Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1905-431/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-12-05
Bylos Nr.: 2A-1905-431/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-06919-2012-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
Atsakovas: M. J.
Ieškovas: R. T.
Trečiasis asmuo: S. S.

Kategorijos

30.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1905-431/2014Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06919-2012-7Procesinio sprendimo kategorija: 30.2.; 30.9.1.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei M. J. dėl teisės atlikti statybos darbus, nesant žemės sklypo bendraturčio sutikimo, pripažinimo, trečiasis asmuo byloje – S. S..

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti jos teisę ir leisti įstatymų nustatyta tvarka atlikti lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstrukciją į vieną ūkinį pastatą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), be šio žemės sklypo bendraturtės atsakovės M. J. (S. J. materialinių ir procesinių teisių perėmėjos) sutikimo ir priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovei priklauso 672 kv.m. žemės sklypas, esančiame 2815 kv. m. ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame su M. J. ir S. S.. Žemės sklype stovi pastatai, lauko virtuvė ir ūkinis pastatas, kurie nuo 2012 m. liepos 12 d. nuosavybės teise priklauso ieškovei. Lauko virtuvė ir ūkinis pastatas yra vientisas pastatas stovintis ant bendrų pamatų. Šie pastatai buvo pastatyti 1972 metais, jie buvo intensyviai eksploatuoti, todėl ieškovei iškilo būtinybė juos rekonstruoti į vieną ūkinį pastatą. Ieškovė parengė ir pateikė žemės sklypo bendraturčiams informaciją (projektiniai pasiūlymai) apie planuojamą rekonstrukciją, nurodant esminius objekto pertvarkymo duomenis (vieta, aukštis, plotis ir pan.). Minėta rekonstrukcija nepakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygų, buvusių iki rekonstrukcijos ir iš esmės nepažeis atsakovų teisių ir teisėtų interesų: rekonstruoti statiniai yra vakarinėje sklypo dalyje, pietinėje remontuojamo pastato pusėje nenumatoma įrengti langų, šalia rekonstruoto ūkinio pastato nėra gyvenamųjų pastatų. Esamas sklypo užstatymo tankis yra 8,38 proc., atlikus rekonstrukciją sklypo užstatymo tankis didėja iki 10,29 proc., tai yra padidėja tik apie 2 proc. Ieškovė 2005 metais, neturėdama nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto, pradėjo ir beveik atliko minėtų statinių statybos rekonstrukcijos darbus. Atsakovui S. J. apie vykdomus statybos darbus buvo žinoma ir jis tam neprieštaravo. Kadangi vėliau ieškovė suvokė, kad statybos darbus atliko savavališkai, norėdama reikiamai patvirtinti projektą, gauti nustatytą leidimą bei pašalinti trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, 2012 m. kreipėsi į S. J. dėl sutikimo faktiškai atliktiems darbams, tačiau atsakovas nesutiko ir 2012 m. birželio mėnesį kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl ieškovės savavališkos statybos, dėl ko ieškovei 2012 m. liepos 5 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas. Ieškovė pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turi teisinę galimybę įteisinti savavališką statybą, tačiau ieškovė negali net pradėti statybų įteisinimo procedūros iki nėra išspręstas bendraturčio sutikimo klausimas, nors dabar pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Atsisakymas duoti sutikimą nėra pagrįstas ir motyvuotas. Ieškovė yra parengusi projektinius pasiūlymus dėl pastatų pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą, siekia rekonstruoti esamus ūkinius pastatus toje pačioje vietoje į vieną pastatą ir nori gauti leidimą rekonstruoti statinius, bet ne statyti gyvenamąjį namą, kaip mano atsakovė, todėl negali būti taikomas 6 metrų atstumo tarp statinių reikalavimas iki atsakovo statinio garažo. Atsakovės vardu registruotų objektų, pažymėtų indeksais 17I1/m, 18I1/m pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nėra, jie seniai sunaikinti.

