Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

išvadą teikiančios institucijos Kelmės rajono savivaldybės administracijos

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D., G. D. ir R. D. ieškinį atsakovei V. D., tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir M. D. bei išvadą teikiančiai institucijai Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl uzufrukto nustatymo ir įpareigojimo netrukdyti naudotis antraeiliais daiktais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ankstesniame teismo posėdyje ieškovė R. D. paaiškino, kad ieškinyje nurodomame name, šiuo metu priklausančiame atsakovei V. D., ji su šeima – sutuoktiniu M. D., 2003 m. gimusius sūnumi Roku ir vėliau 2005 m. gimusius sūnumi Giedriumi - gyveno nuo 2004 metų. Pati atsakovė name nuo to laiko išvis nėra gyvenusi. 2014 m. prasidėjo jos ir M. D. skyrybų procesas, kuris baigėsi tik 2016 m. vasarą. Proceso metu M. D. šį iš tėvo, kuris mirė maždaug 2010-2011 m., paveldėtą namą perleido motinai V. D., dėl ko teisme buvo nagrinėjama dar viena byla. Ji baigėsi atsakovei parašius notariškai patvirtintą įsipareigojimą leisti jai su vaikais name gyventi iki vaikų pilnametystės. Maždaug 2015-03-20 M. D. išvažiavo gyventi į užsienį, iš namo išsivežė visus savo daiktus ir nuo to laiko jo daiktų name nėra. Prie namo yra du pastatai – garažas ir daržinė po vienu stogu bei mažesnis garažiukas ir lauko virtuvė, taip pat po vienu stogu; po visu šiuo pastatu yra rūsys. Iki skyrybų jos šeima naudojosi visais pastatais, išskyrus garažą, kuriame M. D. su broliu buvo įsirengę automobilių remonto įrangą. Pripažįsta, kad daržinėje nuo seno buvo įvairių D. daiktų. Skyrybų proceso metu, galimai 2015 m. vasarą, buvo užrakinta daržinė, o 2016 m. rudenį M. D. brolis ( taip mano, nes pati nematė ) užrakino ir garažiuką su virtuve. Nuo to laiko ji negali visais šiais pastatais naudotis. Gyvenamajame name rūsio ir garažo nėra. Garažiukas prie lauko virtuvės yra per mažas laikyti automobiliui, todėl jai reikalinga naudotis daržine kaip garažu, nes tikrame garaže yra D. automobilių remonto įranga. Lauko virtuvė reikalinga laikyti vaikų dviračius, žoliapjovę ir kitus daiktus. Po šiuo pastatu esančiame rūsyje reikalinga laikyti įvairius produktus; be to, jame yra vandens skaitikliai ir galimybė užsukti vandenį atsitikus avarijai. Po užrakinimo 2016 m. rudenį laiko virtuvė ir rūsys buvo tušti, nes ji iš jų savo daiktus iškraustė. Daiktų į rūsį Drukteiniai prikrovė po ankstesnio ( t. y. 2018-01-08 d. ) posėdžio, taip pat 01-13 d. į daržinę parvežė priekabą, kurios joje anksčiau nebuvo. Dėl trukdymo naudotis šuliniu nurodo, kad 2014 m. pajungiant miesto vandentiekį buvo išmontuotas šulinyje buvęs siurblys, o gal ir vamzdžiai, todėl dabar iš šulinio vandenį gali tik pasisemti ( to daryti niekas netrukdo ), bet vamzdžiais į namą jis nebepatenka. Pripažįsta, kad į namą yra pajungtas miesto vandentiekis, kuriuo naudojasi. Anksčiau yra buvę daug skundų policijai ir vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl naudojimosi patalpomis ir pan. M. D. jai yra sakęs, kad balandžio mėn. planuoja pareiti gyventi į lauko virtuvę.

