Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovams: D. Š. ir D. N., atsakovo E. G. įstatyminiams atstovams A. G. ir J. G., trečiųjų asmenų: Panevėžio m. savivaldybės Tarybos ir Panevėžio m. savivaldybės administracijos atstovei D. S., R. R., A. V., Institucijų, duodančių išvadą byloje, Panevėžio m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei K. J. bei Šiaulių m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui A. B., Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėptiems departamento atstovėms: J. R. ir A. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Panevėžio specialiojo ugdymo centro ieškinį atsakovui E. G. dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo ir įpareigojimo atsiimti atstovaujamąjį iš centro, bei atsakovo priešinį ieškinį ieškovui dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys: Panevėžio m. savivaldybės taryba ir Panevėžio m. savivaldybės administracija, dalyvaujant Institucijoms duodančioms išvadą byloje: Panevėžio m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėptiems departamentui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Neturtinės žalos dydžio klausimą įstatymų leidėjas perduoda konkrečią bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008, Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003, § 33; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006; kt.).

Byloje esančių įrodymų kontekste negalima konstatuoti, kad yra pagrindo konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp neteisėtų centro veiksmų ir E. G. patirtos žalos, todėl, nenustačius teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, nėra pagrindo tenkinti pareikšto reikalavimo. Byloje nepateikta informacijos apie tai, kad E. G. patyrė įtampos, nerimo dėl ateities, taip pat kitų negatyvių padarinių. Kita vertus, jei tokie ir buvo, tai iš esmės juos savo veiksmais sukūrė patys J. ir A. G.. Todėl manome, kad šis priešieškinio reikalavimas visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Atsakovas šiame priešieškinyje pirmiausia išdėstys priešieškinio pagrindą, vėliau atsikirtimus į pareikštą nepagristą ieškinį.

Žemiau pateikiame atsikirtimus ir teisinius argumentus į pareikštą nepagrįsta ieškinį.

1. Ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą kad Centro teikiama socialinė paslauga - laikinas apnakvindinimas yra mokama paslauga, padarė išvadą, kad pareiškėjas už Centro jam teikiamą socialinę paslaugą - laikinąjį apnakvindinimą turi mokėti bei turi su Centru sudaryti rašytinę sutartį dėl mokėjimo už socialines paslaugas.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo E. G. atstovaujamo įstatyminių atstovų pagal įstatymą A. G. ir J. G., apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-03-25 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-62-320-2010 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010-03-25 sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad Savivaldybės tarybos sprendimai, neviršijantys tarybos kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams.

Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 4 dalis nustato, kad Savivaldybės tarybos sprendimai dėl vietinių rinkliavų ir mokesčių, taip pat savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintos taisyklės, už kurių pažeidimą įstatymai numato administracinę atsakomybę, galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų laikytis privalo visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Taigi, teismas jau yra padaręs išvadą, kad atsakovo atstovai pagal įstatymą už Centro atsakovui teikiamą socialinę paslaugą - laikinąjį apnakvindinimą privalo mokėti bei turėjo su centru sudaryti rašytinę sutartį dėl mokėjimo už socialines paslaugas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimas Nr. 1-32-28 teisėtas ir pagrįstas, tiek ieškovas, tiek atsakovo įstatyminiai atstovai juo privalo vadovautis.

Įstatymo 26 straipsnio 7 dalis nustato, kad asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi.

Tvarkos aprašo 8 p., nustato, kad dvišalę paslaugų teikimo sutartį tėvai (globėjai) pasirašo su Centro direktoriumi. Sutartyje numatomos abiejų šalių teisės ir pareigos, atsakomybė, teikiamos paslaugos, jų apmokėjimas, teikimo trukmė.

Tvarkos aprašo 10 p., nustato, kad tėvai (globėjai) informuojami, kad sutartis gali būti nutraukta jų ar Centro iniciatyva, kad apie sutarties nutraukimą turi būti informuojamos abi šalys prieš penkias dienas iki sutarties nutraukimo.

Tvarkos aprašo 17.2 p., nustato, kad tėvai privalo bendrauti ir bendradarbiauti su Centro administracija, socialine darbuotoja (naktine aukle) sprendžiant ugdytinio ugdymo, sveikatos ir globos klausimus.

Manome, kad atsakovo įstatyminiai atstovai nepagrįstai nebendradarbiauja su Centro administracija sprendžiant sūnaus ugdymo, sveikatos ir globos klausimus ir tuo gali nukentėti vaiko interesai ir nesivadovauja Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų 1998-01-29, Nr. 111, 2006-06-14, Nr.583 bei Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimo Nr. I-32-28 nuostatomis, nemoka už Centro teikiamas nakvynės paslaugas ir nesudaro sutarties, ko pasėkoje atsakovo įstatyminiams atstovams nesilaikant teisės aktais nustatyto teisinio reglamentavimo Ieškovas priverstas ginti įstatymo saugomus interesus ir prašyti teismo įpareigoti E. G. įstatyminius atstovus A. G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sūnų E. G. iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro. Esant išdėstytoms aplinkybėms šis reikalavimas teisėtas ir pagrįstas, o teismui patenkinus minėtą reikalavimą vaiko interesai nenukentės.

Įvertinant aukščiau išdėstyta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 111 str., 113 str., 142 str., trečiasis asmuo Panevėžio m. savivaldybės Taryba teismo prašė:

1. Ieškovo Panevėžio specialiojo ugdymo centras reikalavimus, priteisti iš E. G. įstatyminio atstovo A. G. 6 360,40 Lt skolos už suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas ir įpareigoti E. G. įstatyminius atstovus A. G. ir J. G. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atsiimti sūnų E. G. iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, tenkinti.

Trečiasis asmuo Panevėžio m. savivaldybės administracija taip pat pateikė teismui į bylą atsiliepimą dėl ieškovo ieškinio reikalavimų, nurodydamos analogiškus motyvus, bei sutikdamas su ieškiniu.

Abu aukščiau nurodyti tretieji asmenys taip pat pateikė į bylą ir analogiškus atsiliepimus dėl atsakovo priešinio ieškinio, nurodydami šiuos motyvus.

Nesutinkame su priešieškiniu. Išdėstome teismui argumentus ir motyvus.

Atsakovo įstatyminiai atstovai teismo prašo, priteisti iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, E. G. naudai 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Reikalavimas neteisėtas ir nepagrįstas, neparemtas leistinais įrodymais.

Neturtinės žalos įstatyminį pagrindą atsakovo įstatyminiai atstovai nurodo Konstitucijos 30 str. ir CK 6.250 str. Teisės norma, kuri reguliuoja neturtinės žalos priteisimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. Konstitucija duoda tik nuorodą, kad neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Ginčo atveju būtina nustatyti ar neturtinė žala atsirado dėl Ieškovo kaltės. Tik įrodžius, jog žala atsirado dėl Ieškovo kaltės, būtų pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 178 str. įtvirtintas įrodinėjimo taisykles atsakovo įstatyminiai atstovai privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, priteisti iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, E. G. naudai 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Manydami, kad iš Ieškovo yra priteistina neturtinė žalą atsakovo įstatyminiai atstovai turėtų pateikti įrodymus, kurių pagrindu galėtų teigti, kad dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro ar jos darbuotojų veiksmų atsirado neturtinė žala, jog ši žala atsirado dėl šios institucijos ar jos darbuotojo kaltės, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Įvertinant aukščiau išdėstyta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 111 str., 113 str., 142 str., šie abu aukščiau paminėti tretieji asmenys teismo prašė:

1. E. G. įstatyminių atstovų A. G. ir J. G. reikalavimą, priteisti iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, E. G. naudai 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, netenkinti.

Institucija, duodanti išvadą byloje Panevėžio m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė į bylą atsiliepimą dėl ieškovo ieškinio reikalavimų atsakovui nurodydamas šiuos motyvus.

Jungtinės Tautų vaiko teisių konvencijos 5 str. įtvirtinta nuostata, kad vaiko tėvai arba globėjai turi teisę ir pareigą auklėti vaiką ir rūpintis vaiku nepažeisdami vaiko teisių ir atsižvelgdami į vaiko interesus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 str. 2 dalis nustato, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Tėvams vaiko interesai turi būti prioritetiniai.

Iš pateikto ieškinio matyti, kad E. G. tėvai nėra geranoriškai nusiteikę bendradarbiauti sprendžiant ginčą dėl socialinių paslaugų apmokėjimo. Ieškinyje nurodoma, kad nuo 2009 m. nepilnamečio atstovai pagal įstatymą nemoka už suteiktas nakvynės paslaugas, susidariusi skola 6 360,40Lt., nurodoma, kad Centras ne kartą raštu kreipėsi į E. G. tėvus, prašydami sumokėti skolą už nakvynės paslaugas. Lankantis Centre, soc. darbuotojas paaiškino, kad nepilnametį E. G., tėvas, A. G. atveža pirmadienį, kartais antradienį ir pasiima penktadienį. Naktinės grupės paslaugomis naudojasi tik E. G., kiti ugdytinių tėvai tokia paslauga nesinaudoja. Soc. darbuotoja paaiškino, kad vaikas atvežamas švarus, tvarkingas, Centrą lanko nuolat, atostogavo vasaros vieną savaitę. E. G. įstatyminiai atstovai, tėvai, susirinkimuose, šventėse, individualių programų aptarimuose nedalyvauja, su Centro administracija nebendrauja. Vaiko sveikatos pažymą kurią turėjo pristatyti iki š.m. rugsėjo mėn. 15 d. pristatė, š.m. lapkričio mėn. 2d. Centro direktorė paaiškino, kad A. G. neneigia, kad gyvena Šiaulių mieste, adresą nurodė, (duomenys neskelbtini).

Skyriaus vyr. specialistė V. K. telefonu susisiekė su Šiaulių specialiojo ugdymo centru, kurio direktorė paaiškino, kad šiame Centre šiuo metu yra laisvų vietų, jame teikiamos visos reikiamos paslaugos vaikams su negalia. Paklausus ar teikiamos nakvynės paslaugos, direktorė paaiškino, kad šios paslaugos teikiamos tik rajono vaikams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Skyrius neprieštarauja, kas iš E. G. įstatyminio atstovo, A. G., būtų priteista skola už laikinojo apnakvindinimo paslaugas. Skyrius sutinka, kad neįgalus vaikas turi gauti visas reikiamas ugdymo ir socialines paslaugas, bet įvertinus tai, kad Šiauliuose yra tokio pobūdžio Specialaus ugdymo centras, mano, kad vaikui reikiamų paslaugų teikimas galėtų būti teikiamas jo gyvenamojoje vietoje ir tai nepažeistų jo teisių bei teisėtų interesų.

Taip pat ši institucija pateikė į bylą atsiliepimą ir dėl atsakovo priešinio ieškinio reikalavimų ieškovui nurodydamas šiuos motyvus.

Laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2009 m. balandžio 28 d. E. G., turintis sunkią negalią, negavo jam reikiamų socialinių paslaugų. Jei gerb. Teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, nustatys, kad priešieškinis yra pagrįstas, Panevėžio specialiojo ugdymo centro (toliau - Centro) veiksmai, dėl kurių buvo sustabdytas paslaugų teikimas E. G., buvo neteisėti, ir dėl to E. G. patyrė didelių emocinių išgyvenimų bei sveikatos pablogėjimą, Skyrius neprieštaraus, kad E. G. iš Centro būtų priteista neturtinė žala.

Tuo pačiu šį Institucija, pateikė teismui į bylą ir galutinę išvadą dėl šalių ginčo nurodydama šiuos motyvus.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau - Skyrius) teikia galutinę išvadą dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro ieškinio ir E. G., atstovaujamo įstatyminių atstovų A. G. ir J. G., priešieškinio atitikimo nepilnamečio E. G. interesams bei prašo bylą nagrinėti nedalyvaujant Skyriaus atstovui.

Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Vaiko interesais pirmiausia turi rūpintis jo šeima, kuri privalo sudaryti tokias sąlygas, kurios lemtų visapusišką ir darnų vaiko vystymąsi, kad jis būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą. Tėvų valdžia skirta prigimtinėms vaiko teisėms įgyvendinti. Nė vienas iš tėvų neturi teisės atsisakyti pareigos įgyvendinti tėvų valdžią. Neįgyvendinantiems tėvų valdžios tėvams taikoma atsakomybė, nustatyta įstatymuose.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad A. G. ir J. G. ne visuomet tinkamai rūpinosi savo nepilnamečiu sūnumi E. Nors berniukas turi specialiųjų poreikių (jam yra nustatytas sunkus neįgalumas), yra pasitaikę atvejų, kai jis buvo paliekamas prie ugdymo įstaigos be priežiūros. Be to, A. ir J. G., nebendradarbiaudami su Panevėžio Specialiojo ugdymo centro administracija, galimai patys pažeidė nepilnamečio E. teises. Pažymėtina, kad laikotarpiu, kai E. G. buvo pašalintas iš Specialiojo ugdymo centro, A. ir J. G. nesiėmė jokių priemonių, kad E. gautų jam reikiamas socialines paslaugas, t. y. nesikreipė į jų gyvenamojoje vietoje esantį Šiaulių specialiojo ugdymo centrą, taip pat nesikreipė dėl mokymo E. namuose, nors apie tokią galimybę ir buvo informuoti Panevėžio specialiojo ugdymo centro.

