Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas J. Stubrys Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07384-2011-8

2013 m. birželio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą J. G. ir A. G., apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Panevėžio specialiojo ugdymo centro ieškinį atsakovui E. G., atstovaujamam pagal įstatymą A. G. ir J. G., dėl skolos už suteiktas socialines ir laikino apgyvendinimo paslaugas priteisimo ir įpareigojimo atsiimti atstovaujamąjį iš centro ir atsakovo E. G., atstovaujamo pagal įstatymą A. G. ir J. G., priešieškinį atsakovui Panevėžio specialiojo ugdymo centrui dėl neturinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo priešieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių neturtinę žalą. Iš esmės sprendimą nutraukti paslaugas E. G. priėmė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-185-252-2009) konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. PAG1-183 dėl socialinių paslaugų nutraukimo E. G. panaikinamas išimtinai atsižvelgiant į nepilnamečio E. G., negalinčio atlikti bet kokių veiksmų, interesus. Tačiau teismas taip pat konstatavo, kad E. G. tėvai netinkamai vykdo tėvų pareigas, pažeidžia Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, įpareigojančią tėvus tinkamai prižiūrėti savo vaikus. Teismas pažymėjo, kad E. G. tėvai nesirūpina tinkamu dokumentų sutvarkymu, jų pateikimu, gaudami socialines įmokas už neįgalų vaiką tinkamai jų nepanaudoja vaiko interesams. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2009 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr. 3-2009/1-156 „Dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro skundo dėl E. G. galimai neteisėto naudojimosi centro teikiamomis paslaugomis“ konstatuota, kad A. ir J. G. nesusitvarkė reikiamų dokumentų paslaugoms gauti, atveždavo ir palikdavo sūnų centre nesant pasirašytų teisės aktuose numatytų ugdymo ir socialinių paslaugų teikimo sutarčių. Byloje nenustačius teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, nėra pagrindo tenkinti pareikšto reikalavimo. Byloje nepateikta informacijos apie tai, kad E. G. patyrė įtampos, nerimo dėl ateities, kitų negatyvių padarinių.

II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados

Teismas, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009-10-01 sprendimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-03-25 sprendimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-05-28 sprendimu nustatytus faktus pripažino prejudiciniais faktais, ir jais grindė savo išvadas sprendime. Teismas atmetė atsakovo priešinio ieškinio reikalavimą kreiptis į administracinės kompetencijos teismą dėl jo nurodytų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Socialinių paslaugų įstatymo 26 str. nuostatos numato, kad mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo abejoti ir dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimo Nr. 1-32-28 atitikties aukštesnės teisės galios aktams. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad atsakovas ir toliau privalo mokėti už jam ieškovo suteikiamas papildomas paslaugas pagal LRV 2006-06-14 nutarimu Nr. 583 patvirtintą Aprašą, tai yra jo VI dalį.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, sprendė, kad nuo 2005-03-07, tai yra susitarimo momento, šalis sieja ne tik sutartiniai socialinių paslaugų santykiai viešosios, bet ir privatinės teisės prasme, o tuo pačiu iš jų atsakovui kyla turtinės prievolės, todėl atsakovo pareiga sumokėti ieškovui už suteiktas papildomas socialines paslaugas, tai yra atsakovo apnakvindinimą. Taip pat teismas konstatavo, kad paslaugos gavėjas (atsakovas) nėra tiesiogiai pažeidęs sutartinių įsipareigojimų, susijusių su socialinių paslaugų santykiais, išskyrus apmokėjimą už suteiktas papildomas paslaugas, dėl to jam netaikė civilinės atsakomybės sąlygos dėl sutarties nutraukimo (CK 6.717 str. 3 d., 6.256 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagal bylos aplinkybes privalo atlyginti ieškovui tik už tą paslaugų dalį, dėl kurios ieškovas patyrė išlaidų, o ne už tas paslaugas, už kurias turi sumokėti trečiasis asmuo, tai yra jo gyvenamosios vietos savivaldybė.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo dabartinę turtinę padėtį, išdėstė iš jo atstovų pagal įstatymą priteistos sumos išieškojimą šešių mėnesių terminui.

