Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų teisėjas Virginijus Gedeikis, veikdamas Kauno apylinkės teismo vardu pagal 2025 m. lapkričio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P.-L. skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2025-12-16 Kauno apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos M. M. nutarimu, administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N-23329-2025, R. P.-L., nubausta 300,00 Eur bauda su specialiosios teisės (teisė vairuoti transporto priemones) atėmimu 6 mėnesiams, už jos padarytą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 424 straipsnio 3 dalyje, kad ji 2025-11-19, 16.30 val., Kauno r. sav., Karmėlavos mstl., Vilniaus, vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdama teisės jo vairuoti. Tuo pažeidė kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus.

Pareiškėja R. P.-L. apskundė šį nutarimą teismui, prašo pakeisti šį skundžiamą 2025-12-16 ne teismo tvarka priimtą nutarimą palikti galioti paskirtą 300 Eur baudą, be specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemonę) atėmimo arba taikyti švelnesnę sankciją. Skundo patenkinimo motyvai nurodyti šie: 2025-11-19 buvo sustabdyta policijos pareigūnų vairuodama transporto priemonę. Patikrinimo metu pareigūnams pateikė (duomenys neskelbtini) išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris tuo metu nebuvo pakeistas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Nori pažymėti, kad turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, ir kitą dieną, t. y. 2025-11-20, nedelsiant kreipėsi į VĮ Regitra, ir pasikeitė vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką. Jos veiksmai nebuvo susiję su teisės vairuoti transporto priemonę neturėjimu. Turėjo galiojančią, tik kitoje valstybėje išduotą teisę vairuoti. Pažeidimas kilo tik dėl laiku neatlikto administracinio formalumo – pažymėjimo pakeitimo. Pažeidimą ištaisė nedelsiant, kas rodo jos sąmoningumą, ir tai, kad neturėjo tikslo ignoruoti galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nors skundžiamame nutarime nurodyta, kad jos atžvilgiu nenustatyta lengvinančių aplinkybių, faktiškai egzistuoja kelios reikšmingos lengvinančios aplinkybės: tai pirmas jos nusižengimas, pripažino šį pažeidimą, gailėjosi, ir nedelsiant jį ištaisė. Taip pat nesutinka su skundžiamame nutarime daromu jos situacijos sulyginimu su atvejais, kai asmuo apskritai nėra įgijęs teisės vairuoti, ir realiai kelia pavojų kitiems eismo dalyviams. (duomenys neskelbtini) įgyta teisė vairuoti buvo galiojanti ir pripažinta. Paskirtas 6 mėnesių teisės atėmimas vairuoti, jos situacijoje, yra neproporcingai griežta sankcija. Gyvena (duomenys neskelbtini), kur viešasis transportas yra ribotas ir kursuoja tik tam tikrais metų laikotarpiais. Kadangi dirba (duomenys neskelbtini), pasiekti darbo vietą, be savo transporto priemonės būtų labai sudėtinga. Taip pat vykdo savanorišką veiklą, rūpinasi senyvo amžiaus šeimos nariais, ir vairuotojo pažymėjimas yra būtinas kasdieniniam susisiekimui, darbinių ir socialinių veiklų vykdymui. Teisės atėmimas vairuoti neigiamai paveiktų ne tik jos judėjimo galimybės, bet ir visus pagrindinius jos gyvenimo aspektus.

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą, skundžiamą nutarimą priėmusi institucija prašo pareiškėjos skundo netenkinti. Motyvai nurodyti šie: administracinio nusižengimo teisena pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėta dėl to, kad ji 2025-11-19 vairavo transporto priemonę neturėdama teisės jos vairuoti.

Kelių eismo taisyklių 14 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.

Atsakomybė pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį numatyta už transporto priemonių vairavimą neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones.

Institucija susipažinusi su teisiniu reguliavimu, teisės aktais, kelių eismo konvencijomis mano, kad pareiškėjai inkriminuotas nusižengimas numatytas ANK 424 straipsnio 3 dalyje yra inkriminuotas tinkamai, vadovaujantis teisės aktais.

ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

Institucija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje aktualūs du aspektai vertinant ar asmuo su jo turimu (duomenys neskelbtini) išduotu vairuotojo pažymėjimu galėjo vairuoti transporto priemones Lietuvoje. Pirmas reikalavimas asmeniui norint vairuoti su jo pateikiamu ne Europos Sąjungos valstybėse narėse ar Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotu vairuotojo pažymėjimu, tai, kad jis turi būti ne nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas ir antras reikalavimas, kad vairuotojo pažymėjimas atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tik esant šiems dviem reikalavimams laikoma, kad asmuo su trečioje šalyje išduotu vairuotojo pažymėjimu gali vairuoti Lietuvoje. Nustačius, kad bent vienas iš minėtų reikalavimų neatitinka, konstatuotina, kad asmuo vairuoti negali.

Institucija mano, kad pareiškėja Lietuvoje nusižengimo fiksavimo metu negalėjo vairuoti transporto priemonių su (duomenys neskelbtini) išduotu vairuotojo pažymėjimu, kadangi ji tiek nusižengimo padarymo metu, tiek ir pažymėjimo išdavimo metu buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja ir pastarasis neatitinka reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjai (duomenys neskelbtini) išduotas pažymėjimas, remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 13 straipsnio 9 dalimi nepripažįstamas Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėja yra nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja ir nusižengimo padarymo metu Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo neturėjo, bei jos pateikiamas vairuotojo pažymėjimas neatitinka 1968 metų Vienos kelių eismo konvencijos reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini) (laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pareiškėja buvo deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini)).

Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje imperatyviai numatyta, kad gyvenamąją vietą deklaruoja:1) Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytuosius, privalo šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą; 2 dalyje numatyta, kad asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 punkte numatyta, kad gyvenamoji vieta – ši sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2.4 punkte įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena;

pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsniu, kuriame nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsniu fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta. Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje numatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta.

Taigi remiantis gyventojų registro duomenimis, „Sodra“ duomenimis bei įstatymų reglamentavimu, konstatuotina, kad pareiškėja nusižengimo padarymo metu buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja, todėl ji negalėjo vairuoti Lietuvoje su vairuotojo pažymėjimu, kuris išduotas (duomenys neskelbtini), nes pareiškėja buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja.

Atitinkamai pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos vairuotojo pažymėjimas neatitiko 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimų, ant pažymėjimo nebuvo privalomojo įrašo „Permis de conduire“ (teismų praktika: Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje AN2-541-579/2019, Kauno apylinkės teismo nutartys eII-734-1220/2025; eII-638-1225/2025; eII-153-917/2025).

SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie teisės pažeidimo, už kurį atimta teisė vairuoti transporto priemones, padarymo metu būdami nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais ar turėdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

1968 metų Vienos kelių eismo konvencijos 48 straipsnyje nurodyta, kad įsigaliojus šiai Konvencijai, santykiuose tarp Susitariančiųjų Šalių netenka galios 1926 m. balandžio 24 d. Paryžiuje pasirašyta Tarptautinė motorinio transporto eismo konvencija ir tą pačią dieną Paryžiuje pasirašyta Tarptautinė kelių eismo konvencija, Visos Amerikos automobilių eismo reguliavimo konvencija, pateikta pasirašyti 1943 m. gruodžio 15 d. Vašingtone, bei Kelių eismo konvencija, pateikta pasirašyti 1949 m. rugsėjo 19 d. Ženevoje, ir ši Konvencija pakeičia visus čia išvardytus dokumentus.

Tiek Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystė, tiek ir Lietuvos Respublika yra ratifikavusiosios 1968 metų Vienos kelių eismo konvenciją.

