Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-26 · Civilinė byla Nr. 2A-388/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-26
Bylos Nr.
2A-388/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Ieškovas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-388/2014Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje 2-161-258/2013 pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 430 836 315 Lt stabilaus stroncio 89 metalo izotopo vidutinės rinkos vertės, 19 086 Lt platinos metalo vidutinės rinkos vertės, 30 000 Lt neturtinės žalos dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo ir bylos vilkinimo, 897 728 Lt negautų darbo pajamų, kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos pilietis V. M. pasiūlė jam nuo 2006 m. birželio mėn. penkis metus eiti vadovaujančias pareigas Rusijos Federacijos Kaliningrado mieste vykdant 42,23 ha ploto gyvenamosios statybos projektą. Tuo tikslu 2006 m. sausio 6 d. buvo sudaryta avansinė mokėjimo sutartis, pagal kurią ieškovas įgijo prievolę 5 metus dirbti OOO „Baltijskaja promišlenaja kompanija“ bei avansu gavo 130 000 EUR darbines pajamas. 2006 m. kovo 1 d. šią pinigų sumą bei pasiskolintus iš VšĮ „Riedulio, futbolo ir teniso klubas“, 700 000 Lt panaudojo 3,007 kg stabilaus stroncio 89 metalo izotopo pirkimui. 2006 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus m. VPK NTV Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo buvo informuotas, kad jo atžvilgiu inicijuotas ikiteisminis tyrimas, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį. Ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tą pačią dieną buvo supažindintas su prokuroro nutarimu atlikti kratą laikinai gyvenamojoje vietoje. Kratos metu pareigūnas A. S. paėmė sutartis dėl 137 g platinos ir 3,007 kg stabilaus stroncio 89 metalo izotopo nuosavybės įsigijimo, šių metalų kokybės sertifikatų originalius, pardavėjo pakvitavimo apie sumokėtą kainą įrašais. Antros kratos metu tyrėjas A. S. neteisėtai paėmė 8 000 USD vertės 137 g platinos metalą, 130 000 EUR vertės 1,1 kg bei 700 000 Lt vertės 1,9 kg stabilaus stroncio 89 metalo izotopo. Prokuroras J. R. neteisėtai inicijavo sekimą ir telefoninių pokalbių klausymąsi. Ieškovo nuomone, ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, nutrauktas tik 2009 m. liepos 28 d., konstatavus, kad nebuvo paradyta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, prokurorė, vadovaudamasi BPK 216 straipsniu, privalėjo išspręsti daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, grąžinimo klausimą, tačiau 2009 m. spalio 26 d. lydraštyje nurodė kreiptis į vyriausiąjį tyrėją. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ieškovui iki šiol negrąžintas didelės vertės turtas. Kadangi stabilaus (neradioaktyvaus) stroncio 89 izotopo kainų nėra, ieškovas rėmėsi panašia medžiaga – stabilaus (neradioaktyvaus) seleno 74 izotopo kaina, kurio 3005 g sudaro 430 836,316 Lt. 137 g platinos metalas, paimtas 2006 m. gruodžio 1 d. kratos metu, tyrimui apskritai nebuvo pateiktas. Šio metalo kaina yra 19 086 Lt. Ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, ieškovas negalėjo spręsti motinos sveikatos problemų, dėl ko patyrė nemalonius išgyvenimus. 2009 m. birželio 8 d. buvo pateiktas naujas pranešimas apie įtarimą. Kartu su pranešimu apie įtarimą buvo sugriežtinta kardomoji priemonė – papildomai skirtas įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nutarimą dėl dalies ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-70362-06 ieškovas gavo tik 2009 m. spalio 15 d., o iki 2009 m. rugsėjo mėn. turėjo registruotis pas tyrėją, todėl mano, kad nutarimas surašytas atbuline data. Ieškovas patyrė dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, fizinį skausmą, nepatogumus, nes buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti Europos Sąjungos teritorijos ribose, jis buvo pažemintas prieš verslo partnerius, draugus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovo 33 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių neteisėtumo, nes taikytos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo paremti atitinkamais procesiniais sprendimais. Pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo nutraukimas konstatavus, kad nebuvo paradyta veika, turinti nusikaltimo požymių, automatiškai nereiškia, kad prokuratūra ieškovo atžvilgiu neteisėtai inicijavo ieškovo sekimą, jo telefoninių pokalbių klausimąsi. Teismo nuomone, ieškovui pritaikytos prievartos priemonės buvo paskirtos bei kiti procesiniai veiksmai atlikti pagal baudžiamajame procese numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą kelių sunkių nusikaltimų padarymu. Byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą taikant ieškovui rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat kitus procesinius veiksmus. Atkreipė dėmesį į tai, kad kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ieškovui buvo skirti pažeidus anksčiau skirtą rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų taikant ieškovo nurodytas baudžiamojo proceso priemones. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nebuvo nurodyto ir kratos metu paimto stroncio metalo savininku, kadangi jo pateiktas 1900 g stroncio 89 įsigijimo pagal Invoice Nr. 38777 iš CC Trading dokumentas yra fiktyvus. Nurodė, jog 2006 m. gruodžio 1 d. kratos protokolu, kurios metu paimtas rudos spalvos odinėje rankinėje rastas celofaninis maišelis (3x5 dydžio) su metalo spalvos neaiškios kilmės medžiaga, buvo būtent 137 g platinos metalo. Pažymėjo, kad ieškovui buvo žinoma aplinkybė, jog jo faktinėje gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), bus daroma krata, siekiant surasti ir paimti nusikalstamu būdu gautas pinigines lėšas, netikrus arba suklastotus dokumentus, kitus daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas rašė kelis skundus Generalinei prokuratūrai, tačiau tik viename nurodė, jog atliktų kratų metu paimta 137 g platinos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog kratos metu iš ieškovo buvo paimta 137g platinos, šioje dalyje ieškovo reikalavimą pripažino nepagrįstu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nurodytais veiksmais valstybės pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, pažemino jį prieš ieškovo neįvardintus verslo partnerius, draugus, nes ieškovas nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio oficialiai niekur nedirbo, vengė išlaikyti vaikus, pajamas gavo iš neteisėtos veiklos. Pažymėjo, jog nors ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebuvo trumpas, tačiau jam nebuvo ribojama teisė dirbti ir gauti atlyginimą, o jo teisė dirbti Kaliningrade administruojant gyvenamosios statybos projektą nebuvo reali. Sprendė, jog aplinkybė, kad per taikytą kardomąją priemonę jam nebuvo suteikta galimybė išvykti už Lietuvos ribų, nesudaro pagrindo pripažinti tokio pobūdžio suvaržymu padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, todėl yra pagrindas sprendimą naikinti dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Nebuvo išspręstas apelianto pateiktas reikalavimas dėl įrodymų išreikalavimo, neįvertinti pareigūnų veiksmai.

2. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normą, todėl nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą, taikant apeliantui rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat kitus procesinius veiksmus. Teismas buvo šališkas, nes netyrė aplinkybių dėl kardomųjų priemonių skyrimo teisėtumo, prokurorų veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo.

3. Teismas sprendime motyvuodamas ne visur nurodė bylos lapus, šališkai pasirinko teiginius. Nors Didžiosios Britanijos vidaus pajamų tarnybos buvo gautas raštas, kad šioje šalyje įmonė CC Trading nėra žinoma, tačiau tai nepaneigia, kad pastaroji įmonė gali būti registruota kitoje šalyje. Teismo posėdyje netirtas ir neįvertintas LR Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities nutarimas nepardėti ikiteisminio tyrimo Nr. At-1-4-06.

4. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje buvo laikomas pagal fiktyvų Invoice Nr. 38777 įsigytas stroncis.

5. Teismas neįvertino, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą buvo grindžiamas dėl dviejų atvejų: dėl draudimo vykti į Kaliningradą darbo reikalais bei dėl draudimo vykti į Lenkiją asmeniniais reikalais dėl mamos sveikatos.

6. Teismas neteisingai nustatė, kad iš apelianto kratos metu buvo paimta neaiškios sudėties medžiaga. Teismas taip pat netyrė ir nevertino apelianto pareiškimo dėl Puslaidininkių fizikos instituto Cheminės metrologijos laboratorijos 2007 m. gegužės 8 d. bandymų protokolo suklastojimo.

