- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-14
- Bylos Nr.
- eI2-2691-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08489-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- O., O. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Valdas Kavaliauskas
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 20 d. spendimą Nr. 23S157158 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą (toliau – ir Sprendimas), taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškina, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 21 d. pateikė pareiškėjui pranešimą, kad 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2028 m. rugsėjo 19 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi.
Nurodo, kad skundžiamas Sprendimas kilo iš Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142747 neišduoti leidimo nuolat gyventi pareiškėjui Lietuvoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
Teigia, kad Migracijos departamentas bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pareiškėjo grėsmę grindžia tik jo darbo vieta privačiame komerciniame „Alfa bank“. Nesutinka su institucijų argumentais ir mano, kad pareiškėjo pavojingumas neįrodytas ir net nebuvo bandytas tinkamai įrodyti.
Atkreipia dėmesį į naujausią teismų praktiką, pagal kurią užsieniečio biografijos faktas apie tarnybą/darbą susijusioje su režimu struktūroje gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Atskleidžia, jog pareiškėjas aiškiai Migracijos departamento klausimyne nurodė, kad nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kad Krymas priklauso Ukrainai. Nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad VSD pripažinus pareiškėją keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pareiškėjo pozicija dėl nepritarimo Rusijos agresijai prieš Ukrainą bei Krymo priklausomumo Ukrainai) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbiniais santykiais. Teigia, kad nagrinėjamu atveju, visos kitos aplinkybės (Rusijos agresijos pasmerkimas ir Krymo nurodymas kaip Ukrainos anketoje), ir kitų grėsmę nurodančiu faktų nebuvimas rodo, kad grėsmė valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad pareiškėjas dirba su agresyviu režimu sietinose institucijose (konkrečiu atveju privačiame banke), nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali.
Laiko klaidingu Migracijos departamento ir VSD teiginį dėl galimo pareiškėjo, kaip potencialaus verbavimo taikinio, panaudojimo. Teigia, jog iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad pareiškėjas gali tapti verbavimo auka, o ne kelti grėsmę. Pabrėžia, kad remiantis institucijų logika, būtent dėl pareiškėjo darbo vietos jis tampa režimo specialių tarnybų verbavimo taikiniu, gali būti spaudžiamas ir persekiojamas šiuo tikslu, tačiau pareiškėjo manymu, persekiojamas asmuo, daugiau nei tikėtina, nebus lojalus savo persekiotojui, t. y., Rusijos režimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Migracijos departamento Sprendime ir VSD išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nurodo, jog vertinant pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, būti argumentuota bei motyvuota, o ne formali. Mano, kad galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.
Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad VSD išvados teiginys, kad atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos banke „Alfa bank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą, laikytinas niekuo negrįsta insinuacija, rodančia, kad VSD neturi jokių rimtų argumentų pareiškėjo menamo pavojingumo pagrindimui.
Pažymi, kad sankcijos taikomos fiziniams asmenims, bendrovių akcininkams, bet ne pačioms bendrovėms. Pareiškėjas su nurodytais VSD įvardytais sankcionuotais asmenimis (akcininkais) nėra niekaip susijęs, su jais nebendravo ir nebendrauja.
Nurodo, pareiškėjas pats atskleidė savo darbo vietą, pildydamas Migracijos departamento jam pateiktą anketą. Pareiškėjas nenuslėpė jokių faktų, nemelavo valstybės pareigūnams, veikė sąžiningai, skaidriai atskleidė visą jo paprašytą informaciją, vykdydamas Migracijos departamento reikalavimus. Taigi pareiškėjas atskleidžia, jog duomenis, kuriuos Migracijos departamentas bei VSD panaudojo prieš pareiškėją, ir kurie buvo pagrindas skundžiamam Sprendimui priimti, – pateikė pats pareiškėjas.