Ankstesnių bylų nagrinėjimo metu ji su atsakove išvis nebendravo ir dėl naudojimosi turtu ( t. y. kokiais pastatais, kokiomis sąlygomis ir t. t. ) nesitarė, atsakovė tik parašė pas notarą įsipareigojimą ir pateikė į bylą. Iki ištuokos bylos išnagrinėjimo toks klausimas taip pat nebuvo sprendžiamas. Atsakovei dėl įsipareigojimo leisti gyventi įregistravimo 2017 m. vasarą skambino 2 kartus, bet ši atsisakė tai padaryti, todėl kreipėsi į teismą. Dėl trukdymo naudotis pastatais atsakovei nesakė.

Nepilnamečiai ieškovai G. D. ir R. D., kuriuos atstovauja įstatyminė atstovė motina R. D. ( 2 l. ), į teismo posėdžius neatvyko ir paaiškinimų nepateikė.

Ginčo namas nėra šeimos būstas, nes anksčiau priklausė M. D. tėvui, o šiuo metu – jo motinai. Todėl ieškovės reikalavimus jos atstovė nepagrįstai grindžia šeimos būsto naudojimą reglamentuojančiomis įstatymų normomis. Atsakovė, skirtingai nei M. D., neturi įstatyminės pareigos išlaikyti ar apgyvendinti savo anūkus, bet gera valia leido ieškovei su vaikais gyventi name neatlygintinai. Todėl šalių santykiams faktiškai taikytinos gyvenamosios patalpos panaudos sutarties sąlygos. Reikalavimas netrukdyti ieškovams naudotis ūkiniais pastatais visiškai nesusijęs su atsakovės įsipareigojimo turiniu, nes jame tokia teisė nenumatyta. Įrodyta, kad ieškovė bent 2-3 metus nesinaudojo šiais pastatais, nes juose nuo seniau buvo laikomi ne ieškovės daiktai ir jie buvo atsakovės įgaliotų asmenų užrakinti, t. y. tokia praktika tarp šalių nebuvo susiformavusi ir atsakovės valia leisti ieškovei naudotis šiais pastatais nebuvo išreikšta. Teismo posėdyje VTAS atstovės pateikta medžiaga taip pat patvirtina nesant jokių įrodymų, jog anksčiau tokie ginčai tarp šalių būtų nagrinėti. Reikalavimas dėl naudojimosi šuliniu, kuriuo, kaip paaiškėjo, naudotis ieškovei niekas netrukdo, tik patvirtina, kad ji reiškia formalius reikalavimus, niekaip nesusijusius su atsakovės įsipareigojimu. Šioje dalyje ji faktiškai reikalauja atsakovę savo lėšomis atlikti tam tikrus įrangos darbus, taip piktnaudžiaudama savo padėtimi. Tikėtina, kad tokiu reikalavimu ji siekia perimdama visų pastatų naudojimą tik užkirsti kelią buvusiam sutuoktiniui M. D. apsigyventi rekonstruotinoje lauko virtuvėje. Todėl reikalavimas dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis pastatais, į kuriuos ieškovė pagal atsakovės įsipareigojimą neturi jokių teisių, atmestinas.

Ieškovės reikalavimas įregistruoti atsakovės įsipareigojimą yra įvykdytas, todėl byla šioje dalyje nutrauktina. Tačiau būtina atsižvelgti, kad ieškovei pagal šį įsipareigojimą name gyventi nebuvo trukdoma. Atsakovė nieko nežinojo apie ieškovės problemas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Šis klausimas gali būti sprendžiamas net be įsipareigojimo įregistravimo bendru savininko ir nuomininko sutarimu, bet jokių pretenzijų atsakovei iki bylos iškėlimo ieškovė nebuvo pareiškusi. Todėl tai yra pačios ieškovės kaltė. Be to, neįregistravimas trukdė tik deklaruoti gyvenamąją vietą, o ne gyventi ir nėra jokių įrodymų dėl ieškovės interesų realaus pažeidimo. Todėl pažeidimas vertintinas kaip formalus, dėl ko bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

