Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), traukiamas administracinėn atsakomybėn už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. G., būdama UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė, įmonė) vadovu, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. žinodamas, kad Bendrovė turi įsiskolinimą valstybės biudžetui ir neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, po mokestinės nepriemokos susidarymo, nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, t. y. vykdė atsiskaitymus su kitais žemesnį prioritetą mokėjimo eiliškumo prasme pagal CK 6.930¹ straipsnį turinčiais Bendrovės kreditoriais, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija, Institucija, VMI), kaip kreditorės, teises.

Tokiais veiksmais L. G. padarė administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje.

VMI pateiktame pareiškime nurodyta, kad L. G. UAB (duomenys neskelbtini) vadovu buvo nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 28 d. UAB (duomenys neskelbtini) yra VMI skolininkė. VMI duomenimis, 2023 m. balandžio 18 d. Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 389 731,43 Eur nustatytais terminais nesumokėjus deklaruotų mokesčių. Pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka susidarė nuo 2022 m. liepos 25 d., gyventojų pajamų mokesčio – nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. ir žemės mokesčio nepriemoka – nuo 2022 m. lapkričio 15 d. VMI, siekdama išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės, nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. taikė priverstinio išieškojimo veiksmus, t. y. priėmė sprendimą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) 2022 m. rugpjūčio 31 d. (72 536 Eur), 2022 m. rugsėjo 14 d. (2 543,48 Eur), 2022 m. rugsėjo 29 d. (379 191 Eur), 2022 m. spalio 19 d. (451,32 Eur), taip pat priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą sutartine/priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto 2022 m. lapkričio 4 d. (21 300 Eur), bei sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto 2022 m. lapkričio 14 d. (286 488,54 Eur), 2022 m. gruodžio 14 d. (2 618,68 Eur). Siekiant patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų biudžetui vykdymą bei mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis, VMI 2022 m. lapkričio 25 d. išsiuntė paklausimą Kredito unijai „Ebitum“ ir Šeimos kredito unijai pateikti Bendrovės sąskaitų išrašus. Šeimos kredito unija 2022 m. lapkričio 30 d. pateikė sąskaitos Nr. LT 985016500014000200 išrašą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 29 d. (GNA-88067), o Kredito unija „Ebitum“ 2022 m. gruodžio 28 d. pateikė sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 25 d. (GNA-93607). Išnagrinėjus Šeimos kredito unijos 2022 m. rugpjūčio 30 d. pateiktą sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 29 d. ir Kredito unijos „Ebitum“ 2022 m. gruodžio 28 d. pateiktą sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 25 d. nustatyta, kad Bendrovė, vykdydama veiklą ir gaudama pajamas, atsiskaitė su kitais kreditoriais, būdama skolinga valstybės (savivaldybės) biudžetui. Tokiu būdu mokėdama kitiems žemesnės eilės kreditoriams tuo pačiu metu būdama skolinga valstybės (savivaldybės) biudžetui, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (b. l. 2-3).

VMI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuotas pranešimu, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, tačiau raštu pateikė poziciją į pareiškėjo atstovo paaiškinimus, kad VMI 2022 m. liepos 25 d. gavo Bendrovės prašymą atidėti 277 520,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą iki 2022 m. rugsėjo 25 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu. Tačiau vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Įvertinusi Bendrovės pateiktą prašymą, VMI 2022 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. RNA-30559 konstatavo, jog prašymas neatitinka teisės aktuose, reglamentuojančiuose mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimą arba išdėstymą, numatytų reikalavimų. Taip pat nurodė, kad prašymas bus laikomas gautu ir nagrinėjamas pašalinus trūkumus, t. y. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. pateikus šiame rašte nurodytus dokumentus, tačiau Bendrovė per nurodytą terminą papildomų dokumentų nepateikė. Bendrovė su 2022 m. rugpjūčio 23 d. prašymu dėl tos pačios mokestinės nepriemokos atidėjimo kreipėsi pakartotinai. VMI išnagrinėjusi pateiktą prašymą bei su juo pateiktus dokumentus ir VMI turimus duomenis, 2022 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08) 327-68371 „Neatidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“, nes tuo metu Bendrovė deklaravo pelningą veiklą, neturėjo pradelstų debitorinių įsipareigojimų. VMI savo 2023 m. balandžio 20 d. pareiškime teismui akcentavo, kad jame yra nurodomos finansinės operacijos iš UAB (duomenys neskelbtini) Šeimos kredito unijos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindžia, jog buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje numatyta atsiskaitymo tvarka, tačiau dėl didelio atsiskaitymų kiekio yra pateikiama tik dalis finansinių operacijų. Taigi, visi mokėjimai, atlikti žemesnės eilės kreditoriams Bendrovės vadovo L. G. vadovaujamu laikotarpiu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Atsiskaitymas su šiais kreditoriais pagrindžia faktą, kad Bendrovės vadovas atsiskaitymo prioritetą teikė atsiskaitymams su kitais kreditoriais, o ne VMI. Dėl tokių L. G. veiksmų buvo pažeisti VMI interesai, o mokestinė nepriemoka liko nepadengta. Atsižvelgiant į tai, palaiko savo pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo išdėstytą poziciją ir prašo pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