7. Teismo posėdžio metu nebuvo tirta aplinkybė, ar stroncis priklauso VšĮ „Riedulio, futbolo ir teniso klubas“, todėl teismas negalėjo sprendime teigti šios aplinkybės.

8. Teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantas nereiškė pretenzijų dėl kratos metu paimto metalo.

9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas niekur nedirbo, nes jis yra UAB „Bevista“ ir UAB „Sres“ direktorius. Taip pat nėra pagrįsta teismo išvada, jog apeliantas pajamas gauna iš neteisėtos veiklos.

Atsiliepimas

Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai negali būti neteisėti vien dėl to, kad tyrimas pabaigiamas nenubaudus asmens. Prie nagrinėjamos bylos buvo prijungta baudžiamoji byla, todėl teismas įrodymus vertino kompleksiškai, t. y. civilinio ir baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka. apeliantas pažeidė jam skirto rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas, todėl jam skirta griežtesnė kardomoji priemonė. Kardomosios priemonės paskyrimas ir jos pakeitimas buvo motyvuotas siekimu užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą. Apeliantas nepateikė duomenų, kad kardomoji priemonė buvo paskirta pažeidžiant įstatymų nuostatas, ar kad buvo neadekvati, be to, neišnaudojo visų gynybos priemonių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrindas daryti išvadą, kad apelianto gyvenamojoje vietoje galima surasti daiktų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Apeliantui buvo pasiūlyta atsiimti kratos metu paimtus daiktus, tačiau jis atsisakė juos atsiimti, nurodydamas, jog jam ketinama grąžinti ne tą metalą, kuris paimtas kratos metu. Ši aplinkybė buvo tirta ir atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodant, kad VPK NTV ENTS patalpose saugomi tie patys daiktai, kurie buvo paimti kratos metu. Šiuo klausimu priimto nutarimo apeliantas neskundė. Apelianto nurodytos metalo įsigijimo, laikymo, ir paėmimo aplinkybės rodo, kad pastarasis negalėjo tapti stroncio savininku.

2. Teismas pagrįstai darė išvadą, kad pritaikytos procesinės prievartos priemonės nebuvo susijusios su jo teisių pažeidimais, nes apeliantas oficialiai niekur nedirbo, nemokėjo alimentų, tuo metu, kai ruošėsi vykti pas mama, tuo pat metu ketino vykti ir į Kaliningradą. Prašoma priteisti neturtinė žala yra neadekvati, nes apelianto laisvė nebuvo apribota.

Šalies argumentai

3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas buvo šališkas, nes nepateikė jokių objektyvių įrodymų, be to, nušalinimo teismui CPK nustatyta tvarka jis nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teismo neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikymo klausimas.

Byloje nustatyta, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-70362-06 dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo ir dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, 2006 m. rugsėjo 20 d. L. B. pasirašytinai buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje bei 300 straipsnio 1 dalyje (baudžiamoji byla Nr. 10-1-70362-06 (toliau – baudž. b.) t. 8, b. l. 135-136). 2006 m. rugsėjo 20 d. apeliantui skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudž. b. t. 8, b. l. 139-140). 2009 m. birželio 8 d. apeliantui pasirašytinai buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (baudž. b. t. 8, b. l. 149) ir tą pačią dieną paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudž. b. t. 8, b. l. 154-155). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. liepos 28 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis L. B. atžvilgiu buvo nutraukta, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, požymių, kardomosios priemonės panaikintos (baudž. b. t. 8, b. l. 197-200).

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nors šio savo prašymo detaliau nemotyvavo.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, t. y. teismas priėmė sprendimą išsprendęs ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu.

Apeliantas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo 2010 m. vasario 10 d. priimtame ieškinyje pareikšto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Tačiau nei iš minėto ieškinio turinio, nei iš nurodytų priedų sąrašo nematyti, kad apeliantas būtų reiškęs prašymą išreikalauti įrodymus. Kita vertus, prašymą dėl įrodymų išreikalavimo jis turėjo galimybę pateikti nagrinėjant bylą. Kaip matyti, dublike buvo pateiktas prašymas sudaryti galimybę apelianto advokatui susipažinti su kratos metu paimtų daiktų apyrašais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas prašymas laikytinas išspręstu, kadangi prie šios nagrinėjamos civilinės bylos yra prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-1-70362-06, kurioje yra visi su vykdytu ikiteisminiu tyrimu susiję dokumentai. Dėl to apeliantas ar jo atstovas turėjo galimybę susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo metu priimtais dokumentais.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašymas išreikalauti įrodymus yra procesinis, o ne materialinis ieškinio reikalavimas, t. y. nėra atskiras ieškinio reikalavimas. Todėl net ir įrodymų neišreikalavimo atveju nebūtų galima konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Apelianto nurodyti prašymai ištirti ir įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teismo veiksmus bei aplinkybę, kur yra 2006 m. rugsėjo 20 d. kratos metu paimti dokumentai ir daiktai, tiesiogiai susiję su pareikštais ieškinio reikalavimais ir teismo buvo išnagrinėti. Tuo tarpu, jei teismo sprendimo motyvai ir būtų neišsamūs, šis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad nėra visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje nurodomas aplinkybes bei turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje teismo yra nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Tai, kad teismo sprendimo motyvai yra nepalankūs apeliantui, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas ar kad buvo neišnagrinėti pareikšti prašymai.

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aiškindamas šios normos taikymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).

Vertinant pareigūnų veiksmus CK 6.272 straipsnio 1 dalies aspektu, neteisėtais veiksmais, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuoti baudžiamojo proceso normų. Tuo tarpu, dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas, ir tai lemia teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų vertinimo civilinės teisės požiūriu netapatumą tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia baudžiamojo persekiojimo ir procesinio poveikio priemonių taikymo neteisėtumo. Tą ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-169/2007; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei teismo veiksmų teisėtumą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad ikiteisminis tyrimas L. B. atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, procesiniuose dokumentuose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis. Teisėjų kolegija, ištyrusi baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pagrįstai ir teisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu. Teiginiai, neva visi baudžiamojoje byloje esantys dokumentai paremti netikrais duomenimis, nebuvo pagrįsti leistinais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi įstatymas aiškiai nustato, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti, ar apelianto baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą bei kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal UAB „Kita kryptis“ skundą (baudž. b. t. 1, b. l. 11-14). Nutarimuose skirti kardomąsias priemones nurodyta, kad duomenys, leidžiantys manyti, kad įtariamasis L. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra šie: pareiškimas apie padarytą nusikaltimą, apklaustų asmenų parodymai, dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (baudž. b. t. 8, b. l. 139-140, 154). Buvo tirti UAB „Kita kryptis“ pareiškimai, kad V. M. ir L. B. veikė išvien, siekdami įvykdyti nusikaltimą, kad 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartis tarp šių asmenų buvo ne įprastas verslo sandoris, o iš nusikalstamos veikos gautų lėšų slėpimas (baudž. b. t. 2, b. l. 2-3). Nors ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių, tačiau pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu V. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 77-86). Šiame nuosprendyje buvo atkreiptas dėmesys, kad V. M. paskolą V. B. suteikė nesant visiškai jokių paskolos grąžinimo garantijų. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės rodo, kad duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką L. B. atžvilgiu nebuvo akivaizdžiai neteisingi, todėl ikiteisminis tyrimas pradėtas bei kardomosios priemonės skirtos turint pagrįstų įtarimų, jog ieškovas galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui leistų susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the U. K., no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgement of 24 November 2009; kt.).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte yra nustatyta, kad asmens laisvės gali būti suvaržytos, kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba manoma, kad jis gali pabėgti tokį nusikaltimą padaręs. Taigi šis dokumentas nurodo bendrąsias gaires, kurios detaliau reglamentuojamos vidaus teisės normose. Dėl to yra nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vadovavęsis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normomis, netinkamai pritaikė materialinės teisės normą.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. rugsėjo 20 d. nutarimu kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – apeliantui skirta įvertinus įtariamo nusikaltimo sunkumą bei tai, kad apeliantas niekur nedirbo. Atsižvelgiant į tuo metu pareigūnų turimą informaciją, ši kardomoji priemonė nebuvo perteklinė, nesuvaržė apelianto fizinės laisvės ir nepažeidė jo teisių daugiau, nei reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Minėtame nutarime apeliantas buvo įspėtas, kad pažeidus rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jam gali būti skirta griežtesnė kardomoji priemonė. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. kovo 22 d. nutarime buvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu bei kardomosios priemonės paskirtos pagrįstai (baudž. b. t. 8, b. l. 79-81). 2009 m. birželio 8 d. griežtesnė kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – L. B. skirta atsižvelgus į tai, kad jis pažeidė ankstesnės kardomosios priemonės sąlygas. Priešingai, nei teigia apeliantas, nutarime nurodyta aplinkybė, jog jis, kviečiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atvyksta, ne prieštaravo kardomųjų apsaugos priemonių skyrimui, bet sudarė pagrindą skirti švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo, būtina įvertinti ir šių priemonių skyrimo tikslą: jas skiriant asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (BPK 119 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, skiriant kardomąsias priemones, BPK 120, 125, 136 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.