Planuoja 2018 m. balandžio mėn. persikraustyti gyventi į lauko virtuvę, kurią pertvarkys į gyvenamąją patalpą, nes iki šiol gyvena nuomojamame bute Šiauliuose. Įsirengęs gyvenamąją patalpą iš lauko virtuvės galės garaže toliau remontuoti automobilius. Todėl taikiai susitarti su ieškove dėl naudojimosi pastatais nemato galimybių. Rūsio ir garažo gyvenamajame name nėra, tačiau jie nebūtini, nes pvz., jis nuomojamame bute nei rūsio, nei garažo neturi. Po skyrybų jis buvo priverstas išsikraustyti iš tėvų namų ir iki šiol gyvena nuomojamame bute, tačiau planuoja grįžti gyventi ir dirbti į šią sodybą. Ūkiniuose pastatuose yra jo ir brolio daiktai, pastatai jam reikalingi, todėl ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis šiais pastatais prašo atmesti.

Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė teismo posėdyje pateiktoje išvadoje nurodė, kad vadovaujantis nepilnamečių vaikų interesais būtų tikslinga nustatyti uzufruktą naudotis gyvenamuoju namu. Tėvas M. D. pažadėjo leisti vaikams naudotis ir kitais pastatais, apie trukdymą jais naudotis skyrius duomenų neturi, todėl reikalavimą netrukdyti naudotis pastatais siūlo spręsti teismo nuožiūra. Iš esmės analogiškai VTAS pozicija nurodyta ir 2017-12-12 atsiliepime ( 59-60 l. ).

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje dėl uzufrukto nustatymo nutrauktina, reikalavimas dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis antraeiliais daiktais atmestinas.

Byloje surinktais įrodymais – dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, šios bylos ir civilinių bylų Nr. e2-495-322/2015 bei Nr. e2-7-322/2016 medžiagomis - nustatyta, kad 2014-12-04 R. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos su M. D. nutraukimo ( bylos Nr. 7 1 t. 3 l. ). Šeima tuo metu gyveno ginčo name (duomenys neskelbtini) ( bylos Nr. 7 1 t. 3, 57 l., bylos Nr. 242 37 l., kt. ), nors R. D. ir vaikų Roko, gim. (duomenys neskelbtini) ( 31 l. ) bei Giedriaus, gim. (duomenys neskelbtini) ( 32 l. ) gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini) ( bylos Nr. 7 1 t. 89 l., bylos Nr. 242 38 l. ). Proceso eigoje R. D. ir jos atstovaujamiems vaikams 2015-04-03 pareiškus ieškinį ( bylos Nr. 495 1 t. 3 l. ) dėl sandorio panaikinimo ( bylos Nr. 7 1 t. 141-145 l. ) santuokos nutraukimo byla buvo sustabdyta ( bylos Nr. 7 1 t. 150-151 l. ).

Byloje Nr. 495 buvo pareikštas reikalavimas dėl 2015-03-03 notariškai patvirtintos sutarties ( šios bylos 1 t. 22 l. ), kuria M. D. dovanojo V. D. paveldėjimo teises į turtą, likusį po tėvo P. D. mirties, panaikinimo ( 1 t. 7 l. ). Reikalavimas buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad M. D. nuo 2011-11-23 pagal testamentą tapo faktiniu P. D. turto savininku, todėl namas (duomenys neskelbtini), tapo oficialiu šeimos būstu pagal Lietuvos CK 3.84 str. Šį būstą M. D., siekdamas pakenkti savo vaikų turtiniams interesams ( palikdamas juos be gyvenamojo būsto bei materialinio išlaikymo ) ir pažeisdamas Lietuvos CK 3.85 str. 2 d. nuostatas, neatlygintinai perleido V. D. ( 1 t. 4-6 l. ). 2015 m. lapkričio 13 d. Kelmės apylinkės teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas konstatuojant, kad nėra įrodymų, jog dėl sudaryto sandorio M. D. negalės teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymo, o V. D. 2015-10-26 sutikimas-įsipareigojimas ( 1 t. 169 l. ) patvirtina, jog vaikai iki pilnametystės neliks be gyvenamosios patalpos, t. y. nenustačius būtinų sąlygų viseto actio Pauliana tenkinimui ( 1 t. 177-184 l. ). Šis sprendimas paliktas galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi ( 2 t. 20-31 l. ), yra įsiteisėjęs ir jame nustatytos aplinkybės negali būti ginčijamos ( Lietuvos CPK 182 str. 2 p. ).