Atskleidžia, kad pareiškėjo pareigos AO „Alfa Bank“ yra išimtinai specialisto ir nesusijusios su Rusijos, regiono ar banko finansų ar bendros veiklos politika arba strategija. Pareiškėjas pradėjo darbą 2009 m. rugpjūčio 26 d., užimdamas lankytojų aptarnavimo administratoriaus pareigas, o nuo 2021 m. liepos 23 d. perkeltas dirbti verslo linijos vadovu į darbo su regionais skyrių, hipotekos užtikrinimo ir statybos audito direkciją, vidutinio dydžio įmonių (verslo) kreditavimo plėtros departamente. Teigia, kad nuo 2009 m. iki dabar pareiškėjas dirbo tik specialisto ir vadybinėse pareigose. Nurodo, kad minimos darbo funkcijos buvo ir yra išimtinai techninės – specialiosios. Pareiškėjas negalėjo dalyvauti planuojant ar vykdant įmonės politiką, nepriklausė ne tik valdymo organams ar veiklos organizavimo struktūroms, bet atliko tik techninį kreditavimo specialisto darbą. Tvirtina, kad šią aplinkybę Migracijos departamentas galėjo lengvai nustatyti, jei būtu pats apklausęs pareiškėją.
Pareiškėjas pabrėžia ir tai, kad niekada nėra pažeidęs jokių migracinių Lietuvos ar Europos Sąjungos (toliau – ir ES) procedūrų, nėra padaręs jokių veiksmų, neturi tokių pažiūrų, kurios galėtų kelti pavojų viešajai tvarkai, nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Atskleidžia, kad turėjo šias Šengeno erdvės vizas: Vokietijos vizą 2017-2018 m., 2018-2019 m., 2019-2021 m., Vengrijos vizą 2021-2022 m., Prancūzijos vizą 2022-2024 m., Lietuvos vizą – 2023 m. Pažymi, kad pareiškėjui niekada nebuvo atsisakyta išduoti vizą ar leidimą gyventi, ar uždrausta atvykti į užsienio valstybę. Pareiškėjas nuolat lankėsi ES bei pas savo žmonos giminaičius Lietuvoje. Tvirtina, kad į Lietuvą atvykdavo tiek iš kitų ES valstybių per vidines ES sienas, tiek ir tiesiogiai per išorinę ES sieną, buvo įleidžiamas į Lietuvos teritoriją ir niekada nekilo problemų. Pažymi, kad per išorinę sieną tiesiogiai į Lietuvą pareiškėjas atvyko ir be problemų įleistas po 2023 m. kovo 19 d.
Pareiškėjas akcentuoja, kad remiantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, darytina išvada, jog užsieniečiui leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti neišduotas ar panaikintas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, jei minėta grėsmė yra reali, t. y., pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), asmens konkrečiu elgesiu, tokio elgesio neigiamu pobūdžiu, o ne tariama ar spėjama. Be to, grėsmės turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas. Pažymi ir tai, kad priimant sprendimą dėl leidimo gyventi, turi būti nustatyta reali užsieniečio keliama grėsmė valstybės saugumui, kuri turi būti paremta nustatytais faktais bei pagrįsta įrodymais, atsižvelgiant į anksčiau atliktus asmens veiksmus, jų pobūdį, vertinant jų pavojingumą, o šiuo atveju pavojingumas realiai nenustatytas.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamento Sprendimas yra administracinis aktas, kurį priimant turi būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju, priimant ginčijamą Sprendimą, grėsmės valstybės saugumui vertinimas buvo atliktas netinkamai, nebuvo atliktas pareiškėjo realios pozicijos Rusijos režimo veiksmų atžvilgiu vertinimas, todėl, atitinkamai, neatlikta motyvuota proporcingumo analizė, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė būti išklausytam ir pateikti savo argumentus bei įrodymus, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo priėmimą.
Teigia, kad priimant neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeliantį skundžiamą Sprendimą, pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo pažeista todėl, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų. Atkleidžia, kad pareiškėjas negalėjo pateikti jokių dokumentų bei argumentų patvirtinančių, kad jo darbas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, taip pat neturėjo galimybės pateikti jokių paaiškinimų apie savo ryšius Lietuvoje, apie Sprendimo pasekmes jam ir jo šeimos nariams, svarbių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pozicija Rusijos režimo ir jo vykdomos agresijos atžvilgiu. Mano, kad Migracijos departamentas, neturėdamas visos šios informacijos, objektyviai negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.