1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo 41 straipsnyje yra nurodyta: 1.a) Kiekvienas automobilio vairuotojas privalo turėti vairuotojo pažymėjimą. b) Susitariančiosios Šalys įsipareigoja užtikrinti, kad vairuotojo pažymėjimai būtų išduodami tik po to, kai kompetentingos institucijos nustato, kad vairuotojas turi vairavimui reikalingas žinias bei įgūdžius. c) Nacionaliniuose teisės aktuose privalo būti nustatyti reikalavimai vairuotojo pažymėjimui gauti. d) Šios Konvencijos nuostatos nereiškia, kad Susitariančiosios Šalys ar jų administracijos padaliniai negali reikalauti, jog vairuotojo pažymėjimus turėtų kitų motorinių transporto priemonių ir mopedų vairuotojas. 2. Susitariančiosios Šalys pripažįsta, kad: a) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, surašyti atitinkamos šalies valstybine kalba ar viena iš valstybinių kalbų, arba ne valstybine kalba surašyti pažymėjimai, prie kurių pridedamas patvirtintas vertimas, b) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 6 priedo nuostatas, ir c) visi tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios Konvencijos 7 priedo nuostatas. Leidžia vairuoti jų teritorijose pažymėjime įrašytai kategorijai priskiriamą transporto priemonę, jeigu tas pažymėjimas galioja ir jeigu jį išdavė kita Susitariančioji Šalis ar jos administracijos padalinys arba jų tinkamai įgaliota organizacija. Šios dalies nuostatos netaikomos mokomų vairuoti asmenų pažymėjimams.

Šios konvencijos 6 priede nurodomas vairuotojo pažymėjimo pavyzdys: 1. Nacionalinis vairuotojo pažymėjimas yra dokumentas. 2. Pažymėjimas spausdinamas ta kalba ar kalbomis, kurias nustato pažymėjimą išduodanti institucija arba jį išduoti įgaliota institucija; tačiau dokumento antraštė „permis de conduire“ (vairuotojo pažymėjimas) rašoma prancūzų kalba ir gali būti išversta ar neišversta į kitas kalbas, taip pat įrašomas valstybės, kurioje išduotas pažymėjimas, pavadinimas ir (arba) jos skiriamasis ženklas.3. Įrašai daromi tik lotynų abėcėlės rašmenimis ar anglišku kursyvu arba šia forma pakartojami. 4. Vairuotojo pažymėjime nurodomi šie duomenys, o prieš juos ar po jų įrašomas jų eilės numeris (1-11): 1) pavardė; 2) vardai(1); 3) gimimo data ir vieta(2); 4) adresas(3); 5) pažymėjimą išdavusi institucija; 6) pažymėjimo išdavimo data ir vieta; 7) pažymėjimo galiojimo laikas(4); 8) pažymėjimo numeris; 9) pažymėjimą išdavusio pareigūno parašas ir (arba) pažymėjimą išdavusios institucijos spaudas ar antspaudas; 10) pažymėjimo turėtojo parašas(5); 11) transporto priemonių, kurias leidžiama vairuoti, kategorija ar kategorijos ir visos pakategorės, prie jų nurodoma pažymėjimo išdavimo data ir galiojimo laikas kiekvienai kategorijai. Be to, vairuotojo pažymėjime turi būti jo turėtojo nuotrauka. Nacionaliniai teisės aktai gali nustatyti bet kokius papildomus duomenis, kurie turi būti įrašyti į vairavimo pažymėjimą, taip pat jo formą ir medžiagą, ant kurios jis spausdinamas. 5. Vairuotojo pažymėjimas gali leisti vairuoti šių kategorijų transporto priemones: A. Motociklus. B. Automobilius, kurie nepriskiriami A kategorijai, kurių didžiausia leidžiama masė neviršija 3500 kg ir kurie turi ne daugiau kaip aštuonias sėdimas vietas be vairuotojo vietos. C. Automobilius, kurie nepriskirti D kategorijai ir kurių didžiausia leidžiama masė viršija 3500 kg. D. Automobilius, skirtus keleiviams vežti ir turinčius daugiau kaip aštuonias sėdimas vietas be vairuotojo vietos. E. Transporto priemonių junginius, kurių vilkikai yra B ir (arba) C, ir (arba) D kategorijai ar kategorijoms priskiriamos transporto priemonės, kurias vairuoti leidžia vairuotojo pažymėjimas, tačiau patys junginiai nepriskiriami atitinkamai kategorijai ar kategorijoms. 6. Nacionaliniai teisės aktai gali nustatyti papildomas transporto priemonių kategorijas, nepriklausančias 5 punkte išvardytoms A-E kategorijoms, taip pat įvairias pakategores ir kategorijų junginius, kurie turi būti aiškiai įvardyti vairuotojo pažymėjime (Pastabos: (1) Šioje vietoje galima įrašyti tėvavardį ar vyro vardą. (2) Jeigu gimimo data nežinoma, šioje vietoje nurodomas apytikris pažymėjimo turėtojo amžius pažymėjimo išdavimo dieną. Jeigu gimimo vieta nežinoma, ši vieta paliekama tuščia. Gimimo vietą galima pakeisti kitais nacionaliniuose teisės aktuose nurodytais duomenimis.(3) Adresą nurodyti nebūtina.(4) Nurodyti nebūtina, jeigu pažymėjimas galioja neribotą laiką.(5) Arba nykščio antspaudas).