Atsakovė M. J. (S. J. materialinių ir procesinių teisių perėmėja) nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovė nėra pateikusi dokumentų, kuriuose būtų pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, ar būsimi statybos darbai nepažeis atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, teisių. Iš ieškovės pateikiamų dokumentų nėra aišku, kokie statybos darbai bus atliekami, nėra pateiktas kiekvieno rekonstruojamo pastato aukšto planas su eksplikacija, kokie rekonstrukcijos darbai bus atlikti pastato viduje, nėra pateikta plano, kuriame būtų nurodytas užstatymo intensyvumas, plotas, tūris, užstatymo tankis, maksimalus aukštis. Ieškovė vengdama pateikti išsamią ir teisingą projektinę dokumentaciją, siekia įteisinti fakto neatitinkančią statybą, t.y. faktiškai ūkinius pastatus rekonstruoti į gyvenamąjį namą. Ūkinius pastatus rekonstravus į gyvenamąjį namą būtų pažeistas 6 metrų atstumo reikalavimas iki atsakovės statinio (pastato-garažo). Šalia rekonstruojamo pastato yra atsakovės vardu registruoti objektai – stoginės, pažymėtos indeksais 17I1/m, 18I1/m. Šių statinių ½ priklauso atsakovei. Kadangi iš ieškovės pateikiamų dokumentų nėra aišku kokie kiekybiniai ir kokybiniai pastato pokyčiai bus atlikti, nėra galimybės daryti išvados, kad atlikus pastato rekonstrukcijos darbus nebus suvaržytos atsakovės galimybės naudotis jai priklausančiais pastatais. Prasidėjus statybos darbams S. J. nedelsdamas pateikė skundą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistui V. N.. Ieškovei buvo surašytas savavališkos statybos aktas. Iki rekonstrukcijos tarp ieškovės pastatų ir atsakovės pastato atstumas buvo 2,21 cm. Teismui nustačius sklypų ribas, pagal UAB „Kampara“ 2013 m. birželio 19 d. planą, nebus net metro iki sklypo ribos nuo atsakovės pastato (99 cm). Todėl suvaržomos atsakovės teisės, nes sumažėtų atstumai tarp šių pastatų.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, pateikė pareiškimą, kuriuo prašė ją pašalinti iš bylos nagrinėjimo ir ieškinį nagrinėti jai nedalyvaujant teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino, kad ieškovė įstatymų nustatyta tvarka turi teisę teikti institucijoms dokumentus ir gauti statybą leidžiančius dokumentus lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstrukcijai į vieną ūkinį pastatą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įteisinant savavališką statybą, be žemės sklypo bendraturtės M. J. sutikimo. Priteisė iš atsakovės 2600 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai. Valstybės naudai iš atsakovės priteisė 17,52 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė jai priklausančiuose pastatuose atliko rekonstrukciją – lauko virtuvę ir ūkinį pastatą rekonstravo į vieną ūkinį pastatą. 2012 m. liepos 5 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškovei surašytas savavališkos statybos aktas, kuriuo nustatyta lauko virtuvės ir ūkinio pastato savavališka rekonstrukcija. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypo bendraturčių ginčas kilo ieškovei šalinant savavališkos statybos padarinius. LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3161-430/2014 leista atsakovei R. T. per 6 mėnesių terminą nuo procesinio sprendimo įsiteisėjimo parengti projektinę dokumentaciją dėl ūkinio pastato ir lauko virtuvės ir įteisinti savavališką statybą.

Statybą leidžiantis dokumentas statinio rekonstravimo atveju yra leidimas rekonstruoti statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalis, 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiam leidimui gauti turi būti pateikti dokumentai, išvardyti Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje. Tarp šių dokumentų nurodyti žemės sklypo bendraturčių sutikimas, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise (Statybos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies 6 punktas). Bendraturčio sutikimas duodamas ne pastato rekonstrukcijai apskritai, o konkrečiai apibrėžtai statybos dokumentuose (arba jų eskizuose, projektuose) rekonstrukcijai. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje savo teisę atlikti jai priklausančių pastatų rekonstrukciją grindė parengtu ūkinių pastatų 20I1/p ir 11I1/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekonstravimo projekto projektinių pasiūlymų aiškinamuoju raštu, ūkinių pastatų 20I1/p ir 11I1/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekonstravimo projektu, projektiniais pasiūlymais. Šiuose dokumentuose užfiksuoti visi rekonstrukcijos pobūdį apibrėžiantys faktiniai duomenys, nurodant, kad projektuojamas pastatas praplečiamas šiaurine kryptimi bei suprojektuojant mansardinį aukštą, projekte numatoma sujungti pastatus ir apmūryti 30 cm pločio akyto betono blokeliais. Įstatymas nereikalauja, kad į tokios kategorijos bylas būtų pateiktas rekonstrukcijos išsamus projektas. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog ieškovės pateiktas projektinis pasiūlymas nenurodo konkrečių rekonstrukcijos darbų, kadangi jame nurodomi esminiai statinio pertvarkymo duomenys (sklypo užstatymo tankis, vieta, aukštis, plotis, ilgis ir pan.). Nesutiktina su atsakovo nuomone, kad ieškovė privalėjo atsakovui pateikti informaciją kokie rekonstrukcijos darbai numatomi atlikti pastato viduje. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nenumato kad tokia privaloma informacija turi būti teikiama bendraturčiams. Nepaisant to, ieškovė informavo atsakovą, kad projektuojamame pastate numatomos šios patalpos: katilinė, dirbtuvės šeimos reikmėms, pagalbinė patalpa bei mansardiniame aukšte – pagalbinės sandėliavimo patalpos (projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas). Atsakovas S. J. 2012 m. liepos 26 d. pareiškime pripažino aplinkybę, kad ūkiniai pastatai jau yra sujungti ir apmūryti akyto betono blokeliais, byloje nustatyta, kad ieškovė siekia įteisinti faktiškai atliktą lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstrukciją į vieną ūkinį pastatą, o teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad architektas parengė projektinį pasiūlymą pagal faktą, todėl teismas, atsižvelgdamas į šios bylos faktines aplinkybes, sprendžia, kad ieškovė pateikė atsakovui ūkinių pastatų 20I1/p ir 11I1/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekonstravimo projekto projektinių pasiūlymų aiškinamąjį raštą, ūkinių pastatų 20I1/p ir 11I1/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekonstravimo projektą, projektinius pasiūlymus, kuriuose yra rekonstrukcijos pobūdį ir mastą apibrėžiantys faktiniai duomenys, t.y. tinkamai atskleidė rekonstrukcijos planus žemės sklypo bendraturčiui.