LR įstatymuose yra įtvirtinta, kad nepilnamečių vaikų turtą tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis išimtinai vaiko interesais. Remiantis SPIS (socialinės paramos informacinės sistemos) išrašu, A. G. už savo nepilnametį sūnų E. iš Šiaulių rajono savivaldybės kas mėnesį gauna apie 1 500 Lt siekiančias išmokas, tačiau E. visai savaitei palieka Panevėžio specialiojo ugdymo centre, už kurio teikiamas paslaugas atsisako mokėti. Pažymėtina, kad ieškiniu Panevėžio specialiojo ugdymo centras prašo iš E. G. priteisti įsiskolinimą tik už teiktas nakvynės paslaugas, kurios nei vieną mėnesį neviršija 380 Lt sumos. Kadangi E. tėvų namuose praleidžia tik savaitgalius, o už buvimą Panevėžio Specialiojo ugdymo centre darbo dienomis A. ir J. G. visiškai nemoka, kyla abejonių, ar už E. G. jo tėvų gaunamos išmokos yra panaudojamos pagal paskirtį, t.y. išimtinai vaiko interesams tenkinti.

Atsakovas nepilnametis E. G. Panevėžyje nėra nei deklaravęs savo gyvenamosios vietos, nei faktiškai čia gyvena. E. G. deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini), o faktinė gyvenamoji vieta, Skyriaus duomenimis, Šiaulių rajone. Dėl šios priežasties E. G. teises ir teisėtus interesus turėtų atstovauti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

1. prie bylos prijungti SPIS (socialinės paramos informacinės sistemos) duomenų bazės išrašą apie A. G. už jo nepilnametį sūnų E. G. mokamas išmokas;

2. Panevėžio Specialiojo centro ieškinį E. G., atstovaujamam A. G. ir J. G., tenkinti visiškai;

3. E. G., atstovaujamam A. G. ir J. G., priešieškinį atmesti;

4. nagrinėti bylą nedalyvaujant Skyriaus atstovui, kadangi nepilnamečio E. G. teises ir teisėtus interesus atstovauja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Kita institucija, duodanti išvadą byloje Šiaulių m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius irgi pateikė į bylą išvadą dėl šalių ginčo nurodydama šiuos motyvus.

Skyriaus teikimu A. G. a/k (duomenys neskelbtini) ir J. G. a/k (duomenys neskelbtini) nėra apribota tėvų valdžia sūnaus E. G., gim. 9duomenys neskelbtini), atžvilgiu.

A. G., gim. (duomenys neskelbtini)3, ir J. G., gim. (duomenys neskelbtini), šeima į Skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą nėra įtraukta.

Skyrius taip pat nėra gavęs nusiskundimų dėl A. ir J. G. netinkamo elgesio.

Šiaulių miesto gyventojų registro duomenimis A. G., gim. (duomenys neskelbtini)3, nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos Šiaulių mieste, o J. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini).

2011-12-06 Skyriaus specialistai lankėsi adresu (duomenys neskelbtini), kur galėtų gyventi J. G. Nuvykus minėtu adresu R. J., gim. (duomenys neskelbtini), paaiškino, jog A. G. ir J. G. su vaikais gyvena adresu (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į tai, kad nei viena iš šalių negyvena Šiaulių mieste, Skyrius negali pateikti išvados dėl Panevėžio specialiojo ugdymo centro ieškinio.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau - Ministerija) vykdydama Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartį irgi pateikė į bylą išvadą dėl socialinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktas įtvirtina vieną iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, - savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad vietos savivaldos institucijos sprendimus priima savarankiškai ir Ministerija nėra įgaliota vertinti ar peržiūrėti vietos savivaldos institucijų sprendimų, todėl šioje išvadoje dėl vietos savivaldos institucijų teisės aktų nuostatų atitikties teisės aktų, reguliuojančių socialines paslaugas, reikalavimams Ministerija nepasisakys.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (toliau - Įstatymas) (Žin., 2006, Nr. 17-589) apibrėžia socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis, reglamentuoja socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, socialinės globos įstaigų licencijavimą, finansavimą, mokėjimą už socialines paslaugas bei ginčų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, nagrinėjimą. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą, planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę.

Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatų, patvirtintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-20-14, 5 punktas apibrėžia įstaigos tipą, o būtent,- Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra pagrindinė mokykla (sutrikusio intelekto vaikams dešimties metų specialioji mokykla (lavinamųjų klasių), suteikianti bendrąjį išsilavinimą ir teikianti dienos socialinę globą. Taigi ši nuostata suponuoja, kad Panevėžio specialiojo ugdymo centre (pagrindinėje mokykloje) yra dienos socialinės globos padalinys. Iš Ministerijai atsiųstų procesinių dokumentų matyti, kad šis padalinys teikia ir trumpalaikę socialinę globą (iki 5 parų per savaitę), kaip ir reglamentuoja Socialinių paslaugų katalogas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. Al-93 (Žin., 2006, Nr. 43-1570). Pažymėtina, kad santykiai tarp socialinių paslaugų gavėjo ir tiekėjo, apibūdinantys paslaugų teikimo laiką, paslaugų sudėtį, šalių teises ir pareigas ir kt., o taip pat santykiai tarp socialinių paslaugų gavėjo ir savivaldybės, nustatant mokėjimo už socialines paslaugas asmeniui dydį, teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įforminami sutartimis.

Kiekviena savivaldybė, vadovaudamasi Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583, (toliau - Aprašas) (Žin., 2006, Nr. 68-2510) patvirtina savivaldybės gyventojų mokėjimo už tam tikrų rūšių socialines paslaugas tvarką, išsamiai nustatančią mokėjimo dydžius, atleidimo nuo mokėjimo už socialines paslaugas sąlygas ir atvejus, pagalbos pinigų mokėjimo savivaldybės gyventojams atvejus, finansinių galimybių vertinimą ir kitas sąlygas. Savivaldybės gyventojų mokėjimo už socialines paslaugas tvarka turi būti viešai skelbiama (Aprašo 3 punktas).

Konkretų asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Įstatymu, šiuo Aprašu ir kitais teisės aktais (Aprašo 4 punktas).

Mokėjimo už dienos socialinę globą principus reglamentuoja Aprašo V dalis (29-34 punktai). Aprašo 29 punkte numatyta, kad mokėjimo už dienos socialinę globą dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas, o būtent, asmens, kuris gyvena šeimoje, mokėjimo už dienos socialinę globą dydis neturi viršyti 20 procentų asmens pajamų, jei pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 valstybės remiamų pajamų dydžių (t.y. 1 050 Lt) arba 50 procentų asmens pajamų - jei pajamos vienam šeimos nariui viršija valstybės remiamų pajamų trigubą dydį (30 ir 31 punktai). Už trumpalaikę socialinę globą, teikiamą vieną kalendorinį mėnesį, asmuo moka iki 80 proc. savo pajamų; už trumpalaikę socialinę globą, teikiamą ne visą mėnesį, asmuo moka proporcingai teikiamos trumpalaikės socialinės globos trukmei. Mokėjimo už trumpalaikę socialinę globą dydžio nustatymą reglamentuoja Aprašo 35-40 punktai. Kokios pajamos yra įskaitomos į asmens pajamas, nustatant asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas, apibrėžia Įstatymas ir detalizuoja Aprašo nuostatos.

Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Socialinių paslaugų katalogo nuostatomis atskira apnakvindinimo paslauga gali būti teikiama tik socialinės rizikos suaugusiems asmenims, todėl Ministerijos nuomone, E. G. gauna trumpalaikę socialinę globą (kas suprantama kaip visuma paslaugų, įskaitant ir apgyvendinimą), už kurią turi mokėti iki 80 proc. savo gaunamų pajamų, kaip kad nustatyta Apraše, jei savivaldybė savo sprendimu neatleido nuo mokėjimo ar mokėjimo dydžio nesumažino.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Nutarimas Nr. 583) 2 punkte nustatyta, kad asmenys, pradėję gauti socialinę globą iki 2006 m. liepos 1 d., už socialinę globą moka pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Nutarimas Nr. 111) (Žin., 1998, Nr. 12 - 278), išskyrus tuos atvejus, kai jiems nustatytas mokėjimo už socialinę globą dydis yra didesnis už nustatytą pagal šiuo nutarimu Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą. Atsižvelgiant į šio punkto reguliavimo apimtį, pasisakytina dėl Nutarimu Nr. 111 patvirtintos Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos (toliau - Tvarka) šiuo konkrečiu atveju taikymo.

Tvarkos 21 punkto nuostatos, siekiant teisinio aiškumo ir nuoseklumo, sistemiškai aiškintinos su šiuo metu galiojančiais Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymu (Žin., 2005, Nr. 71-2556). Atkreiptinas dėmesys, kad šalpos (socialinė) pensija nuo 2004 m. neskiriama (vietoj jos atsirado šalpos pensija ir atskira išmoka - asmeniui iki 1995 metų paskirta socialinė pensija), todėl darytina išvada, kad E. G., gimusiam 1998 metais, kaip neįgaliam vaikui, yra paskirta šalpos pensija, o ne šalpos (socialinė) pensija ir jam Tvarkos 21 punktos nuostatos negalėtų būti taikytinos.

Ministerijos nuomone, negalėtų būti taikytinas ir Tvarkos 21.2. punktas vaikui, gaunančiam socialinę globą, nes invalidumo pensija, nuo kurios pagal šio punkto reglamentavimą mokamas nustatytas mokėjimo už paslaugas dydis, buvo skiriama tik suaugusiam darbingo amžiaus asmeniui (paskirta iki 2005-07-01, yra mokama iki šiol, o nuo 2005-07-01 pradėta skirti ne invalidumo, o netekto darbingumo pensija). E. G. Tvarkos 21.1 punkto nuostatos galėtų būti taikytinos tik jį traktuojant kaip „kiti paslaugos gavėjai“, kurie šio teisės akto nustatyta tvarka turėtų mokėti 80 proc. suteikiamos paslaugos kainos, kas būtų daugiau, negu nustatomas mokėjimo už dienos socialinę globą dydis, vadovaujantis Aprašo nuostatomis.

Taigi remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad mokėjimo dydis E. G. turėtų būti nustatomas vadovaujantis Nutarimu Nr.583 ir Aprašo nuostatomis.

Teismo posėdyje apklausti liudytojai davė šiuos parodymus (CPK 189 str. 1d.).

Liudytoja S. S., parodė, kad dirba LR Švietimo ir mokslo ministerijoje ir parengė atsakovui A. G. atsakymą į paklausimą.

Teigė, kad jokio skundo jie nebuvo gavę, prašymas buvo labai nekonkretus, bylos esmės nelabai žino ir tikrai negalėtų komentuoti. Kaip rašto rengėja gali atsakyti, kad iš tikro teisės aktai nereglamentuoja ir nėra tokios prievolės, kad mokykla turi turėti bendrabutį. Dėl mokinių priėmimo į valstybines ir bendrojo ugdymo mokyklas reglamentuoja Švietimo įstatymo 29 str. ir jo pagrindu parengtas Vyriausybės nutarimas dėl priėmimo į valstybines ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų kriterijų sąrašas. Pagal kriterijų sąrašo 9.6 punktą asmenys dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys specialiųjų ugdymosi poreikių priimami į arčiausiai savo gyvenamosios vietos, esančios valstybinės ar savivaldybės bendrąsias mokyklas, kurios vykdo bendrojo ugdymo programas, yra jos pritaikytos šiems mokiniams. Švietimo įstatymo 34 str. reglamentuoja, kad mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai pageidauja yra sudaromos sąlygos ugdytis arčiausiai jų gyvenamosios vietos, tai yra, gali ugdytis ir bendrojo lavinimo mokykloje, jeigu yra sudarytos sąlygos. Mokyklą vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba, įvertinusi jo sutrikimus. Jeigu mokinys yra priimtas iš nepriskirtos į mokyklą aptarnavimo teritorijos, tai tėvų pageidavimu jis yra apgyvendinamas bendrabutyje. Priėmimo į bendrabutį tvarką nustato mokyklos valdymo organas. Tai yra mokyklos taryba. Išlaidas dėl apmokėjimo, jeigu mokinys gyvena mokyklos bendrabutyje, apmokamos iš mokyklai skirtų ūkio lėšų. Tačiau jei mokykla neturi bendrabučio, tai nėra tokios prievolės, kad mokykla privalo turėti bendrabutį, tada reikia pasirūpinti, pasiūlyti mokiniui tokios pačios paskirties mokyklą, kuri turi bendrabutį.