2024 m. balandžio 22 d. pareiškėjas teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir nurodė, jog VSD išvadoje ir Migracijos departamento Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas dirba AO „Alfa Bank“, o galutiniai banko naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys, kuriems taikomos ES sankcijos. Pažymėjo, kad sankcijos buvo taikomos fiziniams asmenims, bendrovių akcininkams, bet ne pačioms bendrovėms. Taigi vienas pagrindinių institucijų argumentų buvo tas, kad pareiškėjas dirbo banke, kurio savininkams buvo taikomos ES sankcijos, tačiau sprendžiant iš viešosios informacijos 2024 m. balandžio 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas panaikino taikytas sankcijas šiems asmenims.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigia, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atskleidžia, kad VSD 2023 m. liepos 11 d. išvadoje Nr. 18-7624 nurodė, kad AO „Alfa Bank“, kuriame nuo 2009 m. atsakingas pareigas eina pareiškėjas, yra „Alfa Group“ dalis, ir yra viena didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje. Nurodo, kad pagrindiniai „Alfa Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys, kuriems dėl ryšių su Kremliaus režimu nuo 2022 m. vasario 28 d. taikomos ES sankcijos. Atskleidžia, jog ES įvedus jiems sankcijas, G. Chanas ir A. Kuzmičevas savo valdytus aktyvus perleido Rusijos piliečiui Andrejui Kosogovui, o M. Fridmanas ir P. Avenas išlaikė savo aktyvų kontrolę. M. Fridmanas yra „Alfa Group“, kuriai priklauso Rusijos „Alfa Bank“, steigėjas ir vienas pagrindinių akcininkų. Jis turi ryšių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir jo aplinka, yra vertinamas kaip vienas svarbiausių Rusijos finansininkų, užtikrinančių paramą V. Putinui artimiems asmenims. Tvirtina, kad V. Putinas už „Alfa Group“ lojalumą Rusijos valdžios institucijoms teikė politinę paramą „Alfa Group“ investuojant užsienyje. Nurodo, kad P. Avenas yra V. Putinui ir jo aplinkai artimas oligarchas. Atskleidžia ir tai, kad P. Avenas yra vienas iš Rusijos verslininkų, turinčių galimybę reguliariai susitikti su V. Putinu Kremliuje. Remiantis viešųjų šaltinių informacija, jis palaiko ryšius su Rusijos bendrovės „Rosneft“ vadovu, Kremliuje įtakingu Igoriu Sečinu. Teigia, kad M. Fridmanas, bendradarbiaudamas su P. Avenu, teikė finansinę paramą Rusijos sprendimus priimantiems asmenims, atsakingiems už Krymo aneksiją ir Ukrainos destabilizaciją, ir gavo iš jų naudos, rėmė veiksmus ar politiką, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi.
Pabrėžia, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar dirba Rusijos valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose ir turinčiose prieigą prie strategiškai svarbios infrastruktūros. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, ginkluotosiose pajėgose, strateginės reikšmės valstybinėse ir privačiose įmonėse sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
Tvirtina, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
Pažymi, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Teigia, kad atsižvelgiant į išdėstytą informacija ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas nurodo, kad priimant ginčijamą Sprendimą, pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ar pareiškėjo ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika nenustatyta.
Pažymi, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal UPTĮ išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas rėmėsi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Nurodo, jog Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Pabrėžia ir tai, kad remiantis teismų praktika, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Tvirtina, jog pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas nuo 2009 m. „Alfa Bank“, kuris yra lojalus Rusijos Federacijos valdžios institucijoms ir susijęs su finansine parama Rusijos sprendimus priimantiems asmenims, atsakingiems už Krymo aneksiją ir Ukrainos destabilizaciją) surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 kausimus (dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo) turėjo būti vertinami pareiškėjo naudai. Pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus yra tik teiginiai, deklaruoti Migracijos departamentui, o ne Rusijos Federacijos valstybinei institucijai, todėl pareiškėjo atsakymai į klausimyno klausimus nepatvirtina jo nelojalumo Rusijos Federacijai.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas su skundu teismui nepateikė jokių įrodymų, kad yra persekiojamas Rusijos režimo, todėl Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis gali tapti verbavimo auka, o ne potencialiu verbavimo taikiniu.
Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjos darbą „Alfa Bank), iš atliktų pareiškėjo veiksmų (pareiškėjo darbo „Alfa Bank) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Teigia, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Ginčijamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
Mano, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo Migracijos departamento atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
Nurodo, kad VSD 2023 m. liepos 11 d. raštu Nr. 18-7624 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad pareiškėjas nuo 2009 metų eina atsakingas pareigas AO „Alfa Bank“, kuris yra „Alfa Group“ dalis ir yra vienas didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje. Pagrindiniai AO „Alfa Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. Atskleidžia, kad iki 2022 m. kovo mėn. daugiau nei 80 proc. AO „Alfa Bank“ akcijų valdė Rusijos oligarchai Michailas Fridmanas, Germanas Chanas, Aleksejus Kuzmičevas ir Piotras Avenas. Dėl ryšių su Kremliaus režimu jiems nuo 2022 m. vasario 28 d. taikomos ES sankcijos. ES įvedus sankcijas, G. Chanas ir A. Kuzmičevas savo valdytus aktyvus perleido Rusijos piliečiui Andrejui Kosogovui, o M. Fridmanas ir P. Avenas išlaikė savo aktyvų kontrolę. M. Fridmanas yra „Alfa Group“, kuriai priklauso Rusijos AO „Alfa Bank“, steigėjas ir vienas pagrindinių akcininkų, kuris turi ryšių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir jo aplinka, yra vertinamas kaip vienas svarbiausių Rusijos finansininkų, užtikrinančių paramą V. Putinui artimiems asmenims. Tvirtina, jog V. Putinas už „Alfa Group“ lojalumą Rusijos valdžios institucijoms teikė politinę paramą „Alfa Group“ investuojant užsienyje. Nurodo, kad P. Avenas yra V. Putinui ir jo aplinkai artimas oligarchas. Atskleidžia ir tai, kad P. Avenas yra vienas iš Rusijos verslininkų, turinčių galimybę reguliariai susitikti su V. Putinu Kremliuje. Remiantis viešųjų šaltinių informacija, jis palaiko ryšius su Rusijos bendrovės „Rosneft“ vadovu, Kremliuje įtakingu Igoriu Sečinu. Teigia, kad M. Fridmanas, bendradarbiaudamas su P. Avenu, teikė finansinę paramą Rusijos sprendimus priimantiems asmenims, atsakingiems už Krymo aneksiją ir Ukrainos destabilizaciją, ir gavo iš jų naudos, rėmė veiksmus ar politiką, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi.
Tvirtina, jog VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar dirba Rusijos valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose ir turinčiose prieigą prie strategiškai svarbios infrastruktūros. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Atkreipia dėmesį, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija patvirtina, jog Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja jų režimui lojalius asmenis, neatsižvelgdamos į tai, prieš kiek metų atitinkamose institucijose jie dirbo ir kokias pareigas užėmė. Remiasi LVAT praktika, kad užsieniečių eitos net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad skunde pareiškėjas nepateikė argumentų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo, ar institucijos būtų viršijusios joms suteiktus įgaliojimus.
Tvirtina, jog remiantis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie užsieniečių atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo, o ne dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, jog VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos banku AO „Alfa bank“, kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog jis nuo 2009 metų eina atitinkamas pareigas šiame banke, taigi, pareiškėjas yra ekonomiškai priklausomas nuo šios įmonės (iš šio banko gaunamas darbo užmokestis yra pareiškėjo pajamų šaltinis nuo 2009 metų).
