- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-27
- Bylos Nr.
- e2S-997-368/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-01381-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) AB „Kalcitas“ atskirąjį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1858-1008/2017.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Pareiškėjas SIA „Pajūris“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones suinteresuotam asmeniui AB „Kalcitas“ iki ieškinio padavimo, t. y.: 1) uždrausti akcinės bendrovės (toliau – AB) „Kalcitas“ valdybos nariams išreikšti pritarimą dėl 2007 m. sausio 3 d. AB „Kalcitas“ ir AB „Akmenės cementas“ sutarties dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo pratęsimo bei dėl subordinuotos AB „Kalcitas“ paskolos suteikimo AB „Akmenės cementas“; 2) uždrausti AB „Kalcitas“ valdymo organo nariams sudaryti sandorius, o jei šie sandoriai jau sudaryti – sustabdyti jų vykdymą: dėl 2007 m. sausio 3 d. AB „Kalcitas“ ir AB „Akmenės cementas“ sutarties dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo pratęsimo; bei dėl subordinuotos AB „Kalcitas“ paskolos suteikimo AB „Akmenės cementas“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pareiškėjo SIA „Pajūris“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Uždraudė AB „Kalcitas“ valdybai priimti sprendimą dėl 2007 m. sausio 3 d. AB „Kalcitas“ ir AB „Akmenės cementas“ sutarties dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo pratęsimo bei dėl subordinuotos AB „Kalcitas“ paskolos suteikimo AB „Akmenės cementas“. Nustatė pareiškėjui keturiolikos dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos tinkamai įformintam ieškiniui pateikti.
Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjo nepranešus suinteresuotam asmeniui, įvertinęs pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes (CPK 147 str. 3 d.). Teismas, preliminariai įvertinęs prašyme nurodytas aplinkybes, jog galimai juridinio asmens veiklos tikslams prieštaraujantį sandorį yra ketinama patvirtinti būtent nutarties priėmimo dieną vyksiančiame bendrovės valdybos posėdyje, o sandorį patvirtinus pareiškėjo ketinamas reikšti ieškinys dėl uždraudimo valdymo organams ateityje atlikti veiksmus, prieštaraujančius bendrovės veiklos tikslams prarastų savo prasmę ir net visiškas ieškinio patenkinimas galėtų neturėti realios prasmės, sprendė, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai yra uždrausti AB „Kalcitas“ valdybai priimti sprendimą dėl AB „Kalcitas“ ir AB „Akmenės cementas“ sutarties dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo pratęsimo bei dėl subordinuotos AB „Kalcitas“ paskolos suteikimo AB „Akmenės cementas“ iki teisme bus išnagrinėta civilinė byla dėl uždraudimo valdymo organams ateityje atlikti veiksmus, prieštaraujančius bendrovės veiklos tikslams, t. y. išspręstas klausimas ar šis sandoris neprieštarauja AB „Kalcitas“ veiklos tikslams ir nesukels bendrovei neigiamų finansinių pasekmių bei veiklos sutrikimų (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdamas Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį, apeliantas (suinteresuotas asmuo) AB „Kalcitas“ (arba bendrovė) prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymo netenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
5.1.Bendrovės atžvilgiu laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės buvo išspręstas klausimas, kuris gali būti išspręstas tik galutiniu teismo sprendimu. Pareiškėjas prie prašymo nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų grėsmes pareiškėjo ar bendrovės interesams, o teismas netinkamai įvertino prašymo turinį, taip pažeidžiant CPK 147 str. 3 d.
5.2. Prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pridėti įrodymai (bendrovės parengta medžiaga bendrovės valdybai apie bendrovės finansinės galimybes, jos piniginius srautus) įrodo ir patvirtina, kad bendrovė yra finansiškai pajėgi AB „Akmenės cementas“ suteikti 2 000 000 Eur dydžio subordinuotą paskolą su sąlyga, kad bendrovė ir AB „Akmenės cementas“ susitars dėl klinčių ir molio pardavimo sąlygų nuo 2018-01-01, o AB „Akmenės cementas“ susitars su savo kreditoriais (bankais) dėl tolesnio kreditavimo ir taikiai užbaigs dėl to kilusius teisminius ginčus.