Atnaujinus bylą Nr. 7 ( jos 2 t. 2-3 l. ) 2016 m. liepos 11 d. teismo sprendimu ( 2 t. 23-27 l. ) R. ir M. D. santuoka buvo nutraukta, patvirtinant jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ( 2 t. 16-19 l. ); šis sprendimas yra įsiteisėjęs. M. D. gyvenamoji vieta iki šiol deklaruota ginčo name ( 52 l. ).

Notariškai patvirtintu 2015-10-26 sutikimu-įsipareigojimu V. D. sutiko ir įsipareigojo leisti gyventi iki pilnametystės vaikaičiams R. D. ir G. D. bei jų motinai R. D. jai nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei įsipareigojo savo įsipareigojimą paviešinti Nekilnojamojo turto registre ( taip tekste – 41 l. ). Ieškinys dėl uzufrukto teismui pateiktas 2017-11-13 ( 2 l. ), o įsipareigojimas NTR įregistruotas 2017-12-04 ( 64, 72 l. ). Po to ieškovai šio atsakovės proceso eigoje patenkinto reikalavimo atsisakė 2018-01-30 prašymu ( 80-81 l. ). Tokioje situacijoje vertinama, kad ieškovų atsisakymas nuo reikalavimo imperatyvioms įstatymų normoms ir viešajam interesui neprieštarauja, R. D. kaip ieškovės ir kitų ieškovų įstatyminės atstovės patvirtintas nagrinėjant bylą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka jis atitinka Lietuvos CPK 140 str. 1 d. reikalavimus, todėl atsisakymas nuo reikalavimo priimamas ( Lietuvos CPK 42 str. 2 d. ), civilinė byla šioje dalyje nutraukiama ( Lietuvos CPK 293 str. 4 p. ).

Ieškovų reikalavimas dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis antraeiliais daiktais grindžiamas prioritetinio vaikų interesų apsaugos principu ir uzufruktoriaus teise į antraeilius daiktus pagal Lietuvos CK 4.142 str. 2 d. Atsakovės ir trečiojo asmens M. D. prieštaravimai grindžiami susitarimo dėl antraeilių daiktų perdavimo naudotis nebuvimu, faktiškai susiklosčiusia priešinga padėtimi ( kai daiktais eilę metų naudojosi ne ieškovai ) ir jų reikalingumu naudotis atsakovės sūnui M. D..

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, būtina vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu ( Lietuvos CK 3.3 str. 1 d. ). Tai reiškia, kad, esant galimybei taikyti tokį teisinį gynybos būdą, kuris užtikrins, jog bus apsaugoti vaiko interesai, jis turi būti taikomas, nors dėl to atsiradę teisiniai padariniai ir bus nepalankūs kitiems asmenims ( LAT 2011-12-15 nutartis 3K-3-513/2011 ). Taip pat teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas vaiko interesų prioritetinės gynybos principą, turi įvertinti visas galimybes, kaip užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į kiekvienoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes : tėvų elgesį, turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, kreditorių elgesį ir pan. Būtina apsvarstyti visus įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad vaikui būtų užtikrintas tinkamas teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimas, kuo pirmiausia turi pasirūpinti tėvai, ir kad nebūtų neproporcingai suvaržomos kitų asmenų teisės ( LAT 2016-04-28 nutartis Nr. 3K-3-255-916/2016, kt. ).