Pažymi, kad Rusijoje esanti pareiškėjo šeima ir tolesnis jo paties darbas Rusijos banke AO „Alfa bank“ tik sustiprina Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų galimybes verbuoti pareiškėją ir išnaudoti kaip potencialų asmenį žvalgybos informacijai rinkti. Pabrėžia VSD rašte esančią informaciją, kad Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones pačiam asmeniui ar Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Nurodo, kad dėl Rusijai pritaikytų sankcijų, ribojančių jos piliečių keliones į Lietuvą, sumažėjo ir su Rusijos žvalgyba bendradarbiaujančių šios šalies piliečių galimybės lankytis Lietuvoje, todėl tikėtina, kad Lietuvos–Rusijos valstybinę sieną kertant mažiau žmonių, Rusijos žvalgyba intensyviau verbuos tuos asmenis, kurie neturi gerų žvalgybinių galimybių. VSD vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jis esą galėtų tapti verbavimo auka, o ne kelti grėsmę, tėra pareiškėjo subjektyvi nuomonė, nedaranti įtakos pateiktam VSD vertinimui, atitinkamai, ir Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumui.
Akcentuoja, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas savo Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių patikimų duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, netgi priešingai – pareiškėjas toliau dirba Rusijos banke.
Mano, kad nustatytos aplinkybės, grindžiančios pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamos, kad pareiškėjo, kaip užsienio šalies piliečio, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pabrėžia, jog grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi neišdavimo, uždraudimo atvykti klausimą.
Atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas neturi absoliučiai jokių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, jo ekonominių interesų centras yra Rusijos Federacija. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo asmeninis interesas gauti leidimą, suteikiantį teisę jam reziduoti Lietuvos Respublikoje (atitinkamai, ir ES), negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl skunde dėstomi teiginiai, esą nebuvo tinkamai atliktas proporcingumo vertinimas, yra atmestini.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje keliamas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 20 d. spendimo Nr. 23S157158 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą penkerius metus teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamame Sprendime referuojama į VSD 2023 m. liepos 11 d. išvadą Nr. 18-7624, kurioje nurodyta, jog O. N. kelia grėsmę valstybės saugumui. Remiantis VSD vertinimu, O. N. eina atsakingas pareigas Rusijos Federacijos banke AO „Alfa bank“, kuris yra „Alfa Group“ dalis, ir yra vienas didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje. Pagrindiniai AO „Alfa Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys, kuriems dėl ryšių su Kremliaus režimu nuo 2022 m. vasario 28 d. taikomos Europos Sąjungos sankcijos, nustatytos Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 269/2014 „Dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi“. VSD vertinimu, O. N. darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. VSD vertinimu, atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad O. N., dirbdamas Rusijos Federacijos banke „Alfa bank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nustatė, kad O. N. Lietuvoje niekada nebuvo įdarbintas, Lietuvoje jis lankėsi 2019, 2022 metais su itin retais trumpalaikiais vizitais, turėdamas Šengeno vizas, 2023 metais atvykdavo trumpalaikiams vizitams turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2023 m. birželio 3 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad O. N. turėtų šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje. Prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi O. N. pažymėjo, kad yra susituokęs, nepilnamečių vaikų neturi, nurodė savo sutuoktinės Rusijos pilietės asmens duomenis. Migracijos departamento duomenimis O. N. sutuoktinė nuolat gyvena Rusijos Federacijoje, Lietuvos Respublikoje lankėsi retai su trumpalaikiais vizitais, jai buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2023 m. birželio 3 d. Migracijos departamentas dėl O. N. sutuoktinės 2023 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą neišduoti jai leidimo nuolat gyventi vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, o 2023 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką
vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu. O. N., prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodydamas Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis, su kuriais turi ryšių, nurodė du asmenis - tik savo sutuoktinės giminaičius. Apie kitus O. N. šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. O. N. 2023 m. sausio 3 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, tačiau, nustačius šio asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui, 2023 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S142747 neišduoti O. N. leidimo nuolat gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. priėmė Spendimą Nr. 23S157158 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą penkerius metus.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d., UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 5 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 35 straipsnio, nustatančio atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3694-492/2019).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024 pagal pareiškėjo O. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – VSD) dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142747 neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą. LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje administracinėje byloje ginčytu Migracijos departamento sprendimu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. LVAT teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl, nagrinėjamu atveju, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo darbas banke, kurio pagrindiniai galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys: iki 2022 m. kovo mėn. daugiau nei 80 proc. AO „Alfa Bank“ akcijų valdė Rusijos oligarchai Michailas Fridmanas, Germanas Chanas, Aleksejus Kuzmičevas ir Piotras Avenas, kuriems dėl ryšių su Kremliaus režimu nuo 2022 m. vasario 28 d. taikomos ES sankcijos, VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. LVAT teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad vien faktas, jog pačiai AO „Alfa Bank“ dėl ryšių su Kremliaus režimu nėra taikomos ES sankcijos, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su pareiškėjo darboviete yra išnykusi. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo einamos pareigos yra specialisto, tačiau, teismo vertinimu, pati pareiškėjo darbovietė AO „Alfa Bank“, kuri priklauso „Alfa Group“ bei šių įmonių priklausymas asmenims, kuriems yra taikomos ES sankcijos, gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje teismas yra saistomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, pateiktų LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024, todėl papildomai dėl proceso dalyvių argumentų, dėl kurių jau teismų pasisakyta administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024, nebepasisakys.
