Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro A. Laukaičio, nuteistojo V. K. gynėjo advokato Ž. Astrausko ir nuteistojo V. K. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį – išteisintas, neįrodžius, kad buvo padaryta ši veika (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš V. K. 100 litų turtinės ir 5000 litų neturtinės, iš viso 5100,00 (penki tūkstančiai vienas šimtas litų) nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo M. K. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 9 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą M. K. atžvilgiu, t. y. suduodamas jai po vieną kartą kumščiu į veidą ir į krūtinę, tuo padarydamas M. K. poodinę kraujosruvą apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, pasodindamas ją ant lovos ir nuavęs M. K. batus bei nuvilkęs vieną kelnių kišką, pats nusimovęs savo kelnes, po to paguldydamas M. K. ant lovos ir visu kūnu ją užguldamas, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, bei žodžiu grasindamas ją pasmaugti ir liepdamas jai ranka masažuoti varpą, tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, bei lytiškai santykiavo su M. K. prieš jos valią, įvesdamas savo varpą į makštį ir taip ją išžagino.

Be to, V. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2011 m. kovo 10 d., būdamas laikinai sulaikytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 86-1-00102-11 dėl M. K. išžaginimo, įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 00.22 val., 00.25 val., 08.32 val., siekdamas paveikti nukentėjusiąją M. K., kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-00102-11 dėl išžaginimo metu duotų melagingus parodymus, iš savo mobilaus ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) į M. K. priklausantį telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), rašė trumpąsias žinutes: „jog jis nieko nepadarė ir, kad ryte iš karto važiuotų atsiimti pareiškimo, jis gali išeiti bei nedarytų kitam bloga, nes pati sau daro bloga“, tai yra siekė paveikti nukentėjusiąją M. K..

Apeliaciniu skundu Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras A. Laukaitis prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. išteisinamojo nuosprendžio dalį dėl poveikio nukentėjusiajai V. K. atžvilgiu ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 metams. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies pagrindu, bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas, Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendis dalyje dėl V. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktas), nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų

Tačiau kolegija išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad sprendžiant V. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. V. K. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų), paties nuteistojo V. K. parodymus, rašytinius įrodymus, ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Patys apeliantai savo skunduose iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų tiek nuteistasis, tiek nuteistojo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo V. K. ir jo gynėjo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Lietuvos Respublikos BK 149 ir 150 straipsniai nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 ir 150 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Nurodyti veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipti nukentėjusio esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, ar kitokio pobūdžio veiksmais (pvz., verkiant ir pan.).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios M. K., liudytojų R. K., A. V., J. B., J. K. parodymais, specialistų išvadomis, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolais, kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Todėl kolegija, apeliantų teiginius, kuriais neigiama V. K. kaltė, atmeta, ir konstatuoja, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams bei jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl V. K. kaltės jam atlikus inkriminuotus išžaginimo ir seksualinio prievartavimo veiksmus, ką patvirtina ir visų aukščiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo V. K. kaltė įvykdžius BK 150 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas laikytina įrodyta, o apeliacinių skundų argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistojo kaltės įrodymų stokos laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.

Be to, priešingai nei skunduose teigia apeliantai, nukentėjusiosios M. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo išsamūs ir neprieštaringi (1 t., 10-14, 19-22 b. l., 3 t., 167-168 b. l., 4 t., 142-144 b. l.), jie, be kita ko, atitinka ir rašytinę bylos medžiagą – specialistų išvadas, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolus, t. y. visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią V. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais, nuteistojo ar jo gynėjo teiginiais. Taip pat pastebėtina tai, kad teismas nenustatė aplinkybių, kurioms esant nukentėjusioji turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąją. O apeliantų skunduose keliama versija, kad nukentėjusiosios M. K. pranešimas apie išžaginimą – melagingas, iš anksto suplanuotas planas kaip sudoroti su juo dėl turto, be aukščiau išdėstytų ir išanalizuotų duomenų paneigtinas ir apylinkės teismo posėdžio metu apklausto liudytojo – V. K. ir M. K. brolio – J. K. parodymais, kur jis paliudijo, jog niekada negirdėjo jokių turtinių ginčų tarp brolio (V. K.) ir sesers (M. K.) (4 t., 4 b. l.).

Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į paties nuteistojo V. K. parodymus, kur jis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu teigė, kad jis su nukentėjusiąja iki įvykstant lytiniam aktui kartu vartojo alkoholinius gėrimus, nors tai neginčijamai paneigia byloje esanti alkotesterio parodymų šaknelė, iš kurios matyti, kad 2011-03-11 23:19 val. M. K. buvo blaivi – 0.00 promilių (1 t. 33 b. l.). Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija ir šią apelianto versiją atmeta ir vertina ją kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

Taip pat atmestini apeliantų skunduose nurodyti teiginiai, kad buvo grubiai suvaržyta V. K. teisė į gynybą ir objektyvų visų aplinkybių ištyrimą, nes nebuvo atsižvelgta į jo prašymą – sudaryti galimybę jam pačiam apklausti motiną M. K.. Visų pirma, bylos duomenys tvirtina, kad M. K. du kartus buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu – 2011-03-17 ir 2011-03- 29 (1 t., 100, 102 b. l.), o iš šių jos duotų parodymų, kurie, be kita ko, buvo pagarsinti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (4 t., 6 b. l.) matyti, kad ji nenurodė jokių reikšmingų bylai aplinkybių, ir teigė nieko nemačiusi. Antra, pagal bylos medžiagą seka, kad bylos nagrinėjimo metu, priešingai apeliantų tvirtinimams, buvo siekta apklausti M. K., tačiau kaip matyti iš byloje esančio policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, to padaryti nepavyko, nes pati M. K. parodė, jog sunkiai serga, kad jos sutrikusi atmintis, jog sunkiai suvokia su kuo bendrauja, todėl dėl sunkios sveikatos būklės ji į teismo posėdį atvesdinta nebuvo (4 t., 2 b. l.). Toliau, iš bylos medžiagos matyti, kad ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu buvo nutarta pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausti M. K. (4 t., 84 b. l.), tačiau kaip matyti iš apklausos protokolo, pati M. K. atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai (4 t., 102 b. l.). Remdamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, kad teigti, jog buvo grubiai suvaržyta V. K. teisė į gynybą ir objektyvų visų aplinkybių ištyrimą, nėra jokio teisinio pagrindo.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad 2011-03-10 jo apklausos metu nedalyvavo advokatas, nors įstatymas tai numato, kuom, pasak nuteistojo, pasinaudojo tyrėjai ir surašė jiems naudingus parodymus, kurie, apelianto teigimu – suklastoti, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš tiesų, bylos duomenys tvirtina, jog aptariamos apklausos metu nedalyvavo gynėjas, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nutyli tai, kad jis, būdamas supažindintas su teise turėti gynėją, pats jo ir atsisakė (1 t., 127, 128 b. l.). Atmetus šį nuteistojo teiginį, kuris susijęs su apelianto deklaruojamų teisių pažeidimu, nėra pagrindo daryti išvados apie protokolo klastojimą, kadangi byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių šio teiginio teisingumą, tuo labiau, kad minėtame protokole nurodytas aplinkybes patvirtini kiti byloje esantys duomenys.