Šeimos turtą sudaro daiktai ir teisės, nurodytos Lietuvos CK 3.84 str. 2 d. ir 3 d. Be turto, priklausančio nuosavybės teise vienam ar abiem sutuoktiniams, prie šeimos turto priskiriama ir turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Tokia teisė gali atsirasti iš prievolių teisės – nuomos ar panaudos pagrindais, taip pat daiktinės teisės, pavyzdžiui, uzufrukto, pagrindu. Lietuvos CK 3.86 str. 2 d. nustatyta teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi yra suteikiama po santuokos nutraukimo, kai buvęs sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, neturi kitos gyvenamosios patalpos ir negali jos įsigyti. Ši teisės norma apsaugo vaiko teisę į gyvenamąjį būstą tais atvejais, kai vienas iš vaiko tėvų gyvenamojo būsto neturi, tačiau geriau užtikrina vaiko interesus, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatoma būtent su tuo iš tėvų, o kito iš tėvų nuosavybės teisė apribojama, nustatant gyvenamosios patalpos uzufruktą ( Lietuvos CK 3.86 str. 2 d., 4.141 str. 1 d. ). Lietuvos CK 3.86 str. 2 d. nustatyta, kokioms sąlygoms esant, teismo sprendimu gali būti suteikiama uzufrukto teisė naudotis gyvenamuoju šeimos turtu ar jo dalimi – jeigu šis turtas iki santuokos nutraukimo turėjo šeimos turto statusą ir asmeninės ar dalinės nuosavybės teise priklauso buvusiam sutuoktiniui. Tais atvejais, kai gyvenamoji patalpa ar jos dalis, į kuriuos prašoma nustatyti uzufruktą, nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, teismo sprendimu suteikti teisę naudotis tokiu daiktu vadovaujantis Lietuvos CK 3.86 str. 2 d. nėra teisinio pagrindo, o patalpoje gyvenantiems asmenims, neturintiems kitos gyvenamosios patalpos ... ( tekste nurodoma – buvusiems gyvenamosios patalpos savininko šeimos nariams ), teisė naudotis patalpa ( tame tarpe – pasikeitus savininkui ) gali išlikti nuomos ar panaudos pagrindu ( Lietuvos CK 6.494, 6.643 str., LAT 2003-10-07 nutartis Nr. 3K-7816/2003 ).

Byloje nustatyta, kad ginčo pastatai nei anksčiau, nei dabar nepriklauso nepilnamečių ieškovų tėvui M. D.. Šiaulių apygardos teismo 2016-04-21 nutartyje šiuo klausimu konstatuota, kad „vaikai kaip gyveno, taip ir tebegyvena dabar jau nebe seneliui, bet senelei priklausančiame name ... ir nėra ginčo, kad visos sąlygos jiems gyventi šiame name yra sudarytos“ ( bylos Nr. 495 2 t. 27 l. ). Todėl teismas visų pirma sutinka su atsakovės atstovo argumentu, kad atsakovei V. D. gyvenamosios patalpos kaip šeimos turto ( Lietuvos CK 3.84 str. 2 d. 1 p. ) režimą nustatančios įstatymų normos netaikomos, o jos atsakomybė kyla tik sutikimo-įsipareigojimo sąlygų nustatytose ribose.

Nei aukščiau minėtų civilinių bylų medžiagose, nei M. ir R. D. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ( bylos Nr. 495 2 t. 16-19 l. ), nei 2016-07-11 teismo sprendime ( bylos Nr. 495 2 t. 23-27 l. ) jokių duomenų apie papildomas sutikimo-įsipareigojimo sąlygas nėra. R. D. pripažino ( Lietuvos CPK 187 str. 1 d. ), kad šiuo klausimu su V. D. nebendravo, tik į bylą buvo pateiktas pats įsipareigojimas. Todėl nėra abejonių, kad įsipareigojimo turinys gali būti aiškinamas tik pagal jo tekstą ir įstatymų nuostatas ( Lietuvos CK 6.193 str. ).

Pačiame įsipareigojimo tekste vienareikšmiškai nurodytas leidimas leisti gyventi gyvenamajame name, unikalus Nr. 4400-0142-8690 ( 11, 21 l., kt. ). Pagal ieškovės byloje pareikštą reikalavimą ( 4 l. ), vadovaujantis šiuo įsipareigojimu, Nekilnojamojo turto registre įregistruota prievolė taip pat yra susijusi tik su šiuo pastatu ( 72 l. ).

