Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 3 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. A. atidėtas 3 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir dalyvauti elgesio korekcijos programoje, susijusioje su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš L. A. konfiskuota 1 000 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti: M. D. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, A. I. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį, E. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

3. Nuteistasis L. A. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pakeisti: jam inkriminuotas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti 2 metams bei panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę turto konfiskavimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo L. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Nuteistasis L. A. apeliaciniame skunde ginčija tik veikų daugetą, bausmės dydį, per ilgą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą ir turto konfiskavimą. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino baudžiamąją bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

6.1. Apeliantas neginčija savo kaltės, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako. Teismas teisingai nustatė L. A. padarius dvi atskiras veikas, už jas paskyrė tinkamas bausmes ir subendrintos bausmės vykdymą motyvuotai atidėjo. Kita vertus, nesant neginčijamų įrodymų, teismas be pagrindo pripažino, kad A. I. atsiskaitė su L. A., jam sumokėdamas už narkotinę medžiagą kanapes 1 000 Eur, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir iš L. A. nepagrįstai konfiskavo 1 000 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatą (BK 72 straipsnio 2 dalis). Dėl to nuosprendis keičiamas.

Dėl veikų kvalifikavimo kaip tęstinės nusikalstamos veikos

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. A. neginčija, kad disponavo narkotine medžiaga, turėdamas tikslą ją parduoti, neginčija ir teismo nustatytų narkotinės medžiagos kiekių (vienu atveju – ne mažiau kaip 100 g, kitu atveju – ne mažiau kaip 30 g kanapių). Kita vertus, apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas abu nustatytus narkotinės medžiagos disponavimo ir pardavimo atvejus turėjo kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

7.1. Toks apelianto argumentas nepagrįstas.

7.6. Konstatuotina, kad nei L. A. parodymų turinys, nei kiti byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jog, darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą, L. A. jau turėjo susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo, todėl veikė vieninga tyčia. Šios išvados nepaneigia apelianto argumentai, kad nusikalstamos veikos susijusios su tuo pačiu nusikalstamos veikos dalyku (kanapėmis), veikos padarytos, esant nedideliam laiko tarpui tarp jų (keliems mėnesiams), abu kartus narkotinę medžiagą įgijo iš to paties asmens. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apie nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, iš jų ir apie kaltininko tyčią, jos turinį (taigi ir tyčios vieningumą) teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal faktines bylos aplinkybes.

7.8. Tokie nuteistųjų L. A., A. I. ir E. K. parodymai leidžia spręsti, kad dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir pardavimo su A. I. bei E. K. buvo tartasi atskirai, realizuojant atskirus sumanymus neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga.

7.9. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie liudytų, jog 30 g narkotinės medžiagos kanapių L. A. įgijo, vykdydamas pirminį sumanymą – norą kuo didesnį tos psichotropinės medžiagos kiekį išplatinti, siekdamas kuo daugiau uždirbti.

7.10. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvieną iš nuteistojo L. A. padarytų nusikalstamų veikų teismas teisingai kvalifikavo ne kaip tęstinę, bet kaip savarankišką BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Dėl bausmės paskyrimo

8. Apeliantas skunde nesutinka su teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir nustatytu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminu. Nuteistojo L. A. nuomone, yra visi pagrindai sušvelninti paskirtą bausmę ir sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

8.1. Tokie nuteistojo L. A. argumentai yra nepagrįsti.

8.2. Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei jos dydžio apskaičiavimo metodu, remdamasis BK 41, 54, 61 straipsniais.

8.3. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nurodė, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

8.4. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į tai, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

8.5. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamajame įstatyme be jokių alternatyvų nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro penkerius metus. Nuteistajam L. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl pirmos nusikalstamos veikos) paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl antros nusikalstamos veikos) – trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

8.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė atsižvelgęs į tai, kad L. A. padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis), aptarė kaltininko asmenybę – jis anksčiau nebuvo teistas, bet baustas administracinėmis nuobaudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, iki sulaikymo dirbo, gyvenamosios vietos seniūno teigiamai charakterizuojamas. Teismas nenustatė baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visas šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas žinojo ir įvertino, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dar kartą papildomai į jas atsižvelgti bei tais pačiais motyvais švelninti paskirtas bausmes.

8.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima teigti esant apeliaciniame skunde nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis padėjo išaiškinti veikas ar jose dalyvavusius asmenis.