Pedagoginė psichologinė tarnyba teikią įvertinimą, kuomet į specialiąsias mokyklas vaikams su negalia yra priimami mokiniai. Nustato sutrikimus ir visa kita. Jeigu jie neturi bendrabučio, tai nėra ir skiriamos lėšos ūkiui. Ji nekuruoja Panevėžio mokyklos, bet gali pasakyti, kad kiek supranta iš specialiojo ugdymo centro, tai jis buvo perdarytas į dienos centrą. Tai yra vykdo dvigubas funkcijas, kaip švietimo įstaiga ir kaip teikianti socialines paslaugas. Pagal biudžetinių įstaigų įstatymą mokykla gal teikti ir kitokias paslaugas, jeigu tai yra įtvirtinta mokyklos nuostatuose ir juos patvirtina savivaldybės taryba. Kiek susipažino su mokyklos nuostatais, tai tokia veikla yra galima, o jau mokestis už paslaugas, tai čia socialinės paramos kompetencija ir nusistato atskirai. Panevėžio mieste yra Panevėžio specialioji mokykla, peržiūrėjus nuostatus ir priėmimo tvarką matosi, kad toje mokykloje gali ugdytis mokiniai, turintys sutrikimų ir jie turi bendrabutį. Tada besimokantiems toje mokykloje, visos išlaidos už bendrabutį būtų apmokamos iš ūkiui skirtų lėšų. Kadangi yra bendrabutis, tai labai svarbu ir tie etatai, kurie skiriami prižiūrėti mokiniams specialiojo ugdymo centre, ji nespėjo susipažinti, kokie yra etatai, ar yra užtikrinama apsauga mokiniui, o rizikuoti vaiko gerove nereikėtų, juolab, kad yra tame pačiame mieste mokykla, skirta mokiniams su šia negalia. Jeigu bendrai paėmus, kai yra mokykla su bendrabučiu, tai gauna visiems metams asignavimus, kurie priklauso nuo mokinių skaičiaus, gyvenančių bendrabutyje, tada yra skiriami ir etatai, ir visi etatai, kurie yra bendrabutyje, yra apmokami iš savivaldybės lėšų. Tačiau tai nėra paslauga. Kiek toje mokykloje mokosi ji negali pasakyti, bet nuo to priklauso etatai. Už bendrabutį tėvai nemoka. Jeigu yra teikiamos papildomos paslaugos specialiojo ugdymo centre, tai čia jau savivaldybės atstovai pasakys koks yra nustatytas mokestis imamas už gyvenimą su nakvyne.

Duomenų, kad Specialiojo ugdymo centras turi bendrabutį, nuostatuose nėra. Jie teikia tik paslaugas. Bendrojo lavinimo mokykloje, turinčioje bendrabutį, ką vaikas turėtų gauti, reikia pakelti visas pareigines instrukcijas ar yra auklėtojai bendrabutyje, kurie atsako už vaikų priežiūrą, bet čia kiekviena įstaiga turi savo specifiką. Bendrabutis yra skiriamas, jeigu mokiniai yra priimami iš kitos teritorijos arba nėra šalia mokyklos ir vaikai galbūt yra vežiojami, tai tėvų teisė pasirinkti. Už maitinimą moka pagal Švietimo ministerijos nustatyta tvarka, o savivaldybės parengia koks yra dienos įkainis, ji gali ir atleisti nuo mokėjimo. Už maitinimą turėtų apmokėti tėvai, taip nėra, kad savivaldybė turi mokėti, bet reikia žiūrėti, į kokią grupę mokinys patenka, ar jis yra remtinas. Už gyvenimą bendrabutyje tai jau savivaldybė apmoka. Jis turėtų mokytis toje teritorijoje, kurioje gyvena. Aš supratau, kad vaiko tėvai yra Šiauliuose registruoti, deklaruota jų gyvenamoji vieta, o iš tikrųjų kita gyvenamoji vieta, tikrai jai būtų sudėtinga pasakyti dėl finansavimo, nes šiaip jau žiūrima, kur yra deklaruojama.

Čia tik tenka apgailestauti, kad tokia situacija yra susidariusi, kad bendrabutis yra, nors nuostatuose jis neįregistruotas, o visus klausimus reikėtų spręsti vaiko naudai. Tai yra paslauga, kiek žinau iš socialinės paramos, tai yra du skirtingi dalykai. Kiek supranta iš visos istorijos, kaip ir buvo ne vienas patikrinimas, kad iš dienos centro mokykla pertvarkyta 2008 m. į dienos centrą ugdymo įstaigą. Tai savivaldybė, kuri turi racionaliai naudoti savo lėšas ir jeigu tame pačiame mieste yra tokia pati įstaiga, turinti bendrabutį, tai ji nemano, kad tarybos nariai pritartų dar papildomai teikti apgyvendinimo paslaugas ir papildomai būtų skiriamos lėšos. Jeigu mokykla neturi bendrabučio, tai nėra įforminta, tai mokykla ir negali apgyvendinti mokinio. Mokykla nėra savininkas tos įstaigos, savininkas yra Panevėžio miesto taryba ir tik ji turi teisę priimti sprendimus, patvirtindama nuostatuose, kad mokykla turi bendrabutį.

Papildomai liudytoja parodė, kad specialusis ugdymas iki 2010 m. kaip funkcija buvo pavesta apskrities viršininkams ir tos įstaigos buvo apskrities pavaldume. Perdavus įstaigas savivaldybėms buvo Vyriausybės nutarimu pervedami toms įstaigoms išlaikyti lėšos, tiek mokymui, tiek ugdymui. Dabar patvirtinus taisykles yra surašyti specialieji reikalavimai tokioms mokykloms ir šiuo metu vyksta vertinimas, artimiausiu metu turi būti patvirtintos įstaigos, kurios teikia mokymo, apgyvendinimo paslaugas šalies regioninėse mokyklose. Tai lemia, kokį poreikį nustato savivaldybė, ji gali būti viena, dvi ar trys, koks yra poreikis, kiek yra mokinių toje mokykloje ir mokykla turi atitikti tuos reikalavimus, jeigu reikalingi papildomi etatai, galbūt ir bendrabutyje, tai skiriama. Ji mano, kad tas klausimas liepą, rugpjūtį išsispręs. Manau, kad Panevėžio mokykla irgi dalyvauja tame projekte.

Liudytoja E. J. parodė teismui, jog dirba Šiaulių specialiojo ugdymo centre direktorės pavaduotoja ugdymui.

Teigė, jog apie Panevėžio mokyklas tikrai neturi žinių. Mano, kad visoms mokykloms įstatymai tie patys. Jai žinomas yra E. G. Dabar nuo rugsėjo mėnesio keitėsi daug tvarkų, įstatymų, šiuo metu į savo centrą galime priimti tik Šiaulių miesto vaikus. Jeigu norime priimti iš kitų rajonų vaikus, tai turi kitų rajonų savivaldybės sudaryti sutartis tarp savęs, kad pervestų vieni kitiems lėšas, tiek už ugdymą, tiek aplinkos, tiek visas kitas. Jeigu savivaldybės tarp savęs sutaria, mes galime priimti vaiką iš kito rajono ir apgyvendinti jį bendrabutyje. Nežino, kaip būtų, jeigu šiaulietis užsimanytų kitur būti. Ji gali kalbėti tik apie Šiaulių miestą. Tada šis vaikas už bendrabutį nemoka nieko, apmoka tos savivaldybės, kaip jos ten tarp savęs sutaria su pinigais. Bendrabutyje gali gyventi tik kitų rajonų gyventojai. Jeigu ateina vaikas iš Kelmės, tada tėvai turi eiti į Kelmės savivaldybę, kuri turi susisiekti su Šiaulių miesto savivaldybe ir jos turi pasirašyti sutartį, kad Kelmės savivaldybė praves lėšas už vaiko išlaikymą Šiaulių miesto savivaldybei. Išlaikymas, tai yra ūkio lėšos, vaikas nešasi su savimi mokinio krepšelį, dar yra aplinkos lėšos. Į tą sumą įeis aplinkos lėšos ir jeigu gyvens bendrabutyje, tai ir bendrabučio lėšos. Pas mus yra bendrabutis. Vasarą mes nedirbame, baigiasi mokslo metai, mokykla užsidaro, ikimokyklinės grupės dirba iki liepos 1 dienos. Mokslo metų metu turėjome 8 vaikus su apgyvendinimu. Tas, kas lanko bendrabutį, nemoka už jį. Jeigu E. pereitų pas mus, mes būtume pajėgūs su tokiu vaiku dirbti. Pas mus visi tokie vaikai, jie visi yra sunkūs vaikai, su vidutiniu ir sunkiu judesio padėties sutrikimu, su labai dideliais ugdymosi poreikiais, su visais dirbame. Mums nėra išskirtinių, vaikai gauna masažą pagal grafiką, du kartus metuose po 10 kartų, yra baseinas ikimokyklinėms grupėms, yra kineziterapija, vėlgi eina pagal ugdymo planus, kiek priklauso vaikui individualiai. Mokykloje yra kineziterapija pagal ugdymo planus, jeigu yra vidutiniai, sunkūs judesio padėties sutrikimai dvi valandos per savaitę, individualiai priklauso, ikimokyklinėse grupėse yra kineziterapeuto etatas ir ten vėlgi vaikai imami kiekvieną dieną į grupines ir plius, kurie yra sunkūs imami dar papildomai individualioms paslaugoms. Pas mus yra nustatyta priėmimo tvarka, patvirtinta Šiaulių miesto tarybos ir mes negalime kitaip priimti, nesutarus savivaldybėms, jeigu vaikas iš kito rajono. Mūsų steigėjas yra savivaldybė. Mes kitų papildomų paslaugų neteikiame, viską gauna, kas priklauso. Šiaulietis negali gyventi bendrabutyje, yra tokia tvarka, tik iš kitų rajonų galime priimti gyventi bendrabutyje. Tokių atvejų yra, kad nesutinka savivaldybė priimti vaiko. Kelmės, Joniškio rajonuose yra vaikų su negalia centras, Kuršėnuose lyg užsidarė. Jei savivaldybės nenori atiduoti pinigų miesto savivaldybei, jos siūlo vaikui eiti pas juos į rajoną. Ateityje yra sprendžiama dėl regioninio statuso, jeigu mes jį gausime, būsime finansuojami iš Vyriausybės, tada galėsime priimti absoliučiai iš visų rajonų vaikus. Tėvai nesikiša į tą klausimą dėl vaiko priėmimo iš kito rajono į mokyklą, čia kalbasi tik dvi savivaldybės. Kol mums neatneša kažkokio dokumento, mes bejėgiai kažką padaryti. Kitą kartą dokumentą tėvai patys atneša, kitą kartą gauname iš savivaldybės, bet turime gauti dokumentą, tada drąsiai galime priimti šitą vaiką, yra dviejų savivaldybių susikalbėjimas. Jeigu tėvams sunku kiekvieną dieną pasiimti vaiką ir norima, kad šiaulietis gyventų pas mus bendrabutyje, tada mes skambiname į Švietimo skyrių, bandome tartis išimties tvarka tėvų prašymu. Pas mus vadinasi specialiojo ugdymo centras, ryte yra pamokos ir popietinė veikla, yra iš savivaldybės skirti etatai auklėtojoms, ateina po pietų auklėtojos, aš kalbu apie mokyklą ir ruošia pamokas, neformalusis ugdymas vyksta, procedūros po pamokų vyksta, viskas kompensuojama šiai dienai yra iš savivaldybės. Vaikai būna užimti iki 17.30 val., jie už nieką nemoka.

Liudytojas V. M. parodė teismui, kad vadovauja Panevėžio m. savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėju.

