- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-1622-924/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04486-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
- Atsakovas
- E. P., L. A.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ir atsakovo E. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ patikslintą ieškinį atsakovams E. P. ir L. A. dėl skolos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Tomadas“ patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti jos naudai solidariai iš atsakovų 3 458,00 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. kovo 23 d. ieškovė su Kauno apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. 2011 m. kovo 31 d. ieškovė gavo Kauno apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę OPEL CALIBRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl KET 14, 222 ir 101 punktų reikalavimų bei administracinės teisės pažeidimų numatytų tuomet galiojusio ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje pažeidimų. Ieškovė informaciją iš Kauno apskrities VPK apie automobilio savininką gavo 2012 m. liepos 17 d. raštu. Rašte automobilio savininku buvo nurodytas E. P., o asmuo, vairavęs automobilį ir pažeidęs KET, buvo nurodytas L. A.. 2012 m. liepos 22 d. ieškovės advokatas (jo nuomone tuo metu būtina buvo kreiptis tik į automobilio savininką) kreipėsi į E. P. su pranešimu (pranešimas siųstas Kauno apskrities VPK nurodytu gyvenamosios vietos adresu), informuodamas dėl transporto priemonės atsiėmimo ir apmokėjimo už jos transportavimą ir saugojimą, tačiau atsakymo nesulaukė. Ieškovė norėdama taikiai susitarti su automobilio savininku bei pažeidėju, su pranešimais kreipėsi tiek 2018 m. gruodžio 21 d., į E. P., tiek 2019 m. vasario 18 d., į L. A., informavo juos apie susidariusį įsiskolinimą ir būtinybę atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį, tačiau ir šį kartą atsiskaitymo už suteiktas paslaugas negavo. Ieškovės išlaidos, kurias ji patyrė veikdama atsakovų interesais, turi būti atlygintos. Kadangi bendras ieškinio pateikimo teismui (išieškojimo teisminiu keliu) senaties terminas yra 10 metų, tai UAB „Tomadas“ turi teisę pareikšti ieškinį teismui dėl įsiskolinimo priteisimo net už dešimties metų įsiskolinimo laikotarpį. Ieškinio teikimo dieną atsakovų, kaip solidarių skolininkų, įsiskolinimas sudaro 3 458,00 Eur (PVM įskaitytas).
Atsiliepimas
2. Atsakovas E. P. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad 2011 m. pradžioje atsakovas E. P. susitarė su atsakovu L. A., kad parduoda pastarajam automobilį Opel Corsa už 289,62 Eur (1000 Lt). Kadangi L. A. už automobilį pinigų nesumokėjo, sutartis tuo metu nebuvo pasirašyta. Po 2011 m. kovo 31 d. įvykio, L. A. informavo E. P., kad automobilį paėmė policija ir teismas konfiskavo. E. P. kreipėsi į policiją, tačiau jam buvo paaiškinta, kad automobilis konfiskuotas. Jokio dokumento patvirtinančio nurodytas aplinkybes E. P. negavo. L. A. už automobilį iki šiol neatsiskaitė. Ieškovė prašo priteisti už automobilio saugojimą 479 paras (iki pirmojo pranešimo dienos). Kiek dar buvo tokių pranešimų ieškovė nenurodė ir įrodymų nepateikė. Sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, vykdytojas turi teisę pasiteirauti iš policijos įstaigos apie tolimesnę būtinybę ją saugoti. Kodėl ieškovė prašymą dėl informacijos pateikė tik 2012 m. liepos 10 d. ieškinyje nenurodyta. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovui E. P. 2012 m. liepos 22 d. buvo siunčiamas reikalavimas, tačiau įrodymai patvirtinantys reikalavimo išsiuntimą nepateikti, todėl kyla pagrįstos abejonės, kad toks reikalavimas apskritai buvo išsiųstas. Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsniu, kuriame nustatyta jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, tačiau į automobilio valdytoją L. A. nesikreipė, jo neinformavo apie automobilio saugojimą, o dabar reikalauja priteisti skolą solidariai. Jeigu ieškovė būtų informavusi, galimai už automobilio transportavimą ir saugojimą būtų sumokėta laiku. Ieškovė remdamasis CK 6.233 straipsniu nurodo, kad atsakovai turėtų atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, tačiau išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė. 2012 m. liepos 22 d. reikalavime (nors įrodymai apie reikalavimo išsiuntimą nepateikti) nurodyta, kad už automobilio saugojimą skaičiuojamas 20 Lt už parą mokestis, koks yra transportavimo mokestis reikalavime nenurodyta. 2018 m. gruodžio 14 d. reikalavime ir ieškinyje 1 paros saugojimo kaina nurodyta 7 Eur, o transportavimo kaina 105 Eur. Nei reikalavimuose, nei ieškinyje nenurodyta, kuo vadovaujantis ieškovė nurodo tokius įkainius. Atsakovo nuomone, 2011-2012 m. nebuvo ir šiandieną nėra tokių didžiulių saugojimo įkainių. Ieškovės argumentai atsakovo E. P. atžvilgiu prieštarauja CK XXII skyriuje nustatytiems civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindams.