Uzufruktas – tam tikram terminui ... nustatyta teisė ( uzufruktoriaus teisė ) naudoti svetimą daiktą ... ( Lietuvos CK 4.141 str. 1 d. ). Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais ( Lietuvos CK 4.147 str. 1 d. ). Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas ( Lietuvos CK 4.148 str. ). Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas ( Lietuvos CK 4.147 str. 2 d. ). Įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius daiktus, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip ( Lietuvos CK 4.142 str. 2 d. ).

Pagal šį teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad siekiant užtikrinti R. ir M. D. nepilnamečių vaikų prioritetinę teisę į gyvenamąją patalpą – V. D. priklausantį gyvenamąjį namą - uzufruktoriaus teisė pagal panaudos ( nes neginčijama, kad ieškovai namu naudojasi neatlyginamai ) sutartį kyla būtent sutarties, t. y. atsakovės 2015-10-26 įsipareigojimo ( Lietuvos CK 1.63 str., kt. ), pagrindu. Kaip minėta, šiame įsipareigojime ieškovų teisė naudotis kitais pastatais, išskyrus gyvenamąjį namą, nėra numatyta. Todėl Lietuvos CK 4.142 str. 2 d. pagrindu tenkinti šį reikalavimą nėra pagrindo.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ginant prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus turi būti užtikrinama jų teisė į būstą, t. y. gyvenamąją patalpą, o ne kitus nekilnojamuosius daiktus ( ūkinius pastatus, žemės sklypus ar jų dalis ir t. t. - LAT 2016-04-28 nutartis Nr. 3K-3-255-916/2016, kt. ). Todėl reikalavimai šiuo pagrindu nustatyti teisę naudotis tokiais daiktais peržengia vaikų interesų ribas ir jų tenkinimas gali neproporcingai pažeisti kitų asmenų ( turto savininkų, kreditorių ir pan. ) interesus. Iš ieškovės R. D. paaiškinimo taip pat matyti, kad jos reikalavimas naudotis namo priklausiniais formaliai grindžiamas vaikų, tačiau faktiškai – jos pačios interesais ( garaže patogiau laikyti automobilį, lauko virtuvėje – žoliapjovę ir dviračius, rūsys reikalingas vandentiekio sistemos priežiūrai bei naudojimui ir t. t. ). Todėl teismas sutinka su M. D. argumentu, kad jis, būdamas turto savininkės V. D. sūnus, t. y. artimiausios eilės giminaitis ( Lietuvos CK 5.11 str. 1 d. 1 p. ), pats gyvendamas nuomojamame bute Šiauliuose, galimai neturi nei rūsio, nei garažo, o reikalavimo patenkinimo atveju tokiu turtu, priklausančiu jo motinai, faktiškai įgytų teisę neatlygintinai naudotis svetimas asmuo – jo buvusi sutuoktinė. Neatmestina tikimybė, kad tokį reikalavimą ieškovė R. D. pareiškė sužinojusi apie M. D. planus ateityje aktyviai naudotis pastatais ( apsigyventi lauko virtuvėje, naudoti garažą kaip remonto dirbtuves ) ir siekdama tam užkirsti kelią.

Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovai iki atsakovės įsipareigojimo įregistravimo 2017-12-04 ( 72 l., Lietuvos CK 4.147 str. 2 d. ) ilgą laiką – bent nuo 2015-2016 metų ( 114 l., kt. ) - iki šiol naudojasi tik gyvenamuoju namu ( lauko virtuvėje laiko dviračius leidus M. D., o ne ieškovei – 102 l. ). Todėl tokios apimties teisę naudotis turtu ieškovai gali ginti nuo pažeidimų, t. y. nuo trukdymų naudotis patalpomis ir kitokio pobūdžio trukdymų įgyvendinti savo teises ( Lietuvos CK 1.138 str. 1 p., 8 p., LAT 2006-05-24 nutartis Nr. 3K-3-225/2006 ).

Ieškovės atstovės argumentas dėl tikslingumo visus pastatus perduoti naudotis ieškovei, kad atvykus M. D. nekiltų konfliktai, kurie neigiamai veikia vaikus, yra teisiškai nereikšmingas ir net prieštaraujantis įstatymui ( teisė naudotis turtu nustatoma nepriklausomai nuo barnių ). Dėl aukščiau nurodytų argumentų ieškovų reikalavimas netrukdyti naudotis antraeiliais daiktais atmestinas.