Parodė, kad giminystės ryšių su šalimis nėra, tačiau jo žmona dirba Specialiojo ugdymo centre socialine darbuotoja. Paslaugos teikiamos vadovaujantis norminiais aktais. Kiekviena savivaldybė turi pasitvirtinti poreikių vertinimus ir apmokėjimų tvarkas savo tarybos sprendimais. Kiekvienoje savivaldybėje turi būti padalinys, kuruojantis socialines paslaugas. Įsigaliojus naujam paslaugų įstatymui buvo įteisintos nuostatos, kad už socialines paslaugas gaunantis asmuo privalo mokėti, išskyrus numatytus atvejus, kad bendrosios paslaugos yra neapmokamos. Specialiojo ugdymo centras buvo ugdymo įstaiga ir metai iš metų buvo pastabų iš apskrities viršininko administracijos, kodėl įstaigą lankantys vaikai nemoka, nes pagal nuostatas nėra tokių vaikų, kurių negalima ugdyti. Mes nenorėjome nutraukti tų paslaugų, bet kad vyktų švietimas vienoje vietoje, nes vaikai yra neįgalūs, buvo nuspręsta pakeisti tą įstaigą. Tapo švietimo įstaiga, paliekant visas socialines paslaugas. Pati įstaiga teikia dienos socialines paslaugas, kurios aprašytos socialinių paslaugų kataloge ir paslaugų įstatymas reglamentuoja, kad paslaugos turi būti teikiamos pagal tuos pavadinimus, kaip yra socialinių paslaugų kataloge nustatytomis tvarkomis dėl poreikio vertinimo, dėl apmokėjimo tvarkos. Nakvynės paslaugos buvo teikiamos ir anksčiau, kai buvo dar abilitacinis centras kaip socialinė įstaiga, ten jų dydis buvo mažesnis, bet viskas atsižvelgiant į realijas buvo daroma. Jeigu anksčiau vaiko neįgalumo išmoka siekė 160 Lt, tai dabar gauna neįgalumo pašalpą, transporto kompensaciją, globos pašalpą, tai jau 1 400-1 700 Lt. Taip ir pasikeitus įstatymui asmuo jau tikrai gali susimokėti. Specialiojo ugdymo centre, atsižvelgiant į tai, kad geresni laikai buvo, tai ir tos paslaugos nebuvo apmokestinamos, nors Vyriausybės nutarimu, jeigu neįgalūs vaikai lanko dienos centrą su sveikais vaikais, jiems už paslaugas mokėti nereikia. Bet jeigu neįgalūs vaikai lanko dienos centrą neįgaliųjų, jiems reikia mokėti pagal nustatytas tvarkas. Dienos socialinės slaugos paslaugos nustatytos pagal socialinių paslaugų katalogą, centras neturi nakvynės paslaugų. Čia yra papildoma paslauga, todėl atsižvelgus į pasikeitusias klientų pajamas ir pačios įstaigos realias sąnaudas taryba priėmė sprendimą pakeisti mokestį ir tuo pačiu buvo patvirtinta tvarka, kaip tas vyksta mokėjimas, tėvai parašo prašymą, už vieną nakvynę buvo nustatyta kaina 23,70 Lt. Kadangi norminių aktų priėmimą prižiūri Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje, priimti sprendimai Vyriausybės atstovo užprotestuoti nebuvo, praėjo keletas metų, mano, kad čia viskas yra tvarkoje ir niekas neprieštarauja. Už paslaugas mokėti reikia, tas yra užfiksuota ir paslaugų įstatyme, ir Vyriausybės apmokėjimo tvarkoje nutarimu patvirtintoje, ir savivaldybės tarybos patvirtintame tvarkos apraše.

Teigė, kad yra atskira nakvynės paslauga, kuri į dienos socialinės globos teikiamų paslaugų sąrašą neįeina, ji buvo organizuojama tėvų prašymu. Nežinau, kiek ten tų vaikų nakvoja, ar tik nebus vienas atsakovas. Tokia paslauga galima. Valstybė ta pati, bet savivaldybių biudžetai skirtingi ir juos suneša tos savivaldybės gyventojai. Dėl paslaugų asmuo kreipiasi į gyvenamosios vietos savivaldybę. Mes bandėme per ministeriją tą dalyką patikslinti, bet taip mums nepavyko. Suprantu, kad Pasvalio savivaldybė iš Klaipėdos ar iš Rokiškio tikrai nepriims žmogaus. Įstaigos nuostatose buvo ir apgyvendinimo tvarkoje buvo nustatyta, kad esant laisvų vietų kitų savivaldybių gyventojai priimami sudarant finansavimo sutartis. Čia toks atvejis, kad pirma pradėjo lankyti. Paskui pasikeitė įstatymas ir visi centro lankytojai iki įstatymo pasikeitimo ir tarybos priėmimo, kada tapo mokykla, teikianti socialines paslaugas, tame sprendime yra įrašyta, kad turi mokėti už paslaugas, kad sutartį dėl mokėjimo dydžio sudaro su Socialinės paramos skyriumi, tai visiems, išskyrus vieną tą ir padarėme. Dabar irgi yra iš kitos savivaldybės vaikai, lankantys tą patį centrą. Tada dėl paslaugų skyrimo asmuo kreipiasi į gyvenamosios vietos savivaldybę. Tai rajono savivaldybės žmogus kreipiasi į savo savivaldybę, kad jam reikia tokių paslaugų, bet kadangi ta savivaldybė tokių neturi, tai ta savivaldybė kreipiasi į įstaigą, sudaro sutartį, moka pinigus ir vaikas lanko. Tie, kurie kreipiasi į savo savivaldybę, tai ji moka pagal norminius aktus, jeigu dienos centras, tai iki 20 procentų. Moka rajono savivaldybė, jie gauna pilną kainą už viską. Po to rajono savivaldybė pasiima iš tėvų dalį.

Kito miesto gyventojas, kreipęsis į gyvenamosios vietos savivaldybę dėl socialinių paslaugų teikimo turi mokėti už papildomas teikiamas ne dienos socialines paslaugas, būtent už nakvynės paslaugas. Savivaldybė moka tik už teikiamas dienos paslaugas.

Savivaldybė sumoka visą kainą paslaugos, patvirtintą, o paskui iš klientų susirenka. Panevėžio centre yra vaikų iš kitų savivaldybių. Jeigu vaikas yra iš rajono atsiųstas, tai rajono savivaldybė ir moka už jį. Tėvai turėtų irgi mokėti už ne papildomas paslaugas. Yra socialinių paslaugų skaidymas, ilgalaikė globa dienos centruose. Kiekvienas įstaigos steigėjas patvirtinta kiekvieniems metams socialinės globos kainą. Jeigu sudaryta sutartis su kita savivaldybe, tai ta savivaldybė moka pilną visą kainą ir jie paskui viduje su tuo klientu išsiaiškina, nes klientas negali mokėti visos kainos, gali mokėti iki 20 procentų. Savivaldybė turi teisę nurašyti 20 procentų iš tos pagrindinės kainos. Numatyti atvejai, kada už paslaugas gali nemokėti ir būti atleisti. Jeigu Panevėžio savivaldybės vaikai pagal įstatymus moka 20 procentų už dienos paslaugas, likusią sumą moka arba savivaldybės biudžetas arba specialios tikslinės dotacijos, priklausomai nuo to, kokio sunkumo vaikas yra. Ši mokykla, teikianti socialines paslaugas, kadangi vyksta dar ir mokymo procesas, tai turi dar ir mokinio krepšelį. Tai finansavimas yra iš mokinio krepšelio, specialių dotacijų, savivaldybės biudžeto dalis ir tėvų mokestis.

Pasikeitė tai, kad buvo socialinė įstaiga, o dabar tapo švietimo įstaiga, teikianti socialines paslaugas. Tarybos sprendime buvo parašyta pakeisti pavadinimą ir nuostatus, kuriuose surašyti tikslai, uždaviniai, funkcijos ir visa kita. Pagrindinė veikla yra švietimas. Tai yra švietimo įstaiga, teikianti socialines paslaugas. Švietimą koordinuoja Švietimo skyrius, o socialines paslaugas – Socialinės paramos skyrius. Tvarkos apraše yra surašyta, kad dėl socialinių paslaugų teikimo, dėl sutarties sudarymo kainai nustatyti kreiptis į Socialinės paramos skyrių.

Kalbant apie sutartis reikia atskirti, mes sudarome sutartį dėl kainos, o pačių paslaugų sutartis sudaroma tarp kliento ir įstaigos, kuri teikia, ten aprašomos kokios paslaugos teikiamos. Mes esame administracijos padalinys. Yra įteisinta norminiuose aktuose, Vyriausybės nutarime Nr. 111, kuriuo buvo remtasi, kad neįgalūs vaikai su sveikais neturi mokėti, o vieni neįgalieji turi mokėti.

Iki 2008 m. nebuvo atleisti nuo mokesčio mokėjimo, paprasčiausiai nebuvo patvirtintos mokėjimo tvarkos, savivaldybė finansiškai gerai laikėsi ir išmokos neįgalių vaikų buvo nedidelės, todėl ir nesvarstėme tokios galimybės. Vyriausybės nutarimas buvo, mano minėtas, ne kad atleisti nuo mokesčio, o kad gali mokėti. Niekas neatleido vaikų iki 2008 m. nuo mokėjimo dėlto, kad įsteigus centrą už dienos paslaugas mokėti nereikėjo, o reikėjo mokėti tik už papildomas paslaugas, kurios tuo metu buvo, nakvynės paslauga, maitinimas. Dabar paslaugų įstatyme yra išvardintos pajamos, kurios įeina skaičiuojant žmogaus galimybę mokėti už paslaugas. Priklauso nuo įstaigos tipo, jeigu ilgalaikė globa įeina į dienos centrą.

Dėl paslaugų teikimo asmuo kreipiasi į gyvenamosios vietos savivaldybę, jeigu rajono gyventojas, tai jis kreipiasi į savo rajoną.

Pasikeitus paslaugų įstatymui atsirado nuostata mokėti ir kiek mokėti, ir visiems centro lankytojams raštu buvo informuota, kad yra patvirtintas toks tarybos sprendimas ir jūs turėsite mokėti pinigėlius. Buvo delegacija atėjusi pas merą, pas vicemerą, tarybos narius ir kadangi pagal apmokėjimo tvarką ten yra toks momentas, kad priklausomai nuo pajamų dydžio asmuo turėtų mokėti arba iki 20, arba iki 50 procentų paslaugos. Tai tėvai prašė, kadangi gauname mes tokią pat paslaugą, kad norime, jog tarybos sprendime būtų įrašyta iki 20 procentų. Tai ir buvo padaryta. Visi lankytojai, kurie anksčiau nemokamai lankė, visi sudarė sutartis ir tvarkingai moka. Tuo labiau, kada iškilo tie ginčai, kreipėsi tėvai į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybą, yra atsakymas.

Tada, kai pasikeitė nuostatai, kalbėjomės su visais tėvais. Buvo ir ponas G. atvykęs į skyrių, parašė prašymą pagalvoti kelias dienas, bandėme šnekėtis, aiškintis, o paskui kategoriškai su panika net, kad aš nieko nemokėsiu ir nieko jūs nepadarysite. Tas paslaugų nutraukimas tuo momentu buvo vienintelė galimybė priversti kažką tai daryti pagal norminius aktus. Čia nebuvo vienasmeninis sprendimas, buvo sudaryta komisija, kur buvo svarstyta, diskutuota ir buvo prieita tokio sprendimo. Paslaugų nutraukimas buvo tik vienam vaikui dėl to, kad per tiek metų nebuvo nė vieno vaiko, kuris nesilaikytų norminių aktų ir nesiskaitytų su visais.

Nakvynės paslauga nepapuola į dienos socialinės globos paslaugą. Pagal katalogą nakvynė yra specialioji paslauga, bet ten paslaugų gavėjai yra socialinės rizikos arba konfliktų aukos. Kadangi į dienos socialinės globos paslaugas nakvynės paslauga neįeina, tai tėvų prašymų ji buvo padaryta papildoma. Katalogas nurodo, kad nakvynė yra specialioji paslauga. Į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas nakvynė įeina, papuola į katalogą. Katalogo 14.4 punktas, kodas 222 laikinas apnakvindinimas. Mokyklos nuostatuose yra numatyta, kad teikiama ši nakvynės paslauga. Vyksta visa administracinė procedūra, numatyta norminiais aktais, nuo prašymo pateikimo iki svarstymo kiek konkrečiam asmeniui mokėti. Pagal 2006-06-14 nutarimą Nr. 583 E. G. turi mokėti 20 procentų nuo socialinės globos kainos, ne daugiau 20 procentų, o nakvynės paslauga į tą kainą neįeina. Į bendrą sąrašą socialinių paslaugų nakvynės paslauga įeina, bet kada yra dienos socialinės globos paslaugos, ten išvardintos, kokios tos paslaugos. Tam sąraše nakvynės paslaugų nėra.