Atsakant į apeliantų skunduose nurodytą teiginį, kad apkaltinamasis nuosprendis V. K. atžvilgiu pagrįstas įrodymu, kuris neįtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse – poligrafo duomenimis, pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien poligrafo duomenimis, tačiau rėmėsi visais aptartais, apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais duomenimis, t. y. tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymais, tiek rašytine bylos medžiaga, t. y. apylinkės teismas grįsdamas nuteistojo kaltę rėmėsi ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, kuri bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią V. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad buvo atmestas jo prašymas skirti vertėją, todėl jam teko su byla susipažinti be jo – ranka rašytus parodymus jam vertė tyrėja, o kitus, advokatas – Ž. Astrauskas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis V. K. vertėjo paprašė tik pirmosios instancijos teismo 2011-12-07 teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad jis lietuviškai nesupranta (4 t., 4 b. l.). Tuo tarpu viso ikiteisminio tyrimo eigoje – nei apklausų metu (1 t., 19-22, 129, 155-156, 158-159 b. l.), nei svarstant jam skirtinos kardomosios priemonės klausimą teismo posėdžių metu (1 t., 164-165, 175-176, 184-187 b. l.), jis neparodė, kad jam būtų reikalingas vertėjas. Be to, aplinkybę, kad nuteistasis supranta lietuviškai, apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir jo brolis – J. K. ir parodė, kad niekada nėra girdėjęs, kad V. K. nesuprastų lietuviškai (4 t., 4 b. l.). O iš visos bylos medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimą protokolo matyti, kad jis neturėjo jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą ir neparodė, kad būtų ko nesupratęs dėl vertėjo nebuvimo, ar išreiškęs prašymą jį turėti (3 t., 88 b. l.).

Nuteistojo gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad nesuprantama už kokią veiką kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas V. K., nes iš M. K. parodymų apeliantas mato, kad jos turėjo būti dvi – iki ateinat M. K. į kambarį ir po to, kai M. K. grįžo išvirusi arbatos, atmestinas. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokuroro kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės tiek nuteistajam V. K. atlikus jam inkriminuotus išžaginimo, tiek seksualinio prievartavimo veiksmus, nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas (fizinio smurto panaudojimas, grasinimai) ir kitos veikų kvalifikacijai reikšmės turinčios aplinkybės. Tai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į paminėtą, teismas konstatuoja, kad pareikšti kaltinimai nuteistajam pakankamai konkretūs, juose, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, nurodyta, už kokią veiką kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas V. K.. O tai, kad nuosprendyje nuteistojo V. K. veikos aprašytos bendrai, nelaikytina esminiu pažeidimu, kuris būtų sukliudęs pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantai jų teigimu padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jiems neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias jų išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus nuteistojo atžvilgiu priimto teismo sprendimo ir pažymi, kad šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, nepakanka pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Be to, iš nuteistojo gynėjo skunde nurodytų reikalavimų matyti, kad neigdamas nuteistojo V. K. kaltę nusikaltimų padaryme, gynėjas savo skundu nesutinka ir su nuteistajam skirtomis bausmėmis.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. laisvės atėmimo bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmes, teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, į jo asmenį apibūdinančius duomenis – anksčiau ne kartą teistas, nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, įvykdė du baigtus tyčinius sunkius lytinius nusikaltimus, nusikalstamas veikas įvykdė sesers atžvilgiu, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė V. K. didesnes bausmes nei jo padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, tačiau jos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus prieš tai nurodytas aplinkybes, nėra aiškiai per griežtos. O tai, jog nuteistojo gynėjas visgi mano, kad nuteistajam turėjo būti skirtos švelnesnės, nei skundžiamo nuosprendžiu skirtos bausmės, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda teisinio pagrindo mažinti nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirtų bausmių dydžių.

Kadangi nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini, todėl nelieka ir teisinio pagrindo svarstyti nuteistojo gynėjo skunde nurodyto reikalavimo – atmesti M. K. civilinį ieškinį, tuo labiau, kad išskyrus šį deklaratyvų prašymą, jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie nukentėjusiajai priteisto ieškinio nepagrįstumą, apeliantas nenurodė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tenkinti nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, juose išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl jų apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo

Kolegija, išnagrinėjusi prokuratūros apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendis dalyje dėl V. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, jog išteisintasis V. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus iš esmės nesirėmė liudytojų R. B., V. P. parodymais, netinkamai interpretavo asmens kratos protokolą ir SMS žinučių turinį, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl V. K. kaltės klausimo.

Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. K. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad jis jokių grasinančių žinučių M. K. nerašė, nes jo telefono aparatas buvo paimtas pareigūnų po sulaikymo ir teigė, kad jis neturėjo jokių minčių paveikti nukentėjusiosios (4 t., 8-9 b. l.).

Ir nors V. K. kaltu neprisipažino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, o būtent:

nukentėjusiosios M. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu duoti parodymai, kur ji nuosekliai, kaip ir viso proceso metu, teigė, kad jos pirmos apklausos policijoje metu, V. K. parašė jai į mobilaus ryšio telefoną dvi žinutes, prašydamas nerašyti pareiškimo dėl išžaginimo, taip pat parašė 2011-03-10 ryte apie 8.30 val., kai ji vyko į (duomenys neskelbtini) bei skambino į jos darbą (1 t., 14 b. l., 3 t., 167-168 b. l.). Nagrinėjamoje situacijoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jog V. K. skambino jai į darbą, be pačios nukentėjusiosios parodymų, patvirtina ir liudytojos J. B. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad 2011-03-10 apie 8-9 val. į parduotuvės fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) skambino M. K. brolis – V. K. ir klausė ar yra M. (K.); iš V. K. tardymo izoliatoriuje paimto telefono apžiūros protokolas, iš kurio turinio matyti, kad peržiūrėjus telefono skambučių registrą, prie rinktų numerių matyti, jog iš šio telefono kovo 10 d., 08.35 val. buvo skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. į M. K. darbo telefoną), 08.34 val., 08.30 val., 00.25 val., 00.24 val. skambinta į telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. M. K. telefoną) (1 t., 84, 87-90 b. l.).

Ir nors V. K. šias aplinkybes neigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kur 2012 m. balandžio 12 d. parodė, kad seseriai (M. K.) į darbą neskambino, ar rašė SMS pranešimus neatsimena, tačiau ir be aukščiau išdėstytų duomenų, V. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir liudytojų – R. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kur jis paaiškino, jog ryte, tarp 8-9 val., darant pilną V. K. apžiūrą, kažkas iš budėtojų padavė V. K. turėtą mobilaus ryšio telefoną, nes jis paprašė leisti paskambinti mamai, mano, kad jis rašė žinutę (3 t., 168 b. l.); liudytojos V. P. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad 2011-03-10 jai paskambino tyrėja L. R. ir pasakė, jog V. K. rašinėja trumpąsias žinutes nukentėjusiajai M. K.. Taip pat parodė, kad V. K. tuo metu buvo sulaikytas laikino sulaikymo kameroje, todėl ji kompiuteryje pažiūrėjo laikino sulaikymo kameros vaizdą ir matė, jog V. K. tarp sulenktos rankos kažką turėjo, matė šviesą, tačiau ką jis veikė nežino. Tada po skambučio pareigūnai iš V. K. paėmė telefoną; 2011-04-19 daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, iš kurių turinio matyti, kad nukentėjusioji M. K. pateikė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 2220s“, kuris buvo apžiūrėtas ir rastos atsiųstos nuo adresato Nr. (duomenys neskelbtini) SMS žinutės – 2011-03-10 08:32:31, 2011-03-10 00:25:31, 2011-03-10 00:22:22, kurių tekste nurodyta, kad jis nieko nepadarė, kad ji ryte iš karto važiuotų atsiimti pareiškimo, kad jis gali išeiti, kad ji nedarytų kitam bloga, nes pati sau daro bloga (1 t., 74-78 b. l.).

