Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui UAB „Karolinos turas“ dėl netesybų priteisimo, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, notaras Mindaugas Kačergis

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais, o priešieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl baudos priteisimo ir taip pat dėl šios priežasties ieškinio netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys atmestinas

Iš ieškovės atstovo, atsakovo atstovo paaiškinimų bei rašytinės bylos medžiagos matyti, kad ieškovė A. Š. ir atsakovas UAB „Karolinos turas” 2016 m. spalio 19 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. MK-9691, kuria susitarė dėl negyvenamųjų patalpų – viešbučio patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo.

Sutarties 4.13 punktu šalys susitarė, jog atsakovas iki 2017 m. spalio 30 d. pakeis Patalpų paskirtį iš „viešbučių“ į „gyvenamąją“. Neįvykdžius šio įsipareigojimo iki nurodytos datos, atsakovas sumokės ieškovei 8 000 Eur baudą. Neįvykdžius šio įsipareigojimo per sekančius 6 mėnesius, ieškovė turės teisę sutartį nutraukti, o atsakovas privalės grąžinti visas gautas išmokas (avansą, sumą, gautą už perkamą turtą, ir kt.).

Šio punkto pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą dėl baudos priteisimo. Atsakovas priešieškiniu prašo šią sutarties nuostatą pripažinti negaliojančia.

Pirmiausia pasisakytina dėl ieškinio senaties taikymo.

Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas – tai įsta­ty­mų nusta­ty­tas lai­ko tar­pas, per ku­rį as­muo ga­li apgin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses pa­reikš­da­mas ieš­ki­nį. Pla­či­ą­ja pras­me ieš­ki­nio se­na­ti­mi ci­vi­li­nių teisių teis­mi­nės gy­ny­bos prin­ci­po vei­ki­mas yra ri­bo­ja­mas. Pasibaigus ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nui ga­li­my­bė pri­vers­ti­nai, vals­ty­bės prie­var­tos pa­gal­ba, įgyvendin­ti sub­jek­ti­nes tei­ses iš­nyks­ta. Civili­nių teisi­nių san­ty­kių da­ly­viams ga­ran­tuo­ja­ma, jog su­ėjus įstatymo nu­sta­ty­tam terminui jų sub­jek­ti­nės tei­sės teis­mi­ne tvar­ka ne­ga­lės bū­ti nu­gin­čy­tos ir jiems ne­bus pa­skir­ta tam tik­ra pareiga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką civilinėse byloje ir aiškindamas ieškinio senaties esmę suformulavo taisyklę, „jei­gu suinte­re­suo­ta­sis as­muo, žinodamas ar­ba tu­rė­da­mas ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pažeidi­mą, per vi­są ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­ną nesi­krei­pė į teis­mą su ieš­ki­niu, kad ap­gin­tų pa­žeis­tą tei­sę ar­ba įsta­ty­mo sau­go­mą in­te­re­są, priešinga teisinio san­ty­kio ša­lis ga­li pa­grįs­tai ti­kė­tis, jog toks as­muo ar­ba at­si­sa­ko nuo sa­vo teisės, ar­ba ne­ma­no, jog jo tei­sė yra pa­žeis­ta“.

Pagal galiojančio CK 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 dalį teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas dėl netesybų (baudos) priteisimo yra praleistas, kadangi sutartis sudaryta 2016 m. spalio 19 d., atsakovą pareigą dėl patalpų paskirties pakeitimo turėjo iki 2017 m. spalio 30 d., o ieškovė į teismą su pareiškimu (dėl teismo įsakymo išdavimo) kreipėsi tik 2019 m. kovo 21 d.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Pažymėtina, kad ieškovės (bei jos atstovo) paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Ieškovės paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).

Ieškovė teigia, kad ji neturinti teisinio išsilavinimo, jai nebuvo paaiškinta apie sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl baudos, be to, ji 2017 m. rugsėjo 6 d. susilaukė vaiko. Žiniasklaidoje buvęs straipsnis dėl patalpų paskirties pakeitimo taip pat ją suklaidino.

Kaip jau aukščiau nurodyta, ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus. Subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą.

