Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.L. (A.L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) kamerų tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2019 m. kovo 22 d., atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo veiksmų dienos metu paimant iš jo čiužinį, antklodę ir pagalvę jis patiria neturtinę žalą, kuri pasireiškia dvasiniais išgyvenimais, kančiomis, pažeminimu, fizinės ir psichinės sveikatos neužtikrinimu. Kadangi pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad kelia pretenzijas tik dėl čiužinio ir patalynės paėmimo ir išdavimo tik dienotvarkėje nustatytam nakties miegui, taip apibrėždamas skundo reikalavimo ribas, todėl jų peržengti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir nagrinėtinos skundo aplinkybės dėl patalynės ir čiužinio paėmimo.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose, kai nuo 2018 m. spalio 22 d. (nors skunde pats pareiškėjas nurodo nuo 2018 m. lapkričio 15 d.) iki 2019 m. kovo 22 d. kasdien Pravieniškių PN pareigūnai dienos metu paimdavo čiužinį, anklodę, patalynę, ir juos atiduodavo tik miego laikui.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. į sakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas, bylai aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.). Pagal Aprašo 3 punktą suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal Aprašo 1 priedą, numatantį laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas, suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė: antklodė (1 vnt. 3 metams), čiužinys (1 vnt. 4 metams), pagalvė (1 vnt. 2 metams), patalynės komplektas (2 komplektai 1 metams), rankšluostis (2 vnt. 1 metams).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės, redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims - moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Taigi, aukščiau nurodytas teisinis reguliavimas nustato, kad paskyrus nuteistąjį atlikti bausmę, jis su savimi gali pasiimti tik Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte nustatytus daiktus, o patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai (2 dalis), nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis (3 dalis). Pagal BVK 142 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą gali būti skiriamos nuobaudos. Nuobaudų skyrimo tvarką atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems reglamentuoja minėto kodekso 143 straipsnis. Šio straipsnio 3 ir 8 dalyse nurodyta, jog nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui. Nuteistasis turi teisę per penkias dienas nuo nuobaudos paskyrimo apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriamos šios nuobaudos: panaikinta paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę; pataisos namuose ir kalėjimuose paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo trijų mėnesių iki vienerių metų; pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių (BVK 142 straipsnio 2 dalies 1 – 3 punktai). BVK 143 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad apie nuobaudos, išskyrus žodžiu skiriamą nuobaudą, paskyrimą nuteistajam paskelbiama pasirašytinai.

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso nuostatos imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-434/2013).

Pažyma apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus (b.l. 16-24) patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas – 2018 m. spalio 2 d. įsakymu – 3 mėnesiams, 2019 m. sausio 2 d. įsakymu – 2 mėnesiams, 2019 m. kovo 4 d. įsakymu – 15 parų ir 2019 m. kovo 18 d. įsakymu – 5 paroms. Pareiškėjas neginčija nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nuobaudų vertinimas nėra nagrinėtinas šioje administracinėje byloje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Pataisos namuose paskyrus drausminę nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 3 mėn., vėliau – 2 mėnesiams, 15 ir 5 paroms, patalynė buvo išduodama tik nustatytam miego laikui.

Spręstina, ar atsakovės atstovas išduodamas patalynę pareiškėjui tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas, įvertinęs Taisyklių 220 punktą ir Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sprendžia, jog atsakovės atstovo veiksmai, kai nuteistiesiems perkeltiems į kamerų tipo patalpas tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui yra išduodama patalynė, negali būti traktuojami kaip neteisėti. Taisyklių 220 punktas nenumato išimčių, susijusių su patalynės į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išdavimu dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Pareiškėjo pretenzijos dėl jo teisių pažeidimo, paimant iš jo patalynę (čiužinį), dėl tokių veiksmų vertinimo kaip diskriminacinio pobūdžio kitų nuteistųjų atžvilgiu, yra grindžiamos subjektyviu jo paties vertinimu, abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl laikytinos neįrodytomis ir atmestinos. Į bylą pateiktas medicininis pažymėjimas (b.l. 25), kuriame nurodoma jog pareiškėjas konsultuotas gydytojo (duomenys neskelbtini), taip pat diagnozuotos ligos – (duomenys neskelbtini), bei pažyma, jog dėl patirtų psichologinių išgyvenimų pareiškėjas 2 kartus kreipėsi į psichologus (b.l. 26) nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Vertintina, jog pats pareiškėjas nei teismui, nei atsakovės atstovui neteikė gydytojo išrašo, patvirtinančio, kad dėl sveikatos būklės, jam būtina sudaryti galimybę turėti patalynę ne tik poilsio laikui. Tai, kad pareiškėjas atsisako priimti patalynę ir čiužinį miego laikui negali būti vertinama kaip neteisėti atsakovės atstovo veiksmai, kadangi pats sąmoningai pasirinkdamas tam tikrą elgesio variantą, turi priimti ir galimas teisines pasekmes. Byloje nėra jokių įrodymų, jog patalynė ir čiužinys yra neišduodami dienotvarkėje nustatytam miego metui, todėl dėl atsisakymo priimti čiužinį ir patalynę yra atsakingas būtent pats pareiškėjas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70; 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

Dėl pareiškėjo teiginių apie išduodamos patalynės laikymo sąlygas ir švarą (pareiškėjas teigia, kad patalynė buvo netinkama naudoti, nešvari; buvo laikoma netinkamomis sąlygomis), teismas pažymi, kad pagal atsakovės atstovo pateiktą pažymą apie nuteistojo laikymo sąlygas (b.l. 28) įstaigos pirmojo sektoriaus kamerų tipo patalpose įrengtas sandėlis, kuriame įrengtos lentynos ir kiekvienam nuteistajam yra vieta sudėti tvarkingai sulankstytą čiužinį ir lovos patalynę, patalpoje yra varstomas langas, sudaryta galimybė patalpą išvėdinti. Taip pat pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo, kada jam buvo išduota nešvari patalynė, ar dėl patalynės būklės jis negalėjo ja naudotis, neteikia tokias aplinkybes galinčių patvirtinti nuteistųjų duomenų, neprašo juos apklausti liudytojais. Pareiškėjo argumentai dėl dienotvarkėje nustatytam miego laikui išduodamos patalynės laikymo sąlygų ir švaros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Pravieniškių PN vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

Nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.