Ieškovės pateiktas ūkinių pastatų 20I1/p ir 11I1/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekonstravimo projekto projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas, ūkinių pastatų 20I1/p ir 11I1/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekonstravimo projektas, projektiniai pasiūlymai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2012 m. birželio 14 d. patvirtinti specialieji architektūros reikalavimai Nr. AR 643 pagalbinio ūkio pastatų (20I/p) ir (11I/p) pertvarkymui į vieną pagalbinio ūkio pastatą patvirtina, kad ieškovė siekia rekonstruoti ūkinius pastatus toje pačioje vietoje į vieną ūkinį pastatą, o ne statyti gyvenamąjį namą. Taigi darytina išvada, jog ieškovės pateiktas projektinis pasiūlymas apima lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstravimo darbus į vieną ūkinį pastatą, o ne į gyvenamąjį namą, todėl atmestinas šis atsakovės argumentas kaip niekuo nepagrįstas (CPK 178 straipsnis). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2012 m. birželio 14 d. patvirtintų specialiųjų architektūros reikalavimų Nr. AR 643 pagalbinio ūkio pastatų (20I/p) ir (11I/p) pertvarkymui į vieną pagalbinio ūkio pastatą taip pat akivaizdžiai matyti, kad teritorijai būdingas statinių užstatymo tipas statybos sklype – pavienis pagalbinio ūkio pastatas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė siekia rekonstruoti pastatus į gyvenamąjį namą. Todėl negali būti taikomas ir atsakovo nurodomas 6 metrų atstumo tarp statinių reikalavimas iki atsakovo statinio garažo, kuris taikytinas pagal statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“.

Teismas nenustatė realios atsakovės teisių ar teisėtų interesų grėsmės. Kaip minėta, įsiteisėjusiu 2013 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nustatyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka bendraturčiams pagal atsakovių R. T. ir S. S. pateiktą UAB „Orkanas“ 2012 m. lapkričio 7 d. parengtą žemės sklypo vidaus naudojimosi tvarkos projektą. Atsakovė R. T. naudojasi žemės sklypo dalimi, pažymėta raide B, kurio plotas 672 kv. metrai, tame tarpe 53 kv. metrai bendro naudojimo dalis. Ieškovei priklausantys pastatai 20I1/p ir 11I1/p, kurie rekonstruoti į vieną ūkinį pastatą yra ieškovei priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje. Todėl atsakovo atsiliepimo teiginiai, kad kol nėra nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka ar nustatytos realios, kiekvienam iš savininkų priklausančios žemės sklypo dalys, nėra galimybės teigti, kad ieškovei atliekant pastato rekonstrukciją nebus pažeistos atsakovo teisės, tapo teisiškai nebeaktualūs.

Statiniai yra vakarinėje dalyje, todėl neuždengia šviesos, pietinėje projektuojamo statinio pusėje nenumatoma įrengti langų į bendrasavininkų pusę; šalia rekonstruoti pastato nėra gyvenamųjų pastatų. Atsakovo pateiktas UAB „Kampara“ 2013 m. birželio 19 d. parengtas planas nėra suderintas su žemės sklypo bendraturčiais, nes plane nėra jų parašų, neįregistruotas VĮ Registrų centre, todėl vertintinas kaip vienašališkai atsakovo parengtas dokumentas. Sklypo ribos buvo nustatytos 2013 m. gegužės 27 d. teismo sprendimu, kuris įsiteisėjęs, taigi atsakovė sutiko su tokiomis naudojamomis žemės sklypo ribomis, kad matuojant nuo sklypo ribos iki atsakovės pastato atstumas būtų 99 cm, todėl atsakovės teiginiai nagrinėjamoje byloje neturi teisinio aktualumo. Lauko virtuvė ir ūkinis pastatas yra vientisas pastatas, stovintis ant bendrų pamatų, ir buvo apmūrytas 30 cm pločio betono blokeliais, pagal projektinius eskizus projektuojamas pastatas praplėstas šiaurine kryptimi, tuo tarpu atsakovės pastatas stovi pietinėje kryptyje. Bendraturčio teisės atlikti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios namo dalies rekonstrukciją būtinos įgyvendinimo sąlygos yra siejamos ne tik su kitų bendraturčių sutikimu, bet ir su prievole laikytis teisės normose nustatytų taisyklių. Todėl bendraturtis, nesutikdamas su tokiais kito, siekiančio rekonstrukcijos, bendraturčio veiksmais, gali nurodyti galimus tokių teisės normų pažeidimus. Byloje tokių teisės normų pažeidimų dėl atstumų nenustatyta. Tuo tarpu atsakovė neginčydama 2013 m. gegužės 27 d. teismo sprendimo pati sutiko su sklypo ribomis.