ANK nenustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, todėl vertinant bei nustatant ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviosios pusės požymius, turi būti vadovaujamasi kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą bei tvarką, tarp jų – ir Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile:

1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo;

2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių;

3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus;

4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti;

5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai (CK 6.930¹ str. 3 d.).

Pastebėtina, jog įstatymų leidėjas nuo 2013 m. spalio 1 d. (2013 m. balandžio 18 d. priėmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.930-1 straipsniu įstatymą Nr. XII-239, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d.) CK 6.923 straipsnio nuostatas dėl lėšų nurašymo iš banko sąskaitos eilės perkėlė į CK 6.930¹ straipsnį, išplėsdamas normos taikymą, t. y. nustatydamas atsiskaitymų tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais eiliškumą, jeigu skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Kaip nurodyta šio CK pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, tokio pakeitimo tikslas nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais, kreditoriais, inicijuoja bankrotą, t. y. tikslas buvo užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad CK 6.930¹ straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, jose nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ str. 3 d.); CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

Sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Be to, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 21–24 punktai; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-458-687/2018, 32 punktas; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-403/2018, 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019, kt.).

Taigi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, tai reiškia, kad teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-628/2019). Savo ruožtu ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, taigi aukštesnės eilės kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas nustačius, jog mokėjimas atliktas žemesnės eilės kreditoriui. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriai, taigi ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Teismas, ištyręs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad L. G. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

Iš aptarto matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) tikrintu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, todėl tai lėmė tai, jog Bendrovės atsiskaitymai su kreditoriais turėjo būti vykdomi laikantis CK 6.930¹ straipsnio nuostatų ir L. G., kaip Bendrovės vadovas, žinodamas apie susiklosčiusią padėtį, ir būdamas atsakingas už mokėjimų organizavimą ir vykdymą, turėjo pareigą minėtų nuostatų laikytis, siekiant užtikrinti kreditoriaus – šiuo atveju VMI interesus. Vis dėlto, kaip matyti, šių nuostatų nebuvo laikytasi ir atsiskaitymai vyko prioritetą teikiant žemesnės nei VMI eilės kreditoriams, pažeidžiant VMI interesus. Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas L. G. teismo posėdžio metu iš esmės to neneigė, pripažino, kad nuo 2022 m. liepos 1 d. tapęs bendrovės direktoriumi, susižinojo, kad finansinė padėtis įmonėje nėra gera, kad trūksta lėšų, tačiau teigė, jog stengėsi pirmiausia tęsti ir užbaigti projektą, kurį vystė – gyvenamojo daugiabučio namo statybas, ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus klientams, priešingu atveju įmonė būtų turėjusi nutraukti veiklą, taigi stengėsi paskirstyti lėšas, kad verslas toliau galėtų funkcionuoti, todėl buvo atsiskaitymų ir su tiekėjais, ir su rangovais, nors žinojo, kad tuo metu turėjo nemažą mokestinę nepriemoką. Nors stengėsi susitarti su VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, tačiau nesėkmingai. Atsakant į šiuos L. G. paaiškinimus, pažymėtina, jog, kaip nurodė VMI, pateikusi 2022 m. liepos 25 d. prašymą atidėti ir išdėstyti mokestinę nepriemoką bei gavusi 2022 m. rugpjūčio 5 d. VMI pranešimą, jog prašymas neatitinka teisės aktuose, reglamentuojančiuose mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimą arba išdėstymą, numatytų reikalavimų, todėl prašymas bus laikomas gautu ir nagrinėjamas pašalinus trūkumus, t. y. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. pateikus šiame rašte nurodytus dokumentus, Bendrovė pati nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama kad kuo greičiau būtų priimtas jai palankus sprendimas prašomu klausimu, nes per nurodytą terminą papildomų dokumentų nepateikė. Nors vėliau 2022 m. rugpjūčio 23 d. prašymu dėl tos pačios mokestinės nepriemokos atidėjimo kreipėsi pakartotinai, tačiau situacija šio prašymo nagrinėjimo metu (2022 m. rugsėjo 2 d.) jau buvo pasikeitusi ir priimtas sprendimas neatidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Taigi, UAB (duomenys neskelbtini), vadovaujama L. G., nebuvo pakankamai rūpestinga, aptariamu laikotarpiu (nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.) siekdama suderinti tiek kreditorių interesus, tiek įgyvendinti teisės aktų reikalavimus. Kaip nurodė VMI savo atsiliepime į paaiškinimus, pareiškime teismui akcentavo, kad jame yra nurodomos tik finansinės operacijos iš UAB (duomenys neskelbtini) Šeimos kredito unijos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindžia, jog buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje numatyta atsiskaitymo tvarka, tačiau dėl didelio atsiskaitymų kiekio yra pateikiama tik dalis finansinių operacijų. Taigi, visi (net ir nepaminėti) mokėjimai, kurie atlikti žemesnės eilės (nei VMI) kreditoriams Bendrovės vadovo L. G. vadovaujamu laikotarpiu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Įvertinus šias nurodytas aplinkybes, pabrėžtina, jog, kaip minėta, CK 6.930¹ straipsnyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį aukštesnės eilės kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas nustačius, jog mokėjimas atliktas žemesnės eilės kreditoriui. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Todėl L. G. ir jo atstovo paaiškinimai apie finansinių srautų balansavimą ir pan. negali būti laikoma kaip atsakomybę šalinančios aplinkybės. Be to, pažymėtina, jog įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento ir jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-12-628/2019).

Atsižvelgus į visa tai, L. G. veika dėl kreditoriaus – VMI teisių pažeidimo atitinka administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nes jis, būdamas atsakingas, neužtikrino, kad nebūtų pažeistos kreditorės teisės. Taigi jis pripažintinas padaręs nurodytą administracinį nusižengimą.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenimis baudą nuo 1 400 iki 3 000 Eur.

ANK 34 straipsnyje nustatyti bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažeidimą padariusiam asmeniui skirtinos baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti (ANK 34 str. 6 d.). Susiformavusioje teismų praktikoje pažymima, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-387/2021). Tokiomis aplinkybėmis gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-125-843/2020).

Skirdamas administracinę nuobaudą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui L. G., teismas atsižvelgia į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį (padarytas nusižengimas, susijęs su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais – kreditorių teisių pažeidimu), pažeidėjo kaltės formą ir rūšį (nors ir bandant išsaugoti įmonės mokumą, tačiau atsiskaitymai vykdyti sąmoningai ir valingai), į L. G. asmenybę – nurodo, kad nedirbantis (Sodra duomenimis įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini)), nevedęs, auginantis 3 nepilnamečius vaikus, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis neteistas, per 5 metų laikotarpį administracine tvarka baustas ne kartą, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, be to, nenustatyta L. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Įvertinęs visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju administracinės nuobaudos paskirtis, nustatyta ANK 22 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekta L. G. paskyrus ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą minimalią baudą. Teismo vertinimu, šiuo atveju ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikyti ir neskirti L. G. administracinės nuobaudos ar ją sumažinti, nėra pagrindo. Šiuo atveju nebuvo nustatytos išskirtinės aplinkybės, lemiančios tokį sprendimą. Negalima sutikti, kad nusižengimas padarytas dėl šalyje susiklosčiusios pandeminės situacijos, kadangi nusižengimo laikotarpis šiuo atveju 2022 m. liepos-rugpjūčio mėn. (mokestinė nepriemoka aptariamu laikotarpiu atsirado 2022 m. liepos 25 d.), kai šalyje nebebuvo paskelbtas ne karantinas, nei kita ekstremali situacija dėl COVID-19 ligos (šiuo atveju bylos faktinės aplinkybės neatitinka Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 30 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-177-574/2023, kuria prašo vadovautis L. G. atstovas kaip precedentu, nustatytų aplinkybių), be to, tai, kad šiuo metu asmuo kol kas negauna asmeninių darbinių pajamų (nors yra darbingo amžiaus ir sveikatos) bei turi paėmęs kreditą, teikia išlaikymą vaikui, taip pat negali būti vertinama išskirtinėmis aplinkybėmis ANK 34 straipsnio 6 dalies prasme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 ir 646 straipsniais,

nutaria:

L. G. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam administracinę nuobaudą – 1 400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų) dydžio baudą.

Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos.

Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke Luminor Bank, AB, LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB bankas”, LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, LT42 7230 0000 0012 0025, esančią AB „Medicinos bankas”, LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių bankas” ar LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AB „Citadele“ banke.

Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodą 1001, mokėjimo paskirtyje – administracinio nusižengimo bylos Nr. A6.-511-1122/2023.

Išaiškinti, kad po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.