Atitinkamai paminėtos konvencijos 41 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos neįpareigoja Susitariančiųjų Šalių: a) pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; b) pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje. Atitinkamai pareiškėjai (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas (duomenys neskelbtini), kai ji buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja.

Iš byloje esančio pareiškėjos (duomenys neskelbtini) išduoto vairuotojo pažymėjimo matyti, kad averso pusėje yra nurodytas dokumento pavadinimas, asmens vardas ir pavardė, gimimo data, dokumento išdavimo data, dokumento galiojimo data, dokumento numeris, kategorijos, kurias leidžiama vairuoti. Ant R. P.-L. vardu (duomenys neskelbtini) išduoto vairuotojo pažymėjimo nėra antraštės prancūzų kalba „permis de conduire“ (vairuotojo pažymėjimas), kuri gali būti išversta ar neišversta į kitas kalbas, todėl šis nacionalinis vairuotojo pažymėjimas neatitinka 1968 metų Vienos kelių eismo konvencijos 6 priede nurodytų formos bei turinio reikalavimų, tai yra, jame nėra įrašo prancūzų kalba „permis de conduire“. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, laikytina, kad pareiškėja 2025-11-19 (įvykio padarymo metu) neturėjo galiojančios teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje ne tik dėl, kad buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja bet ir todėl, kad jos turimas vairuotojo pažymėjimas neatitiko reikalavimų (pvz. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-153- 917/2025), bei pažymėjimas užsienio šalyje pareiškėjai išduotas laikotarpiu, kai ji buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja.

Institucijos nuomone pateiktas pažymėjimas neatitinka nei SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalies reikalavimų, nei paminėtos Konvencijos reikalavimų. 1968 metų Vienos konvencijoje dėl kelių eismo yra aiškiai reglamentuotas šalių nacionalinio pažymėjimo pavyzdys tiek ir tarptautinių vairuotojų pažymėjimų pavyzdžiai ir šiems pažymėjimams keliami reikalavimai.

SEAKĮ 2 straipsnio 93 punkte nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. Šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos <...> pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą <...> ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus. Teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą.

SEAKĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad, užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, suderinusios su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką. Vadovaujantis šia SEAKĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostata bei įgyvendinant 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės, kurios detalizuoja vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką.

Šių taisyklių 40 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE valstybėje (toliau – trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, Šveicarijos Konfederacijoje ar Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (toliau – Jungtinė Karalystė), taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus ES teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose tarpžinybiniuose susitarimuose numatytais atvejais. Jungtinėje Karalystėje išduotame vairuotojo pažymėjime nurodytos kategorijos, pažymėtos kodais 101, 102, 105, 107, 122, taip pat nuo 2021 m. gruodžio 16 d. įgyta BE kategorija, jei asmuo neturi C1E, CE, D1E ir (arba) DE kategorijos, nekeičiamos. Trečiojoje šalyje išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičiamas, jei yra atiduodamas AB „Regitra“ nepasibaigus jo galiojimo terminui. Jei galiojimo terminas pasibaigė vairuotojo pažymėjimo savininkui gyvenant Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas gali būti keičiamas, jei yra atiduodamas AB „Regitra“ per vienus metus nuo pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos. Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į 41 punktą, kuriame nurodoma, kad kartu su trečiojoje šalyje išduotu nacionaliniu vairuotojo pažymėjimu AB „Regitra“ pateikiamas nacionalinio vairuotojo pažymėjimo vertimas į lietuvių kalbą, patvirtintas jį išvertusio vertėjo parašu, ir, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas neatitinka Ženevos konvencijos 9 priedo ar Vienos konvencijos 6 priedo reikalavimų, tarptautinis vairuotojo pažymėjimas, atitinkantis Ženevos konvencijos 10 priedo ar Vienos konvencijos 7 priedo reikalavimus.

