Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. J. ir jos gynėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Iš nuteistosios J. J. nukentėjusiajai I. V. buvo priteista 2000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinės žalai atlyginti ir 750 Eur turėtoms išlaidoms atstovės paslaugoms apmokėti, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 63,62 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

J. J. nuteista už tai, kad ji 2017 m. sausio 25 d., apie 17.00 val., be kvietimo įėjusi į nukentėjusiosios I. V. namus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie priklausė G. V., ir, užėjusi į I. V. miegamąjį kambarį, kur tuo metu buvo nuketėjusioji bei nukentėjusiosios buvęs sutuoktinis, dabartinis J. J. sugyventinis G. V., ir kilus konfliktui tarp nukentėjusiosios ir J. J., J. J. rankos kumščiu sudavė vieną kartą I. V. į veidą, rankomis apdraskė jai krūtinę, spyrė vieną kartą koja į dešinę blauzdą ir, jai nukritus ant žemės, ne mažiau kaip vieną kartą koja spyrė jai į kairį šoną, tokiu būdu padarydama I. V. kraujosruvas kairės akies vokuose ir krūtinės ląstos kairėje pusėje, linijinį odos nubrozdinimą krūtinės kairėje pusėje, nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, kairio IX-o šonkaulio lūžį, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl šonkaulio lūžio sveikata sutrinka ilgiau 10 dienų. Tokiais veiksmais J. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios J. J. ir jos gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu J. J. pagrįstai buvo pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistosios kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismui, įvertinus byloje užfiksuotus duomenis, kurie laikytini įrodymais, skundžiamo nuosprendžio turinį, proceso šalių argumentus, nekyla jokių abejonių, jog 2017 m. sausio 25 d., apie 17.00 val., J. J., panaudodama fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją I. V., padarė jai sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti kitu metu ir kitomis aplinkybėmis nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Iš tikrųjų specialisto išvadoje Nr. G 274/2017(01) yra nurodytas tik galimas nukentėjusiajai padarytų sužalojimų (kraujosruvos kairės akies vokuose ir krūtinės ląstos kairėje pusėje, linijinis nubrozdinimas krūtinės kairėje pusėje, nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, kairio šonkaulio lūžis) atsiradimo laikas, t. y. sužalojimai galimai buvo padaryti, kaip nurodė nukentėjusioji, 2017 m. sausio 25 d., apie 17.00 val. Vertinant šią išvadą atsietai nuo kitų byloje užfiksuotų duomenų (nukentėjusiosios I. V., liudytojų L. V., E. K. ir S. V. parodymų, eksperto paaiškinimų ir kt.), būtų galima daryti prielaidą, jog nukentėjusioji galėjo būti sužalota ar susižaloti kitu laiku ir esant kitoms aplinkybėms nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje. Vis tik toks specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų atsietas vertiniams nuo kitų byloje surinktų duomenų yra negalimas, kadangi jis neleidžia padaryti pakankamai pagrįstų išvadų dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Čia pažymėtina, jog viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ta, kad privalu įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-93-788/2017 ir kt.), tik sujungus įrodymus į vieną nuoseklią ir logišką grandinę galima daryti išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių.Pirmosios instancijos teisme ekspertas patvirtino padarytas išvadas ir paaiškino, jog jis neatmeta, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti ir kitu laiku nei yra nurodyta išvadoje, tačiau paklaida galėjo būti skaičiuojama valandomis, ji yra visiškai nežymi. Taip pat ekspertas nurodė, jog poodinė kraujosruva lūžio vietoje kaip antinis požymis patvirtina šonkaulio lūžio datą (t. 2, b. l. 56-57). Nagrinėjamu atveju byloje nekilo jokių ginčų, kad 2017 m. sausio 25 d., apie 17.00 val., tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios kilo konfliktas (skiriasi tik jų nurodomos versijos dėl konflikto pobūdžio ir eigos, nuteistoji teigė, jog konfliktas buvo žodinis, o nukentėjusioji tvirtino, kad prieš ją buvo panaudota fizinė prievarta). Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog nukentėjusioji I. V. buvo sužalota iki šio konflikto. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota arba konflikto metu, arba šiek tiek vėliau, t. y. praėjus kelioms valandoms po konflikto. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti konflikto, vykusio tarp jos ir nuteistosios, metu. Tokią išvadą patvirtina byloje surinkti įrodymai.Iš eksperto paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad susilaužyti šonkaulius galima nugriuvus ir atsitrenkus į kietą, buką daiktą, tačiau paprastai žmonės ant šono negriūna, o šiuo atveju nugriūti reikėjo būtent ant šono. Ekspertas teisme paaiškino ir tai, jog nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti keturiais trauminiais poveikiais. (t. 2, b. l. 56-57) Specialisto išvadoje Nr. G 274/2017(01) yra nurodyta, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik nukentėjusiosios nurodytu laiku, bet ir jos nurodytu būdu, t. y. kojomis bei rankomis sumušant kūną, apdraskant krūtinę (t. 1, b. l. 7), o specialisto išvadoje Nr. G 40/2018 (01) nurodyta, jog specialisto išvadoje Nr. G 274/2017(01) nustatytas odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje galėjo atsirasti griuvimo ar atsitrenkimo metu, kiti sužalojimai nebūdingi griuvimui (t. 1, b. l. 133-134). Taigi tik vienas iš nukentėjusiajai padarytų sužalojimų buvo būdingas griuvimui. Specialisto išvadose užfiksuoti duomenys bei eksperto paaiškinimai yra vertintini su nukentėjusiosios, liudytojų L. V., E. K. ir S. V. parodymais.Nukentėjusiosios I. V., liudytojų L. V., E. K. ir S. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, kurie iš esmės vieni kitiems neprieštarauja, patvirtina, jog nuteistoji prieš nukentėjusiąją konflikto metu vartojo fizinį smurtą. Pati nukentėjusioji I. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog J. J. jai sudavė smūgį į veido sritį, draskė krūtinę, spyrė į koją, o jai nukritus – spardė (t. 1, b. l. 9-10, 32-34, 98, t. 2, b. l. 41-43). Liudytojas L. V. viso proceso metu aiškino, jog jis išgirdo triukšmą, I. V. šaukėsi pagalbos, nubėgęs į nukentėjusiosios kambarį, matė, kaip nuteistoji naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, suduoda jai smūgius (t. 1, b. l. 46, 50-52, t. 2, b. l. 44). Liudytoja E. K. taip pat viso proceso metu nuosekliai teigė, jog ji matė, kaip J. J. muša nukentėjusiąją (t. 1, b. l. 54-55, 57-59, t. 2, b. l. 44-45). Liudytojo S. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad jis telefonu buvo informuotas, jog nuteistoji muša jo motiną (t. 1, b. l. 43, t. 2, b. l. 45). Nukentėjusiosios bei liudytojų L. V., E. K. ir S. V. parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, jie tarpusavyje iš esmės sutampa, taip pat jie neprieštarauja specialisto išvadose užfiksuotiems duomenims, eksperto paaiškinimams. Taigi šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajai nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2017 m. sausio 25 d., apie 17.00 val. vykusio konflikto metu, J. J. nusikalstamais smurtiniais veiksmais.Apeliaciniame skunde keliama versija, jog I. V. galėjo sužalojimus patirti kitu metu, kadangi ji pati nurodė, jog po konflikto nuėjo parūkyti. Apeliančių įsitikinimu, lūžus šonkauliui nukentėjusioji rūkyti negalėtų, nes būtų jautusi stiprų skausmą. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks teiginys yra nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad iš I. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog po konflikto ji jautė skausmą, jai skaudėjo šoną, kitą dieną skausmas buvo labai didelis, todėl ji kreipėsi į medikus. Kai ji nejudėjo, skausmo nesijautė, tačiau skaudėjo tuo metu, kai sukosėdavo, juokdavosi ar giliau įkvėpdavo, rūkant jai neskaudėjo (t. 2, b. l. 42). Ekspertas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog lūžus šonkauliui po penkiolikos minučių įkvepiant skausmas stiprėja, skausmas priklauso nuo judesių, o ne nuo laiko, kuris praėjo nuo sužalojimo atsiradimo, mažai judant skausmas rimsta (t. 2, b. l. 57). Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog faktas, kad po konflikto nukentėjusioji rūkė, leidžia daryti išvadą, jog šonkaulis jai lūžo ne dėl nuteistosios veiksmų. Pastebėtina, jog skausmo pojūtis yra individualus dalykas ir tai, ar asmuo su lūžusiu šonkauliu gali atlikti tam tikrus veiksmus, priklauso nuo asmens skausmo tolerancijos, jo kantrybės. Tuo pačiu teigtina, kad šonkaulio lūžis dar nereiškia, jog žmogus negali rūkyti net ir jausdamas tam tikrą diskomfortą dėl patirtos traumos. Įvertintina ir tai, kad nukentėjusioji rūkė iš karto po konflikto, prieš tai ji buvo pavartojusi alkoholio, buvo streso būsenoje, kas, be jokios abejonės, turėjo įtakos jos skausmo suvokimui. Be to, iš liudytojos E. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog I. V. jai skundėsi šono skausmu po to, kai J. J. pasišalino iš įvykio vietos (t. 2, b. l. 45).Iš tikrųjų nukentėjusioji I. V. pirmosios instancijos teisme teigė, kad L. V. nematė, kaip ji buvo mušama. Vis tik pats L. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog matė, kaip nuteistoji smurtauja prieš nukentėjusiąją, matė, kad smūgiai buvo suduoti tiek rankomis, tiek kojomis (t. 1, b. l. 46, t. 2, b. l. 44). Šiuo atveju visiškai tikėtina, jog nukentėjusioji tuo metu, kai prieš ją buvo smurtaujama, būdama streso būsenoje, galėjo ir nepastebėti, kada į kambarį užėjo liudytojas, tuo labiau, kad iš L. V. parodymų yra matyti, jog į kambarį jis buvo užėjęs ne vieną kartą. Teismui nekyla abejonių, kad mušamas asmuo visų pirma koncentruojasi į tai, kaip apsiginti nuo smurtinių veiksmų, jų išvengti, patirti kuo mažiau fizinės žalos, o ne į stebėjimą, kas vyksta aplinkui, ką daro kiti asmenys, kurie tiesiogiai konflikte nedalyvauja.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teiginiu, jog L. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė šiek tiek skirtingas įvykio aplinkybės. Vis tik konstatuotina, kad apie esmines įvykio aplinkybes liudytojas parodė vienodai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, t. y. jis teigė, jog išgirdo triukšmą, nukentėjusiosios pagalbos šauksmą, atėjęs į kambarį pamatė, kaip nuteistoji muša nukentėjusiąją rankomis bei kojomis, draskė jos krūtinę. Skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos įsitikinimu, L. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, skirtumai (pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog G. V. gynė nukentėjusiąją, o teisme jis aiškino, kad senelis nukentėjusiosios negynė ir pan.) nėra esminiai ir neleidžia abejoti liudytojo parodymų patikimumu, tuo labiau, kad liudytojas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog įvykius geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. Konstatuotina, kad neesminiai liudytojo parodymų skirtumai yra nulemti praėjusio laiko tarpo nuo nagrinėjamų įvykių iki apklausos teisme ir nėra pagrindas abejoti jų patikimumu. Pirmosios instancijos teisme liudytojas L. V. parodė, jog nukentėjusiosios atstovė prieš posėdį bandė bendrauti apie tai, kaip reikia kalbėti teisiamojo posėdžio metu. Vis tik toks liudytojo teiginys neleidžia tvirtinti, kad jis nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog liudytojui buvo bandoma daryti kokį nors neleistiną poveikį, buvo prašoma duoti parodymus, kurie neatitiktų tikrovės.Niekuo nepagrįsti apeliančių teiginiai, kad liudytojo L. V. parodymų patikimumu verčia abejoti tai, jog jis, pamatęs konfliktą, pasišalino iš įvykio vietos, nuėjo gerti vaistų, neskambino policijai. Visų pirma byloje nėra duomenų apie tai, kad liudytojas po to, kai pamatė mušamą nukentėjusiąją, nuėjo gerti kokių nors vaistų. Iš liudytojo parodymų yra akivaizdžiai matyti, jog jis reagavo į J. J. veiksmus taip, kaip tuo metu manė esant tinkamiausia, t. y., nors jis ir nekvietė policijos, tačiau paskambino savo tėvui, kurį informavo apie nuteistosios veiksmus, paklausė patarimo, kaip reikia elgtis susidariusioje situacijoje, bandė išprašyti nuteistąją iš namų. Pirmosios instancijos teisme L. V. parodė, kad jis skambino tėvui ir pranešė, kas vyksta namuose, o S. V. teisme parodė, jog jam skambino ne sūnus, o sugyventinė E. K.. Akivaizdu, kad tai yra liudytojų parodymų nesutapimas. Tuo pačiu pabrėžtina, jog apeliaciniame skunde nutylima, kad S. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis iš tikrųjų neprisimena, kas jam skambino. Įvykius jis geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 44). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. V. teigė, kad 2017 metų sausio mėnesio gale, antroje dienos pusėje jam paskambino sūnus L. V. ir pasakė, jog į jų namus yra įsiveržusi J. J., kuri muša nukentėjusiąją. Sūnui jis liepė nuteistąją vyti iš namų arba kviesti policiją (t. 1, b. l. 43). Taigi iš S. V. parodymų matyti, kad jis buvo informuotas, jog nuteistoji muša nukentėjusiąją. Būtent ši aplinkybė ir yra esminė. Kas informavo liudytoją apie konfliktą, nėra svarbu. Čia pažymėtina, jog S. V. teisme buvo apklaustas praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo nagrinėjamų įvykių, todėl nurodydamas, kad jam skambino E. K., jis galėjo sąžiningai klysti. Pastebėtina ir tai, jog faktą, kad S. V. iš tikrųjų skambino L. V., pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytoja E. K. (t. 2, b. l. 44).Apeliaciniame skunde teigiama, jog liudytojos E. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad ji įvykio nematė, kadangi ši liudytoja negalėjo nurodyti, kaip mušėsi nukentėjusioji, nuteistoji ir G. V., ji nurodė, jog nukentėjusioji buvo blaivi, nors pati nukentėjusioji yra parodžiusi, kad prieš konfliktą kartu su G. V. vartojo alkoholį. Su tokiais teiginiais nesutiktina. Liudytoja E. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog 2017 m. sausio 25 d. išgirdusi triukšmą nukentėjusiosios kambaryje, nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, ir pamatė, kad nuteistoji mušė nukentėjusiąją. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog įvykio dieną, kai ji kartu su vaikais, nukentėjusiąja ir G. V. pavalgė, I. V. ir G. V. paliko virtuvėje, o pati su vaikais išėjo į kitą kambarį. Tokie liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, jog ji nematė ir nežinojo, kad nukentėjusioji su G. V. vartojo alkoholį. Taigi aplinkybė, jog E. K. tvirtino, kad tiek nukentėjusioji, tiek G. V. įvykio metu buvo blaivūs, neleidžia abejoti tuo, jog ji matė, kaip nuteistoji mušė nukentėjusiąją. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad liudytojos E. K. teiginys, jog nukentėjusioji buvo blaivi, leidžia daryti išvadą, kad I. V. nebuvo akivaizdžiai apsvaigus nuo alkoholio, tuo pačiu iš dalies yra paneigiama apeliaciniame skunde daroma prielaida, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati dėl savo sunkaus neblaivumo, pavyzdžiui, nukrisdama ar atsitrenkdama į kokius nors daiktus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad faktas, jog E. K. pirmosios instancijos teisme negalėjo konkretizuoti, kaip buvo mušama I. V., taip pat nėra pagrindas tvirtinti, kad ji nematė konflikto, kadangi nuo aptariamų įvykių iki nukentėjusiosios apklausos teisme buvo praėję daugiau nei vieneri metai.Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, naikinti skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžio ir J. J. išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nėra jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).Teismai, įvertindami neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, kitomis teisės normomis, bet ir teismų praktika. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Apibendrinant tai, kas buvo aptarta, konstatuotina, jog teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, teismų praktiką, taip pat konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurios išskiria šią bylą iš kitų panašaus pobūdžio bylų ir leidžia individualizuoti patirtos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamų J. J. patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą.Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 Eur (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012). Baudžiamosiose bylose, kai nesunkus sveikatos sužalojimas reiškiasi ir šonkaulio ar šonkaulių lūžiu, priteisiamos įvairios, tačiau panašios kaip ir nagrinėjamos bylos atveju sumos patirtai neturtinei žalai atlyginti (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-31/2018 – 1000 Eur, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-80-253/2018 – 3000 Eur, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-572-175/2017 – 600 Eur, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-637-493/2017 – 2000 Eur ir kt.). Paminėtų baudžiamųjų bylų faktinės aplinkybės yra panašios į šios baudžiamosios bylos aplinkybes, tačiau nėra jos nėra visiškai analogiškos.Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, atsižvelgė į tai, kad J. J. tyčiniais smurtiniais veiksmais žala buvo padaryta nukentėjusiosios sveikatai (asmens sveikata yra viena iš labiausiai saugomų vertybių), sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, nukentėjusioji dėl neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dėl padarytų sužalojimų ji turėjo kreiptis į medikus, pakankamai ilgą laiko tarpą (pusantro mėnesio) buvo nedarbinga, ji dėl įvykio patyrė stresą, išgyvenimus, nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos priežiūros centre (nustatyta diagnozė F 43.2. (reakcijos į stiprų stresą bei adaptacijos sutrikimai – adaptacijos sutrikimas)). Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino ir tai, kad nukentėjusiajai dėl nuteistosios veiksmų neatsirado nepataisomų liekamųjų reiškinių. Šiuo atveju sutiktina su teiginiu, jog skyrybų procesas galėjo turėti įtakos nukentėjusiosios psichikos būklei, tuo pačiu čia būtina pabrėžti, kad nukentėjusioji kartu su buvusiu sutuoktiniu iki įvykio jau negyveno pakankamai ilgą laiką, o į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos priežiūros centrą kreipėsi tik po konflikto su nuteistąja. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nagrinėjamu atveju I. V. stresą patyrė ir dėl nuteistosios panaudotos fizinės prievartos bei jai padarytų sužalojimų, nusikalstamais veiksmais sukeltų pasekmių. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, neatsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį. Vis tik turtinė civilinio atsakovo padėtis nėra lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, apeliantės sunkios nuteistosios turtinės padėties niekaip ir neįrodinėja, o tik deklaratyviai nurodo, jog dėl nuteistosios sveikatos būklės ji turi ribotas galimybes dirbti ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad J. J. turi sveikatos problemų (jai nustatytas 50 procentų darbingumas) (t. 1, b. l. 82-84, 86-88). Tuo pačiu byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, jog nuteistoji yra darbingo amžiaus, dirba, darbovietėje charakterizuojama teigiamai (t. 1, b. l. 85), o tai rodo, jog ji perspektyvoje bus susaistyta daro santykiais, gali gauti ir gaus darbinių pajamų, iš kurių privalės atlyginti padarytą žalą. Jokių duomenų apie nuteistosios sunkią turtinę padėtį, kaip jau buvo minėta, apeliantės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė, todėl argumentas, susijęs su sunkia nuteistosios turtine padėtimi, yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde yra visiškai teisingai nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji turi sveikatos problemų, jai nustatytas 50 procentų darbingumas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, konstatuodamas minėtų aplinkybių egzistavimą, nurodė bylos lapus, kuriose tokie duomenys yra užfiksuoti apie J. J.. Taigi akivaizdu, kad skundžiamame nuosprendyje, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, buvo padaryta klaida ir nustatant nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į iš tikrųjų neegzistuojančias aplinkybes, tuo pačiu nebuvo atsižvelgta į nuteistosios sveikatos būklę. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiajai I. V. priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 1250 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, tokia pinigų suma yra proporcinga dėl nuteistosios nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms (nukentėjusiajai padarytiems sužalojimams bei jų kiekiui, sunkumui), atitinka nuteistosios galimybes atlyginti padarytą žalą bei neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, teismų praktikai, kai asmeniui yra padaromi panašaus pobūdžio sužalojimai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistosios J. J. ir jos gynėjos advokatės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistosios J. J. pakeisti ir nukentėjusiajai I. V. iš J. J. priteisti 1250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.