Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-07-29 · Administracinė byla Nr. AS-1008-858/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-06-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-07-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-29
Bylos Nr.
AS-1008-858/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02962-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Trečiasis asmuo
Kauno apygardos prokuratūrai
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-1008-858/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02962-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apygardos prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra) 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 17.2.-6588 (toliau – ir sprendimas);

2) įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. skundą, reg. Nr. 5.6-2089, teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti jo skundą ir jis nesutinka su tuo, kad jo skundas buvo persiųstas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai. Pareiškėjo nuomone, jo skundą turėjo išimtinai nagrinėti, ikiteisminį tyrimą atlikti bei valstybinį kaltinimą kaip itin svarbioje byloje palaikyti tik Generalinė prokuratūra. Savo poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (toliau – ir Nuostatai), 7.1, 7.10, 8.2, 8.3, 8.4 straipsnių nuostatomis, kuriomis remiantis Generalinė prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą ypatingos svarbos bylose. Paaiškino, kad ši byla yra itin svarbi, nes susijusi su iš sovietinės Rusijos į Lietuvos Respubliką okupacijos metais atvykusio rusų kolonisto S. N. L. rusų vykdyto genocido Lietuvoje pagrindu vykdomą pareiškėjo kankinimą ir persekiojimą naudojantis Lietuvos Respublikos institucijų parama. Skundo persiuntimas į Kauno apygardos prokuratūrą yra laikytinas mėginimu paveikti Kauno apygardos prokuratūros prokurorus, kad jie ir toliau ypatingos svarbos byloje dėl nukentėjusiojo (pareiškėjo) priimtų neteisėtus sprendimus, organizuotai dengtų rusų kolonisto S. N. L. organizuotos grupės nusikalstamas veikas prieš pareiškėją. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai kišasi į Kauno apygardos prokuratūroje prokurorais įdarbintų asmenų veiklą. Be to, pasak pareiškėjo, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokurore įdarbintos A. Č. nusikalstamos veikos pareiškėjo atžvilgiu gali tik generalinis prokuroras.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu aktu atsakovas jam sukėlė ir sukelia teisines pasekmes: trukdo vertinti, išaiškinti Kauno apygardos prokuratūros, R. V. nepagrįstus bei neteisėtus veiksmus, prokurorais įdarbintų asmenų psichikos būklę, įsitikinimus, elgesio motyvus, nusikalstamų susivienijimų ar grupuočių atsakovo institucijoje veikimo požymius, požiūrį į šių asmenų teises bei pareigas, piktnaudžiavimą „diskrecijos teise“, neginti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nuo nusikalstamo poveikio, trukdo ginti pareiškėjo teisę į visavertį naudojimąsi visomis pilietinėmis ir žmogaus teisėmis, trukdo ginti atsakovo veiksmais/neveikimu pažeidinėjamas pareiškėjo pilietines ir žmogaus teises visose bylose. Pasak pareiškėjo, dėl Generalinės prokuratūros priimto sprendimo bei ankstesnių atsakovo, Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apskrities VPK susijusių veiksmų sufabrikuotose baudžiamosiose bylose Nr. 1-519-738/2013, Nr. 1-1469-347/2014 pareiškėjui apsunkinta gynyba, pareiškėją atvirai šmeižiant ir žeminant, be paliovos skiriant ambulatorines, stacionarines teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizes, siekiant pakirsti pasitikėjimą juo, žeminant jo žmoniškąjį orumą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20-22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 23 d. skundu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Garliavos policijos nuovados policijos pareigūnų, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės A. Č., Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos eksperto S. S., Kauno apylinkės teismo teisėjos B. D. galimai neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigė, kad skunde nurodyti pareigūnai jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, tokiu būdu pareiškėjui padarė turtinės ir neturtinės žalos bei prašė skunde nurodytų pareigūnų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įvairių Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatytų nusikalstamų veikų. Atsakovas pažymėjo, jog V. J. skunde nenustačius Nuostatuose nustatytų pagrindų, dėl kurių skundas turėtų būti nagrinėjamas Generalinėje prokuratūroje, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu, vadovaujantis Nuostatų 7.3 punktu, pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo pavestas Kauno apygardos prokuratūrai ir pareiškėjas apie tai buvo informuotas.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, skundžiamas Generalinės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. sprendimas iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. nutartimi (b. l. 41-43) administracinę bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2014 m. gegužės 23 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. skundas, kuriuo prašoma: 1) pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti veiksmus dėl nusikalstamų veikų S. N. L., V. F. ir E. P. atžvilgiu; 2) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno apylinkės prokuratūroje prokurore įdarbintos A. Č. veiksmų; 3) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Valstybinės teismo psichiatrijos ekspertizės tarnybos eksperto S. S. veiksmų; 4) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno apylinkės teisme įdarbintos B. D. veiksmų; 5) skundą nagrinėti tik Generalinėje prokuratūroje, jo nepersiųsti kitoms prokuratūroms, ikiteisminį tyrimą atlikti ir valstybinį kaltinimą kaip itin svarbioje byloje palaikyti tik Generalinėje prokuratūroje; 5) pareiškėją ikiteisminiame tyrime pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, priteisti 120 000 Lt neturtinės bei 109,30 Lt turtinės žalos; 6) skundo dalyke nurodytų asmenų įvykdytų nusikalstamų veikų pagrindu S. N. L., V. F., E. P., S. S., A. Č., B. D. pareikšti įtarimus, juos pripažinti įtariamaisiais. 2014 m. gegužės 29 d. Generalinė prokuratūra sprendimu Nr. 17.2.-6588 informavo pareiškėją, kad jo skundas persiunčiamas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai, nenustačius Nuostatuose nurodytų pagrindų, dėl kurių skundas negalėtų būti nagrinėjamas Kauno apygardos prokuratūroje. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 2014 m. gegužės 29 d. Generalinės prokuratūros sprendimo Nr. 17.2.-6588 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsniu ir nurodė, jog ginčijamas Generalinės prokuratūros sprendimas priimtas vadovaujantis Nuostatų 7.3 punktu, kuriame įtvirtinta Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) teisė spręsti, kuriai apygardos prokuratūrai, jos padaliniui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai perduoti nagrinėti skundus, pareiškimus, pranešimus apie nusikalstamas veikas. Teismas nurodė, jog Nuostatai nustato Generalinės prokuratūros ir apygardos prokuratūrų prokurorų įgaliojimus ir veikimo ribas (kompetenciją) vykdant Lietuvos Respublikos prokuratūrai nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu. Taigi Nuostatuose reglamentuota prokurorų veikla nėra priskirtina viešajam administravimui. Atitinkamai, teismas spendė, jog prokurorų veiksmai, atlikti vadovaujantis Nuostatais, negali būti administracinės bylos dalyku. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Generalinės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 17.2-6588 tėra informacinio pobūdžio raštas.

Šalies argumentai

Pabrėžė, jog pareiškėjas skundu taip pat prašo teismo įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti jo 2014 m. gegužės 23 d. skundą teisės aktų tvarka. Iš į bylą pateikto pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. skundo buvo matyti, kad pareiškėjas siekia, jog Generalinėje prokuratūroje būtų įvertintos pareigūnų S. L., E. P., V. F., prokurorės A. Č., eksperto S. S. ir teisėjos B. D. veikos, kurios, pareiškėjo vertinimu, atitinka BK numatytas veikas. Pabrėžė, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti jo 2014 m. gegužės 23 d. skundą yra susijęs su baudžiamojo proceso normomis, todėl reikalavimas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 3, 16 str.).

Teismas taip pat išaiškino pareiškėjui, jog jis ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo proceso metu savo pažeistas teises gali ginti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka. Atitinkamai, bylos, susijusios su BPK nuostatų taikymu, yra teismingos bendrosios kompetencijos teismui.

III.

Pareiškėjas V. J. atskiruoju skundu (b. l. 51-52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamą aktą vertino kai informacinio pobūdžio raštą, nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių. Pareiškėjo pateikti reikalavimai yra nagrinėtini administracinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas tokiu sprendimu pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kitų teismų praktiką (žr. administracines bylas Nr. 5490-968/2014, Nr. I-9511-580/2014).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog ginčijamas Generalinės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 17.2-6588 tėra informacinio pobūdžio raštas, todėl administracinė byla pagrįstai nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, dėl to tenkinti skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktu bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašu, darytina išvada, kad skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Generalinės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 17.2-6588 į šį sąrašą nepatenka, nes iš esmės tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Dėl to jis nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Pareiškėjo skunde nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-5490-968/2014 buvo nagrinėtos skirtingos faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl skirtingos teismų praktikos yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas nutraukė administracinę bylą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes skundžiamas aktas yra informacinio pobūdžio dokumentas, be to, inicijuojamo ginčo esmė yra susijusi su nusikalstamų veikų tyrimu, jų įvertinimu, su pareiškėjo teisėmis, galimai pažeistomis ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo proceso metu.

