyta BPĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad buto privatizavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebuvo pasiektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2005). BPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Ši įstatymo norma reikšminga ta prasme, kad ja ribojamas lengvatinėmis sąlygomis įsigyjamų butų kiekis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad ji kartu su tėvais negyveno. Ieškovės motinai buvo atimtos motinystės teisės, todėl ieškovė su broliu A. K. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jais rūpinosi globėja M. D., mirusi (duomenys neskelbtini) Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės N. V. (anksčiau – K.) tėvai yra D. K., gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), ir V. K. (V. K.), gim. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto liaudies teismo 1967 m. kovo 22 d. sprendimu buvo patenkintas ieškinys dėl D. K. motinystės teisių atėmimo. Gyventojų registro departamento duomenimis D. K. gyvenamąją vietą nuo 1991 m. gruodžio 12 d. buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini), ieškovė gyvenamąją vietą nuo 1986 m. rugpjūčio 22 d. deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro departamente duomenų apie ieškovės tėvo deklaruotą gyvenamąją vietą nėra. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės tėvai dalyvavo privatizavimo procese, nėra.

Teismas taip pat pažymi, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos butų kodekso 54 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad prie nuomininko šeimos narių priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir tėvai (įtėviai). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad CK 329 straipsnio 4 dalis, reglamentavusi tėvų ir pilnamečių vaikų teisinius santykius, atsirandančius naudojantis gyvenamąja patalpa, reikalavo juridiškai reikšmingų faktų sudėties - ne tik apsigyvenimo nuomojamoje patalpoje fakto, bet ir turėjimo bendro ūkio su nuomininku fakto, nes tik tuomet paminėti asmenys įgyja šeimos narių teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-753/2003). Atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis, teismas konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad ieškovė, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), vėliau - buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, su savo tėvais D. K. ir V. K. bendro ūkio nevedė.

Visų pirma, ieškovė gyvenamąją vietą nuo 1986 m. rugpjūčio 22 d. deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. birželio 8 d. - (duomenys neskelbtini), o ieškovės mama D. K. nuo 1991 m. gruodžio 12 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravusi (duomenys neskelbtini). Duomenų apie ieškovės tėvo deklaruotą gyvenamąją vietą nėra. Antra, nei 2004 m. liepos 7 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje, nei 2011 m. kovo 24 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje ieškovės tėvai nėra įvardinti kaip nuomininkės - ieškovės N. V. – šeimos nariai. Trečia, Klaipėdos miesto liaudies teismo 1967 m. kovo 22 d. sprendimu buvo patenkintas ieškinys dėl D. K. motinystės teisių atėmimo. Tai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, jog ja ir broliu A. K. rūpinosi bei prižiūrėjo ne tėvai, o globėja. Ketvirta, atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovė bendravo su mama D. K., jos matydavosi bei lankydavo viena kitą nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė su mama D. K. taip pat vedė ir bendrą ūkį. Kitų duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog ieškovė gyveno kartu su tėvais bei vedė su jais bendrą ūkį, byloje nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė taip pat turi seserį I. K., gim. (duomenys neskelbtini) (tėvai – D. K. ir V. K.). 1997 m. vasario mėn. pažymos duomenimis nustatyta, kad I. K. (V.) kartu su vyru A. K. ir sūnumi A. K. nuo 1992 m. gyvena Bobroč kaime. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad I. K. gyveno kartu su ieškove ir vedė su ja bendrą ūkį, nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė turi sūnų S. V., gim. (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro departamento duomenimis S. V. nuo 1999 m. rugpjūčio 27 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). 2004 m. liepos 7 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje nurodyta, jog S. V. yra nuomininkės - ieškovės N. V. – šeimos narys. (duomenys neskelbtini) S. V. sudarė santuoką su R. V. (anksčiau – A.). 2007 m. kovo 20 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę su prašymu deklaruoti šeimos narį R. V. išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro departamento duomenimis 2008 m. kovo 5 d. R. V. gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). 2008 m. kovo 5 d. bei 2008 m. rugsėjo 30 d. minėtu adresu taip pat buvo deklaruota ir S. V. bei sutuoktinės R. V. nepilnamečių vaikų J. V. ir E. V. gyvenamoji vieta. 2011 m. birželio 8 d. S. V., R. V. ir jų nepilnamečių vaikų J. V. ir E. V. gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Minėti asmenys 2011 m. kovo 24 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartyje taip pat buvo įvardinti kaip nuomininkės - ieškovės N. V. – šeimos nariai. Teismo posėdžio metu ieškovė ir tretieji asmenys paaiškino, kad jie gyveno kartu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir vėliau kartu persikėlė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovė su trečiaisiais asmenimis – sūnumi S. V. bei jo sutuoktine R. V. gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį, todėl jie yra laikytini šeimos nariais, BPĮ nustatyta tvarka.

VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatyta, kad ieškovė bei tretieji asmenys S. V. ir R. V. laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 15 d. neturėjo nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto. Taigi, nei ieškovė, nei jos šeimos nariai neįgijo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą BPĮ nustatyta tvarka. Teismas pažymi, jog atsakovė nurodė, kad trečiojo asmens R. V. tėvui nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas, todėl R. V. galimai galėjo dalyvaujant privatizuojant šį turtą. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. V. paaiškino, kad jos tėvas yra A. A.. VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 21 d. iki 2002 m. balandžio 3 d. A. A. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, malkinė ir stoginė, esantys (duomenys neskelbtini). Vertindamas atsakovės nurodytas aplinkybes, teismas pažymi, kad nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindas Miesto (rajono) valdybos 1991 m. birželio 21 d. potvarkis Nr. 85. Taigi, šis nekilnojamasis turtas buvo įgytas ne pagal BPĮ. Be to, šio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įgijimo metu trečiasis asmuo R. V. buvo šešerių metų amžiaus, todėl, akivaizdu, jog netgi nustačius, kad pastarasis turtas buvo įgytas vadovaujantis BPĮ, ji šiame procese dalyvauti negalėjo.

Atsakovė taip pat nurodo, jog ieškovės buvęs sutuoktinis santuokos metu dalyvavo privatizuojant jo tėvui B. V. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovės buvusiam sutuoktiniui taip pat galimai nuosavybės teise priklausė sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių laikytina, kad ieškovė negali privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad po santuokos sudarymo ji su sutuoktiniu gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau pastarojo gyvenamoji vieta liko deklaruota kartu su tėvu B. V. adresu (duomenys neskelbtini). Nors jos ir sutuoktinio V. V. santuoka nutraukta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu, tačiau jie daugiau nei dešimt metų iki santuokos nutraukimo kartu nebegyveno, sutuoktinis buvo grįžęs gyventi atgal pas tėvą adresu (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 1983 m. sausio 7 d. sudarė santuoką su V. V.. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje 2-6497-769/2012 ieškovės ir V. V. santuoka nutraukta. Gyventojų registro departamento duomenimis nustatyta, kad nuo 1981 m. gruodžio 2 d. V. V. gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). 1991 m. lapkričio 18 d. tarp B. V. ir V. V. buvo sudarytas susitarimas dėl privatizuojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, kuriuo šalys susitarė, jog minėtą turtą nuosavybės teise įgis B. V.. 1992 m. birželio 19 d. tarp Klaipėdos miesto Valdybos ir B. V. sudaryta sutartis, kuria B. V. įsigijo nuosavybes teise butą, esantį (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1992 m. birželio 19 d. iki 2020 m. liepos 13 d. B. V. nuosavybes teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas - 1992 m. birželio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374. Nuo 2020 m. liepos 16 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso S. V., įregistravimo pagrindas - 2020 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovės buvęs sutuoktinis V. V., santuokos metu dalyvavo B. V. privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vis dėlto, teismo vertinimu, minėta aplinkybė savaime nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neteko teisės privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir kitus byloje esančius duomenis.

Kaip jau minėta, teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad po santuokos sudarymo ji su sutuoktiniu gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau pastarojo gyvenamoji vieta liko deklaruota kartu su tėvu B. V. adresu (duomenys neskelbtini). Nors jos ir sutuoktinio V. V. santuoka nutraukta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu, tačiau jie daugiau nei dešimt metų iki santuokos nutraukimo kartu nebegyveno, sutuoktinis buvo grįžęs gyventi atgal pas tėvą adresu (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir trečiasis asmuo S. V., nurodydamas, kad jo tėvai – ieškovė N. V. ir V. V. – santuokos metu gyveno kartu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau ilgainiui tėvas persikėlė gyventi pas senelį adresu (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendime civilinėje byloje 2-6497-769/2012 nurodyta, jog pateiktame pareiškime dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu N. V. ir V. V. nurodė, kad daugiau nei dešimt metų nebeveda bendro ūkio, nebegyvena šeimyninio gyvenimo, nepalaiko santuokinių ryšių. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad ieškovė su buvusiu sutuoktiniu sutuoktinio V. V. po santuokos sudarymo iki 2002 m. gyveno kartu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir vedė bendrą ūkį. Tai reiškia, jog B. V. privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. V. su juo kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, o susitarimą dėl minėto buto privatizavo sudarė, kadangi jo deklaruota gyvenamoji vieta liko adresu (duomenys neskelbtini), ir priešingu atveju, jo tėvas B. V. nebūtų galėjęs šio nekilnojamojo turto privatizuoti.

