Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant M. V. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL, t. y. 188,30 eurų, įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią privalo įmokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į paskirtos galutinės laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas, iš viso 2 dienos, ir M. V. sumažintas paskirtos galutinės laisvės apribojimo bausmės laikas 4 dienomis.

M. V. iš M. V. priteista 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 3 d., apie 14.45 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,02 ‰ girtumas), M. V. dėl įtartino vairavimo ir nepadorių gestų demonstravimo pro automobilio langus sustabdžius L. E. vairuojamą automobilį „VW Golf“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) išlipo iš minėto „VW Golf“ automobilio kartu su A. J. ir pastarajam tyčia vieną kartą kumščiu smogus į dešinį smilkinį M. V., kuris stovėjo prie sustabdyto „VW Golf“ automobilio, jis, veikdamas kartu su A. J. sugriebė ir pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, abu spardė kojomis ir sudavė kumščiais ne mažiau 14 kartų M. V. į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarydami jam poodines kraujosruvas akių vokuose, kaktoje, dešiniame momenyje, sprande, kairiame žaste, kairėje plaštakoje, juosmenyje, kairiame šone, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus alkūnėse, kairiame rieše bei kairio VII šonkaulio lūžį, dėl kurio M. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.Nuteistasis M. V. skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir civilinį ieškinį dėl likusios neatlygintos 3000 Eur neturtinės žalos atmesti. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas bylos aplinkybes pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, įrodymus įvertino pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kauno apylinkės teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių nebuvo laikomasi. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pirmosios instancijos teismas tiek nuteistojo, tiek paties nukentėjusiojo M. V. ir liudytojų paaiškinimus apie faktines įvykio aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą nuosprendį. Teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi (teikė prioritetą) nukentėjusiojo M. V. subjektyviems ir prieštaringiems parodymais, nuteistąjį teisinančių įrodymų tinkamai neįvertino. Nuteistojo teigimu, išvada apie jo kaltę padarius nusikalstamą veiką paremta iš esmės tik asmeninės kilmės bylos duomenimis. Prioritetas teiktas tik nukentėjusiojo ir jo draugės bei specialisto išvadai Nr. G876/2016(02), kurioje M. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nevertino įrodymų, kurie patvirtina, kad būtent pats M. V. pradėjo smurtauti ir pirmas sudavė smūgius M. V. ir kitam nuteistajam A. J., o apeliantas tik gynėsi nuo jo veiksmų ir bandė išskirti besimušančius A. J. ir patį M. V.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino apelianto ir jo draugės duotus parodymus, nors tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, kadangi apelianto duoti paaiškinimai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, tapatūs tiek iš karto po įvykio, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino specialisto išvados Nr. G 891/2016(02) kuria apeliantui buvo nustatyti dar sunkesni nei nukentėjusiajam sužalojimai. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, nukentėjusio M. V. parodymus turėjo vertinti kritiškai ne tik dėl jų prieštaringumo, neatitikimo nustatytoms įvykio aplinkybėms, tačiau ir dėl jo, kaip nukentėjusiojo, procesinės padėties.Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiojo M. V. civilinis ieškinys, priteisiant iš apelianto nukentėjusiojo naudai 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pats nukentėjusysis pripažįsta, kad skausmą jautė gan neilgai, t. y. apie savaitę, duomenų apie jokias liekamąsias sužalojimų pasekmes byloje nepateikta. Nukentėjusysis grįsdamas ieškinį tik savo paaiškinimais teigia, jog patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, didelį pažeminimą, nervinį sukrėtimą, tačiau tokius jo teiginius teismas turėjo vertinti kartu su ta informacija, jog nukentėjusysis yra policijos pareigūnas, t. y. asmuo, specialiai fiziškai ir dvasiškai parengtas priimti konfliktines situacijas, fizinį skausmą, dvasinės pusiausvyros svyravimus ir panašiai. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino, kad A. J. jam atlygino 3000 eurų neturtinės žalos, taigi teismas, priteisdamas iš apelianto papildomai dar 2000 eurų, akivaizdžiai pervertino neturtinę žalą, kurią neva patyrė nukentėjusysis, tuo pačiu sudarydamas situaciją, kuria nukentėjusysis nepagrįstai praturtėtų.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas M. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje esančią medžiagą, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų pakanka patraukti M. V. baudžiamojon atsakomybėn už nesunkų M. V. sveikatos sutrikdymą. Apeliantas teisus, skunde teigdamas, kad pagrindinis įrodymas byloje yra nukentėjusiojo parodymai, tačiau netikėti jais nėra pagrindo, kadangi M. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojos S. S., ir kito nuteistojo A. J. parodymai. Pasak nukentėjusiojo, pirmasis jam smūgį sudavė A. J., po to sekė M. V. veiksmai – sugriebimas ir stūmimas, dėl ko M. V. nugriuvo, o jam atsidūrus ant žemės, abu nuteistieji jį spardė į įvairias kūno vietas. Iš esmės analogiškai aplinkybes nurodė ir nuteistasis A. J. bei liudytoja S. S.. Tuo tarpu M. V. versiją, neva jis siekė tik išskirti besimušančius M. V. ir A. J., paneigia vien jau ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, jis ir toliau buvo spardomas, be to, kitas konflikto dalyvis – A. J. – smūgių sudavimą suprato kaip smurtą prieš juos bandantį sudrausminti asmenį, bet ne kaip gynybą nuo jo puolimo. Nors nuteistojo M. V. versiją bandė patvirtinti jo draugė liudytoja L. E., pirmosios instancijos teisme duodama parodymus, jog pirmasis A. J. smūgį sudavė M. V., tačiau tokie parodymai prieštarauja paties A. J. nurodytoms aplinkybėms. Taigi nei baudžiamosios atsakomybės siekiančio išvengti M. V., nei jo draugės L. E. parodymai negali būti laikomi patikimais. Faktas, kad apeliantas galimai konflikto metu taip pat buvo sužalotas, jo versijos apie M. V. smurtą prieš nuteistuosius nepatvirtina. Iš byloje nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad M. V. taip pat naudojo fizinę jėga nuteistųjų atžvilgiu, tačiau tokie jo veiksmai vertintini kaip gynyba nuo dviejų agresyviai nusiteikusių asmenų, kurie jį puolė ir nukritusį ant žemės spardė į įvairias kūno vietas, taip pat ir tas, kurios yra gyvybiškai svarbios. Apeliaciniame skunde keliamas ir neturtinės žalos dydžio klausimas, tačiau su skunde pateiktais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl A. J. ir M. V. veiksmų M. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata – buvo sumuštos įvairios jo kūno vietos, įskaitant veido sritį ir galvą, bei sulaužytas šonkaulis. Akivaizdu, kad dėl tokių sumušimų nukentėjusysis kentėjo skausmą, patyrė įvairių nepatogumų, jautėsi pažemintas, negalėjo atlikti nei tiesioginių pareigų, nei darbų buityje. Įvertinęs šias aplinkybes bei tai, kad M. V. yra jaunas dirbantis asmuo, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė neturtinės žalos, priteistinos iš M. V., dydį. Šiuo atveju tai, kad kitas nuteistasis A. J. savanoriškai atlygino M. V. patirtą neturtinę žalą, nesudaro pagrindo mažinti iš M. V. priteistinos žalos dydžio, juolab, kad A. J. savanoriškai atlygino didesnę dalį neturtinės žalos, nei priteista iš M. V.. Apeliacinio skundo motyvai, esą M. V., kaip policijos pareigūnas, yra mažiau jautrus konfliktinėms situacijoms, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo mažinti priteistą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju M. V. buvo sužalotas ir patyrė tiek fizinį, tiek dvasinį skausmą ne dėl einamų pareigų, bet kaip pilietiškas asmuo, siekęs užkirsti kelią galimam įstatymų reikalavimų pažeidimui, jam nebuvo taikomos specialios garantijos, kaip policijos pareigūnui, patyrusiam žalą dėl einamų pareigų, todėl ir jo patirta neturtinė žala turi būti vertinama neišskiriant jo pareigų ar specialaus pasirengimo. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis išsamia byloje surinktų duomenų analize, todėl jį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.