Minėta, kad pareiškėjo grėsmė nacionaliniam saugumui Migracijos departamento Sprendime ir VSD išvadoje kildinami iš fakto, kad O. N. eina atsakingas pareigas Rusijos Federacijos banke AO „Alfa bank“, kuris yra „Alfa Group“ dalis, ir yra vienas didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje, o pagrindiniai „Alfa Bank“ galutiniai naudos gavėjai – su Kremliaus režimu susiję asmenys (P. Avenas ir M. Fridmanas). Be to, VSD išvadoje teigiama, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę ar dirba Rusijos valstybinėse ir privačiose įmonėse, veikiančiose strategiškai svarbiuose sektoriuose ir turinčiose prieigą prie strategiškai svarbios infrastruktūros.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. balandžio 10 d. sprendimais bylose Nr. T-301/22 ir Nr. T-304/22 panaikino 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, 2022 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2022/337, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, 2022 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2022/1530, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi ir 2022 m. rugsėjo 14 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/1529, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, tiek, kiek P. Aveno ir M. Fridmano pavardės buvo įtrauktos į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos tos ribojamosios priemonės, sąrašą ir jame išliko.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad dirba Rusijos Federacijos banke AO „Alfa bank“ ir to, kad šis bankas yra vienas didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje ir užsienyje. Pareiškėjas neneigia, kad nuo 2021 m. liepos 23 d. AO „Alfa bank“ yra perkeltas dirbti verslo linijos vadovu į darbo su regionais skyrių, hipotekos užtikrinimo ir statybos audito direkciją, vidutinio dydžio įmonių (verslo) kreditavimo plėtros departamente. Būtent su šiomis pareiškėjo individualią situaciją apibūdinančiomis faktinėmis aplinkybėmis VSD išvadoje ir Sprendime yra siejama pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Teisėjų kolegija vertina, kad net ir ESTT panaikinus sankcijas AO „Alfa bank“ akcininkams, šio banko statusas kaip vieno didžiausių privačių tarptautinių finansų ir pramonės sektoriaus dalyvių Rusijoje išlieka. Taigi nėra paneigiama ir VSD išvadoje aprašyta Rusijos federacijos valdžios institucijų įtaka (poveikis) šiam bankui, jame dirbantiems asmenims. Pareiškėjas užima pakankamai aukštas pareigas AO „Alfa bank“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad po minėtų ESTT sprendimų nėra pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, nei tai buvo padaryta Sprendime ir VSD išvadoje.
Teisėjų kolegija pritaria atsakovo išvadoms, kad, šiuo atveju, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, ypač įvertinant tai, kad su Lietuva pareiškėjas jokių išskirtinių ryšių neturi, Lietuvoje lankėsi keletą kartų trumpalaikiams vizitams, niekada Lietuvoje nedirbo, neturi ekonominių, socialinių ryšių.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Migracijos departamentas Sprendime uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, neįtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, draudimas atvyti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, draudimas nustatytas tik penkeriems metams, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti net dešimt metų, todėl teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos nėra pagrindo.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas, įvertinęs ginčijamą Sprendimą ir šiais aspektais, pažymi, kad pagrindo teigti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų nėra.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jo naikinti nei remiantis pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas netenkinamas, jis neįgijo ir teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.