Byloje nenustatyta faktų, nepateikta specialistų išvadų, kitų patikimais duomenimis pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstrukcija į vieną ūkinį pastatą pakeis esmines bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei nustato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas, pvz., turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė patekti į kelius ir gatves, natūralus apšvietimas, atitinkamų higienos standartų sąlygojami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos, kt. (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Įvertinus aplinkybių ir įrodymų visetą, darytina išvada, kad atsakovė neįrodė esminių jos bendrosios nuosavybės teisių pažeidimų, sudarančių pagrindą jos atsisakymą duoti sutikimą ieškovei atlikti statybos darbus pripažinti motyvuotu. Todėl ieškinys tenkintinas.

Iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad minėta rekonstrukcija pradėta vykyti 2005 metais ir pagrindiniai darbai atlikti tais pačiais metais. Taigi, akivaizdu, kad nuo 2005 m. laikotarpio atsakovui turėjo ir galėjo būti žinoma apie ieškovės vykdomus darbus. Nors atsakovas atsiliepime nurodė, kad prasidėjus statybos darbams atsakovas nedelsdamas pateikė skundą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistui V. N., atsakovas tiek raštu, tiek žodžiu kreipėsi į oficialias institucijas reikšdamas pretenzijas dėl ieškovės statybų, tačiau tokius jo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovas pateikė teismui tik 2009 m. gruodžio 2 d. pareiškimą, kuriame skundžiamasi dėl tvoros iš asbestinio šiferio ir laikino pastato iš asbestinio šiferio, dėl kurio Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos Valstybinės priežiūros skyrius tikrino tvoros ir laikino statinio statybų teisėtumą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2012 m. lapkričio 9 d. raštu atsakė, kad V. N. 2005-2009 metais inspekcijoje nedirbo, inspekcija informacijos apie S. J. kreipimąsi pradedant nuo 2005 metų dėl (duomenys neskelbtini), pastatytų statinių neturi. Savavališkos statybos aktas ieškovei buvo surašytas tik 2012 m. liepos 5 d. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra objektyvių patikimų duomenų, kad žemės sklypo bendraturtis S. J. per vienerius metus nuo rekonstrukcijos darbų pradžios (t.y. nuo 2005 m.) statytojui ar statinio savininkui teikė pretenzijas būtent dėl lauko virtuvės ir ūkinio pastato pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą, nes pagal atsakovo pateiktus dokumentus pretenzijos buvo dėl kitų dalykų (tvoros iš asbestinio šiferio ir laikino pastato iš asbestinio šiferio). Todėl byloje taip pat gali būti taikoma Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis, kuri nustato, kad žemės sklypo bendraturčių rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas ieškovės pastato rekonstrukcijos įtaką ir padarinius nepagristai įvertino kaip nekeliančius realios grėsmės atsakovės teisėms ir teisėtiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas bendraturčio nesutikimo motyvus, taiko jiems protingumo kriterijų, nesutikimo motyvai vertinami atsižvelgiant į konkrečių aplinkybių visumą. Vadinasi, bendraturčio nesutikimo pagrįstumas yra vertinamoji kategorija, individualiai interpretuojama kiekvienos konkrečios bylos atveju. Nagrinėjamoje byloje atsakovės pateiktus nesutikimo motyvus teismas nepagrįstai vertino kaip nepakankamus konstatuoti ieškovės pastato rekonstrukcijos realią grėsmę atsakovės teisėms ir teisėtiems interesams. Statiniai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad ne tik atitiktų esminius statinio reikalavimus, kurie nustatyti Statybos įstatymo 4 straipsnyje, bet taip pat statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos veiklos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Prie tokių sąlygų yra priskiriama ir gaisrinę saugą reglamentuojančiais dokumentais nustatytų saugos priemonių išsaugojimas (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 422 patvirtinto Statybos techninių reikalavimų reglamento „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ 12 punkte nustatyta, kad gaisrinės saugos reikalavimai yra susiję su statinių išdėstymu teritorijose, statinio projektiniais sprendiniais, statybos produktų (medžiagų, konstrukcijų, komunikacijų, statinio inžinerinės, tarp jų gaisrinės įrangos) funkcionalumu (naudojimo savybėmis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija 2010 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2010 konstatavo, kad pirmiau nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, jog pastatų minimalių atstumų nustatymas iki kaimyninio sklypo ribos reiškia ir gaisrinės saugos reikalavimų užtikrinimą bei yra kaimyninio sklypo savininko teisių apsaugos įstatyminė garantija. Statant pastatą arčiau nei Statybos techninio reglamento (STR 1.01.07:2002) 1 priedo pastabose nurodyti minimalūs atstumai nuo pastatų iki kaimyninio sklypo ribos, yra pažeidžiamos gretimo sklypo savininko (naudotojo) teisės. Tai reiškia, kad kaimyninio sklypo savininkas, duodamas sutikimą statyti statinius mažesniu, nei nustatyta norminiuose aktuose atstumu nuo jo sklypo ribos, atsisako teisės aktų įtvirtintos su statyba susijusių jo interesų apsaugos ir toks atsisakymas gali būti tik jo laisvos valios išraiška. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises laisvai savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl, esant ginčui, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu, negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių. Teismas nepagristai neatsižvelgė į byloje nustatytą faktinę aplinkybę, jog po ieškovės statinio rekonstrukcijos ženkliai sumažėja atstumai tarp atsakovės ir ieškovės pastatų. UAB „Kampara“ planas patvirtina, kad suteikus leidimą statyti atstumai sudarytų 1,83 m (iš kairės pusės) ir 1,88 m (iš dešinės pusės), tuo tarpu iki rekonstrukcijos buvo – 2,21 m. Todėl šių atstumų papildomas sumažinimas (17 procentų iš kairės pusės ir 14 procentų iš dešinės) laikytinas esminiu atsakovės teisių pažeidimu. Teismas visiškai nepagristai atmetė atsakovės pateiktus su tuo susijusius bylos įrodymus, kadangi pati ieškovė pripažino, kad atsakovės pateiktas UAB „Kampara“ planas dėl atstumų tarp pastatų atitinka tikrovę. Todėl pagal CPK 182 straipsnio 5 punktą neprivaloma kitais įrodymais įrodinėti tai, ką patvirtina (pripažįsta) ieškovė. Šis planas ir yra pateiktas, siekiant byloje įrodyti atstumus tarp pastatų, todėl jis, priešingai nei nurodo sprendime teismas, neprivalo būti suderintas su sklypo bendraturčiais ar įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Šis planas fiksuoja tik faktinius atstumus tarp atsakovės ir ieškovės statinių.

