Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-11-21 · Civilinė byla Nr. 2S-2305-553/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-08-27Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-11-21Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-21
Bylos Nr.
2S-2305-553/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-27460-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Ieškovas
UAB „Limoris“
Atsakovas
UAB „Vijuri“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-2305-553/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27460-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 117.1; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) UAB „Vijuri“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-19 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-35112-934/2014 išnagrinėjus ieškovo UAB „Limoris“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Limoris“ ieškinį atsakovui UAB „Vijuri“ dėl skolos priteisimo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo 9 358,14 Lt skolą, 108,96 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Papildomai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 9 466,83 Lt sumai areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai kilnojamus daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškovo pareikšto ieškinio pagrindas yra aiškus ir pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais – ieškovas suteikė atsakovui krovinių gabenimo paslaugas, už kurias atsakovas neatsiskaitė. Yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovo atžvilgiu yra taikomi 6 turto areštai. Atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi, vienintelis atsakovo valdomas nekilnojamasis turtas yra nuomojamas. Be to, atsakovas gali paslėpti arba realizuoti jam priklausantį kilnojamąjį turtą, iš kurio galimas išieškojimas. Atsakovas su ieškovu nebendradarbiauja ir piktybiškai vengia atsiskaityti už paslaugas. Ieškovui kyla pagrįstų abejonių, jog atsakovas gali imtis priemonių siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo. 9 466,83 Lt skola, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį ir atsakovo atžvilgiu taikomų turto arešto aktų mastą, pripažintina didele suma, objektyviai padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-08-19 nutartimi nutarė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir areštuoti atsakovui UAB „Vijuri“ priklausantį kilnojamą ar nekilnojamą turtą, o jo nesant – pinigines lėšas 9 466,83 Lt sumai. Teismas nustatė, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis atsakovas 2013 metais turėjo turto už 1 289 818 Lt (ilgalaikis – 291 166 Lt, trumpalaikis – 998 652 Lt), jo grynasis pelnas (nuostoliai) 2013 metais sudarė 95 560 Lt, tačiau minėti duomenys pateikti tik už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-09-30. Atsakovas 2012 metais veikė nuostolingai, jo nuostoliai sudarė minus 114 012 Lt. Atsakovas neturi nekilnojamojo turto, bet turi kitų įsipareigojimų tretiesiems asmenims, atsakovo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (Civilinių bylų Nr. L2-27514-592/2014; 2-31118-614/2014; 2-27959-110/2014; 2-9884-910/2014 ir kt.). Teismas sprendė, kad minėtos aplinkybės pagrindė tikimybę, jog atsakovui ieškinio 9 466,83 Lt suma yra didelė ir šioje bylos stadijoje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas (apeliantas) UAB „Vijuri“ prašo panaikinti 2014-08-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad negavo iš teismo ieškinio. Neteisinga vien tik remiantis ieškovo pateiktais dokumentais spręsti, ar skola yra, ar ji yra sumokėta. Apie atsakovo ekonominę padėtį teismas taip pat negali spręsti atžvelgdamas į neseniai taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes prašymas taikyti minėtas priemones, kaip ir šiuo atveju, tenkinamas neįsitikinus skolos buvimu. Teismas neatkreipė dėmesio, jog po paskutinio balanso teikimo datos atsakovas įsigijo turto už daugiau nei 100 000 Lt ir kas mėnesį vien mokesčių sumoka virš 30 000 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Limoris“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad spręsdamas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo, teismas rėmėsi objektyviais duomenimis apie atsakovo turtinę padėtį, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad egzistuoja reali būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Atsakovo turtinė padėtis yra prasta. Turto areštų aktų registre yra įregistruoti 8 atsakovo turto areštai, kurių mastas siekia 122 119 Lt. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas kartu su skundu nepatiekė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo gerą turtinę padėtį ir paneigtų būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

Papildomai ieškovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, t. y. 423,50 Lt už advokato pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumą ir pagrįstumą bei analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsakovo turto arešto 9 466,83 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovas (apeliantas) pateikė atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas yra nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad negavo iš teismo ieškinio. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmė nagrinėdamas bylą dokumentinio proceso tvarka (pagal CPK XXII skyriuje nustatytas taisykles). Pirmosios instancijos teismas, išsiuntęs apeliantui skundžiamą nutartį be ieškinio egzemplioriaus, neatliko jokio procesinio pažeidimo, nes nagrinėdamas bylą dokumentinio proceso tvarka, teismas preliminarų sprendimą turi priimti vadovaudamasis vien ieškinyje nurodytais argumentais ir kartu su ieškiniu pateiktais įrodymais, o kai yra pagrindas, teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, apie jų taikymą nepranešdamas atsakovui (CPK 427 straipsnis).