Teismas sutiko su atsakovo atstovų pagal įstatymą nurodoma aplinkybe, kad jų vaikui geresnes sąlygas augti ir ugdytis gali suteikti tik ieškovas, todėl teismas tai vertino kaip pakankamą pagrindą nekeisti vaiko globos įstaigos, o pirmenybę suteikti vaiko interesams (CK 3.3 straipsnis). Teismas nurodė, jog, kai sprendžiamas klausimas dėl vaiko globos įstaigos pakeitimo, pirmenybė teiktina tai aplinkybei, kur vaiko buvimo sąlygos jam yra priimtinesnės, o tai, kad tokios pat paslaugos vaikui gali būti suteiktos ir jo tėvų gyvenamosios vietos analogiškoje globos įstaigoje, negali turėti lemiamos reikšmės. Teismas ieškovo reikalavimą atsakovo atstovams pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento nutraukti atsakovo apgyvendinimą jų įstaigoje atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kartu su priešiniu ieškiniu yra pateikti įrodymai dėl E. G. sveikatos sutrikimų, tačiau sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog šie sveikatos sutrikimai yra sietini su jam padaryta neturtine žala. Teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo sveikatos sutrikimai yra susiję būtent su jo patirtais išgyvenimais ar patirtais kitais nepatogumais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas priimdamas sprendimą, priteisė skolą ne atsakovui, tačiau atsakovo atstovui A. G. bei kitam atsakovo atstovui pagal įstatymą J. G., nors tokio ieškininio reikalavimo nebuvo. Byloje nėra galimas ieškinio reikalavimų tenkinimas atsakovo atstovams, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo galimas skolos priteisimas A. G. ir J. G.. Teismas neturėjo teisinio pagrindo peržengti (viršyti) ieškinio reikalavimo apimties ir priteisti skolą abiems atstovams pagal įstatymą, nes reikalaujama buvo priteisti skolą tik iš vieno atstovo.Teismas neteisingai nustatė ieškovo teisinį statusą bei tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, kurie reguliuoja iškilusį ginčą. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog ieškovas Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra ne tik mokykla – švietimo įstaiga, tačiau ir dienos globos paslaugas teikianti įstaiga, t. y. socialinių paslaugų įstaiga. Šios įstaigos turimas teisinis statusas yra vienas iš reikšmingų faktų nustatymų šioje nagrinėjamoje byloje, kadangi švietimo įstaiga – bendrojo lavinimo mokykla neturi teisės teikti socialinių paslaugų, kaip laikinas apnakvindinimas ar trumpalaikė socialinė globa.Apeliantas mano, kad ieškovas yra bendrojo lavinimo mokykla, ir nėra jokio atskiro socialinės globos įstaigos padalinio, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog šalių teisinius santykius nereguliuoja Švietimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalies nuostatos. Socialinių paslaugų įstaigos ir švietimo įstaigos – visiškai skirtingi subjektai, ir jų sritį reguliuoja skirtingi įstatymai, visiškai skiriasi ir jų paslaugų sritis.Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimu Nr. 1-32-28.Teismas konstatavo, jog atlikęs ginčo šalių teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų teisinę analizę, nenustatė jokių juose esančių teisės normų prieštaravimų ar jų neatitikties aukštesnės galios teisės aktams. Todėl padarė išvadą, kad yra teisinis pagrindas, sprendžiant šalių ginčą, remtis ieškovo nurodytais vietos savivaldos teisės aktais, atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 punktą. Su tokia teismo padaryta išvada apeliantas nesutinka, kadangi