8.7.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. A. sulaikytas 2016 m. gruodžio 27 d., o 2016 m. gruodžio 28 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas kaip įtariamasis (t. 2, b. l. 2–3, 29, 30–32). Minėtoje apklausoje L. A. iš tiesų davė parodymus apie 100 g kanapių įsigijimo ir pardavimo A. I. aplinkybes, kurios teismui anksčiau nebuvo žinomos. Kita vertus, policijos pareigūnai žinojo tiek apie A. I., tiek apie E. K. dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas. Duomenimis apie tai, kad A. I. prekiavo iš L. A. įsigytomis narkotinėmis medžiagomis, o L. A. toliau pardavinėja kitiems asmenims narkotinę medžiagą kanapes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai disponavo dar iki L. A. sulaikymo 2016 m. gruodžio 27 d., jų buvo gauta ir vykdant teismo leistą L. A. naudojamų mobiliojo ryšio telefonų kontrolę (t. 1, b. l. 130, 138–140, 141–143, 152–154, 159–161, 162–163, 164–171, 172–173). Taigi L. A. kaip narkotinės medžiagos pardavėjas buvo nustatytas vėliau, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl A. I. veiksmų ir renkant operatyvinę informaciją apie kitus nusikaltimo dalyvius (A. I. sulaikytas anksčiau – 2016 m. lapkričio 4 d.). Esant tokiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti nuteistąjį L. A. padėjus nustatyti kitus nusikalstamos veikos dalyvius. Pats L. A. neatvyko ir neprisipažino padaręs nusikaltimus, jį sulaikė policijos pareigūnai, vykdydami iš anksto suplanuotą veiksmą. Atsižvelgiant į jau nurodytas nusikaltimų išaiškinimo aplinkybes, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo pripažinti, jog L. A. padėjo išaiškinti nusikaltimus ir juose dalyvavusius asmenis.

8.8. Nustatyti skiriamos bausmės dydį yra pirmosios instancijos teismo išimtinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas sušvelninti ar pagriežtinti bausmę gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

8.9. Pirmosios instancijos teismas už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam L. A. paskyrė žymiai mažesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės atitinka baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už tokią nusikalstamą veiką, sankciją, padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Pagal BK 63 straipsnio nuostatas nagrinėjamu atveju bausmes galint subendrinti tik jas visiškai ar iš dalies sudedant, teismas nuteistajam taikė palankesnį – dalinio bausmių sudėjimo būdą. Taigi tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir nėra pagrindo jų švelninti.

8.10. Taip pat teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams (BK 75 straipsnio 1 dalis), paskirdamas pareigas, nustatytas BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktuose. Teisėjų kolegija sutinka, kad, pirmą kartą nuteisus ir atidėjus bausmės vykdymą, L. A. bus pakankamai nubaustas, o skirtos pareigos apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

8.11. Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis L. A. nepatenkintas teismo nustatytu bausmės vykdymo atidėjimo terminu ir prašo ji sutrumpinti.

8.11.1. Toks nuteistojo prašymas negali būti patenkintas.

8.11.2. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatyta, kad teismas, esant šioje teisės normoje nurodytoms sąlygoms, gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nuteistasis L. A. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, todėl buvo visos būtinos sąlygos taikyti BK 75 straipsnį. Bausmės vykdymo atidėjimo trukmė priklauso nuo visų bylos aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimo.

8.11.3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, nuteistajam L. A. neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės. Kita vertus, atsižvelgiant į nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas, pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jų padarymo aplinkybes, akivaizdu, jog įstatyme numatytas maksimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra pagrįstas, siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paskyręs bausmę teismas siekia ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti jau nuteistam asmeniui galimybę vėl nusikalsti, paveikti atlikusius bausmę asmenis laikytis įstatymų. Ne mažiau svarbu nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Būtent todėl teismas ne tik taiko konkrečiam asmeniui individualią bausmę, atsižvelgęs į daugybę BK 54 straipsnyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, bet ir nustato tinkamiausią bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Įvertinusi bylos medžiagą bei išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija L. A. padarytų nusikaltimų nevertina vien kaip padarytos klaidos, todėl nemažina pirmosios instancijos teismo nustatyto bausmės vykdymo atidėjimo termino.

Dėl turto konfiskavimo

9. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu konfiskuoti 1 000 Eur.

9.1. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konfiskavo iš L. A. 1 000 Eur nurodęs, kad jie gauti iš nusikalstamos veikos. Skundžiamame nuosprendyje nėra daugiau motyvų dėl L. A. priklausančių piniginių lėšų konfiskavimo.

9.2. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo Baudžiamojo kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Tai reiškia, jog teismas privalo konfiskuoti perduotus kaltininkui nusikalstamai veikai padaryti, darant nusikalstamą veiką panaudotus ir iš nusikalstamos veikos gautus pinigus bei kitus materialią vertę turinčius daiktus. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

9.3. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad L. A. už 1 000 Eur pardavė A. I. ne mažiau kaip 100 g narkotinės medžiagos kanapių. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog, realizavęs narkotinę medžiagą, L. A. gavo iš A. I. 1 000 Eur pajamų. Nors nuosprendyje nekonkretizuota, reikia suprasti, kad ši suma yra nusikalstamos veikos – pelnymosi iš narkotinės medžiagos pardavimo – rezultatas.

