Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Roberto Vasiliausko pareiškimą dėl atsakomybės taikymo už teismo sprendimo nevykdymą, suinteresuoti asmenys L. I. (išieškotojas), R. J. (skolininkė), išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba).

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.4. nenustačius skolininkės piktybiškumo ir tyčinių veiksmų nevykdant teismo nutartį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo nagrinėjamu atveju skirti skolininkei baudą. Teismo vertinimu, procesinių sankcijų skolininkei taikymas šiuo konkrečiu atveju neatitiktų civilinio proceso tikslų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

8. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

10. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Su atskiruoju skundu pateikti įrodymai buvo pateikti R. J. ir aptarti, todėl prijungiami. Išieškotojas 2022-02-21 pateiktais naujais įrodymais siekia įrodyti, jog skolininkė sąmoningai neleisdavo išieškotojui matytis su vaikais po teismo nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų įrodymų turinį, daro išvadą, kad dauguma įrodymų neegzistavo nutarties priėmimo dieną, pirmosios instancijos teismas negalėjo jų įvertinti, o R. J. – dėl jų pasisakyti. Kadangi įrodymai buvo sudaryti po nutarties priėmimo ir negalėjo būti vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tai apeliaciniame procese įrodymai neprijungiami.

Faktinės aplinkybės

11. Iš vykdomosios bylos Nr. 0179/21/00775 medžiagos nustatyta, kad antstolis vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. e2-11341-1102/2021 dėl L. I. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Pagal nustatytą tvarką L. I. su J. I. ir J. I. praleidžia nuo 16 val. iki 20 val. (nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. – iki 20.30 val.) kiekvieną ketvirtadienį, taip pat pirmadieniais tuomet, kai pirmadienis seka po savaitgalio, kai atsakovas nebuvo susitikęs su vaikais. L. I. su vaikais J. I. ir J. I. praleidžia kiekvieno mėnesio antros ir ketvirtos savaites šeštadienį ir sekmadienį su nakvyne, nuo šeštadienio 10:30 val. iki sekmadienio 19:30 val.

14. Byloje neginčijama, kad 2021 m. birželio 3, 5, 6, 10 dienomis ir nuo birželio 21 d. iki 27 d. imtinai, o liepos mėnesį nuo 5 d. iki 11 d. imtinai ir nuo liepos 19 d. iki 25 d. imtinai dienomis L. I. nebendravo su savo nepilnamečiais vaikais J. I. ir J. I. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-11341-1102/2021, nustatytą bendravimo tvarką, t. y. minėtais laikotarpiais nebuvo vykdoma minėtas teismo procesinis sprendimas. Iš bylos duomenų matyti, kad, nustatytomis dienomis vaikai buvo atėję patys arba palydėti suaugusio asmens (skolininkės arba jos sutuoktinio) į susitikimą su išieškotoju, tačiau atsisakydavo vykti su juo, išskyrus 2021 m. birželio 10 d., kuomet šalys nesusitarė dėl susitikimo laiko. Šios aplinkybės neginčija ir išieškotojas L. I., kuris patvirtino, kad vaikai ginčo dienomis, išskyrus 2021 m. birželio 10 d., buvo atėję susitikti, tačiau atsisakė vykti su tėvu, dėl ko tėvo bendravimas su vaikais iš esmės ir neįvyko. 2021 m. birželio 10 d. L. I. nesusitiko su vaikais, kaip numatyta teismo nutartyje, dėl netinkamo šalių bendradarbiavimo ir negebėjimo susitarti dėl susitikimo laiko. Dėl šios aplinkybės nėra ginčo ir apeliaciniame procese.

Dėl atskirojo skundo pagrįstumo

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) LVII skyrius reglamentuoja nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus. CPK 771 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda jį teismui (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

16. Nagrinėjamoje byloje prašymas skirti skolininkei baudą grindžiamas tuo, kad skolininkė, sistemingai ir piktybiškai nevykdo teismo nutarties dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Apeliantas atskirajame skunde pripažįsta, kad tėvo bendravimas su vaikais, kaip numatyta teismo nutartyje, neįvyko dėl to, jog vaikai atsisakė vykti su tėvu ir leisti su juo laiką, tačiau išieškotojas šią aplinkybę vertina, kaip sistemingą ir piktybišką skolininkės teismo nutarties nevykdymą. Apeliantas nurodo, kad skolininkė pažeidė CK 3.170 straipsnio 2 ir 4 dalis ir visokiais būdais nuo 2016 metų bando atimti vaikus iš išieškotojo. Iš vykdomosios bylos, taip pat abiejų šalių teiktų duomenų matyti, kad šalys viena kitos atžvilgiu yra priešiškai nusiteikusios, šalių santykiai konfliktiški. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad išieškotoja nuteikinėja vaikus prieš jį, bando juos atimti ar kitaip savo veikimu ar neveikimu trukdo vykdyti teismo nutartį, bendrauti su vaikais. Priešingai, iš šalių susirašinėjimo matyti, kad skolininkė klausia, kada išieškotojas planuoja atostogas, kada planuoja atvykti susitikti su vaikais, skolininkė informuoja, jog vaikai bus suruošti, suruoš jiems rūbus/daiktus atostogoms, informuoja apie vaikų sveikatos būklę ir kitokį vaikų užimtumą, palydi vaikus į susitikimus su tėvu. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad vaikų nenoras bendrauti su tėvu būtų nulemtas skolininkės kaltų ar neatsargių veiksmų.