Taip pat bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog, atliekant kratas apelianto gyvenamojoje vietoje, buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Todėl tai, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. krata apelianto gyvenamojoje vietoje buvo atlikta jam esant liudytoju, o ne įtariamuoju, nepažeidė minėtų baudžiamojo proceso normų, nes kratos darymas siejamas ne su asmens statusu ikiteisminio tyrimo metu, o su siekiu rasti daiktus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Tiek pirmoji, tiek ir 2006 gruodžio 1 d. kratos buvo skirtos teismo nutartimis, apeliantas su jomis buvo supažindintas (baudž. b. t. 8, b. l. 115,121-122, 127, 128-129), todėl BPK 145 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumas buvo konstatuotas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 15 d., 2007 m. kovo 19 d. nutartyse (baudž. b. t. 8, b. l. 43-45, 73-74). Išanalizavus šios civilinės ir prijungtos baudžiamosios bylos medžiagą, aplinkybių visuma rodo, kad apelianto baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamam pagrindui įtarti apie jo padarytą nusikalstamą veiką, paskirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės priemonės buvo pagrįstos ir teisėtos. Apelianto nurodyti argumentai nelaikytini sudarančiais pagrindą spręsti, apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo atliktų veiksmų neteisėtumą (CPK 178 str.).

Dėl padarytos turtinės žalos

Apeliantas nurodo, jog neteisėtais ikiteisminio pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta turtinė žala: jis neatgavo kratos metu paimtų brangiųjų metalų stroncio ir platinos bei dėl pritaikytų kardomųjų priemonių negavo darbinių pajamų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008). Nors buvo konstatuota, kad atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, tačiau teisėjų kolegija papildomai pasisako ir dėl apelianto prašomos turtinės žalos pagrįstumo.

Apelianto teigimu, 2006 m. gruodžio 1 d. kratos metu iš jo buvo paimta 3005 g stabilaus stroncio 89 metalo izotopo, kurio vidutinė rinkos vertė yra 430 836 315 Lt, bei 137 g platinos, kurios vidutinė rinkos vertė – 19 086 Lt. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar apelianto nurodomi daiktai buvo paimti kratos metu ir ar negrąžinti. Iš kratos protokolo matyti, kad, be kitų daiktų, buvo rasta ir paimta rudos spalvos odinėje rankinėje rastas celofaninis maišelis (3x5 cm dydžio) su metalo spalvos neaiškios kilmės medžiaga, kartoninė dėžė su sidabro spalvos metalu, kuri užklijuota popieriaus lapu su dalyvavusių asmenų parašais (baudž. b. t. 8, b. l. 128-129). Apeliantas su šiuo kratos protokolu buvo supažindintas, ir pasirašytinai patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai. Nors, pasak apelianto, kratos metu paimti brangieji metalai jam negrąžinti, tačiau bylos aplinkybių pagrindu tokios išvados negalima daryti. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros raštas patvirtina, kad apeliantas buvo informuotas apie galimybę atsiimti daiktus iš ikiteisminio tyrimo įstaigos (baudž. b. t 13, b. l. 66). Tačiau nuvykęs atsiimti daiktų, apeliantas jų neatsiėmė, motyvuodamas, kad jam bandoma grąžinti kitas medžiagas, ir, įtardamas, jog įvyko vagystė, kreipėsi su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą (byla Nr. PER-1106-09 b. l. 2-4, 47-48). Vilniaus apylinkės prokuratūros 2009 m. gruodžio 31 d. nutarimu buvo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškime nurodytiems faktams esant akivaizdžiai neteisingiems (byla Nr. PER-1106-09 b. l. 36-38). Minėtame nutarime pažymėta, kad nėra abejonių, jog L. B. buvo pateikti grąžinimui tie patys daiktai, kurie iš jo paimti kratos metu. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantui buvo sudaryta galimybė atsiimti kratos metu paimtus daiktus, tačiau jis jų neatsiėmė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl to jam buvo padaryta žala. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl metalų įsigijimo teisėtumo neturi teisinės reikšmės, todėl jos nenagrinėtinos.