Pareiškėjas atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir mano, kad jo inicijuojamas ginčas turi būti nagrinėjamas administracinių teismų sistemoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdį, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; valstybės institucijų sistema apima labai įvairias institucijas; šių institucijų įvairovę, teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė; tam tikros valstybės institucijos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Tokios institucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).

Taigi valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiama valdžių padalijimo principu (Konstitucijos 5 str.). Pagal šį principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Teisinėje valstybėje kiekviena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir realizuoja savo kompetenciją (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. balandžio 26 d. nutarimus). Taigi, atitinkamai, ir teismai nagrinėdami kilusius ginčus turi įvertinti ir atsižvelgti į jiems priskirtus įgaliojimus spręsti atitinkamos kategorijos ginčus. Asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Be to, administracinių teismų kompetencijos ribojimai nustatyti ABTĮ 16 straipsnyje, 21 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Taigi administracinis teismas neturi įgaliojimų veikti baudžiamajame procese bei spręsti kokius nors su šiuo procesu susijusius klausimus (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 ir 16 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas pateiktu skundu prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 17.2.-6588, pateiktą atsakant į pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė: 1) pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti veiksmus dėl nusikalstamų veikų .j N. L., V. F. ir E. P. atžvilgiu; 2) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno apylinkės prokuratūroje prokurore įdarbintos A. Č. veiksmų; 3) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Valstybinės teismo psichiatrijos ekspertizės tarnybos eksperto S. S. veiksmų; 4) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno apylinkės teisme įdarbintos B. D. veiksmų; 5) skundą nagrinėti tik Generalinėje prokuratūroje, jo nepersiųsti kitoms prokuratūroms, ikiteisminį tyrimą atlikti ir valstybinį kaltinimą kaip itin svarbioje byloje palaikyti tik Generalinėje prokuratūroje; 5) pareiškėją ikiteisminiame tyrime pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, priteisti 120 000 Lt neturtinės bei 109,30 Lt turtinės žalos; 6) įvykdytų nusikalstamų veikų pagrindu S. N. L., V. F., E. P., S. S., A. Č., B. D. pareikšti įtarimus ir juos pripažinti įtariamaisiais. Generalinė prokuratūra priimtu skundžiamu sprendimu informavo pareiškėją, kad jo skundas persiunčiamas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai, nenustačius pagrindų, dėl kurių jo skundas negalėtų būti nagrinėjamas Kauno apygardos prokuratūroje ir vertinamos pareiškėjo nurodytos nusikalstamos veikos (b. l. 7, 9-14).

Vertinant pareiškėjo inicijuotą ginčą visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2014 m. gegužės 14 d. redakcija) (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Konstitucijoje, šiame įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas. Prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, be kita ko, organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja; atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus; kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; koordinuoja ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; gina viešąjį interesą; atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, jog administracinių teismų kompetencijai inter alia nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas yra grindžiamas tuo, kad prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Konstitucijos 118 straipsnį, nustatantį, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai. Be to, prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Prokuratūros įstatymo normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo. Prokuroras pagal Prokuratūros įstatymą turi valstybės pareigūno statusą, tačiau, kaip minėta, administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-374/2012, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-388/2013).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad prokuratūra pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus. Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 (2009 m. gruodžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos prokuratūroje asmenys aptarnaujami vadovaujantis Konstitucija, Prokuratūros įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), kitais įstatymais, reglamentuojančiais prokuratūros veiklą, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais, kitais norminiais teisės aktais ir šiuo aprašu, parengtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“.