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 1, 4 dalis, 3.175 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas pirmenybę skiria vaiko interesams, kurie yra prioritetiniai. Todėl tėvų asmeninė teisė ir pareiga bendrauti su vaikais turi būti vykdoma vaikų interesais, atsižvelgiant į vaikų norus ir juos tinkamai įvertinus. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).

18. Apeliantas nurodo, kad nutartis neatitinka vaikų interesų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko teisė į šeimos ryšius ir jų išsaugojimą, teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra itin reikšminga, tačiau ji negali būti suabsoliutinama ir neturėtų būti įgyvendinama ignoruojant ir (ar) pažeidžiant kitas, ne mažiau svarbias vaiko teises. Byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, kad išieškotojo dukra J. I. savo iniciatyva kvietė apeliantą praleisti bendrą laiką kitaip, t. y. žaisti kartu su jos draugais. Tačiau apeliantas šia galimybe nepasinaudojo, nurodydamas skolininkei R. J., jog turėjo kitų planų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vaikų nenorą nustatytu laiku bendrauti su tėvu galėjo nulemti ir paties išieškotojo (vaikų tėvo) nepakankamas lankstumas vaikų atžvilgiu, nepakankamos pastangos suinteresuoti bendromis veiklomis bei bendravimo su tėvu nauda. Tai, kad tinkamas tėvo ir vaikų bendravimas nebuvo užtikrintas numatytų susitikimų metu, nulėmė ne konkretūs skolininkės veiksmai ar neveikimas, o vaikų sprendimas, kai vaikai kartais atsisakydavo vykti su tėvu.

19. Teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Atsižvelgiant į tai, ypatingą svarbą vykdant tokį sprendimą (nutartį) įgyja jame paprastai tiesiogiai neįvardyta, tačiau ne mažiau svarbi šalių kooperavimosi pareiga. Tinkamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių sprendimo vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai pasiekiamas sprendimu siektas rezultatas – vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas. Kartu tai reiškia, kad tokio teismo sprendimo (nutarties) nevykdymas galimas ne tik aktyviais tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, veiksmais, kliudančiais skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, bet ir nesikooperavimu, tėvų valdžios panaudojimu prieš nepilnamečio vaiko interesus, dėl kurio teismo sprendimu siekiami tikslai nėra realiai pasiekiami.

20. Apeliantas teigia, kad R. J. vengė vykdyti teismo nutartį dėl nustatytos vaikų su tėvu bendravimo tvarkos 2021 m. birželio 10 d. Iš byloje esančio tos dienos šalių susirašinėjimo matyti, kad R. J. 15:23 val. paklausė, kada L. I. bus stotelėje, tačiau kad bus 16.00 val., apeliantas pranešė tik 16:02 val., t. y. jau po 16:00 val. Tai rodo, jog objektyviai susitikimas su vaikais negalėjo būti sutartu laiku, t. y. 16:00 val. Apeliantas teigia, kad nepakanka duomenų išvadai, jog vaikai į susitikimą pavėlavo 10 min., ši aplinkybė buvo nurodyta tik teismo posėdžio metu. Iš bylos duomenų matyti, jog R. J. 16.04 val. parašė išieškotojui, kad jis lauktų stotelėje. L. I. 16.30 val. žinutėje nurodo, kad jau važiuoja namo. Kaip matyti dėl susitikimo buvo susitarta paskubomis, nesant galimybės jo tinkamai įgyvendinti, todėl negalima spręsti, jog skolininkė sąmoningai neleido vaikams susitikti su tėvu. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šalių susirašinėjimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2021 m. birželio 10 d. šalys netinkamai vykdė kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą. Teismo vertinimu, tinkamas bendradarbiavimas būtų leidęs šalims labiau planuoti laiką ir šalys būtų sutarusios dėl konkretaus tėvo susitikimo su vaikais laiko. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog skolininkė atsako į L. I. žinutes, bendradarbiauja, informuoja, kad reikės šiek tiek palaukti vaikų, prašo kitą kartą informuoti iš anksto. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vaikų teisės bendrauti su abiem tėvais užtikrinimas priklauso nuo abiejų tėvų geranoriškumo ir pastangų ieškoti sprendimo, kuris geriausiai atitiktų ilgalaikius vaikų interesus.