teismo posėdžių metu, kai buvo teikiami atstovų prašymai kreiptis į administracinį teismą, siekiant nustatyti teisės aktų atitiktį aukštesniems teisės aktams, buvo nurodyti akivaizdūs Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimų prieštaravimai ir neatitiktis aukštesniems teisės aktams. Teismas sprendime nurodo, jog tarp atsakovo ir ieškovo buvo išnagrinėta administracinė byla (A502- 438/2011), kurioje nustatyt faktai laikomi prejudiciniais faktais šioje nagrinėjamoje byloje, nereikalaujančiais pakartotinės jų analizės, tačiau sprendime teismas priešingai nustatė faktus, nei jie yra išnagrinėtoje administracinėje byloje.Teismas padarė neteisingas išvadas, jog atsakovui nebetaikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-29 nutarimo Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ nuostatos. Kategoriškai negalime sutikti su tokia ministerijos išvada, kuria teismas rėmėsi grįsdamas savo sprendimo teisėtumą.Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovai pagal įstatymą prašė atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį, tai suteikė teismui teisę išdėstyti skolos išieškojimą atitinkamam terminui. Nei raštu, nei žodžiu niekada atsakovo atstovai pagal įstatymą neprašė teismo išdėstyti skolos mokėjimą, nes ieškinio nepripažįsta. Teismas nepagrįstai nustatė, jog tarp ieškovo ir atsakovo yra sudaryta sutartis dėl teikiamo apnakvindinimo mokykloje. Atsakovas nakvoja mokykloje pagal švietimo sritį reguliuojančias teisės normas. Sutartis negali būti sudaryta, nes šios sutarties sudarymą numato Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28, kuriuo buvo patvirtinta mokykloje laikino apnakvindinimo nakties kaina ir tvarka. Šis savivaldybės sprendimas akivaizdžiai prieštarauja teisės normoms, todėl negalima jokia sutartis, remiantis tokiu savivaldybės tarybos neteisėtu sprendimu. Teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio reikalavimą atsiimti vaiką iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, netinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, reguliuojančias tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog atsakovui buvo padaryta neturtinė žala. Teismas nenurodė, kokie įrodymai buvo pateikti į bylą, sprendime neanalizavo jų įrodomosios reikšmės, nenurodė jokių motyvų šiuo klausimu. Apeliantas mano, jog šio sprendimo dalis yra be motyvų. Visiškai nesuprantamas teismo motyvas, jog teismui tenkinant ieškovo ieškinį tik iš dalies yra atkuriamas socialinis teisingumas atsakovo atžvilgiu. Byloje yra pateikti dokumentai iš Panevėžio ligoninės, kurioje vaikas atsidūrė po to, kai jam buvo nutrauktos socialinės paslaugos ir jis buvo pašalintas iš mokyklos. Vaikui labai padidėjo raumenų tonusas, „sutraukė“ jo kaklo raumenis, pečių srityje „sutraukė“ raumenis, dėl to jis pradėjo springti valgydamas, labai blogai jautėsi. Byloje pateiktas Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Medicinos pagrindų katedros (duomenys neskelbtini) D. M. 2012-02-21 raštas, kuris patvirtina, kad E. G. savarankiško funkcionavimo gebėjimo lygis yra labai mažas, todėl socialinė ir medicininė reabilitacija turi būti teikiama didesniu ar mažesniu intensyvumu nuolat ir nuosekliai. Per pusę metų atsiradusios kontraktūros dėl specialistų pagalbos negavimo niekada jau nedings. Vaikas patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, kai negalėjo būti mokykloje su draugais ir auklėtoja, prie kurių jis labai pripratęs.