Teismas, išanalizavęs byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad nenustatyta, jog egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nenustatyta aplinkybių, kliudžiusių ieškovei laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, nepriklausiusių nuo jos valios, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises. Šią išvadą teismas daro išvadą remdamasis tuo, kad ieškovė (teisme apklaustas liudytojas taip pat patvirtino šį faktą) pripažino nuolat bendravusi su kitais patalpų savininkais (įsigijusiais negyvenamąsias patalpas iš ieškovo) ir sprendė visus su tuo susijusius klausimus, įskaitant bendrus kreipimusis į atsakovą. Be to, atsakovui laiku nepakeitus paskirties nebuvo jokių kliūčių 2017 m. pabaigoje ar 2018 m. pradžioje kreiptis į teismą dėl baudos priteisimo. Priešingai, ieškovė, veikdama kaip atidi ir rūpestinga patalpų savininkė privalėjo domėtis patalpomis, jų pakeitimu ir bendradarbiauti su atsakovu. Jokiais dokumentais neįrodyta, kad atsakovas būtų vilkinęs patalpų paskirties pakeitimą ar žadėjęs ieškovei tai padaryti artimiausiu metu, kas būtų sudarę klaidingą nuomonę ir leistų ieškinio senaties terminą atnaujinti. Be to, teismas nenustatė, kad ieškovė po vaiko gimimo neturėjo galimybės kreiptis pati ar per atstovą į teismą dėl savo ar vaiko fizinės būklės ar kitų priežasčių. Todėl teismas ieškovės argumentus dėl ieškinio senaties termino pagrįsto praleidimo atmeta kaip nepagrįstus.

CK 1.131 str. 1 numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas teismui ieškinį dėl baudos priteisimo atmesti, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

Dėl to, teismas atskirai sprendime nepasisako dėl reikalavimo dėl baudos priteisimo iš atsakovo pagrįstumo.

Priešieškiniu atsakovas prašo sutarties nuostatą dėl įpareigojimo pakeisti patalpų paskirtį ir jas įregistruoti pripažinti niekine.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). CK 6. 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

Vienok, šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 str.). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; kt.).

Atsakovas reikalauja pripažinti minėtą sutarties nuostatą niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu.

CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais negalioja nepaisant to, yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu ar tokio sprendimo nėra. Tai viena iš negaliojančių sandorių rūšių. Šalys negali patvirtinti niekinio sandorio. CK 1.78 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva. Imperatyviųjų įstatymo normų paskirtis yra užtikrinti, kad nebūtų pažeistos tokių normų tiesiogiai reguliuojamų privatinių santykių dalyvių, taip pat trečiųjų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, nors ir sudarytam griežtai nesilaikant įstatymo raidės, tačiau neprieštaraujančio įstatymui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Dėl to, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-263).

Atsakovo nuomone, jis nebūdamas patalpų savininku, neturi teisės kreiptis dėl patalpų paskirties pakeitimo ir tokį faktą įregistruoti.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).

Šiuo atveju nėra uždrausta pagal įgaliojimą (nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad toks atsakovui ir buvo išduotas) veikti ieškovės vardu ir pateikti reikiamus dokumentus dėl patalpų paskirties pakeitimo bei pakeitus paskirtį – kreiptis dėl šio fakto įregistravimo VĮ Registrų centre.

Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

Atsakovas remiasi STR 1.03.07:2017 ir STR 1.04.04:2017 nuostatomis. Vis dėl to šiuose statybos techniniuose reglamentuose niekur nedraudžiamas pats patalpų paskirties pakeitimas.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų. Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį (priešieškinį) ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus LR CK 1.138 straipsnyje. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas laiko, kad atsakovas neįrodė, kad tinkamai notariškai patvirtintos ir šalių pasirašytos sutarties dėl patalpų pardavimo nuostata dėl patalpų paskirties keitimo ir fakto įregistravimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jo priešieškinys atmestinas visiškai.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

Ieškovės ieškinys atmestinas visiškai, atsakovo priešieškinys atmestinas visiškai. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų šalių reikšti reikalavimai atmestini, kiekvienai jų paliekamos patirtos bylinėjimosi išlaidos: sumokėtas žyminis mokestis ir teisinės pagalbos išlaidos, jų nepriteisiant iš priešingos šalies.

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: 13,32 Eur sumai po 6,66 Eur iš kiekvieno (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti visiškai.

Atsakovo UAB „Karolinos turas“, juridinio asmens kodas 120337848, priešieškinį atmesti visiškai.

Priteisti iš ieškovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „Karolinos turas“, juridinio asmens kodas 120337848, valstybei po 6,66 Eur (šeši eurai 66 centai) pašto išlaidų. Išaiškinti, kad nurodytas išlaidas ieškovė ir atsakovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.