Remiantis aptartų aplinkybių visuma, vadovaujantis Vienos kelių eismo konvencijos dėl kelių eismo nuostatomis bei SEAKĮ darytina išvada, kad pareiškėja įvykio metu neturėjo teisės vairuoti transporto priemonių Lietuvoje dėl anksčiau išdėstytų priežasčių, todėl ji trauktina administracinėn atsakomybėn dėl jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje.

Institucijos pareigūnas priimdamas skundžiamą nutarimą, Institucijos nuomone, tinkamai individualizavo nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę, kuri nėra per griežta. Pareigūnas, skirdamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą pilnai atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pareiškėjai buvo paskirtas įstatyme numatytas minimalus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, todėl jo mažinti nėra teisinio pagrindo. Prašo skundą nagrinėti Institucijos atstovui nedalyvaujant.

Teisme pareiškėja prašė skundą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai parodė, jog pripažįsta padariusi pažeidimą ir labai gailisi, tačiau jį padarė nepiktybiškai, labiau iš nežinojimo. Į darbą važiuoja nuo pirmadienio iki penktadienio apie 40 kilometrų. Paskirtą baudą sumokėjo. Rūpinasi senyva močiute. Prašo sutrumpinti teisės vairuoti atėmimo terminą iki 6 mėnesių.

Institucijos įgaliotas atstovas skundo nagrinėjime teisme nedalyvavo.

Vadovaujantis ANK 641 straipsnio nuostatomis, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

R. P.-L. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ANK 424 straipsnio 3 dalį. Ginčo dėl šio administracinio nusižengimo nėra.

Dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo. Šiame straipsnyje, be kita ko, numatyta, jog teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje. Sprendžiant prašymus sumažinti paskirtą baudą ir sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminą, arba paskirti alternatyvią administracinio poveikio priemonę, būtina nustatyti ar ANK 34 straipsnio taikymui yra aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pareiškėjo naudai.

Skundžiamu nutarimu R. P.-L. už administracinį nusižengimą paskirta minimali bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas minimaliam terminui, nepažeidžiant ANK 34 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų, kadangi nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, esant vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei.

Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie R. P.-L. registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad anksčiau nėra bausta.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog R. P.-L. administracinio nusižengimo padarymo metu neturėjo teisės vairuoti transporto priemonių, kadangi gyvendama Lietuvos Respublikoje nepasikeitė vairuotojo pažymėjimo, suteikiančio teisę vairuoti Lietuvoje. Dėl to R. P.-L. padarytas administracinis nusižengimas yra tinkamai kvalifikuotas pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.

Teismo vertinimu, R. P.-L. būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, turėjo ir galėjo gyvendama Lietuvoje pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir ANK 2 straipsnio 2 dalyje, kad įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia.

Nagrinėjamu atveju R. P.-L. padarytas administracinis nusižengimas nesukėlė jokių pavojingų padarinių, nesutrikdė kitų eismo dalyvių, nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, gailisi dėl padaryto nusižengimo, po nustatyto nusižengimo kreipėsi į AB „Regitra“ ir pasikeitė vairuotojo pažymėjimą.

Teismas sprendžia, kad R. P.-L. nebuvo tinkamai individualizuota administracinio poveikio priemonė. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 mėnesiams prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. R. P.-L. gali būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, todėl yra pagrindas skundo patenkinimui, paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 mėnesiams sutrumpinant iki 3 mėnesių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 6 dalimi, ANK 646 straipsnio 1 ir 2 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos R. P.-L. skundą tenkinti.

Pakeisti skundžiamą 2025-12-16 Kauno apskrities VPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos M. M. nutarimą, administracinio nusižengimo byloje Nr. 20-ANR_N- 23329 -2025.

R. P.-L. šiuo skundžiamu nutarimu paskirtą administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, sutrumpinti iki 3 (trijų) mėnesių.

Likusioje dalyje nutarimo nekeisti.

Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismą.