Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-135-256-2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-27
Bylos Nr.: 1A-135-256-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-00041-2011-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Švedienė (pirm.), Rosita Patackienė, Stasys Punys
Nuteistasis: E. D., UAB “S.“
Advokatai: Rimondas Kuzminas

Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-256/2014

Teisėjas Valdas Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00041-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.14.5.2.; 1.2.18.10.; 1.2.29.1.; 1.1.4.5.1.; 1.1.8.13.; 2.4.; 2.4.5.; 2.4.6.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.

Žemesnės instancijos teismas

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

teisėjų Rositos Patackienės, Stasio Punio,sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Ražanskui,gynėjams advokatams Rimondui Kuzminui, Juozui Gaudučiui, Ramutei Bimbirienei,nuteistajam E. D.,

Žemesnės instancijos teismas

nuteistosios UAB “S.“ atstovui A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. ir nuteisto juridinio asmens UAB “S.“ atstovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. nuteistas:

pagal BK 25 str. 2 d., 182 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.), pritaikius BK 54 str. 3 d., 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 25 str. 2 d., 300 str. 3 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 25 str. 2 d., 300 str. 3 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Pagal šiuos straipsnius paskirtos bausmės subendrintos BK 63 str. 5 d. 1 p. tvarka ir paskirta 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, E. D. nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Bausmes subendrinus BK 63 str. 1 d., 4 d. tvarka galutinė bausmė nustatyta 350 MGL (45 500 Lt) dydžio bauda.

Juridinis asmuo UAB “S.“ nuteista:

pagal BK 20 str. 2 d., 182 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) 500 MGL (65 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 20 str. 2 d., 300 str. 3 d. 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 20 str. 2 d., 300 str. 3 d. 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Pagal šiuos straipsnius paskirtos bausmės subendrintos BK 63 str. 5 d. 1 p. tvarka ir galutinė nustatyta 500 MGL (65 000 Lt) dydžio bauda.

Be to, UAB “S.“ nuteista pagal BK 20 str. 2 d., 222 str. 1 d. 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Bausmes subendrinus BK 63 str. 1 d., 4 d. tvarka galutinė nustatyta 550 MGL (71 500 Lt) dydžio bauda, konfiskuota 35 540 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistos, o dalyje - pagal BK 25 str. 2 d., 182 str. 1 d. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir pagal BK 25 str. 2 d., 300 str. 1 d. - bylą nutraukus suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui L. D. atžvilgiu skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. nuteistas už tai, kad būdamas UAB “S.“ generaliniu direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su L. D. bei kitais asmenimis, turėdami vieningą nusikalstamą tikslą - apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, juridinio asmens UAB “S.“ naudai panaikinti turtinę prievolę, į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, bei savo ir bendrininkų naudai įgyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM, pagaminę netikrus dokumentus bei suklastoję tikrus dokumentus, ir juos panaudoję, apgaule savo ir bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - 67 320 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM, bei UAB “S.“ naudai panaikino didelės vertės prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, t.y.:

2004 m. gruodžio mėnesį asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pasiūlius E. D. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį E. D. vadovaujamai UAB “S.“ pateikti PVM sąskaitų-faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB “S.“ suteiktas paslaugas ir šias netikras PVM sąskaitas - faktūras įtraukus į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą, apgaule sumažinti UAB “S.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, E. D. sutiko tokias žinomai netikras PVM sąskaitas-faktūras iš jas pasiūliusio asmens įsigyti ir įtraukti jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą, bei laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. balandžio mėn. pateikė tam asmeniui UAB “S.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turi būti įrašytos minėtose PVM sąskaitose - faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB “S.“.

Asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, tęsdamas nusikalstamą veiką, iš E. D. ir L. D. gautus duomenis pateikė UAB “L.“ direktoriui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir kuris nenustatytu laiku ir vietoje, į realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “L.“ PVM sąskaitas - faktūras: 2004-12-28 serija LTU Nr. 0000003, 2006-12-29 serija LTU Nr. 0000201, 2007-03-22 serija LTU Nr. 0000218 ir 2007-04-12 serija LTU Nr. 0000226, kompiuteriu įrašė E. D. ir L. D. pateiktus žinomai melagingus duomenis, kad tariamai UAB “L.“ pardavė UAB “S.“ paslaugų už 441 320 Lt, po to, pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB “L.“ direktorius, ir minėtus netikrus dokumentus per asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, perdavė L. D..

E. D., tęsdamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad pagal minėto asmens pateiktas UAB “L.“ PVM sąskaitas-faktūras sandoriai nėra įvykę, nurodė L. D. šiuos dokumentus pasirašyti ir pateikti UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ką pastaroji ir padarė, nurodydama šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pati, imituodama UAB “S.“ atsiskaitymus su UAB “L.“ už tariamai šios įmonės parduotas paslaugas, laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. mokėjimo pavedimais iš UAB “S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB banke“, į UAB “L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Medicinos banke“, pervedė 441 320 Lt, po to UAB “L.“ direktorius, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, Vilniaus mieste išgryninęs UAB “S.“ į UAB “L.“ sąskaitą pervestus pinigus, pagal iš anksto su E. D. ir L. D. sutartas apgaulės būdu įgyto svetimo turto - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM - nenustatytas pasidalinimo proporcijas dalį pinigų Vilniaus mieste pasidalino su asmeniu, pasiūliusiu daryti nusikalstamą veiką, o likusią dalį išgrynintų pinigų, tame tarpe dalį apgaulės būdu įgyto PVM, per šį asmenį perdavė E. D. ir L. D..

UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo, nežinodamas, kad L. D. pateiktose minėtose UAB “L.“ PVM sąskaitose - faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB “S.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos - faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą, po ko remdamasis į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais UAB “L.“ netikrais dokumentais, į UAB “S.“ 2004 m. gruodžio mėn., 2006 m. gruodžio mėn., 2007 m. kovo - balandžio mėn. PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, tokiu būdu 67 320 Lt nepagrįstai sumažindamas UAB “S.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM. Po to L. D., siekdama panaikinti prievolę - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą bei žinodama, kad minėtose deklaracijose įrašyti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtiną PVM, 2005 m. sausio 24 d., 2007 m. sausio 23 d., 2007 m. balandžio 18 d. ir 2007 m. gegužės 11 d. pateikė suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI, esančios Šermukšnių g. 3, Vilniuje, darbuotojams.

E. D. nuteistas ir už tai, kad būdamas UAB “S.“ generaliniu direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., organizavo apgaulingą UAB “S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o L. D., laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., apgaulingai tvarkė UAB “S.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., t.y.:

E. D., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, taip pat jis ir L. D., pagal to paties įstatymo 4 str. reikalavimus, privalėdami tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, taip pat Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 str. reikalavimą, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą, ir žinodami, kad pagal asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pateiktas UAB “L.“ PVM sąskaitas - faktūras: 2004-12-28 serija LTU Nr. 0000003, 2006-12-29 serija LTU Nr. 0000201, 2007-03-22 serija LTU Nr. 0000218, 2007-04-12 serija LTU Nr. 0000226 sandoriai nėra įvykę, E. D. nurodė L. D. šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikti UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir įtraukti juos į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, o L. D. pateikė šiuos dokumentus UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, kuris nežinodamas, kad L. D. pateiktose minėtose UAB “L.“ PVM sąskaitose - faktūrose nurodytos paslaugos realiai parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos - faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą.