9.4. Apeliantas skunde nurodo, jog A. I. už narkotinę medžiagą jam liko nesumokėjęs.

9.5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino šią nuteistojo L. A. versiją, iškvietęs ir teismo posėdyje apklausęs nuteistąjį A. I.. Pradžioje jis teigė neatsimenantis visų narkotinės medžiagos įsigijimo iš L. A. aplinkybių, dėl to negalintis patvirtinti, kad atsiskaitė su L. A., pastarasis galėjo narkotinę medžiagą duoti skolon. Jis neprisiminė, ar nusikaltimo padarymo metu turėjo santaupų ir galimybę iš karto atsiskaityti su L. A.. Vėliau A. I. parodymus pakeitė teigdamas, jog su L. A. atsiskaitė, 1 000 Eur jam atidavė iš karto.

9.5.1. Tokie prieštaringi nuteistojo A. I. parodymai, įvertinus jo asmenybę (po nusikalstamos veikos padarymo dar ne kartą nusikalto, už ką nuteistas ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis; viso proceso metu skirtingai aiškino narkotinės medžiagos įsigijimo priežastį, taip siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį), kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Dėl to teisėjų kolegija tokiais parodymais nesiremia, spręsdama dėl A. I. atsiskaitymo su L. A. fakto, juo labiau kad byloje yra juos paneigiančių duomenų.

9.6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pinigų perdavimo faktas nebuvo nustatinėjamas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog pirmosios instancijos teismas apklausė nuteistuosius dėl kanapių įsigijimo ir jų realizavimo, tačiau į atsiskaitymo aplinkybes teismas nesigilino. Apklausiami teisme tiek L. A., tiek A. I. tik patvirtino narkotinės medžiagos perdavimo faktą, tačiau dėl atsiskaitymo savo parodymų nedetalizavo: A. I. parodė už 1 000 Eur įsigijęs 100 g kanapių asmeniniam vartojimui, o L. A. aiškino būtent už tiek pardavęs (t. 3, b. l. 82–83). Teismas nesiaiškino, ar narkotinė medžiaga buvo parduota skolon, kas dažnai būna tarp tokios medžiagos tiekėjų ir tarpinės grandies – jos pardavėjų konkretiems asmenims, ar pinigai buvo sumokėti iš karto.

9.7. Pagal teismų praktiką ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi, teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus bendrame bylos duomenų kontekste. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-228/2014).

9.8. Ikiteisminio tyrimo metu A. I. apklaustas vieną kartą (t. 1, b. l. 124–127). Apklausos protokole užfiksuota, kad jis pirko kanapes už 1 000 Eur, tačiau šios apklausos metu jo niekas neklausė, ar narkotinę medžiagą iš L. A. gavo skolon, ar už ją sumokėjo. Apklaustas kaip įtariamasis L. A. parodė, kad pardavė narkotinę medžiagą A. I. už 1 000 Eur, tačiau jis pinigų neturėjo ir su L. A. būtų atsiskaitęs pardavęs „žolę“, bet taip ir neatsiskaitė (t. 2, b. l. 30–32; t. 3, b. l. 5–6).

9.8.1. Įvertinus tokius nuteistųjų parodymus, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog A. I., gaudamas platinimui skirtą narkotinę medžiagą, didelę pinigų sumą iš karto sumokėjo L. A.. Kitų duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad L. A. nusikalstamos veikos padarymo ar kitu metu iš A. I. gavo 1 000 Eur, byloje taip pat nėra.

9.8.2. Priešingai, byloje yra tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 130), kuriame pareigūnas aiškiai išdėstė turimus duomenis apie A. I. ir L. A. ,,komercinius“ santykius: A. I., pardavęs L. A. perduotą narkotinę medžiagą kanapes, dalį pinigų pasilikdavo sau, o didžiąją dalį atiduodavo L. A..

9.8.3. Tai įrodo, kad A. I. su narkotinės medžiagos tiekėju atsiskaitydavo, tik kanapes realizavęs. Ši aplinkybė patvirtina nuteistojo L. A. parodymus ir apeliacinio skundo argumentą, jog apeliantas pinigų iš anksto negavo, juos turėjo gauti, A. I. pardavus kanapes, nors byloje ir naudojama formuluotė, kad L. A. kanapes pardavė už 1 000 Eur. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kokį kiekį kanapių iki sulaikymo A. I. spėjo parduoti ir ar bent dalį už jas gautų pinigų grąžino L. A.. Dėl A. I. parodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija jau pasisakė.

9.9. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, jog kiekviena abejonė, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jos išsklaidyti, vertinama kaltinamojo naudai.

9.10. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nuteistajam tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 72 straipsnio nuostatos. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, naikinama nuosprendžio dalis dėl 1 000 Eur konfiskavimo iš L. A..

10. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendį dėl turto konfiskavimo pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš L. A. konfiskuota 1 000 Eur.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.