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamojoje esančią medžiagą, mobilaus ryšio telefonas iš V. K. buvo paimtas tik 2011-03-10, 08.20 val. (80 b. l.), nors iš liudytojų R. B. ir V. P. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad telefonas iš V. K. buvo paimtas tik po tyrėjos L. R. skambučio, kuriuo V. P. buvo informuota, jog V. K. nukentėjusiajai rašo SMS pranešimus, t. y. po 2011-03-10 00:25:31, 2011-03-10 00:22:22 M. K. gautų SMS pranešimų, po ko buvo atimtas, o ryte – 2011-03-10 08.32 val. telefonas V. K. pareigūno R. B. vėl buvo duotas, pastarajam paprašius duoti telefoną, jog galėtų pranešti artimiesiems apie savo sulaikymą, kas paaiškina tą aplinkybę, kodėl nuo paskutinės siųstos žinutės 00.25 val. iki ryto 8.32 val. daugiau SMS žinučių nukentėjusioji M. K. negavo, kadangi būtent šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 00.25 val. iki ryto 8.20 val. V. K. telefono neturėjo, ir visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tuo metu, kai nukentėjusiajai buvo siunčiamos žinutės, telefoną V. K. turėjo ir kad būtent jis rašė ir siuntė kaltinime nurodytus pranešimus nukentėjusiajai.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas motyvas, kuriuo pagrindu konstatuota, jog byloje nėra įrodymų, kad būtent V. K. siuntė SMS žinutes iš savo telefono nukentėjusiajai, kadangi byloje yra įrodymai, kad iš V. K. 2011-03-10 8 val. 20 min. buvo paimtas mobilaus ryšio telefonas (1 t. b.l.80), atmestinas kaip neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta ir kitą, apylinkės teismo nuomone V. K. teisinantį argumentą, jog SMS žinučių turinys yra toks, kad negalima vienareikšmiai teigti, kad tai yra siekis paveikti nukentėjusiąją, kadangi kolegija daro išvadą, jog byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad V. K. veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai.

Visų pirma, bylos duomenys tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK buvo pradėtas 2011-03-09, gavus M. K. protokolą-pareiškimą (1 t., 4 b. l.), po ko, 2011-03-09 23.25 val. V. K. buvo laikinai sulaikytas (1 t., 126 b. l.). Taigi, V. K. buvo žinoma, kad jis sulaikytas įtariant padarius sunkų nusikaltimą, todėl V. K. M. K. adresuotose pranešimuose nurodyti teiginiai, kad jis nieko nepadarė, kad ji ryte iš karto važiuotų atsiimti pareiškimo, kad jis gali išeiti, kad ji nedarytų kitam bloga, nes pati sau daro bloga (1 t., 74-78 b. l.), rodo, kad V. K. tikslas buvo ne padėti nustatyti tiesą, o paveikti nukentėjusiąją M. K., kad ji atsisakytų protokole-pareiškime nurodytų faktų, nurodant jai atsiimti pareiškimą.

Taigi, tokios V. K. pastangos yra ne kas kita, kaip siekis paveikti nukentėjusiąją, kad ji duotu melagingus parodymus, ir taip padėtų jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir tokie V. K. veiksmai visiškai atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog byloje įrodyta, kad V. K. padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, o būtent:

V. K. 2011 m. kovo 10 d., būdamas laikinai sulaikytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 86-1-00102-11 dėl M. K. išžaginimo, įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariate, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 00.22 val., 00.25 val., 08.32 val., siekdamas paveikti nukentėjusiąją M. K., kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. 86-1-00102-11 dėl išžaginimo metu duotų melagingus parodymus, iš savo mobilaus ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) į M. K. priklausantį telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), rašė trumpąsias žinutes: „jog jis nieko nepadarė ir, kad ryte iš karto važiuotų atsiimti pareiškimo, jis gali išeiti bei nedarytų kitam bloga, nes pati sau daro bloga“, tai yra siekė paveikti nukentėjusiąją M. K..

Kolegija, skirdama bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, kaltininko asmenybę.

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdama bausmę V. K., kolegija atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimo sunkumą – padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), į pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas yra tyčinis, kad šią nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus prieš tai nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, V. K. skirtina jo padarytos nusikalstamos veikos straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, V. K. Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, ir šiuo nuosprendžiu skirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį apimant švelnesnes bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Žilvino Astrausko apeliacinius skundus atmesti.