Kokios tos paslaugos remiuosi Socialinių paslaugų įstatymu ir Vyriausybės nutarimu Nr. 583. E. G. atveju, mokėjimas už dienos socialinę globą nustatomas, atsižvelgiant į šeimos pajamas, vieno gyvenančio asmens mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos globą dydis yra 20 procentų asmens pajamų.

Liudytoja G. J. parodė teismui, kad dirba Šiaulių m. savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje vyr. specialiste.

Teigė, kad vaikas buvo ugdomas nuo 2002 m. iki 2005 m. Šiaulių m. specialiojo ugdymo centre, o tėvo prašymu 2005-03-17 E. G. buvo išbrauktas iš Šiaulių specialiojo ugdymo centro ugdytinių sąrašų, nors tokios analogiškos paslaugos buvo teikiamos.

Sprendimas yra priimtas, kad tokias pat sąlygas mes galime sudaryti ir Šiaulių specialiojo ugdymo centre. Čia ne mano kompetencija, kas tokius sprendimus priima, kur E. G. geriau mokytis, savivaldybės tarybos sprendimas yra. Iš kitų savivaldybių priimami tokie gyventojų vaikai į Šiaulių specialiojo ugdymo centrą ir gali gyventi bendrabutyje. Tuo metu veikia naktinė grupė, analogiškos paslaugos teikiamos.

Manome, kad netikslinga su Panevėžio miesto savivaldybe sudaryti kompensavimo sutarties todėl, kad Šiaulių specialiojo ugdymo centras gali teikti analogiškas paslaugas.

Už paslaugas mūsų ugdymo centruose kitų rajonų gyventojai tikrai nemoka ir bendrabutis suteikiamas kiekvienam, irgi nemoka, bet turi būti kito rajono gyventojo vaikas. Dėl gyvenimo bendrabutyje nereikia papildomų išlaidų, bet tik ne Šiaulių miesto gyventojams. Šiaulių miesto gyventojai pasiima vaiką pasibaigus ugdymo procesui. Iš kito rajono arba kitos savivaldybės vaikui suteikiamas bendrabutis nemokamai. Būna išimties tvarka kažkiek, jeigu vaikas iš Šiaulių ir nori nakvoti bendrabutyje, bet ne ilgiau mokslo metams, bet priklauso nuo mokyklos priėmimo į bendrabutį tvarkos. Jeigu numatė išimties tvarkas, būna dėl psichologinių traumų. Bendrabutis suteikiamas pagal sutartis.

Priimant į analogišką mokyklą, iš kitų rajonų, ne Šiaulių miesto, abiejų rajonų merai, Šiaulių miesto ir kito rajono merai sudaro sutartį. Yra savivaldybės tarybos sprendimas dėl ugdymo paslaugų suteikimo kitų rajonų gyventojams, bet tik kitų. Merai sudaro sutartį, finansų skyriuje įstaiga kaip specialioji įstaiga apskaitą veda ir mūsų finansų skyrius teikia kito rajono apskaitos skyriui, kad apmokėtų už paslaugas. Jeigu ne Šiaulių miesto vaikas ir gyvena bendrabutyje maitinimas turi būti nemokamas, bet vėlgi yra išimtys, Ministro įsakymą reikia skaityti, yra punktas, kad jeigu didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir atitinka įstaigos paskirtį, nes turi būti tam tikri sutikimai, iš kito rajono. Juos prižiūri apnakvindinimo metu naktinė auklė ir auklėtoja yra.

Mes turime vienoje įstaigoje iš anksčiau vaikų ir be merų sutarčių, tai mes neimame jokio mokesčio ir sutarties neturime sudarę, vaikas yra likęs ten. Šiauliuose turime tokių apie 100 mokinių, bet čia įvairiose ugdymo įstaigose.

Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies, o atsakovo priešinis ieškinys atmestinas (CPK 270 str. 4d.).

Byloje tarp šalių kilo ginčas ne tik dėl apmokėjimo už suteiktas apnakvindinimo paslaugas, bet ir dėl teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir jų taikymo šalių teisiniams santykiams. Todėl teismas sprendime pasisako plačiau dėl šalių nurodytų teisinių ir faktinių argumentų, o tuo pačiu atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, įvertindamas pateiktus įrodymus bei teisinius argumentus ir anksčiau tarp šalių kilusius ginčus pateikia savo išvadas.

Dėl teisės normų, reguliuojančių socialinių paslaugų teisinius santykius ir ieškovo statuso atsižvelgiant į ginčo šalių teisinius santykius.

Teisiniams santykiams, kuomet asmenims yra suteikiamos specialiosios socialinės paslaugos, įtakos turi ir kompetentingo organo sprendimas, kurio pagrindu asmuo įgyja teisę į nurodytas paslaugas. Vėliau šie santykiai transformuojasi į santykius tarp konkretaus asmens ir ati­tinkamos socialinių paslaugų įstaigos administracija. Tai tęsti­niai teisiniai santykiai. Socialinių paslaugų įstaigų teikiamų paslaugų tikslai yra įvairūs – pavyzdžiui, neįgalių vaikų ugdymas, auklėjimas ir t. t. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra asmuo turintis visišką negalią (t.1, 64 b.l.).

Socialinių paslaugų teisiniams santykiams, susijusiems su šių įstaigų veikla, pirmiausia, įtakos turi šalies pagrindinės socialinių paslaugų valdymo institucijos, tai yra: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (įgyvendinanti valstybės socialinių paslaugų politiką); savivaldybės (atsakančios už socialinių paslaugų teikimą savo terito­rijos gyventojams, kuomet turi būti užtikrinamos planuojamos ir organizuojamos so­cialinės paslaugos, kontroliuojama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybė); bei departamentai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (kurie vertina, prižiūri ir kontroliuoja socialinių paslaugų kokybę).

Socialinių paslaugų teikėjai - tai socialinių paslaugų įstaigos (akci­nė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė, individuali įmonė), įstaiga (viešoji įstaiga, biudžetinė įstaiga), organizacija (asociacija, labdaros ir paramos fondas, religinė bendruomenė arba bendrija (centras), šeimyna, teikiančios socialines paslaugas. Panevėžio specialiojo ugdymo centras yra biudžetinė įstaiga priklausanti vietos savivaldybei, kurios steigėjas - Panevėžio m. savivaldybės taryba. Nors ši įstaiga yra priskiriama švietimo įstaigų grupei, tačiau pagrindinė centro paskirtis yra ugdymas, švietimas ir kitos ne švietimo veiklos rūšys (t.1, 16 b.l.). Centras kaip viešasis juridinis asmuo, kurio buveinė yra Panevėžyje, veikia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civili­niu kodeksu, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respubli­kos socialinių paslaugų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintais teisės aktais, vietos savivaldos (steigėjo) priimtais teisės aktais, centro nuostatais ir kt.

Iš teismui ieškovo pateiktų veiklos nuostatų redakcijų seka, kad pagrindinė centro paskirtis yra pagrindinės mokyklos tipo specialiojo ugdymo centras ir dienos socialinės globos paslaugas teikianti įstaiga (t.1, 7-23 b.l.). Naujoji centro nuostatų redakcija patvirtinta Panevėžio m. savivaldybės tarybos 2012-11-08 sprendimu Nr. 1-268 dar aiškiau ir tiksliau apibrėžia šios įstaigos paskirtį. Tokiu būdu laikytina, kad šį įstaiga yra mišraus tipo įstaiga (t.1, 25-26, 175-176 b.l.).

Remiantis aukščiau paminėtu atmestini atsakovo argumentai, kad centras tėra tik švietimo paslaugas teikianti įstaiga. Be to atsakovas procesiniuose dokumentuose nebuvo visiškai nuoseklus dėl šios įstaigos tipo, kadangi iš pradžių teigė, kad tai nėra mokykla, o po to pakeitė savo nuostatą ir nurodo, jog įstaiga tėra tik mokykla (t.1, 59-67 b.l.; t. 2, 49-55 b.l.). Atlikus aukščiau nurodytų teisės aktų teisinį vertinimą ir įvertinus byloje esančius įrodymus seka, kad atsakovui šioje įstaigoje be kitų socialinių paslaugų yra teikiamos ir papildomos apnakvindinimo paslaugos. Tokiu atveju šalių teisiniams santykiams netaikytinos Švietimo įstatymo 36 str. 6d. nuostatos kaip teigia atsakovas. Atskirai pastebėtina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Švietimo ministerijos veikla siejama su skirtingais veiklos tikslais ir funkcijomis. Tuo pačiu atmestini atsakovo argumentai, jog ieškovo veikla neatitinka Socialinių paslaugų katalogo nuostatų, kadangi šiame teisės akte priešingai atsakovo teiginiams yra numatytas ne tik laikinas apnakvidinimas, bet ir trumpalaikė socialinė globa vaikams su negalia (SAMD 2006-04-05 įsakymas Nr. A1-93 Dėl socialinių paslaugų katalogo pavirtinimo 17.2 p.).

Teismas analizuodamas šalių ginčo teisinius santykius ir jiems taikytinas teisės aktų nuostatas remiasi teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodu, atsižvelgiant į byloje gauta Išvada iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri be to yra parengusi ir daugumą ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Teismas sutinka iš dalies su atsakovo atsikirtimais į ieškovo ieškinį, kad ginčui taikytini teisės aktai, kurių parengime dalyvavo ir SAMD, kai kurios teisės normos dėl apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas nėra aiškiai suformuluotos, todėl toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nevienodai aiškinti atsakovo statusą ir jo atleidimą, nuo apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas.

Dėl prejudicinių faktų įtakos vertinant šalių pateiktus įrodymus (CPK 182 str. 1d. 2p.)(priešinio ieškinio 3 p. reikalavimas).

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009-10-01 priėmė sprendimą dėl ginčo tarp šios bylos dalyvių, kuris LVAT išnagrinėjus minėta bylą apeliacine tvarka 2010-10-18 nutartimi buvo paliktas galioti (adm. byla Nr. A756-1222/2010). Taip pat Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010-03-25 priėmė sprendimą dėl ginčo tarp šios bylos dalyvių, kuris vėl LVAT išnagrinėjus minėta bylą apeliacine tvarka 2011-02-28 nutartimi buvo paliktas galioti (adm. byla Nr. A502-438/2011) Galiausiai Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010-05-28 priėmė sprendimą dėl ginčo tarp šios bylos dalyvių, kuris LVAT išnagrinėjus minėta bylą apeliacine tvarka 2011-03-28 nutartimi buvo pakeistas, o likusioje dalyje paliktas galioti (adm. byla Nr. A756-950/2011).

Todėl aukščiau nurodytose išnagrinėtose administracinėse bylose teismų nustatyti faktai laikytini ir pripažintini prejudiciniais faktais, nereikalaujančiais pakartotinės jų analizės. Dar anksčiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje nurodė, kad bylose, kuriose taikoma prejudicija (lot. praeiuducio - iš anksto nuspręstas) itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. CPK 182 straipsnio 2 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad kitoje civilinėje ar administracinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys. Kad galima būtų taikyti prejudicinio fakto taisyklę, nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Byloje dalyvaujančio asmens procesinė padėtis nesvarbi. Taikyti faktų prejudicijos taisyklę galima ir tais atvejais, kai kitoje byloje dalyvauja ne visi tie patys byloje dalyvavę asmenys. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba netgi būti skirtingas. Gali nesutapti ir kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje įrodinėjamas faktas, kitoje byloje galėtų būti laikomas prejudiciniu.

Pirmesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai pripažįstami prejudiciniais tik įsigaliojus teismo sprendimui ir praranda šią galią, jeigu pirmesnis teismo sprendimas yra panaikinamas. Todėl pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tokiu atveju, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

CPK 182 straipsnio 2 punktas, įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybę, tiesiogiai nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti dėl jų pasisakyta, ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, jog prejudicinę reikšmę turintys faktai, nustatyti kitoje byloje, turi būti užfiksuoti tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į bendrosios civilinės teisės bei civilinio proceso teisės teorijos pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą ieškinio sampratą, jų reikalavimų formulavimo bei teismo sprendimo turinio reikalavimų praktiką darytina išvada, jog bylai reikšmingi faktai, išskyrus ypatingosios teisenos bylose, yra ir turi būti išdėstomi (dėl jų pasisakoma) ne sprendimo rezoliucinėje, o būtent motyvuojamojoje dalyje. Dėl to nukreipimas į kito teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes (prejudicinių faktų atveju) yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto reikalavimus.

Remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais teismas nagrinėjantis šalių ginčą byloje remiasi tais faktais ir jais grindžia žemiau pateikiamas teismo išvadas šiame sprendime. Tuo pačiu atmestini atsakovo priešinio ieškinio reikalavimai ir po to 2013-02-04 procesiniame dokumente pateiktas prašymas kreiptis į administracinės kompetencijos teismą dėl jo nurodytų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Teismas dar 2012-03-20 nutartyje yra nurodęs, kad jis nėra saistomas atsakovo reikalavimo kreiptis į administracinės kompetencijos teismą dėl žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės teisės galios aktams, kadangi įstatymas jam suteikia teisę nesivadovauti tokiu teisės aktu, kuris jo manymu prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Teismas atlikęs ginčo šalių teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų teisinę analize nenustatė jokių juose esančių teisės normų prieštaravimų ar jų neatitikties aukštesnės galios teisės aktams. Todėl teismas daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas sprendžiant šalių ginčą, remtis ir ieškovo nurodytais vietos savivaldos teisės aktais, atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 punktą.

Dėl šalių teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santykiai dėl socialinių paslaugų teikimo prasidėjo 2005-03-07, kuomet ieškovas pradėjo teikti atsakovui socialines paslaugas (1t., 5 b.l.). Tuo metu galiojo ne tik CK nuostatos, kurios irgi taikytinos šalių teisiniams santykiams, bet ir Socialinių paslaugų įstatymo nuostatos. Pastarojo įstatymo naujoji redakcija įsigaliojo 2006-07-01, išskyrus kai kuriuos įstatymo straipsnius, kurie įsigaliojo vėliau. Iš pradžių šalių santykiams įtakos turėjo ir LRV 1998-01-29 nutarimas Nr. 111 Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo. Šis nutarimas galioja iki šiol. Kaip jau minėta vėliau įsigaliojus Socialinių paslaugų įstatymo naujai redakcijai, LRV vykdydama minėto įstatymo 36 str. 1d. 1p. nuostata 2006-06-14 priėmė nutarimą Nr. 583 Dėl mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo su vėlesniais pakeitimais.

Taip pat Socialinė apsaugos ir darbo ministerija vykdydama minėto įstatymo nuostatas 2000-07-10 įsakymu Nr. 70 ir 2006-04-05 įsakymu Nr. A1-93 patvirtino Socialinių paslaugų katalogus, kurie abu galioja iki šiol, atsižvelgiant ir į padarytus pakeitimus.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba, kaip steigėjas 2005-05-12 sprendimu Nr. 1-32-21, vėliau 2008-07-03 sprendimu Nr. 1-20-14 patvirtino ieškovo veiklos nuostatus. Po to jau bylos nagrinėjimo metu ta pati savivaldybės taryba 2012-11-08 sprendimu Nr. 1-268 patvirtino naują ieškovo įstaigos veiklos nuostatų redakciją.

Šiuo metu galiojančio Socialinių paslaugų įstatymo 26 str. nuostatos numato, kad mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, todėl kaip jau teismas yra nurodęs nėra teisinio pagrindo abejoti ir dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009-04-29 sprendimo Nr. 1-32-28 atitikties aukštesnės teisės galios aktams.

Tiek anksčiau, tiek vėliau priimtas LRV nutarimas nustatė apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas tvarką ir dydžius. Be to LRV nutarimu Nr. 583 nustatyta, kad asmenys pradėję gauti socialinę globą iki 2006-07-01 už suteiktas paslaugas moka pagal LRV 1998-01-29 nutarimu patvirtintą tvarką, išskyrus tuos atvejus, kai jiems nustatytas mokėjimo už socialinę globą dydis yra didesnis už nustatytąjį pagal šiuo nutarimu patvirtintą Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą (nutarimo 2.2. papunktis). Remiantis paminėtu seka, kad naujo teisės akto nuostatos turi įtakos tik tiems asmenims, kurie pagal suteiktas paslaugas ir gaunamas pajamas turi mokėti daugiau, atsižvelgiant į naują tvarką. Prie tokių asmenų pagal šį teisės aktą jau nebepriskirtinas atsakovas (T.2, 152-154 b.l.). Be to bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas už jam suteiktas socialines paslaugas mokėjo ieškovui nuo 2005 metų kovo mėnesio iki 2009 m. kovo mėnesio įskaitytinai. Atsakovas nuo nurodytos datos ieškovui pakeitus apmokėjimo už suteiktas paslaugas dydį, kuris išaugo daugiau kaip tris kartus, remiantis steigėjo sprendimu, atsisako toliau mokėti, kadangi jis mano, jog pagal teisės aktus yra atleistinas nuo šios įmokos. Šalių ginčą dėl Panevėžio m. Tarybos 2009-04-29 sprendimu Nr. 1-32-28 patvirtintos naujos vienos nakvynės kainos ir atsakovo teisės būti atleistam nuo jos mokėjimo nagrinėjo ir administracinės kompetencijos teismai (Adm. byla Nr. I-62-320/2010; adm. byla Nr. A502 -438/2011). Teismai, minėtą sprendimą paliko galioti, o dėl atsakovo teisės remtis Tvarkos 21.2 punktu šį argumentą laikė nepagrįstu ir jį atmetė. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad atsakovas ir toliau privalo mokėti už jam ieškovo suteikiamas papildomas paslaugas pagal LRV 2006-06-14 nutarimu Nr. 583 patvirtintą Aprašą, tai yra jo VI dalį (T.2, 152-154 b.l.). Teismas sutinka su SADM 2012-12-14 išvadoje pateiktas nuostata, kad atsakovui yra teikiama trumpalaikė socialinė globa, įskaitant ir apnakvidinimą. Tokia išvada seka ir atsižvelgiant į tai, kad nauji teisės aktai (įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai) su vėlesniais pakeitimais kitaip sureguliavo mokėjimą už socialines paslaugas. Be to naujam teisės aktui įsigaliojus, keičiasi ir ankstesni teisiniai santykiai, jeigu įstatymas nenumato jokių išimčių. Todėl atmestini atsakovo argumentai, kad jiems taikytinos anksčiau galiojusių teisės aktų nuostatos ar jų išimtys. Nors administracinės kompetencijos teismai nagrinėdami šalių ginčą, o Institucijos tyrusios atsakovo skundus akcentavo, kad šalys turi sudaryti rašytinę sutartį dėl apmokėjimo už suteiktas socialines paslaugas, tačiau tokia nuostata aiškintina plačiau, atsižvelgiant ne tik į viešosios teisės, bet ir į privatinės teisės nuostatas, kurios taipogi taikytinos šalių teisiniams santykiams.

Dėl šalis siejančio socialinių paslaugų santykio teisinio aiškinimo, atsižvelgiant į privatinės teisės nuostatas (ieškinio 1 punkto reikalavimas).

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje pateikiamas lega­lus paslaugų sutarties apibrėžimas. Paslaugų su­tartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigo­ja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (in­telektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klien­tas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi paslaugų sutarties dalykas yra paslaugos (veiksmai, veikimas). Būtent paslaugų sutar­ties dalykas tiksliausiai leidžia atriboti ją nuo kitų, giminingų jai sutarčių, todėl teismas konstatuoja, kad ginčo atveju taikytinos ne tik aukščiau nurodytos viešosios teisės aktų nuostatos, bet ir Civilinio kodekso XXXV skyriaus pirmo skirsnio nuostatos, tai yra privatinės teisės normos. Tokia teismo išvada siejasi su tuo, kad analogiškos skirtingų teisės šakų nuostatos, negali būti aiškinamos priešingai.

CK 6. 716 straipsnio dalyje kalbama apie nematerialias (nematerialių poreikių tenkinimo) paslaugas, kurios paprastai gali ir neturėti objektyvios išraiškos, pavyz­džiui, ugdymo, globos, rūpybos ir panašiai. Paslaugų sutartimi gali būti įsipareigojama su­teikti tik tam tikras nematerialaus pobūdžio (in­telektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu. Paslaugų sutar­ties dalykas yra tik tokie veiksmai, kuriais ne­siekiama sukurti konkretaus materialaus objekto ar pasiekti kito materialaus rezultato. Nematerialių paslaugų suteikimo sutarčių vykdymas ne­suponuoja vienokio ar kitokio kiekiu ar išorine forma apibrėžto rezultato pasiekimo. Būtent dėl tokio rezultato šalys susitarė kuomet 2005-03-07 atsakovo atstovų prašymu priimant E. G. pas ieškovą.

Pastebėtina, kad paslaugų (tiek ir socialinių) sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė. CK atlygintinų paslaugų sutarties bendrosios nuostatos nenumato specialių sudaromo sandorio formos reikalavimų, todėl sudarant paslaugų sutartį reikia vadovautis bendro­mis sandorių sudarymo taisyklėmis (CK 1.63-1.77 str.). Todėl pripažintina, kad nuo 2005-03-07, tai yra susitarimo momento, šalys ne tik sudarė paslaugų sutartį, bet ir tarp jų susiklostė sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai, privatinės teisės normų prasme (CK 1. 71 str.). Nors tokiu atveju sutarties sąly­gos nustatomos šalių susitarimu, tačiau CK numato klientui (paslaugų gavėjui) ir papildomų jo gynimo priemonių. CK 6.719 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas paslau­gų teikėjui suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, tu­rinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Jeigu teikiamos paslaugos yra viešos arba jų teikimas yra paslaugų teikėjo verslas, t. y. jei paslaugų sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal vienos iš šalių (paslaugų teikėjo) parengtas sutarties standartines sąlygas, turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti su teikiamomis paslaugomis paslau­gų teikėjo buveinėje ar kitoje kiekvienam galimam klientui laisvai prie­inamoje vietoje. Kainos sumokėjimo tvarką bei jos keitimo galimybes nustato CK 6.720 straipsnis, įtvirtinantis bendrą taisyklę, jog po sutar­ties sudarymo šalių sutartyje nustatyta kaina gali būti keičiama tik išim­tiniais atvejais ir tik sutartyje nustatyta tvarka bei atvejais.

Pažymėtina, kad CK 6. 716 str. 5d. nustatyta, jog atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali numatyti papildomus reikalavimus. Todėl Socialinių paslaugų įstatymo 26 str. 7 dalies nuostata taikytina atsakovo ir vietos savivaldos teisiniams santykiams kiek tai susiję su apmokėjimu už socialines paslaugas, tačiau kaip jau teismas yra nurodęs jos nebuvimas nepaneigia atsakovo pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas. Todėl atsakovui vengiant su trečiuoju asmeniu sudaryti rašytinę sutartį, jis turi prisiimti visas iš to kylančias pasekmes. Be to vietos savivaldai visada išlieka galimybė atsakovui vengiant faktinius teisinius santykius įforminti dvišale sutartimi, kreiptis į teismą dėl tokios sutarties pavirtinimo teismine tvarka, pateikiant sutarties projektą (CK 1. 138 str.).

Ieškovas nurodė, o atsakovas neginčijo, kad šalims vykdant prisiimtus įsipareigojimus jų santykiai darniai klostėsi iki 2009 metų balandžio mėnesio. Nuo to momento atsakovo atstovai atsisakė mokėti už atsakovui pas ieškovą suteikiamas socialines paslaugas. Atsakovo atstovų atsisakymo motyvas rėmėsi tuo, jog pagal teisės aktus tarp jų nebuvo susiklostę sutartiniai santykiai, tačiau tokie atsakovo atstovų argumentai kaip jau teismas yra nurodęs atmestini.

Dėl to teismas daro išvada, kad šalis sieja ne tik sutartiniai socialinių paslaugų santykiai viešosios, bet ir privatinės teisės prasme, o tuo pačiu iš jų atsakovui kyla turtinės prievolės. Kaip jau teismas yra nurodęs, viena iš tokių prievolių yra atsakovo pareiga sumokėti ieškovui už suteiktas papildomas socialines paslaugas, tai yra atsakovo apnakvindinimą.

Ieškovas procesiniame dokumente ir teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovo atstovai liko skolingi už atsakovui suteiktas papildomas socialines paslaugas 6 360,40 Lt remiantis teisės aktais nustatančiais šios paslaugos įkainius (CK 6. 716str.) (b.l. 1-7, 170-172). Kaip jau teismas yra aukščiau nurodęs, ieškovo suteiktos paslaugos dydis atsižvelgiant į LRV 2006-06-14 nutarimu patvirtinto Aprašo 36 p. nuostatą negali viršyti 80 proc. asmens pajamų, todėl atmestinas atsakovo atstovų argumentas, kad ieškovo apskaičiuotas papildomos paslaugos įkainis yra didesnis už teisės aktuose nurodytą ar už atsakovo gaunamas pajamas (t.1, 1-3, 41-43 b.l., t.2, 126-127 b.l.).