Atsiliepimu į atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą J. G. ir A. G., apeliacinį skundą LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išvadoje (2012 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (10.18-6)SD-8181) pateikė savo nuomonę dėl teisės aktų, reglamentuojančių socialinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas, taikymo E. G.. Ministerija palaiko savo poziciją, išdėstytą išvadoje.

Atsiliepimu į atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą J. G. ir A. G., apeliacinį skundą Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013-02-25 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Tarybos sprendimai – 2009-04-29 Nr. 1-32-28 ir 2008 m. liepos 3 d. Nr. 1-20-14, dėl kurių teisėtumo atsakovui kyla abejonės, buvo pakankamai išsamiai išnagrinėti administracinėse bylose, todėl nėra pagrindo pakartotinai dėl tų pačių dalykų kreiptis į administracinį teismą. teismas teisingai vertino ginčo aplinkybes, ir pagrįstai priteisė 6 360,40 Lt atlyginimą už atsakovui suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro ar jo darbuotojų veiksmų atsirado neturtinė žala, jog ši žala atsirado dėl šios institucijos ar jos darbuotojo kaltės, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Atsiliepimu į atsakovo E. G., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą J. G. ir A. G., apeliacinį skundą Panevėžio specialiojo ugdymo centras prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013-02-25 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas priteisė skolą už E. G. nakvojimą bendrojo lavinimo mokykloje. Sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad skola priteisiama už atsakovui suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas. Aplinkybę, kad Centras teikia mišraus tipo paslaugas, konstatavo ir Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendime. Aplinkybę, kad už E. G. suteiktas nakvynės paslaugas turi būti apmokama, pažymėjo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. (16.3-42)SD-4996 ) ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2009 m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr.3-2009/1-156 „Dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro skundo dėl E. G. galimai neteisėto naudojimosi centro teikiamomis paslaugomis“. E. G. ligos istorija, Šiaulių universiteto Medicinos pagrindų katedros (duomenys neskelbtini) D. M. 2012 m. vasario 21 d. raštas bei dokumentai iš VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės patvirtina tik E. G. diagnozes, kurias jis turėjo priimant jį į Centrą. Jokių duomenų apie ligos paūmėjimą šiuose dokumentuose nėra. Teismas pagrįstai nesustabdė bylos ir nesikreipė į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar administraciniai aktai: Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimai 2008 m. liepos 3 d. Nr. 1-20-14, 2009 m. balandžio 29 d. Nr. 1-32-28 ir 2007 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 1-7-12 patvirtinto Asmens socialinių paslaugų poreikių nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 2 punktas atitinka įstatymus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad teismas nebūtų įvertinęs visų bylos aplinkybių ir dėl jų nepasisakęs.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo, kuris reglamentuoja asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžių nustatymo, pagalbos pinigų mokėjimo, asmens (šeimos narių) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimo klausimus, 4 punktą konkretų asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, šiuo Aprašu ir kitais teisės aktais. Mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmeniui (šeimai) nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens (šeimos narių) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir asmeniui (šeimai) teikiamų socialinių paslaugų rūšį (5 p.). Asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos, susijusios su asmens (šeimos) mokėjimu už socialines paslaugas, nustatomos rašytine socialines paslaugas gaunančio asmens (vieno iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjo (rūpintojo) ir savivaldybės sutartimi. Sutartyje privalo būti nustatyti konkretūs asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžiai pinigine išraiška ir mokėjimo tvarka (8 p.). Šio Vyriausybės nutarimo 2 punkte nustatyta, kad pagal šį nutarimą nustatomas mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmenims, pradėjusiems gauti socialines paslaugas po 2006 m. liepos 1 d. Asmenys, pradėję gauti socialines paslaugas iki 2006 m. liepos 1 d., už socialines paslaugas moka pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 111 ,,Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“, išskyrus tuos atvejus, kai jiems nustatytas mokėjimo už socialines paslaugas dydis yra didesnis už nustatytąjį pagal šiuo nutarimu patvirtintą Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintos Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21 punkte nurodyta, kad už specialiąsias socialines paslaugas, teikiamas dienos globos įstaigose, mokama šia tvarka: 21.1 – dienos centruose – už teikiamas paslaugas mokama priklausomai nuo asmens (šeimos) pajamų. Socialinę pašalpą gaunančios šeimos ir šalpos (socialinę) pensiją gaunantys asmenys nuo mokėjimo atleidžiami. Kiti paslaugų gavėjai moka iki 80 procentų suteikiamos paslaugos kainos; 21.2 – asmenų su negalia dienos centruose – paslaugų gavėjas moka iki 50 procentų invalidumo pensijos už buvimą dieninėje grupėje, iki 80 procentų – už savaitinę grupę priklausomai nuo teikiamų paslaugų kainos ir rūšies.