3. Atsakovas L. A. ir trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teismo nustatytu terminu atsiliepimų į patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ solidariai iš atsakovų E. P. ir L. A. 1 153,21 Eur skolos už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1 153,21 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019 m. kovo 27 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo E. P., 13 Eur žyminį mokestį; priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo L. A. 13 Eur žyminį mokestį; priteisė atsakovui E. P. iš ieškovės UAB „Tomadas“ 400 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš ieškovės UAB „Tomadas“ 16,01 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje susiformavo atlygintinės pasaugos pagal įstatymą teisiniai santykiai (CK 6.830 straipsnio 1 dalis, 6.850 straipsnis), (2009 m, kovo 23 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo sutarties Nr. 20-1L-982 5.1 punktas), (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnis).
6. Teismas darė išvadą, kad automobilio savininkas buvo atsakovas E. P., o automobilio teisėtas valdytojas (automobilį teisėtai gavęs naudotis tiesiogiai iš jo savininko) buvo atsakovas L. A.. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo E. P. argumentus, kad jis ieškovei neprivalo atlyginti automobilio transportavimo išlaidas bei išlaidas už jo saugojimą, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 33 straipsnio 8 dalis) įsakmiai numato, kad prieš saugotoją solidariai atsakingi yra transporto priemonės savininkas ir jos valdytojas.
7. Teismas vertino, jog atsakovas kaip transporto priemonės savininkas nebuvo pakankamai apdairus ir atsakingas realizuojant savo turto savininko teises, kas taip pat prisidėjo prie saugojimo išlaidų padidėjimo.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas nesutinka su ieškovės paslaugų tarifais, tačiau į bylą duomenų, kad tarifai paslaugos teikimo laikotarpiu buvo mažesni, nepateikė. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog ieškovės taikytas įkainis atitinka tokių paslaugų rinkos kainas. Nuo 2011 m. kovo 31 d. ieškovės taikytas standartinis 7 Eur įkainis vienai parai už transporto priemonės Opel Calibra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimą nėra didesnis negu analogiškų transporto priemonių saugojimų aikštelių taikomi įkainiai. Vertino, kaip vienus iš mažiausių įkainių, nepažeidžiančius atsakovų teisių ir teisėtų interesų, atitinkančius teisingumo ir proporcingumo principus.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal Priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo 2009 m. kovo 23 d. sutarties Nr. 20-1L-982 5.2 punktą, ieškovė turėjo teisę nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, pasiteirauti iš policijos įstaigos informacijos apie tolimesnę būtinybę ją saugoti. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė tik 2012 m. liepos 10 d. (praėjus virš metų) prašymu kreipėsi į policiją dėl automobilio Opel Calibra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko. Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas (automobilio savininkas) nebuvo informuotas apie automobilio nuvežimą, o ieškovė tik po daugiau nei metų pradėjo domėtis automobilio savininku, teismas vertino, kad ieškovė savo veiksmais ženkliai prisidėjo prie saugojimo išlaidų padidėjimo.
10. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo E. P. argumentus, kad siųstų pranešimų jis nėra gavęs, nes deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) negyvena. Teismas nurodė, jog byloje esanti 2019 m. gegužės 4 d. pažyma apie procesinių dokumentų įteikimą patvirtina, kad teismo siųsti procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti adresu (duomenys neskelbtini), asmeniškai.
11. Teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendė, jog bylos šalys nebendradarbiavo ir nebuvo rūpestingos. Tačiau, vertindamas bylos aplinkybes bei 2009 m. kovo 23 d. Viešojo pirkimo sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 20-IL-982 nuostatas (5.2 punktą) teismas laikė, jog 6 mėnesių (184 dienos) saugojimo laikotarpis (nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) yra protingas, už kurį ieškovė gali reikalauti automobilio saugojimo išlaidų.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė, kaip saugotoja 2020 m. gruodžio 10 d. pasinaudojo CK 6.843 straipsnio 2 dalimi jai suteikta teise parduoti saugojamą daiktą. Pateiktas pirkimo-pardavimo aktas Nr. GD400 liudija, kad UAB „Tomadas“ 2019 m. gruodžio 2 d. pardavė automobilį UAB „Baltic Metal“, kaip juodojo metalo laužą, už 239,79 Eur sumą. Kadangi ieškovė tai padarė jau civilinės bylos Nr. e2-80-475/2020 nagrinėjimo metu, gauta suma (t.y. 239,79 Eur) turi būti mažinama prašoma priteisti skolos už automobilio transportavimą ir jo saugojimą suma. Dėl to, teismas iš atsakovų priteisė automobilio nuvežimo išlaidas - 105 Eur, už saugojimą už 6 mėnesius (184 dienas) 1 288 Eur bei minusuojant 239,79 Eur pajamų už automobilio pridavimą sąvartynui, viso iš atsakovų priteisė 1 153,21 Eur (105+1288)-239,79), likusioje dalyje ieškinį atmetė.
13. Teismas pagal pateiktus įrodymus byloje nustatė, kad atsakovas E. P. patyrė 600 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai atsakovui E. P. iš ieškovės teismas priteisė 400 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
14. Ieškovė UAB „Tomadas“ apeliaciniu skundo prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria priteista 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo E. P. naudai panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė neatsižvelgdamas į procesinį šalių elgesį ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis.
14.2. Teismui, nagrinėjant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, buvo reikalinga objektyviai įvertinti faktines aplinkybes, dėl kurių būtent atsakovų atžvilgiu buvo pareikštas turtinis reikalavimas, bei priežastinį ryšį tarp atsakovų atžvilgiu užvestos civilinės bylos, jų veiksmų iki užvedant bylą teisme bei atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kitaip tariant, tuo atveju, jei atsakovai savalaikiai būtų bendradarbiavę su apeliante, atsakovų atžvilgiu ieškinio apeliantė apskritai būtų nepareiškusi.
14.3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog apeliantė, įgyvendindama savo teisę gauti atlygį už tinkamą transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir priverstinį saugojimą atliko netinkamus procesinius veiksmus. Priešingai, byloje akivaizdūs atsakovų neteisėti veiksmai, kurie nulėmė ne tik šios bylos iškėlimą bet ir ilgai trukusį bylinėjimosi procesą. Atsakovas klaidino teismą dėl transporto priemonės pardavimo, sutarties pasirašymo, kas lėmė užsitęsusi procesą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Akivaizdu, kad išskirtinai paties atsakovo veiksmai lėmė jo paties bylinėjimosi išlaidų susidarymą, todėl prašymas jas atlyginti iš ieškovės neturėjo būti tenkinamas.
14.4. Ieškovė elgėsi rūpestingai, rūpinosi tinkamu bylos išnagrinėjimu ir operatyvumu, laiku teikė paaiškinimus ir kitus procesinius dokumentus byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šalių elgesio procese ir nenustatė išskirtinai paties atsakovo atsakomybės dėl pradėto teisminio proceso. Teismui nenustačius atsakovo akivaizdžios kaltės dėl pradėto teisminio proceso, neteisingai buvo perkelta papildoma našta ieškovei atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių atsiradimo jis buvo pats kaltas.