Žemesnės instancijos teismas
5.3. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai neįvertino fakto, kad pareiškėjas, kaip bendrovės akcininkas, nuosavybės teise valdo tik 18,35 procentų ir jo interesai ir nuomonė nebūtinai privalo sutapti su pačios bendrovės interesais ir kitų bendrovės valdybos narių nuomonėmis.
5.4. Bendrovės turimomis žiniomis, kurias bendrovei suteikė AB „Akmenės cementas“ kreditoriai (bankai), kurie yra AB „Akmenės cementas“ suteikę 43 388 331 Eur dydžio kreditą, yra arti taikaus susitarimo, kurio pasėkoje bankai toliau kredituotų AB „Akmenės cementas“ ir taip būtų užbaigti visi tarp bankų bei AB „Akmenės cementas“ kilę teisminiai ginčai dėl kreditavimo sąlygų. Jei bendrovė ir AB „Akmenės cementas nesusitars dėl klinčių ir molio pardavimo - pirkimo sąlygų iki 2017-12-31, tai nuo 2018-01-01 AB „Akmenės cementas“ neturės pareigos iš bendrovės pirkti žaliavos (kartu bendrovė neteks apie 97% savo pajamų), taip pat bendrovė iki to apskritai net negali pagrįstai planuoti savo veiklos (nei savo pajamų, nei savo išlaidų) 2018 metams ir tai labai apsunkina (iš esmės sustabdo) bendrovės veiklą (įskaitant pajamų gavimą), ko pasėkoje bendrovė patiria nuostolių.
5.5. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, net neįsigilinęs į visas faktines aplinkybes, nežinodamas bendrovės vykdomo verslo specifikos ir net nesudaręs galimybės bendrovei pareikšti savo nuomonės dėl bendrovės valdymo organų svarstomo verslo klausimo ir pareiškėjo pateikto prašymo, įsikišo į bendrovės valdybai ir bendrovės vadovui pagal ABĮ priskirtos kompetencijos verslo klausimus ir ėmėsi pats vertinti bendrovės svarstomus sudaryti verslo sandorius ekonominio naudingumo požiūriu.
Atsiliepimu į apelianto (suinteresuoto asmens) AB „Kalcitas“ atskirąjį skundą, pareiškėjas SIA „Pajūris“ prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
6.1.Aplinkybė, kad laikinoji apsaugos priemonė iš dalies susijusi su vienu iš byloje pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, nes skiriasi laikinųjų apsaugos priemonių bei ieškinio tikslai.
6.2. Įgyvendindamas CK 2.81 str. 3 d. pareiškėjas (ieškovas) veikia, visų pirma, bendrovės interesais, nes ieškiniu bei prašymu siekia užkirsti kelią bendrovės veiklos tikslams prieštaraujančių bei bendrovei didelės žalos grėsmę keliančių sandorių sudarymui.
6.3. Pareiškėjas (ieškovas) prašyme (taip pat ir ieškinyje) nurodė aplinkybes, kurios patvirtina, kad: dėl subordinuotos 2 mln. eurų dydžio paskolos akcinei bendrovei „Akmenės cementas“, kuri yra sunkioje finansinėje padėtyje ir kuri dalyvauja teisminiuose procesuose dėl didelio dydžio prievolės bankams nevykdymo, suteikimo bei dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo sutarties su AB „Akmenės cementas“ pratęsimo bendrovei nenaudingomis sąlygomis kyla reali ir didelė grėsmė bendrovei, o kartu ir jos akcininkams, patirti žalą. Sandoriai taip pat prieštarauja bendrovės veiklos tikslams. Pagrindinė priežastis - siekiama skolinti prastoje finansinėje padėtyje esančiam AB „Akmenės cementas“, turinčiam ilgą ir tendencingą netinkamo finansinių įsipareigojimų vykdymo istoriją ir dėl to dalyvaujančiam teisminiuose procesuose, įsiskolinusiam bendrovei 2,5 mln. Eur bei bankams 43,338 mln. Eur.