Kita vertus, Aprašo 3 punktas įtvirtina, kad skundai, pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką, taip pat prašymai, skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų ar kiti baudžiamajame procese numatyti skundai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (toliau – ir BPK), generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 patvirtintomis rekomendacijomis „Dėl naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 169 ir 171 straipsnių taikymo“, generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtinta Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarka ir jų nagrinėjimui šio aprašo nuostatos netaikomos. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad tokių skundų nagrinėjimui nei Aprašo, nei ABTĮ nuostatos nėra taikomos ir taikomi atitinkamą sritį reglamentuojantys teisės aktai.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija pažymi, jog teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-96/2008). Tačiau tik tuo atveju, kai pareiškėjų skunde nurodyti reikalavimai yra siejami su viešojo administravimo sritimi, teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo patikra priskirtina administracinių teismų kompetencijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858-374/2012).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo skundas buvo pateiktas Generalinei prokuratūrai prašant pradėti ikiteisminius tyrimus, t. y. siekiant, kad būtų atliekami veiksmai, kuriuos reglamentuoja specialusis įstatymas – BPK ir kad pareiškėjo nurodytų asmenų atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl veikų, numatytų atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) straipsniuose. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktą gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką pradedamas ikiteisminis tyrimas. BPK 168 straipsnyje yra įtvirtintos konkrečios nuostatos, reglamentuojančios atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, motyvuotu nutarimu atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 168 str. 4 d.).

Šiuo atveju Generalinė prokuratūra priimtu skundžiamu sprendimu informavo pareiškėją, kad jo skundas persiunčiamas nagrinėti Kauno apygardos prokuratūrai, nenustačius pagrindų, dėl kurių skundas negalėtų būti nagrinėjamas Kauno apygardos prokuratūroje ir vertinamos pareiškėjo nurodytos nusikalstamos veikos (b. l. 7, 9-14). Šis Generalinės prokuratūros skundžiamas raštas dėl pareiškėjo skundo persiuntimo atitinkamai prokuratūrai pagal jo turinį ir paskirtį vertintinas kaip minėto pareiškėjo skundo perdavimo nagrinėti pagal kompetenciją atitinkamam Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūros padaliniui faktą patvirtinantis ir šio skundo persiuntimą palydintis raštas. Šio rašto kopija pareiškėjui buvo išsiųsta kaip informacija apie jo skundų, adresuotų Generaliniam prokurorui, perdavimą nagrinėti pagal kompetenciją Kauno apylinkės prokuratūrai (b. l. 7). Toks veiksmas buvo atliktas remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141 (2012 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 7.3 punktu, numatančiu, jog Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiojo prokuroras (jo pavaduotojas) turi teisę nuspręsti, kuriai apygardos prokuratūrai, jos padaliniui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai perduoti nagrinėti skundus, pareiškimus, pranešimus apie nusikalstamas veikas. Taigi Nuostatai numato Generalinės prokuratūros ir apygardos prokuratūrų prokurorų įgaliojimus ir veikimo ribas (kompetenciją) vykdant Lietuvos Respublikos prokuratūrai nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu (Nuostatų 1 p.).

Taigi, atsižvelgus į nurodytą faktinę situaciją, aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad šis pareiškėjo skundų persiuntimo nagrinėti pagal kompetenciją procedūrą aptarnaujantis raštas negali būti ginčo administraciniame teisme dalykas. Atitinkamas pasekmes pareiškėjui galėjo sukelti procesiniai sprendimai, priimti BPK nustatyta nurodyta tvarka išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą skundą. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Tokio pobūdžio skundai gali būti paduoti BPK nustatyta tvarka, t. y. aukštesniam prokurorui arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi, priešingai nei nurodyta atskirajame skunde, administracinėje byloje skundžiamas raštas pareiškėjui konkrečių įpareigojimų nenumato, iš esmės yra informacinio pobūdžio aktas, jis neužkerta kelio pareiškėjo pateiktų skundų nagrinėjimui įstatymų (šiuo atveju BPK) nustatyta tvarka ir procesinių sprendimų dėl jų priėmimui. Nagrinėjant tokius skundus ir gali būti vertinami argumentai dėl subjekto, kompetentingo vertinti pareiškėjo nurodytas nusikalstamas veikas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu taip pat prašo teismo įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti jo 2014 m. gegužės 23 d. skundą teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 1-6). Iš į bylą pateikto pareiškėjo 2014 m. gegužės 23 d. skundo matyti, kad pareiškėjas siekia, jog būtent Generalinėje prokuratūroje būtų įvertintos pareigūnų S. N. L., E. P., V. F., S. S., A. Č., B. D. veikos, kurios, pareiškėjo vertinimu, atitinka BK numatytas veikas. Taigi, kaip matyti, pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtent Generalinė prokuratūra ištirtų ir įvertintų nurodytų asmenų galimas nusikalstamas veikas (b. l. 1-6).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra išvestinis reikalavimas iš pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Generalinės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 17.2.-6588 ir ištirti jo nurodytas konkrečių asmenų nusikalstamas veikas. Šiuo atveju šis pareiškėjo reikalavimas yra susijęs su pareiškėjo baudžiamosios teisinės prigimties pateiktu prašymu, nes pareiškėjas tiek į Generalinę prokuratūrą, tiek ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, t. y. siekdamas, kad būtų atlikti baudžiamosios teisinės prigimties proceso veiksmai, argumentai, kuriais jo reikalavimai yra grindžiami, nėra susiję su viešuoju administravimu. Iš esmės toks pareiškėjo skundo reikalavimas, be kita ko, yra susijęs su kompetentingo subjekto, įvertinančio galimas nurodomas nusikalstamas veikas, nustatymu, teigiant, kad pateiktas skundas iš esmės turėtų būti nagrinėjamas ir vertinamas būtent Generalinės prokuratūros. Šias išvadas patvirtina ir paties pareiškėjo skundo argumentai, kad Generalinė prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą ypatingos svarbos bylose ir, pareiškėjo nuomone, jo nurodomos nusikalstamos veikos atitinka šį svarbios bylos kriterijų, todėl būtent ši institucija ir turėjo nagrinėti jo skundą ir atlikti ikiteisminį tyrimą vertinant jo skunde nurodytas nusikalstamas veikas (b. l. 1-6). Dėl nurodytų motyvų visumos darytina išvada, jog pagrįstai buvo nurodyta, kad šis reikalavimas nėra nagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Pastebėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde argumentų, leidžiančių spęsti, kad vis dėlto nurodyti reikalavimai turėtų būti nagrinėjami administraciniame teisme, nepateikė (b. l. 51-52).

Priešingai vertinti pareiškėjo inicijuoto ginčo pobūdžio neleidžia ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad priimamas sprendimas neatitinka formuojamos teismų praktikos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. 5490-968/2014, Nr. I-9511-580/2014 (b. l. 51-52). Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytoje Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. 5490-968/2014 buvo sprendžiamas klausimas pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Generalinei prokuratūrai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ginčas buvo kilęs dėl to, ar pagrįstai buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą motyvuojant tuo, kad pareiškėjo pareiškimas išdėstytas nesuprantamai. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-9511-580/2014 (dabartinis administracinės bylos Nr. I-4642-580/2015) ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Generalinės prokuratūros sprendimų panaikinimo ir jo pareigos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus. Nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas pateiktais skundais, be kita ko, prašė atlikti Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojui tarnybinį patikrinimą, skirti tarnybines nuobaudas, priimti administracinį sprendimą dėl tarnybinių patikrinimų metu iš D. V. ir V. K. paimtų paaiškinimų nuorašų, priimti administracinį sprendimą V. J. skundų neskirti rusų tautybės asmenims, teigė, kad Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras negali objektyviai nagrinėti Kauno apygardos prokuratūros ir Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro inspiruotų, dengtų ir/ar organizuotų veikų V. J. atžvilgiu. Taigi, kaip matyti nurodytų bylų faktinės aplinkybės, aspektai, su kuriais pareiškėjas siejo savo galimai pažeidžiamas teises, yra skirtingo pobūdžio nei nagrinėtini šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad tokiu pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu yra nukrypstama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Šie pareiškėjo argumentai yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio, šiuo atveju pareiškėjas nenurodė nei vieno konkretaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, nuo kuriame pateiktų išaiškinimų nuo konkrečiu atveju priimamu procesiniu sprendimu yra nukrypstama ar nesilaikoma tam tikru klausimu suformuotos teismų praktikos (ABTĮ 13 str., 20 str. 4 d.) (b. l. 51-52).

Dėl nurodytų motyvų visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atitinkamai, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisRičardas Piličiauskas