15. Atsakovas E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles – teismas nustatė, kad pasauga sudaryta pagal įstatymą, tai reiškia pasaugos sutarties nėra, todėl faktiniai šalių pasaugos santykiai turėtų būti aiškinami pagal Civilinio kodekso normas reguliuojančias pasaugos civilinius teisinius santykius (CK 6.830-6.850 str.).
15.2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas E. P. nesutinka su ieškovės paslaugų tarifais, tačiau į bylą duomenų, kad tarifai paslaugos teikimo laikotarpiu buvo mažesni, nepateikė – ši teismo išvada neatitinka bylos medžiagoje pateiktų įrodymų apie automobilių saugojimo kainas bylos nagrinėjimo metu (t. I, b. l. 148-160). Šios dienos kainas reikėtų vertinti atsižvelgiant ne tik į infliaciją, bet ir viešai žinomą informaciją, kad po euro įvedimo visos kainos pakilo daugiau kaip 3,5 karto. Be to, atsakovas E. P. rėmėsi objektyviu kriterijumi - Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio mėn. 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1850-264/2011, kurioje buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į Kauno miesto automobilių saugojimo aikštelių skaičiuojamas kainas, taikytinas 90 Lt tarifas 1 mėnesiui.
Atsiliepimas
16. Ieškovė UAB „Tomadas“ atsiliepime į atsakovo E. P. apeliacinį skundą prašo apelianto E. P. apeliacinį skundą dėl 2020 m. liepos 20 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo atmesti bei priteisti ieškovei UAB „Tomadas“ iš apelianto E. P. bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Nepagrįsti yra apelianto teiginiai, kad ieškovės neteisėti veiksmai panaikina atsakovo E. P. atsakomybę, kadangi: 1) bylos medžiagoje nėra jokių procesinių sprendimų ieškovės veiksmus pripažinti neteisėtais, o 2) Sutarties 5.1 p. bei automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusios SEAKĮ 33 str. 6 d. nuostatos aiškiai numatė, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Dėl šios priežasties nėra suprantama apelianto pozicija neigti savo, kaip solidaraus su atsakovu skolininko prievolę prieš ieškovę, įtvirtintą SEAKĮ nuostatose.
16.2. Apeliacinis skundas yra pareikštas nepagrįstai, kadangi apeliantas tikslingai siekia išvengti prievolės ieškovei, numatytos SEAKĮ 33 str. nuostatose. Šiuo atveju apeliacinio skundo teiginiai apie tariamą automobilio nesaugojimą ir neišsaugojimą teisiškai yra nereikšmingi, kadangi apeliantas niekada (t.y., daugiau nei 8 metus nuo automobilio priverstinio nuvežimo iki pat jo realizavimo) nesiekė atsiimti menkaverčio automobilio iš ieškovės aikštelės, juolab – mokėti už suteiktas priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Bylos duomenimis patvirtinta, jog net ir po ginčo civilinės bylos užvedimo solidariųjų atsakovų atžvilgiu į ieškovę teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo kreiptasi dėl automobilio grąžinimo, nebuvo pateiktas VPK išduodamas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir kt.
Šalies argumentai
16.3. Apelianto teiginiai apie „nežinojimą“ dėl priverstinai nuvežto automobilio, nes, neva, apeliantas nėra gavęs jokių dokumentų, yra paneigti bylos medžiagoje esančiais įrodymais.
16.4. Apeliantas skunde įrodinėja, kad pateikė, tačiau teismas nevertino pateiktų duomenų apie saugojimo paslaugų įkainius, kurie yra mažesni nei ieškovės, tačiau ieškovė atkreipia dėmesį, jog apeliantas, radikaliai nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, teismui pateikė su priverstiniu transporto priemonių saugojimu nieko bendro neturinčius įkainius, t.y., apeliantas teismui pateikė duomenis apie vietinės rinkliavos už parkavimo paslaugas dydžius bei duomenis apie oro uosto teritorijoje stovėjimo paslaugą teikiančių subjektų paslaugų įkainius (netgi materialiai neatsakančius už turto saugumą), o taip pat rėmėsi akivaizdžiai pasenusia ir nebeaktualia teismų praktika.
16.5. Nėra pagrindo vadovautis ir apelianto nurodoma Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1850-264/2011, kadangi minėta nutartis ginčo bylos kontekste yra nebeaktuali, pasenusi bei prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019.