UAB “S.“, atstovaujama generalinio direktoriaus E. D., nuteista už tai, kad E. D., būdamas UAB “S.“ generaliniu direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su UAB “S.“ vyr. finansininke L. D. bei asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą - apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, juridinio asmens UAB “S.“ naudai panaikinti turtinę prievolę - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, apgaule UAB “S.“ naudai panaikino prievolę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 67 320 Lt mokėtino PVM, t.y.:

2004 m. gruodžio mėnesį asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pasiūlius E. D. ir L. D. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį E. D. vadovaujamai UAB “S.“ pateikti PVM sąskaitų - faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB “S.“ suteiktas paslaugas ir šias netikras PVM sąskaitas - faktūras įtraukus į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą apgaule sumažinti UAB “S.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, E. D. ir L. D. sutiko tokias žinomai netikras PVM sąskaitas - faktūras iš jas pasiūliusio įsigyti ir įtraukti jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą bei laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. balandžio mėn. pateikė tam asmeniui UAB “S.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos turi būti įrašytos minėtose PVM sąskaitose - faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB “S.“.

Asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, tęsdamas nusikalstamą veiką, iš E. D. ir L. D. gautus duomenis pateikė UAB “L.“ direktoriui, kuris nenustatytu laiku ir vietoje, į realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “L.“ PVM sąskaitas - faktūras: 2004-12-28 serija LTU Nr. 0000003, 2006-12-29 serija LTU Nr. 0000201, 2007-03-22 serija LTU Nr. 0000218 ir 2007-04-12 serija LTU Nr. 0000226, kompiuteriu įrašė E. D. ir L. D. pateiktus žinomai melagingus duomenis, tariamai UAB “L.“ pardavė UAB “S.“ paslaugų už 441 320 Lt, po to, pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB “L.“ direktorius ir minėtus netikrus dokumentus per asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, perdavė L. D..

L. D., tęsdama nusikalstamą veiklą ir žinodama, kad pagal minėto asmens pateiktas UAB “L.“ PVM sąskaitas - faktūras sandoriai nėra įvykę, šiuos dokumentus pasirašė ir pateikė UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydama šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o pati, imituodama UAB “S.“ atsiskaitymus su UAB “L.“ už tariamai šios įmonės parduotas paslaugas, laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. mokėjimo pavedimais iš UAB “S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB banke“, į UAB “L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Medicinos banke“, pervedė 441 320 Lt, po to, UAB “L.“ direktorius, Vilniaus mieste išgryninęs UAB “S.“ į UAB “L.“ sąskaitą pervestus pinigus, pagal iš anksto su E. D. ir L. D. sutartas apgaulės būdu įgyto svetimo turto - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM - tiksliai nenustatytas pasidalinimo proporcijas, dalį pinigų Vilniaus mieste pasidalino su asmeniu, pasiūliusiu daryti nusikalstamą veiką, o likusią dalį išgrynintų pinigų, tame tarpe dalį apgaulės būdu įgyto PVM, per šį asmenį perdavė E. D. ir L. D..

UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo, nežinodamas, kad L. D. pateiktose minėtose UAB “L.“ PVM sąskaitose - faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB “S.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos - faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą, po ko, remdamasis į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais UAB “L.“ netikrais dokumentais, į UAB “S.“ 2004 m. gruodžio mėn., 2006 m. gruodžio mėn., 2007 m. kovo - balandžio mėn. PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, tokiu būdu 67 320 Lt nepagrįstai sumažindamas UAB “S.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM. Po to, L. D., siekdama panaikinti prievolę - į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimą bei žinodama, kad minėtose deklaracijose įrašyti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtiną PVM, 2005 m. sausio 24 d., 2007 m. sausio 23 d., 2007 m. balandžio 18 d. ir 2007 m. gegužės 11 d. pateikė suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI, esančios Šermukšnių g. 3, Vilniuje, darbuotojams.

UAB “S.“, atstovaujama generalinio direktoriaus E. D., nuteista ir už tai, kad, E. D., būdamas UAB “S.“, generaliniu direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, laikotarpyje nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., organizavo apgaulingą UAB “S.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn., t.y.:

E. D., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir pagal to paties įstatymo 4 str. reikalavimus privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, taip pat Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 str. reikalavimą, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą, ir žinodamas, kad pagal asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pateiktas UAB “L.“ PVM sąskaitas - faktūras: 2004-12-28 serija LTU Nr. 0000003, 2006-12-29 serija LTU Nr. 0000201, 2007-03-22 serija LTU Nr. 0000218, 2007-04-12 serija LTU Nr. 0000226 sandoriai nėra įvykę, L. D. nurodė šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikti UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir įtraukti juos į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, kuris nežinodamas, kad L. D. pateiktose minėtose UAB “L.“ PVM sąskaitose -faktūrose nurodytos paslaugos realiai parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. D. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 25 str. 2 d., 182 str. 2 d. ir pagal BK 222 str. 1 d., perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 300 str. 3 d. į BK 300 str. 1 d., sumažinti bausmę ir į bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Nurodo, kad nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, teismas neteisingai vertino įrodymus: konstatavo, kad pagal pateiktas UAB “L.“ PVM sąskaitas - faktūras sandoriai nėra įvykę, prekės ir paslaugos nesuteiktos, ūkinė operacija nėra įvykusi, tačiau UAB “S.“ įvykdė savo prievolę, kaip pirkėjas sumokėjo už paslaugas UAB “L.“, tame tarpe ir priskaičiuotą 67 320 Lt dydžio PVM. Tiekiamų prekių ir paslaugų pardavimo PVM į biudžetą moka pardavėjas, taigi, PVM mokestį 67 320 Lt į biudžetą, kaip pardavimo PVM, privalėjo mokėti UAB “L.“, o ne UAB “S.“, tačiau to nepadarė. Byloje yra duomenų, kad asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, už pinigų išgryninimą turėjo pasilikti 10 procentų nuo sumos. Apie tai, kad bus pasisavinta ir 18 proc. PVM nebuvo susitarta ir jam apie tai nebuvo žinoma. Jis manė, kad UAB “L.“ sumokėjo pardavimo PVM valstybei. Byloje nėra įrodymų, kad jie susitarė pasisavinti PVM ir tokiu būdu sukčiauti, tyčios kryptis buvo išgryninti pinigus. Teismas neteisingai nustatė ūkio subjektą, kuriam privalu mokėti pardavimo PVM ir apeliantą nepagrįstai nuteisė. Teismo išvada, kad UAB “S.“ 2004 m. gruodžio mėn., 2006 m. gruodžio mėn., 2007 m. kovo – balandžio mėn. PVM deklaracijose įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, tokiu būdu 67 320 Lt nepagrįstai sumažindama UAB “S.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM, prieštarauja PVM įstatymui. Sumokėjus 67 320 Lt PVM UAB “L.“, UAB “S.“ įgijo teisę į PVM atskaitą. Šie pinigai po PVM atskaitos padarymo liko bendrovėje ir pasisavinti nebuvo, PVM atskaita padaryta pagrįstai, jis už lėšų pasisavinimą yra nuteistas nepagrįstai, nes susigrąžintų lėšų nepasisavino. Teismo išvada, kad jis sumažino UAB “S.“ prievolę mokėti į biudžetą 67 320 Lt, yra klaidinga. PVM įstatymo 57 str. suteikė teisę UAB “S.“, kaip PVM mokesčio mokėtojui, susigrąžinti sumokėtą UAB “L.“ 67 320 Lt PVM. Tai reiškia, kad prievolės sukčiavimo būdu išvengė UAB “L.“, o ne UAB “S.“. PVM įstatymo 15 str., 2 str. 28 p., 64 str. patvirtina, kad UAB “S.“ turėjo teisę į PVM atskaitą ir šia teise pasinaudojo pagrįstai. Byloje nėra įrodymų, kad jis žinojo, jog UAB “L.“ nesumokės į valstybės biudžetą 67 320 Lt pardavimo PVM, o lėšas pasisavins, tokio susitarimo nebuvo. Išgryninant pinigus, be 10 proc., kuriuos UAB “L.“ pasiims už išgryninimą, privalėjo sumokėti ir PVM į valstybės biudžetą. Taigi, veika negali būti kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d., kadangi nėra šio nusikaltimo subjektyviosios pusės. Dėl nuteisimo pagal BK 25 str. 2 d., 300 str. 3 d. kvalifikuojanti aplinkybė – tikrų dokumentų suklastojimas - turėtų būti pašalinta ir paliktas tik suklastoto dokumento panaudojimas, taip pat turėtų būti pašalinta ir veiką kvalifikuojanti aplinkybė - didelė žala, t.y. nesumokėtas PVM 67 320 Lt, kadangi ne UAB “S.“ priklausė sumokėti minėtą PVM sumą. Apeliantas nuteistas ir už apgaulingą apskaitos tvarkymą, dėl ko negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo tarpu byloje yra dvi prieštaringos specialisto išvados, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Dėl PVM sąskaitų - faktūrų suklastojimo neprapuola galimybė nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžių bei struktūros. Mano, kad pagal BK 222 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai. Nutartimi jis buvo atiduotas teisti pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d. ir 222 str. 1 d., tačiau nuteistas ir pagal BK 25 str. 2 d., šioje dalyje nuosprendis taisytinas.

Nuteisto juridinio asmens UAB “S.“ atstovas A. Š. apeliaciniu skundu prašo UAB “S.“ išteisinti. Nurodo, kad byloje nėra bendrovės kaltės įrodymų. Nenustačius, kad E. D. iš nusikalstamos veikos būtų gavęs asmeninės naudos ar neteisėtai praturtėjęs buvo konstatuota, kad jis nusikalstamas veikas padarė juridinio asmens naudai. Tuo tarpu sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina įrodyti ne tik tai, kad fizinis asmuo siekė naudos ne sau, o juridiniam asmeniui, bet ir faktą, kad pastarasis su fiziniu asmeniu veikė turėdamas vieningą tyčią. Tuo tarpu juridinio asmens veikos subjektyvioji pusė nebuvo vertinama, apsiribota fiziniams asmenis inkriminuotų nusikaltimų įvykdymo faktinėmis aplinkybėmis. Byloje nėra įrodymų, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiami subjektai turėjo tuos pačius tikslus ir motyvus, kaip ir juridinis asmuo. Priešingai, fizinių asmenų nusikalstamos veikos tikslai neatitiko juridinio asmens tikslų: pagal 4 neįvykusias ūkines operacijas, kurios atsispindėjo PVM sąskaitose - faktūrose, PVM buvo ne tik išskirtas, bet ir sumokėtas vykdytojai - UAB “L.“. Nei fiziniai asmenys, nei juridinis asmuo UAB “S.“ nežinojo, kad UAB “L.“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą. Jeigu UAB “L.“ būtų sumokėjusi jiems pervestą PVM, tai UAB “S.“ padarius PVM atskaitą nebūtų atsiradusi žala valstybės biudžetui. Teismas kaltinimus grindė tuo, kad tuometinis UAB “S.“ vadovas E. D., išgryninęs bendrovės lėšas, jas panaudojo juridinio asmens reikmėms, t.y. jo naudai, nes įvairiais būdais finansiškai buvo skatinami darbuotojai. Visos tokio pobūdžio išlaidos buvo fiksuojamos vyr. buhalterės L. D. vedamame „žaliajame sąsiuvinyje“. E. D. parodė, kad jis disponavo pas L. D. buvusiomis lėšomis, skirdamas dovanas darbuotojams ar reprezentacinėms išlaidoms, norėjo sustiprinti savo autoritetą darbuotojų ir partnerių akyse. Teismas šias aplinkybes vertino kaip juridinio asmens naudą nesigilindamas į tai, ar toks skatinimas nebuvo priešingas juridinio asmens tikslams. Juridinis asmuo iš minėtų bendrovės lėšų panaudojimo neturėjo jokios naudos, o skatinti darbuotojus nebuvo reikalo, nes įmonės biudžete buvo tam tikslui numatytos išlaidos iš darbo užmokesčio fondo, reprezentacijai taip pat teisėtai buvo skirtos lėšos. UAB “S.“ per 2004 m. – 2007 m. laikotarpį valstybės biudžetui sumokėjo daugiau nei 10 mln. litų mokesčių, todėl 67 320 Lt įmonei nėra didelė suma, dėl kurios vertėtų rizikuoti verslu ir įgyti teistumą, užkertantį kelią dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose, o sudarytų sutarčių vykdymas yra pagrindinė UAB “S.“ veikla. Juridinio asmens nauda įrodinėjama per „žaliąjį sąsiuvinį“, kuriame vyr. buhalterė fiksavo darbuotojams išmokėtas įvairaus dydžio lėšas, nesusietas su darbo santykiais, kurių suma ženkliai viršija nurodytą juridinio asmens naudai įgyto PVM sumą. Byloje nėra įrodymų, kad „žaliajame sąsiuvinyje“ apskaitytos lėšos gautos iš nusikalstamos veikos, kad kratos metu paimti 35 540 Lt yra uždraustos veikos rezultatas. Net ir tuo atveju, jeigu buhalterijos seife buvo laikomi grynieji pinigai, net jei jie ir būtų „išgryninti“ teismo įvardintu būdu, vis tiek nebūtų pagrindo teigti, kad jie gauti iš nusikalstamos veikos. Šie pinigai turėtų būti vertinami kaip juridinio asmens finansinis turtas, nes pinigai UAB “L.“ buvo sumokėti iš įmonės sąskaitos per banką, o vėliau sugrąžinti grynųjų pinigų pavidalu, todėl jie negali būti laikomi lėšomis, įgytomis iš nusikalstamos veikos. 2009 m. sausio 23 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tikrovės neatitinkančių ūkinių-finansinių operacijų išdavoje gauti grynieji pinigai turėjo būti įtraukti į buhalterinę apskaitą ir atitinkamai atvaizduotas jų išlaidavimas, o šių operacijų neatvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje laikytinas buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimu. Teismas vertino tik tas specialisto išvadas, kurios palankios kaltinimui. Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai ne visuomet užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o šioje byloje, niekam nebuvo inkriminuotas juridinio asmens pinigų išgryninimas ir galimybės juridiniam asmeniui laisvai jais disponuoti pašalinimas. BK 20 str. 2 d. ir 3 d. numatytų fizinių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dar nereiškia, kad už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo. Sprendžiant, ar juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, kiekvienu atveju reikia įvertinti, ar juridinis asmuo pakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstamą veiką padariusių savo darbuotojų ar atstovų veiklą, ėmėsi pakankamų nusikalstamų veikų prevencijos priemonių ir kt. Teisme J.A. D. parodė, kad pagrindiniams akcininkams ir valdybai nebuvo žinoma tuometinio bendrovės vadovo ir vyr. buhalterės veikas, valdyba niekuomet nesvarstė ir nedavė jokių nurodymų minėtiems asmenims veikti priešingai įmonės tikslams, t.y. juridinis asmuo nebendrininkavo fiziniams asmenims vykdant inkriminuotus nusikaltimus, pastarieji veikė atskirai nuo juridinio asmens. Nustatant ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens, reikia įvertinti, ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai). Tai, kad juridinio asmens savininkas (akcininkai) nežinojo, neskatino ar nesudarė sąlygų fizinio asmens neteisėtiems veiksmams, yra viena iš aplinkybių, pagal kurią sprendžiama apie juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Teismas nustatė, kad bendrovės akcininkai ir valdyba ėmėsi priemonių, kad būtų pašalintos priežastys, padėjusios padaryti nusikalstamas veikas, tačiau vertindamas įrodymus dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės į tai neatsižvelgė, o atsižvelgė tik skirdamas UAB “S.“ bausmę. Teismas nepasisakė dėl specialisto A. K. parodymų teisme ir jo rašytinės išvados, kuri paneigia kai kurias FNTT specialisto išvadas. A. K. nustatė, kad E. D. ir UAB “S.“ 2005 metais nepadarė jokių buhalterinės apskaitos ar kitų įstatymų pažeidimų, todėl 2004 m. - 2007 m. kaltinime nepagrįstai traktuojami kaip tęstinės nusikalstamos veikos laikotarpis. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas FNTT specialistas J. G.. Specialistas A. K. 2011 m. rugpjūčio 11 d. išvadoje ir teisme patvirtino, kad pagal patikslintas PVM deklaracijas, pelno mokesčio deklaracijas, apmokėjimo dokumentus, kasos dokumentus, galima tiksliai nustatyti sumas, neatitikimus, pažeidimus, tuo pačiu ir ūkinę komercinę veiklą. BK 222 str. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviomis veikomis, tarp jų – apgaulingai tvarkant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, tačiau baudžiamoji atsakomybė gali atsirasti tik tuomet, kai nustatomi tam tikri padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. Minėti padariniai yra alternatyvūs, todėl jais grindžiant įtarimus būtina įrodyti šių padarinių atsiradimo faktą, esantį priežastiniame ryšyje su juridinio asmens neteisėta veika. Keturių „beprekinių“ PVM sąskaitų-faktūrų konstatavimas negali sukelti nurodytų padarinių, ko nepaneigė ir teisme FNTT specialistas. Tyrimo metu remtasi įmonės buhalteriniais dokumentais, kurie buvo pakankami, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti mokesčius. Be to, buvo patvirtintas ir faktas, kad juridinis asmuo yra visiškai atsiskaitęs su valstybe ir patikslinęs PVM bei pelno mokesčio deklaracijas, t.y. visiškai aiškūs juridinio asmens įsipareigojimai, jų dydis ir struktūra, o tuo pačiu ir nuosavas kapitalas bei turtas. Nuosprendyje nepagrįstai atkartojamas FNTT specialisto išvados teiginys, kad dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB “S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. ir tai sudaro BK 222 str. dispoziciją. Tačiau iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad FNTT atliekamo tyrimo metu jau visos PVM nepriemokos buvo likviduotos, o mokestinės deklaracijos įstatymų nustatyta tvarka pakoreguotos ir tai padaryta ne po VMI patikrinimo, o paties juridinio asmens iniciatyva, iki FNTT tyrimo pradžios. Net ir esant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimo faktui, kai pažeidimas yra aiškus ir „beprekinių“ PVM sąskaitų - faktūrų skaičius yra baigtinis (4 vnt.), o buhalterija vedama tvarkingai ir mokestinės prievolės apskaičiuotos nenaudojant priešpriešinių patikrinimų duomenų, o tik remiantis paties juridinio asmens buhalteriniais dokumentais, šį pažeidimą būtų galima kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 173¹ str., o ne pagal baudžiamąjį kodeksą. BK 20 str. nuostatas aiškinant kartu su BK 2 str. 3 d. nuostatomis konstatuotina, kad juridinis asmuo už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką atsako tik esant juridinio asmens kaltei. Nuosprendyje juridinio asmens kaltė grindžiama tik vadovo (fizinio asmens) kalte, savaime ją perkeliant juridiniam asmeniui. Juridinio asmens kaltė nėra įrodyta, neįrodytas ir jo dalyvavimas nusikalstamų veikų daryme, todėl juridinis asmuo turėtų būti išteisintas pagal visus BK straipsnius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistosios UAB “S.“ atstovo apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus ir padarė teisingas išvadas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kaltinamųjų kaltę įvykdžius BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 222 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, išanalizavo liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir pačių kaltinamųjų parodymus bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei šių baudžiamųjų įstatymų taikymo. Teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės pagrįstos įrodymų visetu. Vien tai, kad apeliaciniuose skunduose nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Dėl BK 182 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)

Sukčiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. objektyviai reiškiasi: 1) didelės vertės svetimo turto įgijimu; 2) didelės vertės svetimos turtinės teisės įgijimu; 3) didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybių įgijimu, 4) didelės vertės turtinės prievolės išvengimu; 4) didelės vertės turtinės prievolės panaikinimu, 5) sukčiavimu dalyvaujant organizuotoje grupėje. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 str. 2 d. dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori, panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-255/2012).

Pažymėtina, kad sukčiavimas apgaule panaikinant turtinę prievolę gali pasireikšti ir prievolės mokėti atitinkamus mokesčius (pvz. PVM) panaikinimu. Tai gali būti daroma kaltininkui klastojant PVM sąskaitas - faktūras (pvz. PVM sąskaita - faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą.

Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Taigi ir tuo atveju, kai sukčiaujant siekiama panaikinti prievolę mokėti PVM (jo dalį), sprendžiant klausimą dėl šios nusikalstamos veikos baigtinumo, reikia nustatyti momentą, nuo kurio įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis šią prievolę. Pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau - PVM įstatymas) mokėtina į biudžetą PVM suma paprastai nurodoma mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje ir pagal PVM įstatymo 90 str. 1 d. turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi, sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą, pateikimo mokesčių administratoriui momento.

Žemesnės instancijos teismas

Nors apeliantas E. D. skunde nurodo, kad tyčia buvo nukreipta išgryninti pinigus, tačiau faktą, kad buvo sukčiaujama, patvirtina byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma. Bylos duomenimis nustatyta, kad Z. R., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, žinodamas, kad UAB ,,L.“ įkurta siekiant vykdyti nusikalstamą veiką - gaminant netikrus dokumentus apgaule sumažinti valstybės biudžetui mokėtinus mokesčius, pasiūlė L. D. įsigyti netikrų PVM sąskaitų - faktūrų, kurias įtraukus į jos atstovaujamos UAB ,,S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas būtų padidintas pirkimo PVM bei tokiu būdu sumažintas valstybės biudžetui mokėtinas PVM. Taip pat Z. R. pasiūlė mechanizmą, pagal kurį už tariamas paslaugas į UAB ,,L.“ sąskaitą pervesti pinigai, atskaičius tam tikrą dalį už netikrų dokumentų surašymą, bus grąžinti L. D., o ši pinigus grąžintų UAB ,,S.“ vadovui, kuris juos galėtų naudoti įmonės reikmėms. L. D. apie Z. R. pasiūlymą papasakojo UAB ,,S.“ vadovui E. D., kuris sutiko su minėtu pasiūlymu ir pateikė įmonės rekvizitus, tariamų paslaugų kiekius ir kainas, kurie turėtų būti įrašyti į UAB ,,L.“ dokumentus. L. D. gautus duomenis pateikė Z. R., o šis - V. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas. V. M., vykdydamas nusikalstamą susitarimą, į jo vadovaujamos UAB ,,L.“ PVM sąskaitas - faktūras įrašė žinomai neteisingus E. D. nurodytus duomenis, tariamai patvirtinančius, kad UAB ,,L.“ pardavė paslaugas UAB ,,S.“, po ko minėtus dokumentus per Z. R. ir L. D. perdavė E. D.. L. D., vykdydama susitarimą, imituodama atsiskaitymus, į UAB ,,L.“ sąskaitą pervedė pinigus, kuriuos V. M. išgryninęs ir pasiėmęs dalį už netikrų dokumentų surašymą, per Z. R. grąžino L. D.. Netikras PVM sąskaitas - faktūras L. D. įtraukė į UAB ,,S.“ buhalterinę apskaitą. Šias aplinkybes patvirtina E. D. parodymai, kad jis suprato, jog įtraukiant fiktyvius dokumentus apie tariamai UAB “L.“ suteiktas paslaugas į UAB “S.“ finansinės atskaitomybės dokumentus buvo didinamos bendrovės išlaidos ir mažinami mokesčiai bei didinamos PVM užskaitos (t. 7, b. l. 61-64, t. 10, b. l. 160-163). Taip pat L. D. (t. 7, 126-127), J. B. (t. 8, b. l. 94-96), Z. R. (t. 1, 107-116) parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokole ir prie jo pridėtose telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuoti pokalbiai tarp L. D. ir Z. R. (t. 8, b. l. 33-50), kratos protokolas (t. 1, b. l. 119-120) ir kita bylos medžiaga.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad E. D., buvo susitaręs su L. D. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad UAB “L.” realiai netieks paslaugų, o tik surašys netikrus dokumentus, kad suteikė paslaugų kiekį, atitinkantį netikrose PVM sąskaitose - faktūrose nurodytą kiekį. Taigi, kaltinime nurodytose PVM sąskaitose - faktūrose, kuriomis įformintas atsiskaitymas už paslaugas nurodytoms sumoms, esantys duomenys neatitinka tikrovės, tokios vertės sandoriai realiai neįvyko, o šios PVM sąskaitos - faktūros yra netikros. Realaus paslaugų tiekimo nebuvo, UAB “L.“ PVM sąskaitos - faktūros, jas vertinant Mokesčių administravimo įstatymo 10 str. kontekste yra netikros, atitinkančios tik formos, bet ne turinio reikalavimus.

PVM atskaitos tvarką reglamentuoja PVM įstatymo I dalies 1 p. nuostatos, pagal kurias PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šio įstatymo 64 str. 1 d. nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą - faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui įforminti. Turimame apskaitos dokumente ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Teismų praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą - faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartis Nr. A-355/2004). Pateikti rekvizitai turi reikšti, kad būtent nurodytas subjektas dokumente nurodytomis sąlygomis atlieka nurodytą ūkinę operaciją. Nustačius, kad PVM sąskaita - faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios.

Apeliacinių skundų argumentai, kad PVM, susidariusį iš UAB ,,S.“ pateiktų dokumentų, turėjo sumokėti UAB “L.”, yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančius teisės aktus pareiga sumokėti PVM kyla prekės ar paslaugos pardavėjui, tačiau šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 str. įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, pagal kurį esminę reikšmę sprendžiant dėl sandorio realumo ir iš to kylančios mokestinės pareigos turi ne formali sandorio išraiška (dokumento surašymas), o sandorio turinys.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB “L.” realiai paslaugų neteikė, o PVM sąskaitos - faktūros yra netikros. Pagal PVM įstatymo 3 str. nuostatas pareiga mokėti PVM kyla tik realiai prekes ar paslaugas tiekusiems asmenims. Nesant PVM objekto - suteiktos prekės ar paslaugos, UAB “L.” nekilo pareiga mokėti PVM, o iš kitos pusės, tariamas paslaugas buhalterinėje apskaitoje apskaitęs asmuo neįgijo teisės į PVM atskaitą - fiktyvūs sandoriai nepanaikino jų pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors šiais fiktyviais sandoriais ir buvo to siekiama.

Byloje yra pagrįstai nustatyta, kad E. D. žinojo, kad pagal PVM sąskaitas- faktūras jokios ūkinės operacijos su UAB ,,L.“ nevyko, išrašant fiktyvias sąskaitas faktūras buvo siekiama ne realaus paslaugų įsigijimo prisiimant visus iš to kylančius mokestinius įsipareigojimus, o priešingų, nuteistajam bei jo vadovaujamai UAB “S.“ naudingų tikslų, dėl kurių valstybė patyrė žalos negaudama mokėtinų mokesčių sumų.

Nuteistųjų veika reiškėsi kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas klastojant PVM sąskaitas - faktūras. Teismų praktikoje pripažįstama, kad PVM sąskaita - faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po to šių suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Tokios asmens veikos, kurios reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM kvalifikuojamos kaip sukčiavimas išvengiant turtinės prievolės (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K-7-322/2013). Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Nepaisant to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką į biudžetą dėl apgaulės nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybėje esančiu turtu, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t.y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule. Vadinasi, PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas padaromas siekiant likviduoti ar sumažinti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais, neturi būti vertinama kaip svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas apgaule (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-112/2012; Nr. 2K-379/2012) Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir E. D. bei L. D. inkriminuotas didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule požymis šalintinas iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaip perteklinis (BPK 328 str. 3 p.). Šį požymį pašalinus iš kaltinimo, E. D. ir L. D. laikomi kaltais dėl to, kad UAB “S.“ naudai panaikino didelės vertės – 67 320 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM prievolę.

Dėl BK 300 str. 3 d. numatytų nusikalstamų veikų

Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir panašiai. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-35/2011).

Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistieji E. D., L. D. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, buvo iš anksto susitarę daryti nusikaltimą. E. D., L. D. ir minėto asmens veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui, jie veikė sutartinai, siekė bendro rezultato, žinojo ir suprato savo vaidmenį. Pažymėtina, kad įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nors E. D. PVM sąskaitų - faktūrų pats neišrašinėjo, tačiau dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, dėl to visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Byloje nustatyta, kad E. D. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, dėl to jam kyla atsakomybė už kito asmens padarytą veiką. UAB “L.” vadovas gamino netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus, kad būtų galima panaikinti realiai veiklą vykdančios UAB ,,S.“ prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM ir išgryninti minėtų dokumentų pagrindu pervestus pinigus. Šiuos dokumentus gamindavo, t.y. kompiuterine technika į dokumentus duomenis įrašydavo ir juos atspausdindavo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas. UAB ,,S.“ atstovams netikrų dokumentų pagrindu į UAB “L.” bankinę sąskaitą pervedus netikruose dokumentuose nurodytas pinigų sumas, minėtus pinigus išgrynindavo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad E. D. ir L. D. perduodavo duomenis, dokumentus ir pinigus, o asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, gamino netikrus dokumentus, šiuos dokumentus pasirašinėjo ir iš UAB “L.” bankinės sąskaitos grynino pinigus.

BK 190 straipsnyje turto vertės išaiškinime numatyta, kad turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, laikytinas didelės vertės turtu. Atsižvelgiant į tai, nurodytų 67 320 litų prievolės panaikinimas laikytinas sukčiavimu panaikinant (išvengiant) didelės vertės turtinės prievolės. Nuteistųjų veika kvalifikuota kaip tęstinė, tačiau ir tuo atveju, jei veikos būtų kvalifikuotos kaip atskiri nusikaltimai, pagal 2007 m. kovo 22 d. PVM sąskaitą - faktūrą serija LTU 0000218, PVM nurodoma suma yra 35 100 litų (t. 3, b. l. 12), t.y. viršija 250 MGL sumą.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. D. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 300 str. 3 d.

Dėl BK 25 str. 2 d. taikymo

Pagal susiformavusią teismų praktiką nustatant faktines aplinkybes kai nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodoma Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies norma BK 25 str. 2 d. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. yra apibrėžta bendrininkų grupės, kaip vienos iš bendrininkavimo formų, sąvoka, ir tai neturi reikšmės nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d. kvalifikavimui, kiek tai liečia formalią nuorodą į BK 25 str. 2 d., nes tai yra akivaizdu iš nustatomosios ir aprašomosios nuosprendžio dalių. Atitinkamai aplinkybė „bendrininkų grupė“ gali būti pripažinta BK 60 str. 1 d. numatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o dar kitais atvejais gali būti kvalifikuojantis nusikaltimą požymis, tačiau tai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti nebūtina. Atsižvelgiant į tai, nuoroda į BK 25 str. 2 d. šalintina iš nuosprendžio rezoliucinės dalies kaip perteklinė (BPK 328 str. 3 p.).

Dėl BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos

Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to buvo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Byloje nustatyta, kad E. D., žinodamas, kad pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas - faktūras sandoriai nėra įvykę, nurodė L. D. šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikti UAB “S.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, nieko nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir juos įtraukti į UAB ,,S.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, nežinodamas, kad pateiktose PVM sąskaitose - faktūrose nurodytos paslaugos realiai parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos - faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB “S.“ buhalterinę apskaitą. Tyčinis realiai neįvykusių ūkinių operacijų įtraukimas į buhalterinę apskaitą leidžia daryti išvadą, kad UAB “S.“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, o E. D., būdamas minėtos bendrovės vadovu, organizavo apgaulingą jos buhalterinės apskaitos tvarkymą. Byloje nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita apgaulingai buvo tvarkoma per nusikalstamų veiksmų nesuvokiantį darbuotoją (finansininką), kadangi nuteistieji pateikdavo buhalterijos darbuotojui suklastotus dokumentus, jam nieko nežinant apie tų dokumentų netikrumą.

Iš specialisto J. G. išvados matyti, kad UAB “S.“ neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti (darbų bei paslaugų pirkimas) panaudodama UAB “L.” vardu išrašytus tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus (minėtose PVM sąskaitose - faktūrose vienas iš rekvizitų – ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės) buhalterinėje apskaitoje užfiksavo realiai neįvykusias operacijas, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX 574 6 str. 2 d. nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu „ ir 13 str. 2 d. reikalavimus – „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“. Dėl to UAB “S.“ apskaitoje neteisingai atvaizdavo bendrovės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. UAB “S.“ pagal PVM sąskaitas - faktūras, neatitinkančias tikrovės, UAB “L.” pervedė 441 320 Lt. UAB “S.“ laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 7 d. į buhalterinę apskaitą neįtraukė 373 500 Lt gautų grynų pinigų ir 451 700,28 Lt fiziniams asmenims išduotų pinigų, jų neįformino apskaitos dokumentais ir neatvaizdavo šių ūkinių operacijų buhalterinėje apskaitoje. Tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. reikalavimus. Dėl padarytų įstatymų pažeidimų tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB “S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. (t. 2, b. l. 129-142). Be to, specialisto išvados 2.8. p. nurodyta, kad UAB “S.“ 2008 m. vasario 22 d., Vilniaus apskrities VMI pateikė patikslintas PVM deklaracijas, kuriose pagal UAB “L.” vardu išrašytas PVM sąskaitas -faktūras išskirtą ir atskaitytą 67 230 Lt PVM sumažino ir ta pačia suma padidino mokėtiną į biudžetą PVM. Taip pat bendrovė Vilniaus apskrities VMI 2008 m. kovo 4 d. pateikė metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2004 m., kurioje padidino pelno mokesčio sumą 2850 Lt.

Tuo tarpu iš specialisto A. K. išvados matyti, kad UAB “S.“ į buhalterinę apskaitą įtrauktas tariamai patirtas sąnaudas, t.y. 374 000 Lt plius 67 320 Lt pagal 4 PVM sąskaitas - faktūras, gautas iš UAB “L.”, ištaisė 2007 m., sumažindama veiklos sąnaudas ir padidindama pelną. Tai leido tiksliai nustatyti 2004 m., 2006 m. ir 2007 m. ūkinę-finansinę veiklą, finansinę atskaitomybę bei apskaičiuoti valstybei priklausančias sumas, o 2008 m. vasario 22 d. bendrovei patikslinus PVM deklaracijas ir 2008 m. kovo 4 d. patikslinus pelno mokesčio už 2004 m. deklaraciją bei visiškai atsiskaičius su valstybės biudžetu, t.y. specialisto J. G. atlikto tyrimo metu, neliko jokių kliūčių nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už specialisto išvadoje nurodyta laikotarpį (t. 10, b. l. 145-178).

Nors specialistų tyrimų ir išvadų pateikimo metu duomenys dėl PVM sąskaitų - faktūrų buvo ištaisyti, tačiau po ikiteisminio tyrimo pradėjimo patikslinus Vilniaus apskrities VMI teikiamas deklaracijas nepaneigtas faktas, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo įtvirtinti melagingi duomenys, pagal kuriuos nebuvo įmanoma nustatyti tikrųjų įmonės ūkinių įvykių. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 ir 223 straipsnius taikymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą yra įmanoma vertinant tuos buhalterinius dokumentus, kurie yra įtraukti į įmonės buhalterinė apskaitą ir gali būti bet kuriuo metu pateikti (paimti) prireikus patikrinti įmonės ūkinę – finansinę veiklą.

Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 str.), tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 str.), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 str.). Šie nusikaltimai tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas). Sumažinti mokėtiną į valstybės biudžetą PVM sumą galima tik panaudojant suklastotas PVM sąskaitas - faktūras apie neva pirktas prekes ar paslaugas ir jų apmokėjimą bei PVM sumokėjimą, kartu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą lemia ir kitų dokumentų (PVM deklaracijų ir pan.) klastojimą. Visus minėtus padarinius, nors jie atsiranda ne vienu metu, sukelia vienas veiksmas – suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. D. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.

Dėl UAB “S.“ baudžiamosios atsakomybės

Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 d. juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens atsakomybės svarbu nustatyti, ar E. D. nusikalstamomis veikomis buvo siekiama naudos jo atstovaujamai UAB “S.“. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar dėl fizinio asmens nusikalstamų veikų juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. BK 20 str. 2 d. formuluotė nereiškia, kad kaltininko – fizinio asmens - nusikalstamos veikos tikslas gauti naudos juridiniam asmeniui yra vienintelis ar pagrindinis.

Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Taigi „intereso“ sąvoka platesnė nei „naudos“ sąvoka ir gali apimti pastarąją. Juridinio asmens nauda ar interesas yra alternatyvios jo atsakomybės sąlygos, iš kurių bent vieną būtina nustatyti, nes tai padeda teisiškai įvertinti fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką ir leidžia konstatuoti, jog už tokią fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, esant ir kitoms BK 20 str. 2 d. numatytoms sąlygoms, baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo.

Konstatuojant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą – fizinio asmens veikimą juridinio asmens naudai ar interesais turi būti nustatyta, „kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti) arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose)“.

Antrąją juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą – teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens – padeda atskleisti juridinio asmens veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, organizacinė struktūra, veiklos formavimas, įgyvendinimas ir pan., kad nustatinėjant šį ryšį svarbu išsiaiškinti, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą, „ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai)”, „ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo apie tokią kaltininko – fizinio asmens daromą ar rengiamą nusikalstamą veiką, ją skatino ar sudarė sąlygas tokios nusikalstamos veikos padarymui, ar, priešingai, toks fizinio asmens nusikalstamas elgesys buvo savarankiškas ir savavališkas, t.y. juridiniam asmeniui nežinomas“ (kasacinė nutartis 2K-P-95/2012).

Minėtoje nutartyje teisėjų plenarinė sesija pakartojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimo teiginius, kad kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu „gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė struktūra ir pan.“ Tokio ryšio egzistavimą parodo tai, kad „juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan.“.

Šioje byloje nustatytos juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygos, susijusios su subjektu, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį. Nuteistojo E. D. kaltė įrodyta anksčiau aptartais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu E. D. buvo UAB “S.“ generalinis direktorius, valdybos narys ir akcininkas, kuris dėl savo užimamų pareigų turėjo teisę juridinio asmens vardu priimti sprendimus bei kartu su kitais UAB “S.“ valdymo organais privalėjo nulemti ir lėmė įmonės veiklos politiką. Taigi, E. D. padėtis UAB “S.“ inkriminuojamų nusikalstamų veikų darymo metu atitiko BK 20 str. 2 d. įtvirtintus subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifinius požymius.

Byloje taip pat nustatyta, kad UAB ,,S.“ valdybą sudarė penki nariai: J. A. D., E. D., B. P. B., J. B. ir A. Š..

Įmonės akcininkas ir valdybos narys J. B. buvo nuteistas už analogiškų nusikaltimų padarymą bendrininkaujant su tuo pačiu nusikalstamos veikos organizatoriumi, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas. Trečias UAB ,,S.“ valdybos narys ir akcininkas B. P. B. parodė, kad jis iš L. D. yra neoficialiai skolinęsis pinigus, kurie, kaip patvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, įrašyti į ,,žalios spalvos sąsiuvinį“ kaip gauti iš E. D. ir UAB “S.“ inkriminuojamų nusikalstamų veikų (t. 7, b. l. 11-12, t. 10, b. l. 93). Taigi, įmonės valdymo organus sudarantys nariai buvo suinteresuoti nusikalstamu būdu gryninti pinigus, dėl to įmonės veiklos politika nebuvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų veikti nusikalstamai, o įmonės veiklos strategiją formuojantys valdymo organai neužtikrino veiksmingos E. D. veiklos kontrolės, nes du iš penkių UAB “S.“ valdybos narių, t.y. E. D. ir J. B., buvo suinteresuoti veikti nusikalstamai, o trečiasis valdybos narys B.P. B. buvo suinteresuotas tokiais įmonės valdybos narių veiksmais. Juolab, kad tuo metu ėjęs valdybos pirmininko pareigas J.A. D. parodė, jog įmonės lėšų stygiaus klausimą spręsdavo generalinis direktorius, o akcininkai spręsdavo tik dėl įstatinio kapitalo didinimo ar kitokio investavimo, kontroliuodavo bendrus rodiklius ir spręsdavo strateginius klausimus. Pagal bendrovės įstatus visą operatyvinę veiklą vykdė generalinis direktorius ir jo pavaduotojas (t. 10, b. l. 157-159).

Be to, E. D. ir jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su UAB “S.“ patvirtina ir tai, kad po E. D. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo jis nebuvo pašalintas iš bendrovės valdymo organų, o ir toliau ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, buvo įmonės valdybos nariu, t.y. UAB “S.“ pripažino E. D. įmonės naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto.

E. D. parodė, kad eidamas UAB ,,S.“ generalinio direktoriaus pareigas turėjo palaikyti įmonės autoritetą skatinant darbuotojus ar apmokant susitikimų su partneriais išlaidas. Dėl to atsirado poreikis įmonėje turėti grynųjų pinigų (t. 10, b. l. 160). L. D. parodė, kad apie grynųjų pinigų panaudojimą pasižymėdavo ,,žaliajame sąsiuvinyje“ (t. 10, b. l. 163-165). Liudytojai A. O., G. Š., S. R., J. Č., D. B., R. T., A. K., T. B., S. B., O. R. – U., R. G., O. P., P. P., R. Š. ir V. K. parodė, kad jie kratos metu L. D. darbo kabinete rastame sąsiuvinyje prie jų pavardžių nurodytas pinigų sumas jie gavo įvairiomis progomis, t.y. gimtadienių, jubiliejų, vestuvių, mokslo baigimo proga, automobilių parkavimui apmokėti, reprezentacinėms išlaidoms, suvenyrams, dovanoms įteikti ir paskolas (t. 10, b. l. 87-93). Esant tokioms aplinkybėms yra nustatyta, kad apgaulės būdu gauti grynieji pinigai buvo naudojami darbuotojų skatinimui, paskoloms ir reprezentacijoms, t.y. gerinti įmonės įvaizdį.

Įmonės baudžiamosios atsakomybės ir jos vardu veikusių asmenų tyčios negali paneigti tai, kad, palyginus su įmonės apyvarta ir sumokamų mokesčių sumomis, buvo panaikinti nedideli mokesčių dydžiai, nes laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2007 m. UAB “S.“ į valstybės biudžetą sumokėjo 5 283 000 Lt PVM, o E. D. veiksmais panaikinta prievolė į valstybės biudžetą sumokėti 67 320 Lt. E. D. ir L. D. veiksmais ne tik buvo panaikinta prievolė į valstybės biudžetą sumokėti 67 320 Lt, bet ir atsirado galimybė UAB “S.“ naudai civilinėje apyvartoje naudoti labai didelę sumą neteisėtai išgrynintų ir buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų – 441 320 Lt, taip darant žalą ne tik finansų sistemai, bet ir ribojant galimybę sąžiningai veikiantiems ūkio subjektams konkuruoti rinkos sektoriuje.

Aukščiau aptartais motyvais nustatyta, kad E. D. padarė nusikalstamas veikas, iš kurių objektyviai naudos turėjo ir juridinis asmuo, išvengdamas mokesčių. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad juridinis asmuo teistinas už jo naudai bendrovės direktoriaus padarytą sukčiavimą (BK 20 str. 2 d. ir 182 str. 2 d.), dokumentų suklastojimą ir panaudojimą (BK 20 str. 2 d. ir 300 str. 3 d., dvi nusikalstamos veikos) ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą (BK 20 str. 2 d. ir 222 str. 1 d.). Būtent dėl šių nusikalstamų veikų buvo panaikinta UAB “S.“ turtinė prievolė į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti PVM. Esant šioms aplinkybėms, UAB “S.“ pagrįstai pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 20 str. 2 d. ir 182 str. 2 d., 20 str. 2 d. ir 300 str. 3 d., 20 str. 2 d. ir 222 str. 1 d.

Dėl BK 66 str. 2 d. taikymo

Nuteistojo E. D. apeliacinio skundo argumentas, kad į bausmės atlikimo laiką neįskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, yra pagrįstas.

Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu asmuo buvo laikinai sulaikytas ar buvo paskirtas kardomasis kalinimas (suėmimas), teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendžia šią priemonę įskaityti į bausmės laiką. BK 66 str. 2 d. nurodyta, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) į bausmės laiką įskaitomas pagal šio kodekso 65 str. 1 d. taisykles, t. y. viena arešto para prilyginama 2 MGL dydžio baudai.

E. D. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbuvo nuo 2008 m. sausio 15 d. (t. 1, b. l. 154, 155) iki 2008 m. sausio 25 d. (t. 1, b. l. 189-192), šis laikas įskaitytinas į bausmės atlikimo laiką.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nuteistosios L. D. gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma įskaityti į bausmės atlikimo laiką laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, tačiau BPK 320 str. 5 d. numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.

Iš bylos matyti, kad L. D. buvo laikinai sulaikyta 2008 m. sausio 15 d. (t. 2, b. l. 33, 34). Nuo 2008 m. sausio 17 d. iki 2008 m. vasario 15 d. L. D. buvo suimta (t. 2, b. l. 43-48, 77), šis laikas įskaitytinas į bausmės atlikimo laiką. Šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Dėl BK 72 str. taikymo

UAB “S.“ atstovo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai pripažino 35540 Lt sumą nusikalstamos veikos rezultatu, yra nepagrįstas.

BK 72 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 11 d.) nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas; be kito nurodyto konfiskuotino turto teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitą materialią vertę turinčius daiktus.

Iš L. D. parodymų matyti, kad Z. R. į UAB ,,S.“ buhalteriją atnešus grynųjų pinigų ji jų neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą, E. D. nurodymu padėdavo į seifą, o apie jų panaudojimą pasižymėdavo ,,žaliajame sąsiuvinyje“ (t. 10, b. l. 163-165). Šias aplinkybes patvirtina seife rasti 35540 Lt (t. 1, b. l. 119-120), E. D. parodymai apie išgrynintų pinigų laikymą buhalterijos seife ir liudytojų parodymai apie jų panaudojimą.

Taigi, nepaisant nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, UAB “S.“ įgijo galimybę disponuoti nusikalstamu būdu išgrynintomis piniginėmis lėšomis , t.y. nusikalstamu būdu iš UAB “S.“ banko sąskaitos į UAB “L.“ banko sąskaitą buvo pervesta 441 320 Lt, kurių didžioji dalis juos išgryninus buvo grąžinta UAB “S.“ atstovams ir laikomos buhalterijoje esančiame seife. Įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitytos piniginės lėšos buvo gautos kaltininkams nusikalstamu būdu veikiant pagal byloje nustatytą piniginių lėšų išgryninimo mechanizmą ir naudojamos įmonės reikmėms. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nustatęs nusikalstamą šių lėšų kilmę pagrįstai jas konfiskavo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 3 p., 4 p.,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalis dėl E. D. ir L. D. nuteisimo pagal BK 25 str. 2 d. panaikinti.

Vadovaujantis BK 65 str., 66 str., į E. D. bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. sausio 25 d., t. y. 10 parų, vieną parą prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir galutinę bausmę nustatyti 330 MGL (42 900 litų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 65 str., 66 str., į L. D. bausmės atlikimo laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. vasario 15 d., t. y. 31 parą, vieną parą prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir galutinę bausmę nustatyti 288 MGL (37 440 litų) dydžio baudą.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad E. D. ir L. D. savo ir bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 67320 Lt į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino PVM.

Kitoje dalyje E. D. apeliacinį skundą atmesti.

UAB “S.“ apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė V.ŠvedienėTeisėjai R.PatackienėS.Punys