Dviejų instancijų administraciniai teismai pripažino, kad apeliantas privalo mokėti už socialines paslaugas pagal minėto norminio akto 21.2 punkto nuostatas. Apeliantas taip pat buvo kreipęsis dėl proceso atnaujinimo, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 21 d. nutartimi pareiškėjo E. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo, paduoto jo įstatyminio atstovo A. G., netenkino, atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-438/2011 (2 t., 36–40 b. l.). Tokiu atveju sprendimas ir nutartis galioja, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jų išvadomis kaip prejudiciniais faktais nustatytomis aplinkybėmis. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teisės doktrinoje yra išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Kasacinio teismo praktikoje dėl šių įsiteisėjusio teismo sprendimo savybių tarpusavio santykio pasisakyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, ir tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią; res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Hronas“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-579/2012). Apeliantai privalo mokėti už socialinių paslaugų teikimą Panevėžio specialiojo ugdymo centre neįgaliam jų sūnui E. Apmokėjimą už paslaugas, jei tėvai to gera valia nedaro, ieškovas turi galimybę prisiteisti teismine tvarka.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovus pasiimti atsakovų sūnų E. yra nepagrįstas. Bet kuriuo atveju privalu paisyti vaiko interesų, nepriklausomai nuo to, kad vyksta ginčai tarp šalių. Pirmosios instancijos teismas įvertino vaiko interesus ir padarė išvadą, kad jam geriau gyventi Panevėžio specialiojo ugdymo centre. Vaikas yra pripratęs prie aplinkos ir juo besirūpinančių asmenų, nors teismui buvo patvirtinta, kad analogiškas paslaugas suteikia ir Šiaulių specialiojo ugdymo centras. Tai patvirtina liudytoja G. J. (2 t., 131–132 b. l.).

Apeliantai nurodo, kad niekada neprašė teismo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Tokį sprendimą gali priimti teismas savo iniciatyva, iš bylos medžiagos matydamas pagrindą tai daryti (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovams tai nėra privalu vykdyti, jie gali sumokėti priteistą skolą iš karto ar su išieškotoju derindamas atsiskaitymo sąlygas vykdymo procese (CPK 639 straipsnis).

Apeliantų prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą, siekiant patikrinti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. I-32-28 atitinka Švietimo įstatymo 36 straipsnio 4 ir 6 dalis, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymo Nr.A1-93 patvirtinto socialinių paslaugų katalogo 14.4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-29 nutarimo Nr.111 21.1 punktą, taip pat ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008-07-03 sprendimas Nr. I-20-14 visa norminio teisės akto apimtimi atitinka CK normas ir kitus įstatymus, atmestinas. Apeliantai jau buvo kreipęsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimą Nr. I-32-28. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 25 d. sprendimu skundas buvo atmestas (1 t., 31–32 b. l.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas (1 t., 33–35 b. l.). Kaip jau nurodyta anksčiau, kolegija neturi teisės analizuoti administracinio akto, kurio teisėtumą ir pagrįstumą įvertino administraciniai teismai, nenustatę jo ydingumo. Kolegija nustatė, kad apeliantas skundė Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008-07-03 sprendimą Nr.1-20-14, tačiau skundas buvo paliktas nenagrinėtas (prijungta administracinė byla Nr. I-42-379/2009). Tokiu atveju apeliantas nepagrįstai reikalauja per civilinio proceso normas revizuoti administracinį aktą, kurį jis nustatyta tvarka turėjo teisę ginčyti, pirmiausia pasinaudodamas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai neginčijami, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio ir priešieškinio pagrįstumą, rėmėsi visa įrodymų visuma, tarp jų ir galiojančiais savivaldybės aktais.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatytas priežastinis ryšis tarp ieškovo veiksmų ir atsakovo sveikatos sutrikdymo, todėl nėra pagrindo tenkinti priešieškinį ir priteisti neturtinę žalą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad dėl ieškovo kaltės vaiko sveikata pablogėjo, kadangi jis buvo perduotas globoti tėvams. Šiaulių universiteto socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Medicinos pagrindų katedros (duomenys neskelbtini) D. M. 2012-02-21 atsakymas į klausimą (1 t., 100 b. l., 2 t., 84 b. l.) rodo, kad ji vaiko nematė, savo nuomonę išreiškė, remdamasi tėvų pateikta informacija. Padaryta išvada, kad E. reikalinga nuolatinė, nepertraukiama reabilitacijos specialistų pagalba, savaime nepatvirtina, kad jam atsirado kokios nors pasekmės, dėl kurių tėvai gali reikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Vaikas nuo 2008-11-04 nelankė centro, tačiau pas gydytojus kreipėsi tik 2009-02-10 planine tvarka dėl įtariamo šunto funkcijos sutrikimo (1 t., 101–123 b. l.). Tokiu atveju apeliantai privalėjo įrodyti, kad vaiko sveikata kaip nors pablogėjo dėl to, kad jis negalėjo lankyti centro. Tuo laikotarpiu, kol E. nelankė centro, jis gyveno pas tėvus, kurie taip pat privalėjo sudaryti tokias sąlygas, kad jis būtų visapusiškai prižiūrimas.