Pasak apelianto, neteisinga vien tik remiantis ieškovo pateiktais dokumentais spręsti, ar skola yra, ar ji yra sumokėta. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo priimto sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Aplinkybę, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą dėl skolos iš apelianto priteisimo, patvirtina tai, jog ieškovo ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-27 preliminariu sprendimu buvo patenkintinas visiškai ir šis sprendimas yra įsiteisėjęs (duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis)). Atskirojo skundo argumentai nepaneigia kitos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms išanalizavus viešuose registruose esančius duomenis, apie blogą apelianto finansinę padėtį. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio, kad po paskutinio balanso teikimo datos apeliantas įsigijo turto už daugiau nei 100 000 Lt ir kas mėnesį vien mokesčių sumoka virš 30 000 Lt. Pažymėtina, kad nėra tokios informacinės sistemos ir/ar registro, kurioje būtų kaupiami ir registruotiems vartotojams (šiuo atveju teismui) teikiami duomenys apie visus juridinių asmenų turto įsigijimo sandorius, jų mokamus mokesčius. Šiuo atveju apeliantas turėjo pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis), kad po paskutinio balanso teikimo datos jis įsigijo turto už daugiau nei 100 000 Lt ir kas mėnesį vien mokesčių sumoka virš 30 000 Lt, tačiau to nepadarė. Tokiu būdu liko neįrodytu apelianto argumentas apie jo finansinę galimybę vykdyti didelės vertės finansinius įsipareigojimus.

Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai atsižvelgė į kitose civilinėse bylose apelianto atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių skaičių. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apelianto atskirąjį skundą pateikė įrodymus, kad pagal Turto areštų aktų registro duomenis laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. apelianto atžvilgiu buvo įregistruoti 8 turto areštai, kurių mastas siekia 122 119 Lt. Iš Lietuvos teismų informacinė sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2014 metais Vilniaus miesto apylinkės teisme apelianto, kaip atsakovo, atžvilgiu buvo iškelta ir išnagrinėta 19 bylų dėl skolos priteisimo, kuriuose ieškovų reikalavimai buvo patenkinti. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjamos dar 7 civilinės bylos pagal apelianto kreditorių pareikštus ieškinio pareiškimus. Taip pat pastebėtina, kad keli kreditoriai Vilniaus apygardos teisme iniciavo apelianto bankroto bylos iškėlimą, tačiau teismas (civilinė byla Nr. B2-4171-619/2014) atsisakė apeliantui iškelti bankroto bylą ne įsitikinęs apelianto mokumu, o vien tuo pagrindu, kad pastarasis su bylas inicijavusiais ir į procesą įstojusiais kreditoriais atsiskaitė. Tokiu būdu minėtos aplinkybės ne paneigia, o tikėtinai patvirtina apelianto prastą finansinę padėtį, taigi ir grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinio proceso normos numato laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 148, 149 straipsniai). Apeliantas neprašo pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ir nepateikia įrodymų, kad paskirtos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai apsunkina jo padėtį.

Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Atmetus atskirąjį skundą, spręstinas klausimas dėl ieškovo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš apelianto. Iš ieškovo papildomai pateiktų dokumentų (2014-11-07 prašymo, 2014-08-29 PVM sąskaitos faktūros, 2014-08-29 ataskaitos už suteiktas teisines paslaugas ir 2014-10-13 mokėjimo nurodymo) matyti, kad 423,50 Lt išlaidas, kurias ieškovas prašo priteisti, sudaro advokato pagalba parengiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo ir šio prašymo pateikimas vykdyti antstoliui. Taigi minėtos teisinės paslaugos ieškovui buvo suteiktos dar iki apelianto atskirojo skundo pareiškimo dėl 2014-08-19 nutarties. Pažymėtina, kad ieškovas turėjo teisę nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo prašyti atlyginti tik tas teisinės pagalbos išlaidas, kurias jis patyrė dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad patyrė tokias išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, ieškovo prašymas dėl bylinėjimos išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-19 nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti ieškovo UAB „Limoris“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėja Aldona Tilindienė