Teismas taip pat pažymi, jog net ir esant priešingoms aplinkybėms, t.y. nustačius, kad ieškovės buvęs sutuoktinis V. V. jo tėvui B. V. privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), gyveno kartu su tėvu ir vedė su juo bendrą ūkį, darytina išvada, kad įvertinus byloje susiklosčiusios situacijos individualias aplinkybes, atisakymas pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Visų pirma, esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo metu ieškovė su buvusiu sutuoktiniu V. V. nebevedė bendro ūkio, pastarasis bendrą ūkį pradėjo vesti su tėvu B. V.. Antra, nors butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas ieškovės santuokos su V. V. metu, tačiau nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį turtą pagal 1991 m. lapkričio 18 d. susitarimą, sudarytą tarp B. V. ir V. V., atiteko B. V.. Tokiu būdu V. V. nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą neįgijo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje 2-6497-769/2012 nutraukiant ieškovės ir V. V. santuoką, minėtas nekilnojamasis turtas (ar jo dalis) nebuvo šalių bendroji jungtinė nuosavybė ir nutraukiant santuoką dalijama nebuvo. Trečia, santuokos metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė B. V., t.y. V. V. nuosavybės teisės į šį butą neįgijo nei dovanojimo, nei paveldėjimo ar kt. pagrindu, kuris būtų sudaręs galimybę ateityje šį nekilnojamąjį turtą ar jo dalį nuosavybės teise įgyti ieškovei, kaip V. V. sutuoktinei. Taigi, nepaisant to, kad ieškovės buvęs sutuoktinis V. V. santuokos metu dalyvavo privatizuojant kitą nekilnojamąjį turtą, esant byloje susiklosčiusioms aplinkybėms, ieškovė turtinės naudos šiuo atveju negavo, nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą ar jo dalį neįgijo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad aplinkybė, jog ieškovės buvęs sutuoktinis V. V., santuokos metu dalyvavo B. V. privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė prarado teisę privatizuoti butą, esantį Vyturio g. 5-43, Klaipėdoje, lengvatinėmis sąlygomis.

Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovės buvusiam sutuoktiniui V. V. taip pat galimai nuosavybės teise priklausė sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių laikytina, kad ieškovė negali privatizuoti buto, esančio (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1978 m. spalio 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d., V. V., gim. 1960 m. kovo 1 d., vardu registruotas sodo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovė kraipėsi į VĮ „Registrų centras“, prašydama nurodyti, ar sodo pastato, esantis (duomenys neskelbtini), savininkas yra būtent ieškovės buvęs sutuoktinis V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) VĮ „Registrų centras“ 2018 m. gruodžio 17 d. pranešimu nurodė, jog sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), naudotu buvo nurodytas V. V., gyv. (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ taip pat nurodė, jog V. V. daiktinės teisės į nurodytą nekilnojamąjį turtą įregistruotos nebuvo.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog ieškovės buvęs sutuoktinis nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Visų pirma, VĮ „Registrų centras“ nurodė, jog V. V. daiktinės teisės į nurodytą nekilnojamąjį turtą įregistruotos nebuvo, t.y. nenustatyta, kad minėtas nekilnojamasis turtas V. V. priklausė nuosavybės teise. Antra, byloje nepateikti šio nekilnojamojo turto naudotojo asmens duomenys, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti tai būtent ieškovės buvęs sutuoktinis V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) juolab kad VĮ „Registrų centras“ nurodė, jog sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojo gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini), o ieškovės buvęs sutuoktinis nuo 1981 m. gruodžio 2 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). Trečia, ieškovės buvęs sutuoktinis dalyvavo privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl nėra aišku, kaip pastarasis tuo pačiu metu taip pat galėjo nuosavybės teise valdyti dar vieną nekilnojamąjį turtą - sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini).

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovei pripažintina teisė lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 75 Eur žyminis mokestis už ieškiniu pareikštus reikalavimus ir 75 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistina 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė bei tretieji asmenys prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas bei duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šios išlaidos atsakovei ir tretiesiems asmenimis nepriteistinos.

Pagal 2011-07-07 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5,00 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 10,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį patenkinus iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistiną 10,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovei N. V. teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 150 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei N. V..

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės10,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.