Apeliantų motyvas, kad teismas nepagrįstai priteisė skolą iš abiejų atsakovo atstovų pagal įstatymą, atmestinas. Ieškovas iš tikrųjų pateikė reikalavimą dėl skolos priteisimo tik iš apelianto A. G., kadangi nurodo, kad būtent jam yra mokamos išmokos už neįgalų sūnų E. (2 t., 82 b. l.). Bylose, kuriose sprendžiami su nepilnamečių vaikų interesais susiję klausimai, teismas privalo būti aktyvus, juolab, kad neįgalaus vaiko teisių apsauga yra susijusi su viešuoju interesu. Kolegija daro išvadą, kad vaiko atstovai pagal įstatymą yra A. G. ir J. G.. Abu tėvai dalyvavo teismo posėdžiuose, taip pat ieškinyje kaip E. G. atstovai pagal įstatymą nurodyti abu tėvai. Gautos išmokos yra skiriamos vaiko poreikiams, nepriklausomai nuo to, kurio iš tėvų vardu gaunamos. Tokiu atveju abu tėvai turi teisę disponuoti vaiko lėšomis, naudojamomis jo poreikiams tenkinti. Lygiai taip pat abu tėvai privalo atlyginti skolą, kuri atsirado dėl neatsiskaitymo su centru už vaiko priežiūrą.

Kaip matyti iš sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir padarė išvadas dėl ieškovės antrojo reikalavimo – įpareigoti E. G. atstovus pagal įstatymą A. G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sūnų E. G. iš (duomenys neskelbtini). Teismas šį reikalavimą atmetė, tačiau rezoliucinėje dalyje nedetalizavo. Kolegija turi teisę šią klaidą ištaisyti, taikydama analogija, numatytą CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Šios klaidos neištaisius, gali kilti abejonių dėl reikalavimų tenkinimo visiško aiškumo. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad ieškovas sprendimo neskundė. Apeliantų teiginiai dėl minimo ieškovo reikalavimo susiję ne su paties reikalavimo atmetimu, o su siekiu pripažinti centrą bendrojo lavinimo mokykla. Nagrinėjant bylą, buvo pakeisti centro nuostatai, juose aiškiai buvo nurodyta, kad tai yra socialinės globos padalinys. Teismas turėjo teisę remtis šiais nuostatais, atmesdamas minėtą ieškovo reikalavimą. Apeliantai neturi pagrindo teismą laikyti šališku vien dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pakeisti centro nuostatai, kadangi ši aplinkybė nuo teismo valios nepriklausė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Rezoliucinėje dalyje dėl antrojo ieškovo reikalavimo suformuluoti sprendimo dalį taip: „Ieškovo Panevėžio specialiojo ugdymo centro reikalavimą įpareigoti E. G. atstovus pagal įstatymą A. G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sūnų E. G. iš (duomenys neskelbtini) atmesti“.