16.6. Atsakovas nebuvo automobilio savininku, todėl jis taip pat neturi jokio pagrindo apeliacinį skundą grįsti aplinkybe dėl automobilio realizavimo į metalo laužą (t.y., tariamo neišsaugojimo).
Atsiliepimas
17. Atsakovas E. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovo E. P. apeliacinį skundą patenkinti ir priteisti atsakovui E. P. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
17.1. Ieškovė, laikotarpiu už kurį prašo priteisti už automobilio saugojimą, nepranešė atsakovams apie saugomą automobilį ir nebendradarbiavo su atsakovu E. P. netgi bylos nagrinėjimo eigoje.
17.2. Ieškovė, atsakovo E. P. automobilio neišsaugojo, nes pagal pasaugos sutarties sampratą negrąžino automobilio savininkui. Priešingai, reikalaujant leisti apžiūrėti automobilį, kad galima būtų jį pasiimti, pateikė pažymą, kad automobilį pridavė į metalo laužą.
17.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius pasaugos civilinius teisinius santykius ir kaip numato CPK 93 straipsnis, šalims proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
17.4. Bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad atsakovo E. P. procesinis elgesys buvo netinkamas ar nesąžiningas. Tokios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl nėra jokio pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
19. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi iš jos priteisti dalį atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, atsakovas E. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo, kaip solidaraus skolininko, priteisti už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą bei nustatytu šios paslaugos įkainiu.
20. Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 31 d. automobilis OPEL CALIBRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jį vairavo L. A. (atsakovas) neturėdamas teisės vairuoti ir vengė neblaivumo ar apsvaigimo patikrinimo, buvo paimtas iš įvykio vietos (t.y. (duomenys neskelbtini)) ir nutransportuotas į ieškovės UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę, adresu (duomenys neskelbtini). Automobilio savininkas atsakovas E. P. jo iš saugotojo neatsiėmė. Ieškovė 2019 m. gruodžio 2 d. automobilį pardavė UAB „Baltic Metal“, kaip juodojo metalo laužą, už 239,79 Eur.
21. Ieškovės paskaičiavimu atsakovų, kaip solidarių skolininkų, skola už automobilio OPEL CALIBRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimą sudaro 105 Eur, už automobilio saugojimą nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2012 m. liepos 22 d. – 3343 Eur (479 paros x 7 Eur). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti saugojimo išlaidas yra pagrįstas bei teisėtas tik už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. (184 paros x 7 Eur = 1288 Eur), todėl ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų iš viso 1 153,21 Eur (1288 Eur + 105 Eur) - 239,79 Eur).
22. Apeliantas E. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas šiuos esminius argumentus: 1) ieškovė neišsaugojo ginčo automobilio, todėl tai panaikina atsakovo civilinę atsakomybę; 2) ieškovės prašomas priteisti 7 Eur tarifas už parą saugojimo yra nepagrįstai didelis.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės
23. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
24. CK 6.843 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Bylos duomenys patvirtina, kad automobilis saugojimui buvo perduotas 2011 m. kovo 31 d., o savininkui šio automobilio neatsiėmus, 2019 m. gruodžio 2 d. už 239,79 Eur parduotas. Pirmosios instancijos teismas už automobilį gauta 239,79 Eur suma sumažino ieškovės prašytą priteisti skolą už automobilio transportavimą ir jo saugojimą (CK 6.843 straipsnio 3 dalis).