Atkreiptinas dėmesys, kad paslaugų sutarčių ypatumus nustatančios normos atlygintinų socialinių paslaugų santykiams taikytinos tik tiek, kiek atitinka šiuos santykius.

Socialinių paslaugų sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta nuo susitarimo mo­mento, kai susitarimas išreiškiamas įstatymo nu­matyta forma (CK 1.71 str.). Be to pripažintina, kad sutarties galiojimo laikotarpiu abiejų šalių veiksmai turėjo būti aktyvūs, motyvuoti ir pagrįsti bendradarbiavimu (kooperavimusi) numatytam tikslui pasiekti. Teismas konstatuoja, kad šalių ginče geranoriškumo kol kas labiau trūksta iš atsakovo pusės, kadangi jo atstovai gaudami atstovaujamajam ieškovo teikiamas paslaugas, remiasi ne argumentais, o emocijomis.

Socialinių paslaugų sutarčiai kaip dvišaliam san­doriui atsirasti būtina suderinta dviejų šalių – socialinių paslaugų teikėjo (ieškovo) ir socialinių paslaugų gavėjo (atsakovo), valia, ir pagal šią dvišalę sutartį tarpusavio teises ir pareigas turi ne tik paslaugos tei­kėjas, bet ir paslaugos gavėjas. Ir CK numato, kad paslaugos teikėjas privalo su­teikti tinkamą paslaugą, o klientas privalo už ją sumokėti (CK 6.716, 6.718 str.), klientas turi teisę gauti visą su paslaugos teikimu susijusią informaciją (CK 6.719 str.), paslaugos teikėjas turi teisę gauti informaciją, reikšmingą paslaugai teik­ti (CK 6.720 str.). Kaip jau teismas yra nurodęs, šalys 2005-03-07 ne tik sudarė dvišalę socialinių paslaugų sutartį, bet ir pradėjo jos vykdymą, tai yra atsakovas mokėjo už suteikiamas paslaugas, o ieškovas jas teikė ir teikia, išskyrus laikotarpį nuo 2008-11-04 iki 2009-04-28. Sutarties vykdymo laikotarpiu šalys keitėsi informacija, dokumentais ir kitais duomenimis, kurie buvo reikalingi įsipareigojimams įvykdyti ir jų bendradarbiavimas truko iki 2009 m. balandžio mėnesio (t.1, 1-3 b.l.). Minėtu laikotarpiu atsakovas jokių pretenzijų ieškovui dėl netinkamo sutarties vykdymo nepareiškė, išskyrus aukščiau paminėtą laikotarpį. Tačiau šalių bendradarbiavimas nutrūko, kuomet atsakovas atsisakė toliau mokėti ieškovui už padidėjusią papildomą socialinę paslaugą. Remiantis paminėtu pripažintina, kad atsakovui nenutraukus socialinės paslaugos teikimo santykių su ieškovu, jis nepagrįstai atsisako vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Socialinė paslaugų sutartis yra atlygintina, t. y. jos gavėjas turi sumokėti už suteiktas paslaugas, o ginčo atveju už apnakvindinimą. Kaip jau nurodyta, mokėjimas už suteiktas socialines paslaugas (atliktus veiksmus) nėra siejamas su rezultatu. Socialinės paslaugos teikėjui mokama už tam tikros kokybės ir turi­nio veiksmus, o ne už veiksmų rezultatus. Tarp šalių nekilo ginčas dėl suteikiamos paslaugos kokybės, o tik dėl padidėjusios paslaugos kainos. Dėl to atmestinas atsakovo argumentas, kad ieškovas neturi teisės į padidėjusį atlyginimą už suteikiamą papildomą socialinę paslaugą, kadangi jis jos neatsisakė, o jo nuoroda, kad jam taikytina išimtis remiantis teisės aktais, kaip jau minėta atmestina. Toks atsakovo argumentas pirmiausia, neatitinka ieškovo prisiimto įsipareigojimo pagal jų sudarytą sutarties nuostatą, kadangi ne ieškovas, o trečiasis asmuo įtakoja vienokį ar kitokį paslaugos kainos dydį. Antra, ieškovas vykdo dar 2005-03-07 prisiimta sutartyje įsipareigojimą teikti atsakovui nuolat apnakvindinimo paslaugą dėl kurio pastarasis iki ieškinio pateikimo teismui jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, todėl privalo susimokėti už jam suteikta papildomą paslaugą.

Vienas iš atsakovo atstovų argumentų teismo posėdžio metu buvo, jog būtina atsižvelgti ir į globotinio dabartinę turtinę padėtį, kas suteikia teismui teisę išdėstyti iš jo atstovų priteistos sumos išieškojimo atitinkamam terminui (CPK 271 str.). Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus įrodymus, šį atsakovo atstovų motyvą laiko pagrįstu ir nustato sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymą dėl ieškovui priteistos sumos išieškojimo iš atsakovo atstovų. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad atsakovas ne dėl jo priešingų veiksmų teisei, turi sumokėti gana didelę pinigų sumą ieškovui. Tuo pačiu paminėtina, kad negali būti pažeistas ir šalių lygiateisiškumo principas, nes turi būti ginama ir kreditoriaus (ieškovo) teisė susigrąžinti skolą iš skolininko (atsakovo) atstovų, kurie jam priklausantį turtą tvarko uzufrukto teise, dėl ko jie privalo gerbti ir ieškovo teisę bei stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę.

Dėl ginčo šalių pareigų atsižvelgiant į juos siejančius socialinių paslaugų teisinius santykius (ieškinio 2 punkto reikalavimas).

Ieškovas ir atsakovas skirtingai aiškina savo teises ir pareigas, kylančias iš jų sudarytos sutarties. Teisinė socialinių paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo santykių analizė galima tik atsižvelgiant jį jų pareigas ir jas atitinkančias teises. Pirmiausia, socialinių paslaugų teikėjas turi pareigų daugiau nei paslaugų gavėjas. Kadangi socialinių paslaugų sutarties dalykas yra nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (atlikimas tam tikrų veiksmų arba vykdymas tam tikros veiklos), pagal sutartį socialinių paslaugų teikėjo atliekami veiksmai dažniausiai siejami su tam tikros srities žiniomis ar patirtimi, gebėjimais ir profesionalumu. Kaip jau minėta socialinių paslaugų teikėjo ir paslaugos gavėjo teisiniai santykiai yra grindžiami pasitikėjimu. Šį paslaugų sutarties bruožą lemia jau minėta aplinkybė - paslaugos teikėjas paprastai turi daugiau tam tikros srities patirties, žinių, gebėjimų nei paslaugos gavėjas ir negali būti šio visiškai kontroliuojamas. Pagal bylos duomenis pats atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl atlygintinos socialinės paslaugos suteikimo, dalyvavo derybose su jo darbuotojais ir pasitelktais sutarties įvykdymui asmenimis, todėl pripažintina, kad jam buvo reikalingos socialinės paslaugos, įskaitant ir apnakvindinimą. Šios paslaugos jam buvo suteiktos ir yra teikiamos toliau, bet atsižvelgiant į teisės aktų nuostatų pasikeitimus, padidėjo ne tik teikiamos paslaugos mokestis, bet atsirado ir kiti reikalavimai socialinės paslaugos gavėjams. Atsakovui pakeitus gyvenamąją vietą, anot ieškovo, socialinės paslaugos jam turi būti teikiamos Šiaulių specialiojo ugdymo centre, kuri anksčiau jis irgi lankė. Ieškovas pripažino, kad galėtų teikti atsakovui socialines paslaugas ir toliau, tačiau pastarasis turi sudaryti ne tik rašytinę socialinių paslaugų sutartį su ieškovo steigėjo įgaliotu asmeniu, bet ir atsakovo gyvenamosios vietos savivaldybė turi prisiimti įsipareigojimus prieš ieškovo steigėją, tai yra trečiąjį asmenį. Kadangi atsakovas ir jo dabartinės gyvenamosios vietos savivaldybė atsisako sudaryti minėtas sutartis, todėl ieškovas reikalauja nutraukti teisinius socialinių paslaugų santykius tarp ieškovo ir atsakovo. Tai, kad socialinių paslaugų sutartis grindžiama pasitikėjimu, lemia labai daug teisinių socialinės paslaugos teikėjo pareigų (pvz., veikti tik neįgalaus vaiko interesais, saugoti jo tėvų perduotą konfidencialią informaciją ir pan.). Atsakovas nurodė ir pateikė teismui įrodymų, kad ieškovas ne visada tinkamai veikė ir atstovavo neįgalaus vaiko interesus, laikotarpyje nuo 2008-11-04 iki 2009-04-28. Tuo pačiu nepagrįstas ir atsakovo motyvas dėl ieškovo pareigos teikti neįgaliam vaikui neatlygintinas socialines paslaugas, nes kaip jau teismas yra nurodęs, tam nėra jokio teisinio pagrindo ir toks atsakovo aiškinimas dėl ieškovo veiklos neatitinką įstatymo reikalavimų. Viena iš esminių socialinių paslaugų teikėjo pareigų, susijusių su aplinkybe, kad tokiai sutarčiai būdingi pasitikėjimo santykiai, dėl to pripažintina, kad atsakovas kreipdamasis į ieškovą dėl minėtos paslaugos suteikimo, suprato ne tik jam reikalingos paslaugos pobūdį, bet ir ieškovo veiklos rūšį, jog pastarasis yra pajėgus ją suteikti (t.1, 127-131 b.l.). Remiantis byloje esančiais įrodymais pripažintina, kad socialinės paslaugos teikėjas tinkamai vykdydamas priimtą įsipareigojimą, ne tik suteikia atsakovui reikalingas socialines paslaugas, bet ir gali jas teikti ateityje. Tokia teismo išvada paremta ir naująja ieškovo veiklos nuostatų redakcija, kurioje numatyta, kad viena iš jo funkcijų yra laikinas apnakvindinimas už papildomą mokestį (Nuostatų 24.12.p.). Be to į socialinių paslaugų teikėjo pareigas reikia žiūrėti sistemiškai, kadangi atitinkamai pareiga teikti socialines paslaugas pačiam derintina su kitomis paslaugų teikėjo pareigomis, pavyzdžiui, globotinių apnakvidinimu ar jų atvežimu į globos įstaigą bei parvežimu į namus. Socialinių paslaugų teikėjas atsižvelgiant į faktines aplinkybes, vykdydamas pareigą veikti tik paslaugos gavėjo interesais gali pasitelkti ir trečiuosius asmenis. Todėl laikytina, kad atsakovo dabartinės gyvenamosios vietos savivaldybei, atsisakant sudaryti su ieškovu socialinių paslaugų ir ugdymo pirkimo sutartį, pastarasis visad turi teisę dėl pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismą, ne tik kaip jau minėta dėl sutarties patvirtinimo, bet ir dėl turėtų išlaidų atlyginimo. Dėl to atmestinas ieškovo ieškinio reikalavimas nutraukti tarp šalių esančius socialinių paslaugų teisinius santykius, atsakovui atsisakant sumokėti už suteiktas paslaugas ar trečiajam asmeniui negalint teikti finansavimo asmenims, kurių dabartinė gyvenamoji vieta yra kitoje savivaldybėje.

Atskirai pažymėtina, kad CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji norma, jog prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Socialinių paslaugų sutarties dalykas iš esmės paprastai nėra dalus, o paslaugų teikėją, su kuriuo sudaroma paslaugų sutartis, dažniausiai lemia jo žinios, gebėjimai, pasirengimas teikti paslaugas ir panašios aplinkybės. Paslaugos gavėjui svarbu, kas teikia paslaugas, o ne vien pats paslaugos suteikimas. Tokiu atveju egzistuoja galimybė socialinių paslaugų sutartyje numatyti, kad už šias paslaugas ar tam tikrą dalį sumokės pats paslaugos gavėjas ar kitas sutartyje įvardytas asmuo. Iš to seka, kad ieškovas veikdamas savo ir trečiojo asmens interesais ne tik jį atstovauja, bet ir veda derybas, bei už jį sudaro sutartį su atsakovu ir pan. Kadangi socialinių paslaugų pobūdis lemia, jog šios paslaugos ar jų dalis gali būti teikiamos ne tik vietos savivaldybės įstaigoje, bet ir kitos savivaldybės analogiškoje įstaigoje, todėl trečiasis asmuo (atsakovo gyvenamosios vietos savivaldybė) negali atsisakyti sudaryti socialinių paslaugų apmokėjimo ir ugdymo sutartį su ieškovu ar trečiuoju asmeniu Panevėžio m. savivaldybės administracija. Tuo pačiu konstatuotina, kad paslaugos gavėjas (atsakovas) nėra tiesiogiai pažeidęs sutartinių įsipareigojimų, susijusių su socialinių paslaugų santykiais, išskyrus apmokėjimą už suteiktas papildomas paslaugas, dėl to jam netaikytina civilinės atsakomybės sąlyga dėl sutarties nutraukimo (CK 6.717 str. 3 d., 6.256 str.). Kaip teismas jau yra nurodęs atsakovas pagal bylos aplinkybes privalo atlyginti ieškovui tik už tą paslaugų dalį, dėl kurios ieškovas patyrė išlaidų, o ne už tas paslaugas, už kurias turi sumokėti trečiasis asmuo, tai yra jo gyvenamosios vietos savivaldybė. Tuo pačiu atmestinas ir atsakovo motyvas, kad jo gyvenamosios vietos savivaldybė neturi mokėti už jam kitoje savivaldybėje suteiktas socialines paslaugas.