Apeliantas prašė priteisti iš atsakovo 897 728 Lt negautų pajamų, kurias, pasak jo, būtų gavęs, jei nebūtų taikytos kardomosios priemonės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisė dirbti vadovaujantį darbą Kaliningrade, administruojant 42 ha užstatymo gyvenamąja statyba projektą, nebuvo reali. Nors pagal 2006 m. sausio 6 d. privačią paskolos sutartį, kuria apeliantas mainais už paskolintas 130 000 EUR lėšas V. M. įsipareigojo nuo 2006 m. balandžio 1 d. įsidarbinti ir penkis metus dirbti „Baltyjskaja promišlennaja kompanija“ generaliniu direktoriumi arba generalinio direktoriaus pavaduotoju (baudž. b. t. 8, b. l. 108), tačiau ši sutartis negali patvirtinti, jog apeliantas realiai buvo įgijęs teisę dirbti minėtoje kompanijoje. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendyje konstatuoti faktai, t. y. kad V. M. neturėjo jokių galimybių ir teisiškai apibrėžtų įgaliojimų priimti sprendimus dėl OOO „Baltyjskaja promišlennaja kompanija“ vadovo paskyrimo (baudž. b. t. 14, b. l. 15). Esant nurodytai aplinkybei teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog būtų gavęs nurodyto dydžio pajamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, kad, esant įstatymo nustatytiems atvejams, neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-337/2006).

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad jis oficialiai niekur nedirbo. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad apeliantas įvardija save UAB „Bovista“ savininku ir vadovu bei UAB „Sres“ vadovu, savaime neįrodo, kad jis turėjo oficialų pragyvenimo šaltinį. Jokių duomenų apie tai, kad šios įmonės realiai vykdė veiklą, mokėjo valstybei privalomus mokesčius, nėra pateikta. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog apeliantas oficialiai nedirbo. L. B. nenurodė savo verslo partnerių, kurie galėjo sužinoti apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Dėl to negalima daryti išvados, jog L. B. dalykinė reputacija nukentėjo. Duomenys apie apelianto atžvilgiu pradėtą tyrimą nebuvo viešai paskelbti spaudoje ar per kitas informacines priemones. Apeliantas taip neįrodė, kad patyrė pažeminimą, dvasinį sukrėtimą. Kadangi apelianto fizinė laisvė nebuvo apribota, jis neprarado bendravimo galimybių, galimybės oficialiai įsidarbinti ir gauti lėšų pragyvenimui. Kaip jau minėta, apelianto teisė gauti pajamas iš OOO „Baltyjskaja promišlennaja kompanija“ vykdant vadovaujamas pareigas nebuvo reali, todėl negalėjimas išvykti į Kaliningradą jam nepadarė ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos. Taip pat apeliantui nebuvo apribota galimybė pasirūpinti savo motinos sveikata. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog apeliantas neįrodė, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala.

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad civilinę bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas teismo šališkumą sieja su, jo nuomone, neteisingu bylos išnagrinėjimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, priėmė nepalankų apeliantui sprendimą, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ar netinkamai vertino (neįvertino) įrodymus.

Apeliantas nenurodė CPK 65-66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejones teismo šališkumu. Aplinkybė, kad apeliantas anksčiau nepasinaudojo CPK numatyta teise reikšti nušalinimą, patvirtina, jog teismo nešališkumą jis grindžia vien tik nepalankaus jam sprendimo priėmimu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teismo sprendimo teisėtumui paneigti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų bei teismo veiksmų nebuvimo, pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė patyręs turtinę ir neturtinę žalą. Remdamasi minėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentais jo naikinti ar keisti nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė