Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau - AB „Lietuvos draudimas“) ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Grinda“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsniu, išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Apie teismo posėdžio formą, datą, laiką ir vietą dalyvaujantys byloje asmenys informuoti viešo paskelbimo būdu. Iki teismo posėdžio pradžios prašymų dėl žodinio bylos nagrinėjimo negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, kad 2018 m. kovo 10 d. Vilniuje, S. Batoro gatvėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis Audi A5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu įvažiavo į duobę. Eismo įvykio metu buvo apgadinti kairės pusės padanga ir ratlankis. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4-ojo policijos komisariato veiklos skyriaus nutarimu Nr. 0118000115773 nustatyta, kad automobilio Audi A5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas G. N. Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė. Transporto priemonė Audi A5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Ieškovė, įvertinusi transporto priemonės sugadinimus, išmokėjo draudėjui 1 079,26 Eur draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš kaltojo asmens – gatvės savininko Vilniaus miesto savivaldybės.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriovimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – KĮ, Kelių įstatymas) 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad kelio priežiūra - nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) važiuojamąją kelio dalį ir kitus kelio įrengimus, kad šie objektai atliktų savo funkcijas, prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai būtų techniškai tvarkingi. Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas, kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį atsakomybės subjektu gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir kitais teisėtais pagrindais – jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Nekilnojamojo turto savininkas laikomas savarankiškai įgyvendinančiu valdymo teisę, nebent jis įrodo, kad ją savarankiškai įgyvendina kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-15 nutartis c. b. Nr. e3K-7-105-687/2016). Taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina. Teismas, konstatuodamas statinio valdymą, turi tirti sutarties turinį, aiškinti jos sąlygas pagal sutarties pažodinę reikšmę, jos sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir nustatyti, ar sudaryta sutartimi kitam asmeniui buvo perduota objekto, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, ar tik techninės priežiūros teisė.

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčo, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra S. Batoro gatvės savininkė, nėra. 2011 m. gruodžio 29 d. tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ buvo sudaryta Darbų atlikimo sutartis Nr. 1772-2191(3.1.36-UK), kurios pagrindu UAB „Grinda“ (rangovas) įsipareigojo pagal Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus, savo priemonėmis atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o užsakovas įsipareigojo už atliktus darbus apmokėti sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovė ir UAB „Grinda“ 2012 m. gegužės 7 d. pasirašė Susitarimą Nr. A72-524(3.1.36-UK) „Dėl 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutarties Nr. 1772-2191(3.136-UK) pakeitimo“. Susitarimu dėl sutarties pakeitimo įtrauktu sutarties 4.2.10 punktu UAB „Grinda“ įsipareigojo nuolat vesti jam perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. UAB „Grinda“ įsipareigojo defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, nedelsiant pažymėti gairelėmis, aptverti ir nedelsiant šalinti (taisyti) ir apie šią aplinkybę informuoti užsakovą. Minėtu 2012 m. gegužės 7 d. susitarimu numatyta, kad UAB „Grinda“ laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Centrinės dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vertinimu, nurodytos aplinkybė patvirtina, kad S. Batoro gatvę Vilniuje CK 6.266 straipsnio 2 dalies prasme valdė UAB „Grinda“.

Su tokiu atsakovės vertinimu negalima sutikti. Įvertinus tarp savivaldybės ir UAB „Grinda“ pasirašytą 2011 m. gruodžio 29 d. Darbų atlikimo sutartį bei 2012 m. gegužės 7 d. Susitarimą prie sutarties, darytina išvada, kad gatvės valdymas rangovui UAB „Grinda“ nebuvo perduotas, sutartimi numačius, kad darbai turi būti atliekami pagal užsakovo (savivaldybės) nurodymus (sutarties dalykas, 1.1 p.). Rangovas, remiantis darbų atlikimo sutartimi, turėjo veikti pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus bei laikydamasis jo nustatytų taisyklių, t. y. neveikė savarankiškai kaip prižiūrimo turto valdytojas savo nuožiūra. Papildomo susitarimo papildant sutarties sąlygas sutartinės nuostatos, jog rangovas įsipareigoja nuolat vesti jam perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną, iš esmės nekeičia sutarties dalyko, o tik nustato papildomus įsipareigojimus rangovo atžvilgiu (2012 m. gegužės 7 d. Susitarimas Nr. A72-524 (3.1.36-UK)). Tai patvirtina ir šio susitarimo nuostata, kad tuo atveju, jei teismas iš užsakovo (savivaldybės) priteistų nuostolius, užsakovas turi teisę savo nuožiūra mažinti mokėjimus rangovui arba reikalauti iš rangovo kompensacijos (CK 6.193 str., CPK 178, 185 str.). Taikant pirmiau nurodytą valdytojo kriterijų, kad sudaryta sutartimi kitam asmeniui turi būti perduota statinio, dėl kurio atsirado žalos, valdymo, o ne tik techninės priežiūros teisė, aplinkybė, kad rangovas veikia pagal užsakovo nurodymus, įrodo, kad statinio valdymas rangovui neperėjo. Pažymėtina, kad teismai nagrinėdami bylas, kuriose aplinkybės yra analogiškos šiai bylai bei kuriose buvo analizuojami 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutartis Nr. A72-2191(3.1.36-UK) ir 2012 m. gegužės 7 d. susitarimas Nr. A72-524(3.1.36-UK) „Dėl 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutarties Nr. A72-2191(3.1.36-UK) pakeitimo“, priėjo tos pačios išvados, kad nurodyti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ susitarimai neįrodo, jog Vilniaus miesto gatvių valdytoja yra UAB „Grinda“ (Vilniaus apygardos teismo 2017-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1155-661/2017; Vilniaus apygardos teismo 2017-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1045-275/2017; Vilniaus apygardos teismo 2017-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-579-258/2017; Vilniaus apygardos teismo 2017-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-125-232/2017; Vilniaus apygardos teismo 2017-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1487-653/2017; Vilniaus apygardos teismo 2018-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-282-640/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-844-392/2018, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-562-577/2020; 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-430/2020, 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020). Atsakovė nepateikė jokių argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra kitokia faktinė situacija nei paminėtose, t. y. byloje nepateikta jokių duomenų, kad nagrinėjamoje byloje 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutartis Nr. A72-2191(3.1.36-UK) ir 2012 m. gegužės 7 d. susitarimas Nr. A72-524(3.1.36-UK) „Dėl 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutarties Nr. A72-2191(3.1.36-UK) pakeitimo“ turėtų būti aiškinami priešingai nei jau minėtose bylose.

Remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Aiškindamas aptariamos normos reglamentavimą kasacinis teismas konstatavo, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-31 nutartis c. b. Nr. 3K-7-57/2014; 2015-04-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-186-701/2015).

Atsakovė, nesutikdamas su jai kylančia atsakomybe, kvestionuoja žalos transporto priemonei kilimo priežastinį ryšį su atsakovo neteisėtais veiksmais, t. y. duobe, buvusia S. Batoro gatvėje, kadangi byloje nėra kitokių įrodymų, išskyrus 2018 m. balandžio 19 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4-ojo policijos komisariato veiklos skyriaus nutarimo Nr. 0118000155773. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad kaip jau ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu; taigi pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Išvadą, ar automobilio sugadinimai atitinka nukentėjusio asmens nurodytoms aplinkybėms – tamsiu paros metu įvažiavus į gatvėje buvusią duobę, galėtų paneigti transporto specialistai, tačiau atsakovė tokių įrodymų neteikė. Įvertinus visumą įrodymų, atsakovės ir trečiojo asmens argumentai, samprotavimai teismui neleidžia abejoti esant priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (atsiradusios gatvėje duobės) ir kilusių pasekmių transporto priemonei.

Statinio savininkas (valdytojas), siekdamas atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį netaikymo, turi įrodyti CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens didelė tyčia ar didelis neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-13 nutartis c. b. Nr. 3K- 3-80-611/2016; 2014-03-31 nutartis c. b. Nr. 3K-7-57/2014).

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime tvirtino, kad dėl eismo įvykio (taigi ir dėl atsiradusios žalos) iš dalies kaltas automobilio vairuotojas – G. N. Atsakovės teigimu, tai, kad įvyko eismo įvykis, būtent ir patvirtina, kad vairuotojas buvo nerūpestingas, neatidus, nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą.

Pažymėtina, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu. Kelių eismo taisyklių pažeidimo nekonstatuota. Priešingai nei tvirtina atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė bei trečiasis asmuo, vien eismo įvykio faktas neįrodo vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, juo labiau vairuotojo tyčios ar didelio neatsargumo, kas yra reikšminga pagal CK 6.266 straipsnį. Byloje atsakovės nepaneigtos faktinės aplinkybės, kad S. Batoro gatvėje buvusi duobė nebuvo pažymėta. Tai leidžia teigti, kad buvo susidariusios objektyvios kliūtys (ženklinimo dėl kliūties nebuvimas, buvusi tamsa, šlapia kelio danga), trukdančios vairuotojui pastebėti duobę kelyje ir ją apvažiuoti, išvengiant žalos kilimo, o ne vairuotojo didelis neatsargumas, nesilaikant Kelių eismo taisyklių, įpareigojančių pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas ir kt. (Kelių eismo taisyklių 133 p.). Kita vertus, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad vairuotojas galimai viršijo greitį, buvo neatidus, nerūpestingas ir tokiu būdu sąlygojo žalos kilimą. Atsakovė vairuotojo kaltę grindžia iš esmės tik prielaidomis, kad vairuotojas buvo neatidus, pasirinko galimai nesaugų greitį, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybė, kad tokių aplinkybių įrodinėjimas atsakovei galimai buvo apsunkintas, taip pat nėra pagrindas atleisti jį (šiuo atveju savivaldybę) nuo šios pareigos vykdymo, nes pagal įstatymą būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, šalinančias jos atsakomybę. Remiantis įrodymų visuma, teismas neturi objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad automobilio vairuotojas turėjo galimybę pastebėti kliūtį (duobę) kelyje bei būnant rūpestingu ir atidžiu, vadovaujantis kelių eismo taisyklėmis, išvengti kliūties. Teismui nenustačius automobilio valdytojo kaltės dėl eismo įvykio, nėra pagrindo atleisti visiškai ar iš dalies nuo atsakomybės atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė taip pat kelia abejones dėl byloje prašomo priteisti žalos pagrįstumo. Anot atsakovės, vertinant žalą, nebuvo pasitelktas nepriklausomas ekspertas, taip pat nebuvo kviesti savivaldybės atstovai. Tai, kad automobilio apžiūroje dalyvavo tik paties ieškovės atstovai, nereiškia, kad pagal bylos duomenis atsakovas negalėjo pateikti savo žalos įvertinimo, jeigu su žalos dydžiu nesutinka. Tačiau konkrečių, aiškių, motyvuotų prieštaravimų dėl pačio nustatyto ir išmokėto draudėjai žalos dydžio atsakovė į bylą neteikė. Duomenų, kad draudikas netinkamai atliko savo pareigas, tirdamas draudžiamąjį įvykį, ar kad buvo suinteresuotas nepagrįstai didelės draudimo išmokos išmokėjimu, byloje nėra, todėl abejoti jo pateiktais įrodymais, remiantis vien tuo, kad kita šalis nedalyvavo juos renkant, teismas neturi pagrindo. Ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ patirtų nuostolių dydis patvirtintas transporto priemonės techninės apžiūros aktu, žalos sąmata, atlikta Audatex sistema, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nurodymu. Teismas pažymi, jog ieškovės nurodyta žalos atlyginimo suma, susijusi su automobilio apgadinimo įvertinimu, atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies bei 4 dalies 2 punkto sąlygas. Ieškovės pateiktuose įrodymuose nurodytos sumos atitinka protingumo kriterijų, be to, atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių tokių sumų pagrįstumą.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, teismas daro išvadą, kad visi ieškovės nurodyti transporto priemonės sugadinimai, kurių būtinas remonto sąnaudas ieškovė yra apmokėjusi, yra susiję su minėtu eismo įvykiu. Atsakovė nepaneigė fakto, kad prašoma priteisti žala nėra realiai patirta ar nesusijusi su įvykiu (CPK 178 str.).

Teismas konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas, Vilniaus miesto savivaldybei, kaip kelio savininkui, civilinė atsakomybė kyla pagal CK 6.266 straipsnį, kadangi atsakovė netinkamai prižiūrėjo kelią, kuriame įvyko eismo įvykis, todėl yra priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų (CPK 178, 185 str.). Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteistina 1 079,26 Eur žalai atlyginti. Byloje nenustačius vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, nėra pagrindo spręsti žalos sumažinimo klausimo.

CK 6.38 str. 1 d. nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.1015 str. 1 d. įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o minėto straipsnio 2 dalis numato, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. subrogaciniam reikalavimui taikomos teisės normos, reglamentuojančios prievolę, siejančią nukentėjusi ir žalą padariusį asmenį. CK 6.263 straipsnyje numatyta žalą padariusio asmens pareiga visiškai atlyginti padarytą žalą.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalys, 185 straipsnis).

Konstatavus, kad reikalavimas dėl 1 079,26 Eur žalos atlyginimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės yra tenkintinas, pagrįstai ieškovė reikalauja priteisti iš šio atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2020 m. rugpjūčio 17 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Kadangi atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė laiku neatlygino ieškovei jo patirtą žalą (išmokėtą draudimo išmoką), ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (1 079,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2, 6.210 str. 1 d.).

Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu patenkintas visiškai, ieškovei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteistina 24,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesiniai dokumentai buvo siunčiami tik per EPP, teismas procesinių dokumentų siuntinėjimo išlaidų faktiškai nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, j. a. k. 110051834, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 188710061, 1 079,26 Eur (tūkstantis septyniasdešimt devyni eurai 26 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 079,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 24,00 Eur (dvidešimt keturi eurai) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.