2) Teismas, vertindamas atsakovės pateiktus įrodymus ir motyvus, kaip nepakankamus, įrodinėjant esminį atsakovės teisių pažeidimą, šalių teiktų įrodymų vertinimui taikė skirtingus kriterijus bei nukrypo nuo šalių įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė esminių jos bendrosios nuosavybės teisių pažeidimų, kas reiškia, kad teismas atsakovės pateiktus įrodymus nelaikė pakankamais. Tuo tarpu ieškovės pateiktą projektinę dokumentaciją, kuri yra rengta ne profesionalaus projektuotojo ir net nepasirašyta bei akivaizdžiai neišsami, teismas vertino kaip pakankamai atskleidžiančią rekonstrukcijos planus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Statybos įstatymas nereikalauja, kad į tokios kategorijos bylas būtų pateiktas rekonstrukcijos išsamus projektas. Ši išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintam reikalavimui kuo detaliau atskleisti būsimų statybos darbų planus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Darytina išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Ieškovė nepateikė projektinių pasiūlymų, kuriuose būtų rekonstrukcijos pobūdį ir mastą apibrėžiantys faktiniai duomenys, t.y. tinkamai neatskleidė rekonstrukcijos planų atsakovei. Teismas sprendime nurodo, jog nustatyta, kad ieškovės rekonstrukcija pradėta vykyti 2005 metais, tačiau nėra duomenų, kad atsakovė būtų reiškusi prieštaravimus. Tokia teismo išvada pažeidžia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles civiliniame procese (CPK 178 straipsnis). Tam, kad ieškovė ir teismas savo sprendime galėtų remtis atsakovės prieštaravimų nepateikimo aplinkybe, ją turėjo įrodyti ieškovė, pateikdama konkrečius šią aplinkybę patvirtinančius duomenis. Atsakovė šios aplinkybės įrodinėti neprivalo, nes ne jai tenka šios aplinkybės įrodinėjimo našta. Akivaizdu, kad praėjus beveik dešimčiai metų ir pasikeitus valstybinių institucijų pavadinimams, pareigybėms, reglamentavimui, mirus pirminiam atsakovui šioje byloje S. J., jo teisių perėmėjai nėra objektyvių galimybių įrodyti prieštaravimų teikimo aplinkybės. Be to aplinkybę, kad rekonstrukcija pradėta vykdyti 2005 metais ir pagrindiniai darbai atlikti tais pačiais metais, teismas nustatė remdamasis vien tik ieškovės paaiškinimais, tačiau ieškovė nėra pateikusi jokių konkrečių įrodymų, pvz. nėra jokių sąskaitų už pirktas medžiagas, už įvykdytus darbus. Teismas tam tikras ieškovei palankias aplinkybes nustatinėja remdamasis vien žodiniais paaiškinimais, tuo tarpu atsakovės atžvilgiu taikyti reikalavimai pateikti konkrečius įrodymus net ir dėl tų aplinkybių, kurių įrodinėjimo našta pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tenka ieškovei. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti įrodinėjimo naštos paskirstymo, šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principai, pagal kuriuos kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes kuriomis remiasi ir šalių procesinės teisės yra lygios.

3) Teismas nepagristai nurodė, kad šalių santykiams byloje taikoma Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata, numatanti, kad sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų, galioja nuo 2010 m. spalio 1 d. Anksčiau tokios nuostatos Statybos įstatyme nebuvo. Teismas konstatavo, jog nustatyta, kad rekonstrukcijos darbai pradėti 2005 metais. Pagal teismų praktiką neteisėtos statybos darbai nelaikytini trunkamuoju pažeidimu, kadangi yra akivaizdūs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje Nr. 3K-7-230/2010 pasisakyta, jog norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs, ir išaiškinta, kad toks pažeidimas nelaikytinas trunkamuoju, jis įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad tais metais bei dar penkerius metus po to nuostatos dėl vienerių metų termino pretenzijoms pateikti Statybos įstatyme nebuvo, vėliau atsiradusi ji neturi grįžtamosios galios, todėl šalių santykiams Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis negali būti taikoma.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės skundą atmesti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pilnai ir objektyviai vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovės atsisakymas duoti sutikimą nėra pagrįstas ir motyvuotas, nes jis gali būti grindžiamas tik realia kaimynės teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos darbų. Teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad vien nepasitenkinimas būsimu teisėtų statybos darbų atlikimo procesu ar su jais susiję ne esminiai nepatogumai neturėtų būti laikomi protingu bendraturčio atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus motyvavimu. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsisakymo duoti sutikimus priežastis, t. y. neįrodė, kaip minėtų pastatų rekonstrukcija pažeis jos interesus. Įstatymas nereikalauja, kad į tokios kategorijos bylas būtų pateiktas rekonstrukcijos išsamus projektas. Atsakovei pateikta informacija patvirtina, kad lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstravimas į vieną ūkinį pastatą nepakeičia bendraturčio gyvenimo ar veiklos sąlygų, buvusių iki rekonstrukcijos ir iš esmės nepažeis atsakovo teisių ir teisėtų interesų. Jokių konkrečių faktų, kad lauko virtuvės ir ūkinio pastato rekonstravimas į vieną ūkinį pastatą, juos sujungiant, apmūrijant 30 cm pločio betono blokeliais, praplečiant projektuojamą pastatą šiaurine kryptimi bei suprojektuojant mansardinį aukštą, ieškovei priskirtoje naudotis ir valdomoje žemės sklypo dalyje, galėtų kaip nors įtakoti ar pakeisti išvardintas įstatymines veiklos ar gyvenimo sąlygas, atsakovė neįrodė. Sklypo ribos buvo nustatytos 2013 m. gegužės 27 d. teismo sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, taigi atsakovė sutiko su tokiomis naudojamomis žemės sklypo ribomis, kad matuojant nuo sklypo ribos iki atsakovės pastato atstumas būtų 99 cm, todėl šie atsakovės teiginiai nagrinėjamoje byloje neturėjo teisinio aktualumo. Atsakovės teiginys, kad teismas nepagristai nurodė, kad šalių santykiams byloje taikoma Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis, neatitinka tikroves. Teismo sprendime aiškiai parašyta, kad byloje nėra objektyvių patikimų duomenų, kad žemės sklypo bendraturtis S. J. per vienerius metus nuo rekonstrukcijos darbų pradžios (t.y. nuo 2005 m.) statytojui ar statinio savininkui teikė pretenzijas būtent dėl lauko virtuvės ir ūkinio pastato pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą, nes pagal atsakovo pateiktus dokumentus pretenzijos buvo dėl kitų dalykų (tvoros iš asbestinio šiferio ir laikino pastato iš asbestinio šiferio). Todėl byloje taip pat gali būti taikoma Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis, kuri nustato, kad žemės sklypo bendraturčių rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Teismas netaikė Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje numatytos išimties, o tik išsakė savo nuomonę. Atsakovė minėtos aplinkybės neginčijo ir dėl jos neprieštaravo, todėl pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas sprendimu pagrįstai konstatavo, kad ieškovės ūkinių pastatų rekonstrukcija buvo pradėta 2005 metais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Tarp šalių kilo ginčas dėl statinio savininko teisės atlikti rekonstrukcijos darbus be žemės sklypo bendraturčio sutikimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo yra 0,2815 ha žemės sklypo bendraturtės (t. II, b.l. 28-30). Ieškovei nuosavybės teise priklauso šiame sklype 1972 m. statyti pastatai – lauko virtuvė ir ūkinis pastatas (t. I, b.l. 12-15). Ieškovė minėtus statinius rekonstravo, sujungdama juos į vieną ūkinį pastatą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012 m. liepos 5 d. ieškovei surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo buvo nustatyta lauko virtuvės ir ūkinio pastato savavališka rekonstrukcija (t. I, b.l. 31-32), ir reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius (t. I, b.l. 33-34). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3161-430/2014 ieškovei buvo leista per 6 mėnesių terminą nuo procesinio sprendimo įsiteisėjimo parengti projektinę dokumentaciją dėl ūkinio pastato ir lauko virtuvės ir įteisinti savavališką statybą. Ieškovė kreipėsi į žemės sklypo bendraturčius dėl sutikimo atlikti rekonstrukciją, tačiau atsakovė atsisako duoti sutikimą, be kurio ieškovė neturi galimybės įsiteisinti atliktos rekonstrukcijos.

Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Bet kuris bendraturtis, siekdamas įgyvendinti savo nuosavybės teisę, yra priklausomas nuo kitų bendraturčių valios. Dėl to bendrosios nuosavybės teisė traktuojama kaip tam tikras savininko teisių įgyvendinimo suvaržymas, kuris atsiranda dėl kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, ir kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Vienas iš teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte, 8 dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad norint gauti leidimą statinio statybai ar rekonstrukcijai būtinas žemės sklypo bendraturčių sutikimas, jeigu žemės sklypas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčio nesutikimas turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis projektinio pasiūlymo neigiamą poveikį jo kaip bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (LAT 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Bendrame žemės sklype vykdant statybas (ypač statant naujus statinius) neišvengiamai atsiranda tam tikras neigiamas poveikis kitiems žemės sklypo bendraturčiams (padidėja užstatymo tankis, sumažėja insoliacija, užstojamas vaizdas ir pan.), tačiau ne bet koks teisių suvaržymas yra pagrindas atsisakyti duoti sutikimą statybai. Nesutikimas paprastai pripažįstamas pagrįstu tokiais atvejais, jei nustatoma, kad yra reali jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsmė, kylanti iš numatomų statybos ar rekonstrukcijos darbų. Dėl to bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie patvirtina, kad rekonstrukcija lems esminį kito bendraturčio naudojimosi savo nuosavybe pablogėjimą arba pakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki rekonstrukcijos, kitaip nei numato statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas. Pavyzdžiui, turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė patekti į kelius ir gatves, turi būti išlaikyti atitinkamų higienos standartų reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kitos sąlygos, nustatytos Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (LAT 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą pagrįstas, tenka atsisakančiam duoti sutikimą bendraturčiui.

Nagrinėjamoje byloje esminės aplinkybės, sprendžiant, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino ieškovės teisę gauti statybą leidžiančius dokumentus be kito bendraturčio sutikimo, yra tai, kad buvo atlikta tik teisėtai žemės sklype stovėjusių pastatų rekonstrukcija, juos sujungiant į vieną pastatą, ši rekonstrukcija jau yra atlikta ir ieškovė tik siekia ją įsiteisinti pagal teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą, nesuteikus ieškovei leidimo be žemės sklypo bendrasavininko sutikimo gauti statybą leidžiančius dokumentus, ieškovė negalės įstatymų nustatyta tvarka įsiteisinti atliktos rekonstrukcijos, todėl turės pašalinti jos padarinius.

Ieškovė atsakovei pateikė ūkinių pastatų 20I/p ir 11I/p pertvarkymo į vieną ūkinį pastatą rekosntravimo projektą, kurį sudaro projektinių pasiūlymų aiškinamsis raštas, žemės sklypo su pastatų išsidėstymu schema ir rekonstruoto pastato brėžiniai (t. I, b.l. 21-24). Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos dokumentus tinkamai atskleidžiančius ieškovės rekonstrukcijos planus. Pažymėtina, kad ieškovė šiais dokumentais siekia įsiteisinti jau atliktą rekosntrukciją, taigi atsakovei jau yra žinoma, kokie konretūs statybos darbai yra atlikti jai priklausančiame žemės sklype, kokia yra rekostruoto statinio statybos paskirtis. Šių statybų atlikimo orientacinis laikotarpis tokiu atveju taip pat nėra būtinas nurodyti, kadangi statybos darbai jau yra atlikti. Byloje yra S. J., kurio teises ir pareigas byloje perėmė atsakovė, iniciatyva antstolio D. Š. 2012 m. birželio 28 d. atliktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame yra aprašyti ir nufotografuoti visi žemės sklype esantys pastatai, tarp jų ir ieškovei priklausantys statiniai po rekonstrukcijos (t. I, b.l. 27-30). Minėto ieškovės statinio vaizdas nuotraukoje (t. I, b.l. 29) visiškai atitinka ieškovės atsakovei pateiktus rekonstravimo projekto brėžinius (t. I, b.l.). Todėl atsakovės teiginys, kad jai nėra tinkamai atskleisti rekonstrukcijos planai, yra nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas teisėtai įvertino ieškovės pateiktus dokumentus kaip tinkamus, kadangi jais grindžiama jau faktiškai atlikta rekonstrukcija, kurios apimtis, mastas bei poveikis atsakovei priklausančiai žemės sklypo daliai ir joje esantiems pastatams turi būti žinomas.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2010 išvadomis. Tačiau nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl to, kad naujai projektuojamas pastatas pateko ant žemės sklypo bendrasavininkui priklausančios sklypo dalies. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2752-141/2013 buvo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal atsakovių R. T. ir S. S. pateiktą UAB „Orkanas“ 2012 m. lapkričio 7 d. parengtą žemės sklypo vidaus naudojimosi tvarkos projektą (t. I, b.l. 173-176, 180-183, t. II, b.l. 48). Šiame plane buvo nustatytas 99 cm atstumas nuo žemės sklypo ribos iki atsakovės pastato, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė sutiko su tokiomis naudojamo žemės sklypo ribomis, nes neskundė minėto teismo sprendimo. Taip pat pažymėtina, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje bei atsakovės apeliaciniame skunde nurodomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ yra netekęs galios Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-814. O nagrinėjamoje byloje neteisėtos statybos faktas buvo užfiksuotas nuo 2012 m. liepos 5 d., todėl ieškovei nurodyto teisės akto reikalavimai netaikytini. Šiuo metu galioja Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 “Nesudėtingi statiniai”. Šio Reglamento priede po 1 lentele buvo nurodyta pastaba, jog minimalūs atstumai nuo 1 lentelėje išvardytų pastatų iki žemės sklypo ribos turi būti 3 m. Mažinant pastatų atstumą iki žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai [4.18] ir gautas gretimo žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Tačiau Aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. D1-578 minėtas Reglamentas buvo pakeistas, minėtoje pastaboje nurodant, jog 1 lentelėje nurodytų pastatų rūsiai negali būti įrengti už pastatų ribų. Taigi, priešgaisrinės apsaugos reikalavimai teisės aktuose šiuo atveju nėra susieti tiesiogiai su statinio atstumu nuo gretimo žemės sklypo ribos. Todėl pripažintina, kad atsakovė nepagrindė ir neįrodė, jog atsisakymas duoti sutikimą yra pagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad interesų konflikto grėsmė dažnai kyla iš nuosavybės santykių įgyvendinimo. Kiekvienam asmeniui rūpi, kad jo turimo turto neatimtų bei netrukdytų juo naudotis. Tuo pačiu metu toks asmuo, naudodamasis savo nuosavybe, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civilinė teisė reglamentuoja laisvų asmenų, turinčių priešingus interesus, santykius. Juos reikia sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti socialinį kompromisą, užtikrinantį abiejų šalių interesų įgyvendinimą. Šiam tikslui tarnauja proporcingumo principas, įtvirtintas CK 1.2 straipsnyje. Tai taip pat yra ir Europos Sąjungos teisės principas. Jis reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą (LAT 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Taigi, taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, taikomos ir tinkamos priemonės (LAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė jau yra atlikusi ūkinio pastato ir lauko virtuvės rekonstrukciją. Nesuteikus ieškovei teisės be žemės sklypo bendrasavininko sutikimo teikti institucijoms dokumentus ir gauti statybą leidžiančius dokumentus atliktai rekonstrukcijai, ieškovė negalėtų tęsti rekonstrukcijos įteisinimo darbų bei turėtų pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Kadangi atlikta rekonstrukcija buvo į vieną pastatą apjungti jau anksčiau teisėtai stovintys statiniai, rekonstrukcijos padarinių šalinimo metu šiems statiniams būtų padaryta žala. Atsižvelgiant į tai, kad teisėtai sklype esantys statiniai buvo statyti 1972 m. ir rekonstrukcijos metu jau buvo remontuotini, pripažintina, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimas bei buvusių statinių atnaujinimas reikalautų iš ieškovės nemažų finansinių lėšų. Todėl priešingas, negu skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas pažeistų aukščiau nurodytą proporcingumo principą, nes atsakovė faktiškai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad atlikta rekonstrukcija jai būtų daroma žala.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pirmos instancijos teismo sprendime nurodytos statinio rekonstrukcijos datos 2005 m. bei dėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies taikymo. Pripažintina, kad byloje nėra ieškovės teiginius, jog pastatas buvo rekonstruotas 2005 m., patvirtinančių dokumentų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kada buvo atlikta aptariama rekonstrukcija, tik 2012 m. birželio 28 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame jau buvo užfiksuota statinių rekonstrukcija. Minėtas protokolas buvo atliktas S. J. iniciatyva, todėl negalima pripažinti, kad per vienerius metus nuo atliktos rekonstrukcijos atsakovė nereiškė prieštaravimų. Tačiau pirmos instancijos teismas sprendime tik paminėjo, kad byloje gali būti taikoma Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis, tuo tarpu priimtą sprendimą nulėmė kiti, aukščiau jau aptarti ir įvertinti teismo motyvai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Ieškovė sumokėjo 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatyto maksimalaus 1500,00 Lt dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nagrinėta byla nepripažintina teisiniu požiūriu itin sudėtinga, todėl priteistina suma lygi pusei nurodomo Rekomendacijose, tai yra 750,00 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės M. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. T., (duomenys neskelbtini) 750,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėDainius RinkevičiusJūratė Varanauskaitė