Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-368-767/2015 pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovui G. Ž. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias procesinės teisės normas, todėl netinkamai išsprendė klausimą dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė V. Ž. paliko atsakovą, ji išsikraustė iš savo gyvenamosios vietos, todėl santuoka turi būti nutraukta dėl ieškovės kaltės.

2. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nepilnamečių vaikų išlaikymui po 65 Eur per mėnesį kiekvienam, neatsižvelgė į apelianto sveikatos būklę ir gaunamas pajamas. Toks išlaikymo dydis yra nepakeliama našta atsakovui, kadangi jis yra neįgalus, sunkiai juda, gauna tik 122 Eur pensiją, pinigai reikalingi gydymuisi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo G. Ž. apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės

Sutuoktinio pareigos nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų, turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir konstatavo, kad santuokos iširimą lėmė tai, jog sutuoktiniai nepakankamai gerbė vienas kitą, nerėmė vienas kito, šeimoje nebuvo abipusio pasitikėjimo, o taip pat nesuderino asmeninių interesų su šeimos interesais. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 str.). Tai reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad atsakovas, teikdamas atsiliepimą į ieškinį, nurodė, kad jis su ieškiniu nesutinka, prašė pirmosios instancijos teismą skirti terminą susitaikymui, nurodydamas, jog nėra jokių svarbių priežasčių santuokos nutraukimui. Kitų argumentų dėl santuokos nutraukimo atsakovas atsiliepime į ieškinį nenurodė. Tuo tarpu apeliaciniame skunde G. Ž. nurodo, kad šalių santuoka turi būti nutraukta dėl ieškovės kaltės, nes ji paliko atsakovą ir išsikraustė iš savo gyvenamosios vietos.

CPK 312 straipsnis reglamentuoja, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos jo atsiliepime į ieškinį, nebuvo visapusiškai įvertintos ir nebuvo nagrinėjimo objektu pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas, teigdamas, jog santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes ji paliko atsakovą, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, į tai, kad apeliaciniame skunde nurodytos naujos, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtos ir neįvertintos aplinkybės, konstatuoja, kad apeliantas nepateikė įrodymų ir neįrodė, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovės V. Ž. kaltės.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, apeliantas šių aplinkybių nepaneigė, apeliacinis skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu, todėl netenkinamas.

Nors apeliantas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias procesinės teisės normas, tačiau kokias konkrečiai teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė, neįvardijo.

Dėl priteisto išlaikymo dydžio

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005; 2010 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010).

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. Ž. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti nepilnamečių dukterų R. Ž. ir A. Ž. išlaikymui po 75 Eur periodinėmis išmokomis per mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme iki dukterų pilnametystės (33–35 b. l.).

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo G. Ž. išlaikymą nepilnamečiams vaikams R. Ž. ir A. Ž. po 65 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. sausio 14 d. iki vaikų pilnametystės, indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę V. Ž. (67–70 b. l.).

Atsakovas G. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ginčydamas priteisto išlaikymo dydį. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į apelianto sveikatos stovį ir jo gaunamas pajamas, jis sutinka teikti po 20 Eur per mėnesį išlaikymą kiekvienam vaikui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši Konstitucijos norma iš esmės atitinka Jungtinių Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalį, nustatančios tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes, CK 3.192–3.203 straipsniuose yra įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši tėvų pareiga yra absoliuti, todėl šios turtinės asmeninės prievolės jie negali atsisakyti vykdyti ar perkelti vykdymą kitiems asmenims.

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio, laikomasi nuoseklios pozicijos, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pažymėtina, kad tėvo (motinos), privalančio teikti išlaikymą, sunki turtinė padėtis negali būti pagrindinis kriterijus sprendžiant išlaikymo dydžio klausimą, nes, pripažįstant šį argumentą pagrįstu, būtų paneigtas įstatyme įtvirtintas imperatyvas - tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, ir vienas iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų, numatytų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas (LR Konstitucijos 38, 39 straipsniai, Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios, atvejais, visais kitais atvejais, tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Taigi, tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių turtinę padėtį, nurodė, kad ieškovė gauna socialinę pašalpą, kuri per mėnesį sudaro 277,99 Eur, ji viena išlaiko nepilnametes dukras R.ir A. Valstybės įmonės Registrų centras Šiaulių filialo duomenimis ieškovė V. Ž. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (36 b. l.).

Atsakovas G. Ž. gauna netekto darbingumo pensiją, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus duomenimis, G. Ž. 2014 metais buvo mokama 419,05 Lt per mėnesį netekto darbingumo pensija (43–44 b. l.). Duomenų apie atsakovui mokamą netekto darbingumo pensiją 2015 metais, byloje nėra. Apelianto G. Ž. vardu registruoti du žemės sklypai: 2,7 ha ir 1,87 ha ploto, esantys (duomenys neskelbtini) (37, 38 b. l.). 2,7 ha ploto žemės sklypas yra išnuomotas R. B., nuomos terminas nuo 2015-01-15 iki 2018-01-15, duomenų apie gaunamas pajamas iš nuomojamo žemės sklypo į bylą nepateikta.

Atsakovas nurodo, kad jis turi sveikatos problemų, tačiau teismui nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Turimų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad abu tėvai privalo vykdyti tėvų pareigą – teikti išlaikymą savo vaikams, todėl, atsižvelgdamas į apelianto sveikatos stovį, pagrįstai priteisė iš atsakovo 65 eurų dydžio išlaikymą dukterims R. ir A. Pažymėtina, kad tokio dydžio išlaikymas gali užtikrinti tik būtiniausių nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimą. Atsakovo sutinkamas mokėti išlaikymo dydis – 20 eurų per mėnesį, yra akivaizdžiai per mažas ir negali patenkinti net minimalių vaikų poreikių, užtikrinti būtinas materialines sąlygas fiziniam ir socialiniam jų vystymuisi, įgimtų ir įgytų gebėjimų tolesniam ugdymui ir tobulinimui. Teismo nuomone, iš atsakovo priteistas 65 Eur išlaikymo dydis yra protingas ir gali užtikrinti būtiniausius vaikų poreikius, todėl mažesnis išlaikymo dydis būtų nepakankamas augančių vaikų būtiniausių poreikių užtikrinimui, jo mažinti nėra pagrindo, o be to, tai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus.

Vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisiškai pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmetamas, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.