Paslaugų teikėjas gali suteikti socialines paslaugas ir asmeniui iš kitos savivaldybės, nes šitai yra aiškiai aptarta ir ieškovo veiklos nuostatuose. Paslaugos gavėjas dėl jam reikalingos paslaugos suteikimo irgi gali kreiptis į ne jo gyvenamosios vietos paslaugos teikėją, nes tokio draudimo teisės aktai nenumato. Toks teisinis reguliavimas yra visiškai logiškas ir jis iš dalies yra taikomas praktikoje, pvz., sveikatos priežiūros įstaigų veikloje.

Atskirai pažymėtina, kad aukščiau nurodytos nuostatos taikytinos ir ieškovo bei atsakovo sutartiniams teisinimas santykiams sureguliuoti, tai yra sudaryti rašytinės formos sutartį, jeigu pastarasis ir toliau vengs juos įforminti gera valia.

Minėta, kad CK 6.717 straipsnio 2 dalis paslaugų sutartims numato kitokią nei bendroji taisyklę, o būtent kad paslaugų teikėjas turi teisę laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones nepažeisdamas sutarties, atsižvelgdamas į jos prigimtį, sąlygas ir veikdamas pagal rūpestingumo ir protingumo reikalavimus. Aptariama paslaugų teikėjo teisė derintina su pareiga suteikti tinkamas paslaugas, atitinkančias sutartį, profesinius, praktikoje susiklosčiusius standartus, protingumo ir rūpestingumo kriterijus. Sutarties laikymasis nėra vien aiškiai išreikštų sutarties sąlygų vykdymas, šią sąvoką būtina aiškinti plačiau. Atkreiptinas dėmesys, kad paslaugų teikėjas turi teisę parinkti kitus sutarties įvykdymo būdus ir priemones, net jeigu konkretūs būdai ir priemonės yra numatyti sutartyje, tačiau atsižvelgiant į CK 6.718 straipsnio 4 dalies nuostatas pagal konkrečias aplinkybes kai tai būtina dėl paslaugų gavėjo interesų ar užsakymui įvykdyti.

Pastebėtina, kad tiek vidaus, tiek tarptautiniai teisės aktai preziumuoja, jog vaikui turi būti užtikrinamos tinkamos sąlygos sveikai gyventi ir vystytis, todėl šiuo atveju teismui remtis Vaiko teisių apsaugos institucijų išvadomis byloje visa apimtimi nėra teisinio pagrindo. Įstatymas neįpareigoja teismo remtis Institucijų išvadomis, kadangi pastarasis priimdamas sprendimas byloje vertina ginčo situacija, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (T.1, 57 b.l., T.2, 80-81 b.l.). Kartu teismas pabrėžia, kad yra teisinis pagrindas iš dalies remtis Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pateikta pažyma dėl šalių ginčo, kadangi minėta institucija šalių ginčo teisinius santykius vertino jau 2009 metais (T.1, 27-30). Be to teismas šiame šalių ginče jų teisinius santykius vertina iš naujo, atsižvelgdamas į visumą naujų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, bei remdamasis įstatymine pareigą rūpintis vaiko teisėmis ir interesais, o taip pat kontroliuoti, ar jie nepažeidžiami.

Teismas sutinka su atsakovo atstovų nurodoma aplinkybė, kad jų vaikui geresnes sąlygas augti ir ugdytis gali suteikti tik ieškovas, todėl teismas tai vertina kaip pakankamą pagrindą nekeisti vaiko globos įstaigos, o pirmenybę suteikti vaiko interesams (CK 3.3 straipsnis). Teismo nuomone, kai sprendžiamas klausimas dėl vaiko globos įstaigos pakeitimo, pirmenybė teiktina tai aplinkybei, kur vaiko buvimo sąlygos jam yra priimtinesnės, o tai, kad tokios pat paslaugos vaikui gali būti suteiktos ir jo tėvų gyvenamosios vietos analogiškoje globos įstaigoje, negali turėti lemiamos reikšmės, svarbu yra tai, kad vaikui būtų sudarytos kuo geriausios sąlygos jo globai, ugdymui ir vystymuisi. Teismo vertinimu, tokios pozicijos dėl globojamam vaikui teikiamų socialinių paslaugų tinkamumo turi būti laikomasi visais atvejais kuomet sprendžiamas klausimas dėl globos įstaigos pakeitimo ir kai kylą ginčas tarp vaiko tėvų ir globos įstaigos. Faktas, kad vaikas gali būti perkeltas į jo ugdymui ne tokią palankią aplinką, gali būti laikomas globotinio teisių pažeidimu. Norint perkelti globotinį iš vienos įstaigos į kitą turi egzistuoti kitos aplinkybės, pagrindžiančios tokios griežtos priemonės būtinumą, pavyzdžiui, globos įstaigoje vaiko patiriamos psichinės, fizinės sveikatos problemos, ugdymosi sutrikimai, emociniai sutrikimai dėl įstaigos darbuotojų piktnaudžiaujančio elgesio ir kitos, nerimą keliančios aplinkybės, ar pan. Tačiau tokių aplinkybių bylą nagrinėjęs teismas nenustatė. Todėl ieškovo reikalavimas atsakovo įstatyminiams atstovams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento nutraukti globotinio apgyvendinimą jų įstaigoje atmestinas.

Dėl atsakovo priešinio ieškinio reikalavimo atlyginti jam neturtinę žalą (priešinio ieškinio 2 p. reikalavimas).

CK 6. 250 str. nustatyta, kas yra neturtinė žala ir kada bei kokiomis sąlygomis ji atlyginama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimą, būtina įvertinti visas su šios žalos padarymu susijusias aplinkybes. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų patyręs turtinę žalą. Tačiau pats žalos padarymo faktas nereiškia, kad dėl to jis neabejotinai patyrė išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo ir kitų neigiamų emocijų. Teismui tenkinant ieškovo ieškinį tik iš dalies yra atkuriamas socialinis teisingumas atsakovo atžvilgiu. Nors atsakovas civilinėje byloje kartu su priešiniu ieškiniu pateikė teismui įrodymų dėl jo sveikatos sutrikimu ir apie tai pasisako teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (t. 2, 49-55 b.l.), tačiau atskirai pažymėtina, kad atsakovas neįrodė, kad šie sveikatos sutrikimai yra sietini su jam padaryta neturtine žala. Teismas tuo pačiu konstatuoja, kad nepakanka byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo sveikatos sutrikimai yra susiję būtent su jo patirtais išgyvenimais ar patirtais kitais nepatogumais, apart procesiniuose dokumentuose nurodytų motyvų. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nurodytus bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir teismų praktikoje įtvirtintus civilinius santykius apibūdinančius kriterijus – neteisėtos žalos padarymo pasekmes, šių pasekmių trukmę ir kt.

Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, įvertinant tai, kad teismas nenustatė, o atsakovas neįrodė tiesioginio ryšio tarp atsakovo sveikatos sutrikimų ir ieškovo veiksmų (neveikimo), todėl atsakovui iš ieškovo nepriteistina piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Be to atskirai pažymėtina, kad teisės pripažinimas, užkirtimas kelio teisę pažeidžiantiems veiksmams yra savarankiški pažeistų asmens teisių gynimo būdai (CK 1.138 straipsnio 1, 3 punktai). Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003, § 33; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006, § 52).

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių negalima daryti išvados apie tai, kad atsakovas patyrė neturtinę žalą, įvertintiną pinigais, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardytus kriterijus, nes atsakovo patirtų neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai. Teisės pažeidimo dėl padaryto žalos atlyginimo pripažinimas, laikytinas pakankama kompensacija atsakovui, todėl netenkintinas jo reikalavimas priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisės doktrina išskiria keletą istoriškai susiformavusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teorijų, kurių esminiai skirtumai glūdi būtent kaltės (atsakomybės) dėl proceso sampratoje. Viena iš šių teorijų yra priežasties teorija, kuri atmeta visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priklausymą nuo šalių materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Pirmiausia, šios teorijos atstovai teigia, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi tik procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Antra, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius (procedūrinius) veiksmus arba tokius procesinius (procedūrinius) veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastimi. Priežasties teorija numato, kad greta bendrosios taisyklės, jog bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti pralaimėjusi šalis, daromos ir tokios taisyklės išimtys, kai teismas privalo paskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštą neatsižvelgdamas į ginčo baigtį materialiuoju teisiniu atžvilgiu. Šiuo atveju pripažįstama, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos „be kaltės“. Šioje doktrinoje taip pat numatytos ir specialiosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės, „kai yra šalies kaltė“. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra turtinio pobūdžio santykis. Šio santykio esmę trumpai galima apibūdinti taip: kalta (atsakinga) dėl proceso šalis atlygina savo padarytą žalą, susijusią su civilinės bylos iškėlimu, nagrinėjimu ir sprendimų vykdymu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltės (atsakomybės) dėl proceso samprata. Kaltė dėl proceso nusako, kam turi tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo santykiams subsidiariai mutatis mutandis taikytinos CK nustatytos civilinės atsakomybės taisyklės. Ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas CK nuostatas taikant tiesiogiai (CK 1.1 str. 2 d.). Dėl to sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas remiasi draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis, o esant šio draudimo pažeidimui, konstatuoja, kad nekaltoji šalis įgyja teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą.

Teismui tenkinant ieškovo ieškinį iš dalies žyminis mokestis turėtų būti priteisiamas valstybei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų dydžiui, kadangi ieškovas yra atleistas nuo jo mokėjimo į biudžetą. Teismui priėmus atsakovo priešinį ieškinį, pastarasis buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą, atsižvelgiant į atsakovo socialinį statusą bei priešinio ieškinio kainą. Vienareikšmiška šių įstatymo nuostatų prasmė, taip pat susiklosčiusi teismų praktika rodo, kad nors ieškovo reikalavimai konkretūs, bet jeigu jie tenkinami ne visi, o tik dalis jų, kitus atmetant, susidaro ieškinio patenkinimo iš dalies situacija. Tačiau šiuo atveju įstatymas aiškintinas sistemiškai ir spręstinas klausimas, ar yra atsakovo kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų. Priimant sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisimo valstybei turi būti įvertinta, ar toje konkrečioje situacijoje buvo galima įžvelgti atsakovo kaltę dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų, o taip pat būtina įvertinti ir atsakovo procesinį elgesį paduodant teismui būtent priešinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaip jau minėta teismas negali formaliai remtis proceso įstatymo nuostatomis, todėl atsižvelgiant į atsakovo procesinį elgesį byloje nurodytos išlaidos valstybei nepriteistinos. Atskirai pažymėtiną, kuomet ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo patenkinamas tik iš dalies, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat reikia atsižvelgti į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o ne vien į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių teismas konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį iš dalies, o atsakovo priešinį ieškinį atmesti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies, o atsakovo priešinį ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui Panevėžio specialiojo ugdymo centrui (į/k 148209637) solidariai iš atsakovo E. G. įstatyminių atstovų A. G. (a/k (duomenys neskelbtini)) ir J. G. (a/k (duomenys neskelbtini) 6 360,40Lt (šešis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt litų 40 ct) atlyginimo už atsakovui suteiktas laikinojo apnakvindinimo paslaugas,

Iš atsakovo E. G. įstatyminių atstovų A. G. ir J. G. solidariai priteistos 6 360,40 Lt sumos sumokėjimą ieškovui išdėstyti per 6 mėnesius, įpareigojant juos mokėti kiekvieną mėnesį po 1 060,07 Lt, paskutinį mėnesį sumokant 1 060,05 Lt.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per šį apylinkės teismą.