Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. C. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. balandžio 6 d. veikos) – laisvės atėmimu 5 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. sausio 30 d. veikos) – laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl 2016 m. kovo 11 d. veikos) – laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais bausmės, paskirtos už 2015 m. balandžio 6 d. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, o už kitas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 7 punktais bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš P. C. O. J. priteista 86,03 Eur turtinei ir 600 Eur neturtinei, o J. F. – 600 Eur neturtinei žalai bei 1000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. C. nuteistas už tai, kad jis: 2015 m. balandžio 6 d., apie 4.00 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) g. esančios kavinės „(duomenys neskelbtini)“, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pašalinių asmenų akivaizdoje sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, priėjęs prie šalia stovinčio J. F., be aiškios priežasties sudavė vieną smūgį kumščiu jam į galvos sritį, o šiam parkritus ant žemės, įspyrė ne mažiau 6 kartus į įvairias kūno vietas, po to, J. F. atsistojus, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu sudavė jam vieną smūgį kumščiu į galvos sritį, tuo nukentėjusiajam J. F. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos nosyje, dešinės akies vokuose, nugaroje, odos nubrozdinimų dešiniame nosies sparnelyje, odos nubrozdinimų ir poodinės kraujosruvos kairiame kelyje, dešinio peties sąnario sumušimą, dešinio IX šonkaulio lūžimą, nes dėl dešinio IX šonkaulio lūžimo nukentėjusiajam J. F. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, kaip 10 dienų, laikotarpiui; 2016 m. sausio 30 d., apie 2.00 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), kavinės "(duomenys neskelbtini) " koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad vieną kartą ranka smūgiavo O. J. į veidą, po to jį sugriebęs už drabužių ir tempdamas parbloškė ant betoninio grindinio ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes O. J. sukėlė fizinį skausmą bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl dešinio kelio sąnario raiščių patempimo;2016 m. kovo 11 d., apie 24.00 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) esančios picerijos salėje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad pastūmė J. F., o šiam nugriuvus ant sofos, spyrė vieną kartą į koją ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes J. F. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kairės šlaunies srityje, kairio kelio sumušimo. Lazdijų rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad P. C. kaltė dėl jam pareikštų kaltinimų įrodyta, nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės aiškios, veikos kvalifikuotos teisingai.Apeliaciniame skunde nuteistasis P. C. prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas 2016 m. kovo 11 d. įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, atitinkamai sumažinant ir galutinę bausmę.Skunde nuteistais teigia, kad, jo manymu, nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu dėl 2016 m. kovo 11 d. įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu nežymiai sutrikdyta J. F. sveikata, yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Išteisinus dėl šio nusikaltimo turi būti panaikinta ir nuosprendžio dalis, kuria J. F. priteista 600 Eur neturtinei žalai ir 1000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Dėl kitų nusikaltimų prisipažįsta pilnai ir dėl jų nuosprendžio neskundžia.Skunde nuteistasis tvirtina, kad 2016 m. kovo 11 d. nusikalstamos veikos neįvykdė. Apie 24.00 val., būdamas visiškai blaivus, atėjo į piceriją, atsisėdo prie savo draugų ir pažįstamų staliuko. Prie gretimo staliuko sėdėjo J. F. su savo artimu draugu ir mergina. J. F. elgėsi iššaukiančiai, arogantiškai, replikavo. Jis bendraamžių yra nemėgstamas. Įžeidžiančiai replikavo apelianto bei kitų asmenų, buvusių picerijoje, atžvilgiu. Šaukė visų buvusiųjų akivaizdoje, kad apeliantas sumokės visus pinigus už tai, kad J. F. 2015 m. balandžio 6 d. buvo sumušęs. Iš tikrųjų susitaikius ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos buvo nutrauktas ir apeliantas buvo įpareigotas