6.4. Neužkirtus kelio minėtiems bendrovės valdymo organų narių veiksmams dėl pritarimo nenaudingiems bendrovei sandoriams, jų sudarymui būtų pritarta, sandoriai būtų sudaryti ir iš to kylantys padariniai (bendrovės veiklai bei finansiniam stabilumui ir, apskritai, bendrovės vertei) jau būtų atsiradę dar iki ieškinio galutinio išnagrinėjimo dienos. Ieškinio reikalavimai (ateityje uždrausti sudaryti minimus sandorius) tokiu atveju apskritai netektų prasmės, nes nebebūtų galimybės jų įgyvendinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Konstatuoja
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto (suinteresuoto asmens) AB „Kalcitas“ atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Be to, paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.Nagrinėjamu atveju (Liteko duomenimis) nustatyta, kad Akmenės rajono apylinkės teisme 2017 m. rugsėjo 18 d. gautas pareiškėjo SIA „Pajūris“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuotam asmeniui AB „Kalcitas“. 2017 m. rugsėjo 19 d. Akmenės rajono apylinkės teismas nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino, laikinąsias apsaugos priemones pritaikė. Suinteresuotas asmuo pateikė atskirąjį skundą. Pareiškėjas 2017 m. spalio 4 d. pateikė ieškinį, 2017 m. spalio 11 d. – atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį grindė iš dalies vėliau pateikto ieškinio aplinkybėmis.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo (ieškovo) prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y.: 1) uždrausti akcinės bendrovės (toliau – AB) „Kalcitas“ valdybos nariams išreikšti pritarimą dėl 2007 m. sausio 3 d. AB „Kalcitas“ ir AB „Akmenės cementas“ sutarties dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo pratęsimo bei dėl subordinuotos AB „Kalcitas“ paskolos suteikimo AB „Akmenės cementas“; 2) uždrausti AB „Kalcitas“ valdymo organo nariams sudaryti sandorius, o jei šie sandoriai jau sudaryti – sustabdyti jų vykdymą: dėl 2007 m. sausio 3 d. AB „Kalcitas“ ir AB „Akmenės cementas“ sutarties dėl klinčių ir molio pirkimo – pardavimo pratęsimo; bei dėl subordinuotos AB „Kalcitas“ paskolos suteikimo AB „Akmenės cementas“. Apeliantas teigia, kad pareiškėjas prie prašymo nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų grėsmes pareiškėjo ar bendrovės interesams, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendrovė gali patirti nuostolių, kyla grėsmė bendrovės veiklos tęstinumui. Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, net nesigilinęs į visas faktines aplinkybes, nežinodamas bendrovės verslo specifikos, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, įsikišo į bendrovės valdybai ir bendrovės vadovui pagal ABĮ priskirtos kompetencijos verslo klausimus ir ėmėsi pats vertinti bendrovės svarstomus sudaryti verslo sandorius ekonominio naudingumo požiūriu. Tokiems apelianto (suinteresuoto asmens) argumentams apeliacinės instancijos teismas pritaria.
Kaip matyti iš prašymo ir ieškinio turinio, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra ieškinio reikalavimų nagrinėjimo dalykas, galbūt palankaus pareiškėjui (ieškovui) priimto teismo sprendimo pasekmė, o teismas negali a priori spręsti klausimų, į kuriuos turėtų būti atsakyta galutiniu teismo sprendimu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones neturėtų būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgos Nr. AC-34-2 1.3 punkte nurodė, kad nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 str. 1 d.). Taigi pripažįstama, kad esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, t. y. reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (ieškovas) jau pareiškė prevencinį ieškinį, kurio dalis reikalavimų sutampa su prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimais.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neatmestinos ir kitos išskirtinės situacijos, kai tokios (sutampančios su ieškinio dalyku) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, juo labiau, kad CPK 145 str. 1 d. 12 p. kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių yra įpareigojimas (taip pat) atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų būtinumą taikyti tapačias ieškinio reikalavimui laikinąsias apsaugos priemones, nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus. Teismas turi įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų pareiškėjui (ieškovui), jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų suinteresuotam asmeniui (atsakovui), jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Tuo atveju, jeigu dėl tokių priemonių taikymo suinteresuotas asmuo patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų pareiškėjui (ieškovui) palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1509/2014). Nagrinėjamoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės galėtų būti sutrikdyta AB „Kalcitas“ veikla, kas būtų nesuderinama su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslais ir jų procesine paskirtimi (CPK 144 str. 1 d.). Priešinga situacija, leidžiant suinteresuotam asmeniui vykdyti komercinę veiklą, užtikrinama ir išsaugoma stabilias pajamas gaunančio suinteresuoto asmens padėtis, kas atitinka ir pareiškėjo (ieškovo) interesus.
Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste nurodytina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada sukelia didesnius ar mažesnius suvaržymus, todėl dėl šios priežasties CPK įpareigoja teismą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, vadovautis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.) ir siekti išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (teisingumo principas). Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo ne tik siekti, kad pareiškėjo (ieškovo) reikalavimo įvykdymas būtų užtikrintas, bet ir įvertinti bei atsižvelgti į pagrįstus suinteresuoto asmens interesus, į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes tiek suinteresuotam asmeniui, tiek su suinteresuoto asmens veikla susijusiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1121/2011). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ginčo šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų suinteresuoto asmens komercinės–ūkinės veiklos. Tuo labiau, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-84/2009, 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-929/2009, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 1337/2010; 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1509/2014). Nors šios Lietuvos apeliacinio teismo nutartys yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, tačiau jose esantys išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje.
Sutiktina su apeliantu (suinteresuotu asmeniu), jog nei vienas prie prašymo pareiškėjo pateiktas įrodymas objektyviai nepatvirtina jokios grėsmės pareiškėjo ar bendrovės interesams, o priešingai tik patvirtina, kad bendrovė ir jos valdymo organai (valdyba ir vadovas) pagal jiems įstatymo priskirtą kompetenciją, kaip ir numato ABĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 37 straipsnis, atsakingai ir bendrovės valdybos darbo reglamento nustatyta tvarka svarsto svarbų, tačiau kartu įprastinį bendrovės vykdomos veiklos (verslo) klausimą (t .y. klinčių ir molio pirkimo - pardavimo sutarties su savo pagrindiniu klientu atnaujinimą ir subordinuotos paskolos jam suteikimą).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra trikdoma įprastinė privataus ūkio subjekto veikla, bendrovė gali patirti nuostolių ir dėl nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė bendrovės veiklos tęstinumui (įskaitant pajamų gavimą). Taip pat pritartina atskirajame skunde išdėstytai pozicijai, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, įsikišo į privataus ūkio subjekto, bendrovės ir jos valdybai bei vadovui pagal ABĮ priskirtos kompetencijos verslo klausimus.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui nėra, o pareiškėjo (ieškovo) prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržytų teisėtus suinteresuoto asmens interesus ir pažeistų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir ekonomiškumo principus bei prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui.
Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.), todėl prašymo netenkinimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinės bylos iškėlimo stadijoje neriboja pareiškėjos (ieškovės) teisės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tolimesnio civilinio proceso eigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011 m.).
Apibendrinant konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CPK 147 straipsnio 3 dalį ir šis procesinės teisės pažeidimas sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
Pareiškėjo SIA „Pajūris“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suinteresuotam asmeniui AB „Kalcitas“ atmesti.