Byloje buvo pareikšti du lygiaverčiai savarankiški neturtiniai reikalavimai ( nustatyti uzufrukto teisę ir įpareigoti netrukdyti naudotis turtu - 4 l. ), už kuriuos ieškinio pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis metu ( 2 l. ) turėjo būti mokamas po 75 EUR žyminis mokestis ( Lietuvos CPK 80 str. 1 d. 6 p., 7 d. ). Vienas reikalavimas patenkintas proceso eigoje, dėl ko byla šioje dalyje nutraukiama, o antras atmetamas. Jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, jam grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos ( Lietuvos CPK 87 str. 2 d. ), analogiškai skaičiuojama ir valstybei mokėtino mokesčio suma ( Lietuvos CPK 96 str. 3 d. ).

Ieškovei R. D. yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokant 100 proc. jos išlaidų ( 46-46 l. ), kurios sudaro 208 EUR ( 77-78 L. ). Atsakovė V. D. patyrė 550 EUR atstovavimo ( 58, 113 l. ) ir 12,85 EUR atstovo kelionės ( 115 l. ) išlaidų.

Atsakovės atstovas prašo nepriteisti iš jos bylinėjimosi išlaidų dalyje dėl uzufrukto nustatymo, nes pagal šį įsipareigojimą ieškovams name gyventi nebuvo trukdoma, o apie problemas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo ieškovė nesakė ir atsakovė nežinojo. Todėl šis ginčas kilo dėl pačios ieškovės kaltės, o jos interesų pažeidimas yra tik formalus. Ieškovė teigia, kad 2017 m. liepos mėn. du kartus paskambinusi atsakovei sakė dėl įsipareigojimo įregistravimo, bet ši atsisakė tai padaryti. Jokių šias pozicijas patvirtinančių įrodymų nėra. 2015-10-26 įsipareigojime atsakovė pati įsipareigojo jį paviešinti NTR ( taip tekste – 44 l. ), bet tai padarė tik 2017-12-04 ( 72 l. ), t. y. daugiau kaip po 2 metų ir netrukus po ieškinio kopijos jai įteikimo 2017-11-23 ( 53 l. ). Todėl vertinama, kad įsipareigojimas nebuvo įvykdytas dėl atsakovės kaltės, dėl ko ji privalo atlyginti su šiuo reikalavimu susijusias išlaidas, t. y. sumokėti valstybei 18,75 EUR žyminio mokesčio ( 75 x 0,25 ) ir 2,08 EUR ( 1 l. ) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, viso 20,83 EUR bylinėjimosi išlaidų ir 104 EUR ( 77-78 l. ) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ieškovei išlaidų ( Lietuvos CPK 94 str. 1 d. ir 96 str. ).

Dalyje pagal atmetamą reikalavimą tik iš ieškovės R. D. ( nes kiti du ieškovai yra nepilnamečiai ir jos atstovaujami ) atsakovei priteisiama ½ dalis atstovavimo ( 275 EUR ) ir kelionės ( 6,42 EUR ) išlaidų, viso 281,42 EUR bylinėjimosi išlaidų ( Lietuvos CPK 93 str. 1 d. ir 2 d. ).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Civilinę bylą dalyje pagal ieškovų R. D., G. D. ir R. D. ieškinį atsakovei V. D., tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir M. D. bei išvadą teikiančiai institucijai Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl uzufrukto nustatymo nutraukti.

Ieškovų R. D., G. D. ir R. D. ieškinį atsakovei V. D., tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Šiaulių filialui ir M. D. bei išvadą teikiančiai institucijai Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui įpareigojimo netrukdyti naudotis antraeiliais daiktais atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei V. D., a. k. (duomenys neskelbtini), du šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą 42 ct. ( 281,42 EUR ) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės V. D., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei dvidešimt eurų 83 ct. ( 20,83 EUR ) bylinėjimosi išlaidų ir vieną šimtą keturis eurus ( 104 EUR ) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ieškovei išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.