21. Apeliantas teigia, kad skolininkė nedėjo pastangų, kad vaikai važiuotų švęsti Tėvo dienos, dėl ko teismo išvados, jog skolininkė siekia, kad vaikai bendrautų su tėvu, yra neteisingos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šio atskirojo skundo argumento apeliantas nepagrindė. Iš bylos medžiagos ir šalių susirašinėjimo matyti, kad R. J. palydi vaikus į susitikimus su apeliantu, suruošia vaikus tiems susitikimams, atostogoms, klausia apelianto kada jis planuoja pasiimti vaikus, kada planuoja atostogas, informuoja apie papildomą vaikų užimtumą, sveikatos būklę ir pan., kas pagrįstai teismui leidžia daryti išvadą, kad skolininkė vykdo bendradarbiavimo pareigą. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstai leistų spręsti, jog skolininkė savo elgesiu sudarytų kliūtis tinkamam teismo nutarties vykdymui. Priešingai, toks R. J. elgesys, pirmos instancijos teismo, buvo pagrįstai vertintinas, kaip siekis, jog apeliantas bendrautų su vaikais.

22. Atskiruoju skundu apeliantas kelia klausimus, susijusius su vaikų pareigomis, nurodo, kad vaikai pažeidžia CK 3.162 straipsnį, kuris įpareigoja juos gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Pažymėtina, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų (CK 2.5 straipsnis). Todėl nagrinėjamu atveju, apelianto vaikai negalėjo pažeisti CK 3.162 straipsnio. Vaikų auklėjimas, geros įtakos jiems darymas, pagarbos tėvams skatinimas yra abiejų tėvų, taip pat apelianto, pareiga. Taip pat apeliantas kelia klausimą, kad skolininkei atvežus vaikus į apelianto gyvenamąją vietą problema būtų išspręsta. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skolininkei negali būti perkelta atsakomybė vežti vaikus į tėvo gyvenamąją vietą, taip siekiant užtikrinti tinkamą teismo nutarties vykdymą, kadangi būtų pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas.

23. L. I. atskirajame skunde nurodo, kad su vaikais nesusitiko 2021 m. rugpjūčio 23 d., 2021 m. rugsėjo 9 d., 2021 m. rugsėjo 20 d., 2021 m. rugsėjo 23 d., 2021 m. spalio 4 d. , 2021 m. spalio 28 d., 2021 m. lapkričio 27, 28 d. d., 2021 m. lapkričio 29 d., 2021 m. gruodžio 11 d., 2021 m. gruodžio 16 d., 2021 m. gruodžio 20 d., 2021 m. gruodžio 23 d. J. važiavo su apeliantu, o J. pareiškė, kad eis su mama, 2021 m. gruodžio 24 apeliantas vaikų nematė. Pažymėtina, kad šios dienos nėra tos, už kuriomis turėjusių būti susitikimų neįvykimą yra prašoma paskirti baudą R. J.. Kaip matyti iš R. J. pateikto susirašinėjimo, ji nuolat informuoja apie vaikų galimybes susitikti su apeliantu, jų lankomus būrelius, pvz., 2021-11-29 informavo apeliantą apie tai, kad tądien susitikti su vaikais negalės, dėl vaikų užimtumo būreliuose ir pamokų ruošimo; 2021-11-25 informavo, kad susitikti galės tik J., nes dukra J. tuo metu bus šokių būrelyje. Skolininkė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad ir 2021 m. gruodžio 24 d. abu vaikai atėjo į „Justiniškių žiedo“ stotelę ir susitiko su L. I., 10:17 val. J. išvažiavo su apeliantu, o J. palinkėjo apeliantui linksmų Šv. Kalėdų ir grįžo namo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog išieškotojui vykdant bendravimo su vaikais tvarką būtina atsižvelgti į vaikų norus, jų užimtumą, papildomas veiklas, sveikatos būklę, stengtis prisitaikyti prie vaikų pomėgių ir lanksčiau žiūrėti į situacijas.

24. Kartu su atskiruoju skundu išieškotojas pateikė naujus įrodymus: 2021 m. gegužės 25 d. pareiškimą Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjui ir atvejo vadybininkei J. Grušaitei ir 2021 m. gegužės 28 d. pareiškimą Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjui ir atvejo vadybininkei J. Grušaitei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje vertinami šalių argumentai ir byloje pateikti įrodymai tiek, kiek tai susiję su antstolio suformuluotais reikalavimais teismui. Nagrinėjamu atveju antstolis pateikdamas prašymą dėl baudos skolininkei skyrimo aiškiai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, t.y. bendravimo su vaikais tvarkos pažeidimas 2021 m. birželio 3, 5, 6, 10 dienomis ir nuo birželio 21 d. iki 27 d. imtinai, o liepos mėnesį nuo 5 d. iki 11 d. imtinai ir nuo liepos 19 d. iki 25 d. imtinai. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo išeiti už bylos nagrinėjimo ribų ir analizuoti 2021-05-17 ir 2021-05-27 įvykius dėl tariamo bandymo pažeisti bendravimo su vaikais tvarką, kadangi byla nagrinėjama antstolio pareikšto reikalavimo ribose.

Dėl baudos skyrimo

25. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tais atvejais, kai teismo sprendimas nevykdomas, asmuo, kurio naudai jis priimtas, gali prašyti įvykdyti sprendimą priverstinai.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas turi teisę, bet neprivalo skirti baudą skolininkui, įvertinęs priežastis, dėl kurių neįvykdytas vykdomasis dokumentas. CPK 771 straipsnio 6 dalies normos negalima interpretuoti formaliai, nesiremiant teisingumo ir protingumo principais, neatsižvelgiant į baudos skyrimo tikslus bei paskirtį, neįvertinus kitų individualių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2012, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009). CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, 25 punktas). Sprendžiant dėl baudos, neįgyvendinant teismo sprendimu patvirtintos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, skyrimo, būtina atsižvelgti į tam tikras išimtines aplinkybes, vaiko interesus bei gerovę.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantis šalių susirašinėjimas sudaro pagrindą spręsti apie skolininkės siekį bendradarbiauti su išieškotoju, derinant bendravimo su vaikais laiką, informuojant išieškotoją apie papildomą vaikų užimtumą, sveikatos būklę ir (ne)galėjimą su juo susitikti teismo nutartimi nustatytu metu. Pažymėtina, kad 2021 m. birželio 3, 5, 6, 10 dienomis ir nuo birželio 21 d. iki 27 d. imtinai, o liepos mėnesį nuo 5 d. iki 11 d. imtinai ir nuo liepos 19 d. iki 25 d. imtinai dienomis vaikų bendravimas su apeliantu neįvyko ne dėl to, kad skolininkė neatvedė vaikų ar neleido vaikams bendrauti su tėvu. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog visais kartais, išskyrus 2021 m. birželio 10 d., vaikai atėjo susitikti su apeliantu, tačiau patys atsisakė vykti su tėvu. Iš bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ir Tarnybos atstovės paaiškinimų pirmos instancijos teismas sprendė, kad vaikų nenorą nustatytu laiku bendrauti su tėvu galėjo nulemti paties išieškotojo (vaikų tėvo) nepakankamas lankstumas vaikų atžvilgiu bei netinkamai parinktas bendravimo su vaikais būdas, kad juos suinteresuoti bendromis veiklomis bei bendravimo su tėvu nauda. Apeliacinės instancijos bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatytos aplinkybės, kuomet apeliantas nesutiko pakeisti savo planų ir bendrą laiką su dukra J. praleisti žaidžiant kartu su jos draugais. Pabrėžtina, kad nėra susiklosčiusi ilgą laiką trunkanti vaikų interesams prieštaraujanti situacija, jog šalių vaikai visiškai nenorėtų bendrauti su tėvu, jo vengtų ar susitikimai nevyktų ilgą laiką. Teismas nustatė, kad 2021 m. birželio 10 d. susitikimas su vaikais neįvyko dėl to, kad šalys netinkamai vykdė kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą ir apeliantas neinformavo skolininkės laiku apie savo planuojamą susitikimo su vaikais laiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skolininkei negali būti perkelta atsakomybė dėl to, kad apeliantas 2021 m. birželio 10 d. per vėlai informavo R. J. apie savo atvykimo laiką.

28. Nepateikus duomenų, kad teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos yra nevykdomas dėl R. J. kaltės, nėra pakankamo pagrindo skirti skolininkei piniginę baudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos taikė sprendimo nevykdymo pasekmes reglamentuojančias civilinio proceso normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal byloje susiklosčiusią situaciją, įvertinus šalių santykius bei tai, kad skolininkės veiksmuose neįžvelgiamas piktnaudžiavimas, baudos skyrimas skolininkei nėra tikslingas, kadangi tai neatitiktų baudos skyrimo tikslų bei paskirties.

Dėl bylos baigties

29. Kiti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

30. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

31. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog išieškotojo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo 2021 m. gruodžio 17 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Duomenų apie apelianto L. I. patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 18 straipsniu, 771 straipsniu, 331 straipsniu, 337–338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

suinteresuoto asmens L. I. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.