25. Byloje nekyla ginčas, kad automobilis teisėtai ir pagrįstai pagal pareigūnų nurodymą priverstinai buvo nuvežtas į ieškovės UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę bei ten nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., t.y. laikotarpiu už kurį buvo priteista skola, saugojamas, taip pat dėl kainos už kurią parduotas automobilis pagrįstumo. Tačiau apelianto E. P. teigimu, automobilis nebuvo išsaugotas, todėl jis neturi pareigos ieškovei mokėti už automobilio saugojimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo siunčiamas pranešimas (2012 m. liepos 22 d.) informuojant apie tai, kad jam neatsiėmus saugomo automobilio, jis gali būti parduotas, išsiųstas 2018 m. gruodžio 14 d. pranešimas apie saugomą automobilį, tačiau atsakovas nepareiškė ieškovei pageidavimo atsiimti automobilį. Taip pat nuo ieškovės kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo (2019 m. kovo 14 d.) atsakovas nesikreipė į ieškovę dėl automobilio atsiėmimo, taip pat nekėlė ginčo teisme, kad jam kaip teisėtam savininkui automobilis nėra grąžinamas. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad automobilio savininkui per daugiau kaip aštuonerius metus nepareiškus valios atsiimti automobilį ir ieškovei automobilį pardavus, prieš tai išsiuntus įspėjimą, bei šiuo pagrindu pasibaigus pasaugos sutarčiai, sprendžia, kad ieškovė neprarado teisės reikalauti atlyginimo už automobilio nutransportavimą į saugojimo aikštelę ir už jo saugojimą nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nustatytų aplinkybių visetą pagrįstai sprendė, kad apeliantas yra atsakingas dėl susidariusių automobilio transportavimo ir jo saugojimo išlaidų (CK 6.253 straipsnis, 5 dalis, 6.840 straipsnio 3 dalis) bei priteisė šias išlaidas iš atsakovo kaip solidaraus skolininko.
26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas negali perkelti visą riziką bei atsakomybę vien tik saugotojui. Tai neatitiktų protingumo reikalavimo (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina, kad teismai, vertindami asmens elgesį, išimtinai remiasi objektyviuoju kriterijumi, t. y. protingo žmogaus standartu – bonus pater familias. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas dėl kito asmens neteisėtų veiksmų (atsakovo L. A.) praradęs transporto priemonę, privalėjo dėti visas pastangas ir atsiimti jam priklausiusį padidinto pavojaus šaltinį, taip išvengiant ne tik saugojimo išlaidų didėjimo, bet ir ginant savo nuosavybės teises į daiktą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės kaltę dėl saugojimo išlaidų nuo 2011 m. rugsėjo 31 d. iki 2012 m. liepos 22 d. susidarymo/padidėjimo, už šį laikotarpį ieškovės prašytų saugojimo išlaidų nepriteisė.
Dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio nustatymo
27. Priverstinai nuvežta transporto priemonė buvo saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai. Atsižvelgiant į tai automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims gali lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Todėl transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
28. Ieškovė reikalavimą dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio grindžia UAB „Tomadas“ direktorės 2009 m. kovo 23 įsakymu Nr. 11 patvirtintu vienos paros saugojimo įkainiu, kuris sudarė 20,00 Lt + PVM (t.y. 7,00 Eur). Atkreiptinas dėmesys, kad nors toks įkainis ieškovės yra nustatytas vienašališkai, todėl negali turėti įtakos trečiojo asmens, t. y. atsakovo, pareigai mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs, tačiau pareiga įrodyti, kad šios ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonės saugojimo rinkos kainas Kauno mieste 2011 metais. Ieškovė pateikė duomenis dėl analogiškų priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainų laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, iš kurių matyti, jog 1 paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 iki 19,00 Eur (su PVM). Kauno apskrityje Kauno miesto ir rajono savivaldybėse laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 31 d. vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis siekė 8,70 Eur (su PVM). Atsakovas pateikė duomenis apie įprastinę transporto priemonių saugojimo kainą (ne priverstinai nuvežtų) buvusią Kauno mieste 2019 metais, kuri už parą yra nuo 1,5 Eur iki 2 Eur. Tačiau sprendžiant koks įkainis taikytinas priteisiant skolą už priverstinai nuvežto automobilio saugojimo paslaugas, turi būti atsižvelgta ir į priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų teikimo specifiką ir į individualias aplinkybes dėl šalių elgesio įtakos būtent konkrečioje byloje. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo nurodomas nuo 1,5 Eur iki 2 Eur už parą saugojimo įkainis, buvęs 2019 metais, negali būti laikomas pagrindžiančiu transporto priemonės saugojimo rinkos kainas buvusias 2011 metais, o juolab sprendžiant dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugos kainos pagrįstumo.
29. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Tomadas“ 2009 m. kovo 23 d. sudarytoje sutartyje dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo numatyti konkretūs įpareigojimai, teikiant priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, t.y. užtikrinti nuvežtų transporto priemonių ir jose esančių daiktų krovinių apsaugą 24 valandas per parą (sutarties 4.6 punktas); užtikrinti galimybę vienu metu saugoti iki 200 transporto priemonių (sutarties 4.7 punktas); nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau kaip 6 mėnesius, pasiteirauti iš policijos įstaigos apie tolesnę būtinybę ją saugoti (sutarties 5.2 punktas); negavęs iš policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę saugoti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, savo lėšomis vykdyti sumokėjimo už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti neatsiimtų transporto priemonių klausimą su jų savininkais ar kitais asmenimis (sutarties 5.3 punktas). Tokių ieškovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymas neišvengiamai susijęs su papildomomis išlaidomis, todėl ir tokių paslaugų kaina neabejotinai būna didesnė nei tarp šalių susiklosčius sutartiniams pasaugos santykiams. Tokias aplinkybes iš esmės patvirtina ir ieškovės pateikti įrodymai apie analogiškų priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų kainas buvusias nuo 2015 metų. Kaip jau minėta atsakovas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės saugojimą dydžiu, nepateikė įrodymų apie 2011 metais ar jam artimu laikotarpiu Kauno mieste vyravusias rinkos kainas, t.y. nepaneigė ieškovės pateiktų įrodymų dėl kainos pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti ieškovei už 184 paras priteistas, taikant 7 Eur už parą mokestį, saugojimo išlaidas, kurios iš viso sudaro 1288 Eur, nors automobilis faktiškai buvo saugojamas daugiau kaip aštuonerius metus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nepagrįstai sumažinus priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainį, transporto priemonės savininkas ar valdytojas nebūtų motyvuojamas rūpintis jam priklausančiu turtu, siekiant kuo greičiau atsiimti jį iš saugojimo aikštelės priverstinai nugabenus transporto priemonę. Esant šioms aplinkybėms būtina įvertinti kiekvienos iš šalių elgesį, lėmusį atitinkamo dydžio saugojimo išlaidų susidarymą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas nesiekė atsiimti jam priklausiusios transporto priemonės, ir tik ieškovei pareiškus ieškinį teisme ginčijo reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą teigti, kad ieškovei pirmosios instancijos teismo priteista priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų suma susidarė tik dėl atsakovo nerūpestingumo nesilaikant pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, įgyvendinant savo pareigą rūpintis jam priklausančiu turtu (CK 1.5 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugų specifiką ir bylos šalių elgesį, pagrįstai sprendė solidariai iš atsakovų priteisti 1288 Eur sumą saugojimo išlaidų, kuri atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
31. Nėra pagrindo teismui vadovautis apelianto nurodoma Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio mėn. 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1850-264/2011, kadangi šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl saugojimo išlaidų kainos prejudicinės galios nagrinėjamai bylai neturi. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės.
32. Atkreiptinas dėmesys, kad į apeliacijos ribas nepatenka klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 105 Eur skolos priteisimo už transportavimo paslaugą ir jo dydžio, nes apeliantas jokių argumentų dėl nesutikimo su šia sprendimo dalimi nenurodo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
33. Pirmosios instancijos teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų sumai priteisė atsakovui E. P. iš ieškovės UAB „Tomadas“ 400 Eur (600 Eur x 33,35 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
34. Apeliantės UAB „Tomadas“ teigimu, teismas turėjo įvertinti priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos bei nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis) ir atmesti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes ieškovės turtiniai reikalavimai buvo tenkinti iš dalies, konstatavus tiek ieškovės, tiek atsakovų kaltę dėl susidariusių/padidėjusių išlaidų už automobilio saugojimą, o byloje nenustatyta, kad atsakovo E. P. procesinis elgesys buvo netinkamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti, iš ieškovės priteisė proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
36. Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl priverstinai nutransportuoto automobilio saugojimo išlaidų priteisimo bei tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantai šioje byloje nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
38. Atmetus abiejų apeliantų skundus, bylinėjimosi išlaidos apeliantams neatlyginamos bei nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.