J. F. sumokėti 2000 Eur. Buvo sumokėjęs 1600 Eur. Į įžeidžiančias replikas P. C. nurodo atsakęs taip pat nepagarbiai. J. F. grasino, kad vėl parašys pareiškimą policijoje, kad jį apeliantas sužalojo. Kilo žodinis konfliktas. Prie J. F. nebuvo prisilietęs, jo nepastūmė, jam nespyrė, todėl nusikalstamos veikos neįvykdė. Triukšmas ir sujudimas picerijoje kilo ne dėl apelianto, o dėl J. F. kaltės, nes jis pirmas, būdamas girtas, pradėjo apeliantą įžeidinėti, rėkti, šaukti.Teismas, pilnai ištyręs visas bylos aplinkybes, neteisingai, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes patikėjo tik nukentėjusio ir jo artimiausio draugo S. G. nenuosekliais, prieštaringais, melagingais parodymais. Jie abu suinteresuoti bylos baigtimi, nes J. F. yra piktas dėl anksčiau apelianto padarytos skriaudos, kai pagrindinis liudytojas taip pat buvo S. G.. J. F. parodymai pirminės medžiagos rinkimo metu, ikiteisminio tyrimo metu yra melagingi, nenuoseklūs, prieštaringi ir tai akivaizdu. 2016 m. kovo 12 d. rašytame pareiškime J. F. nurodė, kad apeliantas jį ir draugus išvadino įžeidžiančiais žodžiais, trenkė jam. Nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o apeliantas pradėjo jį spardyti, spardė ir H. R.. Nurodė, kokius sužalojimus patyrė. 2016 m. kovo 14 d. apklaustas tyrėjos, J. F. iš esmės pakeitė parodymus teigdamas, kad P. C. keikėsi, jam stovinčiam sudavė smūgį į pilvą, dėl kurios jis nugriuvo ant sofos. Nugriuvus ant sofos, P. C. sudavė ne mažiau, kaip keturis smūgius į kojas. Ar sudavė H. R., tiksliai pasakyti negali. 2016 m. liepos 13 d. papildomai apklaustas vėl pakeitė parodymus, konkrečiai kur ir kokiu būdu buvo suduota, nenurodė, paaiškino, kad po smūgio ar pastūmimo pajuto skausmą kelio srityje. Ar sudavė smūgį P. C., ar griūdamas susimušė, negalėjo pasakyti, tiksliai aplinkybių nenurodė. Duodamas parodymus teismo posėdžio metu jis visiškai susipainiojo. Teismas, išanalizavęs nukentėjusiojo parodymus, pripažįsta, kad jais vienareikšmiškai tikėti nėra galimybės, tačiau rėmėsi vien tik liudytojo S. G. parodymais, kuris yra artimiausias J. F. draugas. Ikiteisminio tyrimo metu S. G. duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo teisme duotų parodymų. Nežiūrint visų esminių prieštaravimų, teismas manė, kad jo parodymus laikyti nepatikimais nėra pagrindo.Skunde P. C. taip pat nurodo, kad jo kaltė buvo grindžiama ir liudytojos I. L. parodymais, kuri nurodė, kad J. F. ant sofos negulėjo, buvo tik pasviręs, o kodėl buvo pasviręs, ji nesuprato. Nežiūrint į tai, kad teismui pripažinus, jog nukentėjusiojo parodymais vienareikšmiškai tikėti negalima, esant nenuosekliems ir prieštaringiems liudytojo S. G. parodymams bei liudytojai I. L. nepatvirtinus S. G. parodymų, taip pat nurodžius, kad konfliktas picerijoje vyko ir tarp kitų asmenų, nuosprendyje teigiama, kad P. C. kaltė yra įrodyta. Į teismo posėdį buvo pakviesti ir apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kurie patvirtino, kad J. F. nesakė buvęs sumuštas. Šių liudytojų parodymai nuosprendyje aptarti, tačiau jie neįvertinti nei kaip kaltę patvirtinantys, nei kaip paneigiantys įrodymai, nors jie iš esmės patvirtina apelianto nekaltumą. Be to, pareigūnai patvirtino ir tai, kad žodinis konfliktas vyko ir tarp kitų asmenų. P. C. manymu, žodinis konfliktas tarp jo ir J. F. gali užtraukti nebent administracinę atsakomybę. Pareigūnų parodymų ignoravimas nuosprendyje duoda pagrindo teigti, kad ne visi byloje surinkti įrodymai įvertinti objektyviai, pilnai ir teisingai, todėl nuosprendis šioje dalyje negali būti vertinamas kaip teisėtas. Įvykio metu picerijoje buvo daugiau asmenų, kurie tikrai būtų matę smurtinius veiksmus ir būtų apie tai paliudiję teisme. Tačiau nei vienas iš šių asmenų, išskyrus S. G., to nepatvirtino. Liudytojas G. M., kuris yra J. F. draugas ir tą vakarą sėdėjo kartu prie vieno staliuko, nurodė tik apie žodinį konfliktą. Taip pat jis paaiškino, kad su J. F. bendrauja nuolatos, tačiau šis nesiskundė, kad buvo sumuštas.Apelianto įsitikinimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo. Nuosprendis šioje dalyje grindžiamas prielaidomis. Pripažinus, kad ši veika nebuvo įvykdyta, turi būti panaikinta ir nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo bei atstovavimo išlaidų priteisimo.Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. F. atsiliepime prašo nuteistojo P. C. skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Nukentėjusiojo vertinimu, įrodymai byloje įvertinti tinkamai, o nuteistasis, teigdamas, kad nepadarė nusikaltimo, klaidina teismą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti dėl 2016 m. kovo 11 d. veikos išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo P. C. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliaciniame skunde kaltė dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje (2015 m. balandžio 6 d. nusikaltimas), 284 straipsnio 1 dalyje (2016 m. sausio 30 d. nusikaltimas) nėra ginčijama, todėl ši nuosprendžio dalis, nenustačius esminių pažeidimų, plačiau neanalizuojama. Tačiau skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir išvadomis sprendžiant P. C. kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje (2016 m. kovo 11 d. nusikaltimas) klausimą. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse apibrėžtas apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo.

Pagrindinės įrodymų vertinimo nuostatos ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ir pareigą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Savo išvadas dėl įrodymų vertinimo teismas išdėsto nuosprendyje, kurį pagrindžia tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tuo pačiu nurodydamas, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos motyvuotai atmeta ir jais nesivadovauja (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius skunde mini nuteistasis, neturi, o P. C. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos.Skundžiamu nuosprendžiu P. C. buvo nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu nukentėjusiojo J. F. pastūmimu, spyrimu šiam nugriuvus, dėl to nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį. P. C. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl P. C. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, betarpiškai ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, taip pat duomenis, gautus teisminio bylos nagrinėjimo metu, juo įvertino ir nuosprendyje motyvuotai nurodė, kuriuos duomenis laiko įrodančiais BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių buvimą P. C. veiksmuose, o kuriuos atmeta, ir jais spręsdamas dėl apelianto kaltės nesivadovauja, tai yra, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis aukščiau paminėtų reikalavimų.Nuteistasis P. C. savo nesutikimą su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jis padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, grindžia tuo, kad, pasak apelianto, byloje yra neįrodytas fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktas. P. C. neneigia tarp jo ir J. F. įvykusio žodinio konflikto, taip pat neneigia aplinkybės, kad žodinis konfliktas vyko viešoje vietoje, tačiau kategoriškai neigia pastūmęs nukentėjusįjį ir jam spyręs. Kolegija, patikrinusi šių skundo teiginių pagrįstumą, sprendžia, kad faktinė aplinkybė dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu abejonių nekelia, yra įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, dėl kurių vertinimo skundžiamame nuosprendyje argumentuotai pasisakyta. Dėl 2016 m. kovo 11 d. nusikalstamos veikos teisiamajame posėdyje buvo apklausti nuteistasis P. C. ir nukentėjusysis J. F.. Taip pat išklausyti liudytojų, kurie tiriamame įvykyje dalyvavo tiek betarpiškai, tiek epizodiškai, paaiškinimai. Nuteistasis P. C. skunde tvirtina, kad išvadas dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo pirmosios instancijos teismas darė remdamasis išimtinai tik nenuosekliais J. F. ir jo draugo S. G. parodymais, tačiau pritarti tokiam apelianto vertinimui ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra pagrindo. Nukentėjusysis J. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme dėl aplinkybės, kad prieš jį fizinį smurtą picerijoje įvykusio konflikto metu naudojo būtent P. C., buvo tikras. Šią aplinkybę jis patvirtino ir akistatos su P. C. metu nurodydamas, kad P. C. jį stūmė ir spyrė į koją. Nors dėl to, kuriuo tiksliai metu, kokiais veiksmais, keliais smūgiais jam buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, J. F. nebuvo nuoseklus, dėl kai kurių su tuo susijusių aplinkybių savo paaiškinimus keitė, vertinant jo parodymų objektyvumą negali būti neatsižvelgta į aplinkybę, kad įvykio metu J. F. buvo neblaivus, prieš tai tarp jo ir P. C. įvyko žodinis konfliktas, situacija buvo įtempta, viskas vyko pakankamai greitai, aplink buvo nemažai kitų asmenų, nuo įvykio iki bylos nagrinėjimo teisme praėjo netrumpas laiko tarpas. Atsižvelgiant į paminėta, nukentėjusiojo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių tam tikrą nenuoseklumą laikyti esminiu ir vertinti jį kaip pakankamą pagrindą parodymus laikyti nepatikimais, neobjektyviais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį ir į tam tikrus neatitikimus nukentėjusiojo paaiškinimuose, pažymėjo, kad dėl to visa apimtimi nukentėjusiojo parodymais nesiremia, tačiau tiki ir remiasi ta jų dalimi, kurią patvirtina kiti ištirti įrodymai. Nagrinėjamu atveju apie tai, kad picerijoje vis tik nebuvo apsiribota žodiniu konfliktu, savo paaiškinimuose nurodo ir liudytojai. Kartu su nukentėjusiuoju įvykio metu buvęs S. G. patvirtino matęs, kad konflikto metu P. C. pastūmė nukentėjusįjį ir šiam pargriuvus ant sofos – spyrė. Nors nuteistasis liudytojo S. G. parodymus siūlo vertinti kritiškai dėl šio asmens suinteresuotumo, kadangi jis yra nukentėjusiojo draugas, vien tik ta aplinkybė, kad S. G. santykiai su nukentėjusiuoju J. F. yra draugiški, nėra pakankamas pagrindas jo parodymus vertinti kaip melagingus. Esminių prieštaravimų S. G. parodymuose nėra, dėl kai kurių su konfliktu susijusių aplinkybių skirtingu proceso metu duoti liudytojo parodymai skyrėsi, tačiau dėl to, kad P. C. pastūmė nukentėjusįjį ir jam spyrė, buvo nuoseklūs. Be to, aplinkybę, kad picerijoje kabinasi chuliganai, kad mušamasi, liudytojas nurodė ir Bendrojo pagalbos centro operatoriui prašydamas iškviesti policijos pareigūnus. Liudytoja I. L. taip pat patvirtino, kad J. F. su kompanija pradėjo konfliktuoti su P. C., asmenys pradėjo stumdytis. Matė J. F. pasvirusį ant sofos prie staliuko. Nebuvo visiškai atsigulęs. Nors liudytoja nematė, ar J. F. buvo pastumtas nuteistojo, ar nuteistasis jam spyrė, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad P. C. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Liudytoja paaiškino, kad asmenims pradėjus stumdytis, ji nuėjo į virtuvę pasikviesti pagalbos, grįžusi iš virtuvės jau matė J. F. prigludusį, prisišliejusį prie sofos, mano, kad jis galėjo būti pastumtas. Šios liudytojos parodymų analizė, lyginant juos su kitais paminėtais įrodymais, tame tarpe ir specialisto išvada Nr. G739/2016(02) dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio ir galimo jų padarymo laiko, priešingai, negu teigia nuteistasis, taip pat patvirtina skundžiamame nuosprendyje nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Tai, kad picerijoje vyko konfliktas, minėjo ir liudytojai G. M., M. Š., H. J., D. B., tačiau konflikto smulkmenų jie negalėjo nurodyti dėl objektyvių aplinkybių, nes ne visą laiką buvo patalpoje, kurioje vyko konfliktas arba konflikto visą laiką nestebėjo. Liudytojai D. P. ir T. K. aiškino jokio konflikto iš viso nematę, tačiau vertinant jų parodymus svarbu tai, kad šie liudytojai pažymėjo, kad ne visą laiką buvę picerijoje (D. P. buvo išėjęs parūkyti, be to, kaip pats nurodė, buvo nemažai išgėręs, T. K. buvo išvykęs į miestą).Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai Š. P., O. A. ir M. R.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šie liudytojai patvirtino nuteistojo paaiškinimus dėl to, kad jis prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, tačiau jų parodymai nuosprendyje nebuvo įvertinti. Nors detali minėtų liudytojų parodymų analizė nuosprendyje neatlikta, tačiau sutikti su nuteistojo teiginiu, kad šių liudytojų parodymai liko neįvertinti ir neturėjo įtakos teismo vidiniam įsitikinimui, nėra pagrindo. Kolegijos vertinimu, priešingai, negu tvirtina P. C., teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai aplinkybių ar duomenų, kurie kategoriškai patvirtintų nuteistojo versiją, nenurodė. Pareigūnai į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą apie picerijoje vykstančias muštynes. Jiems atvykus visi asmenys jau buvo lauke, tai yra, pareigūnai atvyko pasibaigus picerijoje vykusiam konfliktui, patys, kas vyko tarp konfliktuojančių asmenų, nematė. Liudytojas Š. P. nurodė bendravęs su nukentėjusiuoju J. F., klausė jo, ar buvo sumuštas, ar reikalinga medicinos pagalba, tačiau J. F. sakė, kad nereikia, kad nebuvo sumuštas, tačiau nori parašyti pareiškimą. Tikslinant aplinkybes, liudytojas nurodė, kad J. F. uždavė kelis klausimus iš eilės (dėl muštynių, sužalojimų, greitosios pagalbos) nesulaukęs atsakymo į pirmuosius. Dėl to mano, kad J. F. galėjo jo nesuprasti, o gal ir jis pats nesuprato nukentėjusiojo. Liudytojai O. A. ir M. R. nenurodė girdėję, kad J. F. būtų tvirtinęs nebuvęs sumuštas. Sisteminė šių liudytojų parodymų analizė, atsižvelgiant į aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, sudaro pagrindą jų nelaikyti nei P. C. kaltę patvirtinančiais, nei jo kaltę kategoriškai paneigiančiais. Minėti liudytojai patys konflikto betarpiškai nestebėjo, apie įvykusį konfliktą nuomonę susidarė tik iš nuogirdų, asmenys, su kuriais jie bendravo, buvo neblaivūs, situacija prie picerijos buvo įtempta, žodinis konfliktas jiems atvykus vis dar vyko, asmenys buvo neramūs. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareigūnų parodymai negali būti vertinami kaip objektyviai atspindintys picerijoje vykusio konflikto aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad šioje byloje nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, P. C. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jo kaltė įrodyta. BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji aptariamos veikos požymiai šioje byloje nustatyti ir įrodyti. P. C. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, fizinį smurtą, dėl to buvo iškviesta policija, sutrikdytas įprastas picerijos darbas (lankytojų buvo paprašyta išeiti, picerija uždaryta). Nors nuteistasis su tokiu vertinimu nesutinka, iš jo apeliacinio skundo turinio, jame dėstomų argumentų matyti, kad nesutikimą P. C. grindžia išimtinai savo subjektyviu įrodymų vertinimu iš byloje apklaustų asmenų parodymų išskirdamas atskiras dalis, sakinius ar frazes, palankius jam, tačiau nevertindamas įrodymų visumos, kaip tai darė teismas. Vertinant byloje surinktus įrodymus sistemiškai, juos analizuojant ir lyginant tarpusavyje, nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad P. C. padarė nusikaltimą, dėl kurio jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi įrodymų vertinimo klaidų, neturi pagrindo skundžiamą nuosprendžio dalį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistasis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų priteisimo.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas neturtinės žalos ir proceso išlaidų atlyginimo klausimas prašant šią nuosprendžio dalį naikinti, kadangi nuteistasis P. C. jam inkriminuoto nusikaltimo neįvykdė. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl P. C. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra teisingos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais, nėra pagrindo nuosprendžio dalį, kurią išspręstas neturtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų priteisimo klausimas, naikinti.Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Taip pat proceso dalyvis turi teisę prašyti išlaidas dėl gynėjo dalyvavimo pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš kalto asmens (BPK 104 straipsnis). Nukentėjusysis J. F. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat prašė priteisti 1000 Eur proceso išlaidas dėl advokato dalyvavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos poveikį nukentėjusiojo fizinei ir psichinei sveikatai, į kaltininko asmenybę, turtinę padėtį, prašomos priteisti neturtinės žalos sumą sumažino iki 600 Eur. Priteista suma, kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per didelė ar neproporcinga padarytam nusikaltimui, atitinka neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Dėl proceso išlaidų, kurias sudaro 1000 Eur, priteisimo pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ši suma įrodyta objektyviais duomenimis (pinigų priėmimo kvitais, sąskaitomis) ir, įvertinus advokato suteiktų teisinių paslaugų apimtį (advokatas dalyvavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, teisinė pagalba neapsiribojo tik civilinio ieškinio surašymu), nėra pagrindo šios sumos nepripažinti proceso išlaidomis ir nepriteisti iš kalto asmens. Esant paminėtoms aplinkybėms daroma išvada, kad civilinio ieškinio atlyginimo ir proceso išlaidų priteisimo klausimas nuosprendyje išspręstas teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. C. apeliacinį skundą atmesti.