Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-10 · Administracinė byla Nr. eI-4815-422/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-10
Bylos Nr.
eI-4815-422/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00760-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
S. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Advokatai
Rasa Vilkelytė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4815-422/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00760-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Rasai Vilkelytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog bausmę Kybartų pataisos namuose pareiškėjas atliko nuo 2016-04-19 iki 2019-01-29 8 karantino kameroje, 33, 311, 114, 117, 124, 411 kambariuose ir 8, 3, 124, 122, 126, 117, 4, 5, 114, 119 ir 101 kamerose. Tvirtino, jog Kybartų pataisos namuose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, dėl to patyrė didelę moralinę žalą.

Pažymėjo, jog Kybartų pataisos namuose 8, 3, 124, 122, 126, 117, 4, 5, 114, 119, 101 kamerose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas. Langai kamerose dengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis grotomis, per kurias nepateko dienos šviesa. Dėl to tapo irzlus, agresyvus. Nuo streso, depresijos suprastėjo regėjimas, akys paraudo ir tapo sausos. Kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl iškilus pavojui ir norint iškviesti pareigūnus teko kojomis spardyti duris, sukeliant pareigūnų bei kameroje buvusių kitų nuteistųjų didelį nepasitenkinimą. Kamerose nebuvo ventiliacijos, ji įrengta tik sanitariniame mazge (tualete). Kamerose nuo lubų nuolat krito atsilupęs tinkas, kuris valgant kartais tiesiai pakliūdavo į lėkštę, todėl maistas tapdavo netinkamas valgymui. Kamerose nuolat buvo šalta, drėgna. Jose įrengta praustuvė buvo sulūžusi, iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo. Dėl įrengtų perteklinių grotų buvo atimta galimybė vėdinti kameras per langus. Neišduodant privalomų elektrinių ventiliatorių, vasaros metu kamerose buvo nepakenčiamai karšta ir drėgna. Nesant pakankamo patalpų apšildymo ir neišduodant elektrinių šildytuvų, žiemos metu kamerose buvo šalta.

Tvirtino, jog kamerų sanitarinių mazgų būklė ir jų priežiūra nebuvo tinkama. Prausyklose, dušinėse ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai (kriauklių čiaupai, dušo maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai). Jose buvo nešvarios sienos ir lubos, atšokę dažų ir tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės. Sanitarinių mazgų patalpose nešvaru, tualetų kabinose primėtyta nuorūkų, prausyklos grindys šlapios ir slidžios (vandens nutekėjimo vietose trūksta grindų nuolydžio), neužtikrintas asmens privatumas naudojantis tualetu, nes tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti. Taip pat trūko džiovyklų drabužiams ir avalynei išsidžiovinti. Kamerose nebuvo dėžių rūbams susidėti, todėl juos laikė krepšiuose. Rūbai dėl drėgmės apipelydavo, dėl to tapdavo netinkami dėvėjimui. Be to, visos kamerų tipo patalpos, kuriose buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, numatytų Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6, 28, 17, 54, 60 punktų. Pažymėjo, jog nesant ventiliacijos, gyvenamosiose patalpose visada buvo drėgna ir dėl to ant sienų ir lubų atsirado pelėsis, nuo lubų ir sienų krito tinkas. Nesant patalpų ventiliacijos, kamerose tvyrojo drėgmė ir tualeto smarvė, dėl to jam dažnai skaudėjo galvą, nuolat trūkdavo oro. Kameros nebuvo dezinfekuojamos. Spintelių stalčiuose veisėsi tarakonai, todėl juose laikyti jokių asmeninių daiktų ar maisto negalėjo. Minkštasis lovos inventorius nebuvo išvalomas (išskalbiamas), kaip to reikalavo higienos norma. Jis buvo purvinas, dvokiantis, blizgantis nuo įsigėrusių į medžiagą kūno riebalų ir prakaito.

Nurodė, jog drausmės grupės kamerose visada būdavo keturi nuteistieji, todėl negalėjo visi iš karto pavalgyti, nes kamerose buvo tik dvi kėdės, kurios pritvirtintos prie stalo. Tekdavo laukti, kol kiti du nuteistieji pavalgys. Maistas atšaldavo ir dėl to būdavo netinkamas valgymui.

Pažymėjo, jog dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušuose nebuvo pertvarų, todėl buvo priverstas praustis matant kitiems asmenimis. Be to, dušo patalpoje nebuvo atskirų persirengimo kabinų. Dėl to pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų.

Teigė, jog kamerose trūko gyvenamojo ploto, dėl to dienas leisdavo arba sėdėdamas arba gulėdamas, todėl atsirado nugaros skausmai. Kybartų PN kamerose, kurių plotas apie 12 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su daugiau nei trimis asmenimis, t. y. trimis, keturiais. Daug kamerų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, dėl to vienam nuteistajam tekdavo mažiau nei 3 kv. m gyvenamo ploto. Tai sukėlė didelį diskomfortą bei orumo pažeminimą.

Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelio plotas mažas, todėl išvedus visus asmenis, laisvai judėti gali tik du žmonės, kiti turi stovėti. Be to, kiemelyje nėra vandens nuotekos sistemos, todėl po lietaus visada pilna vandens, telkšo balos.

Pareiškėjo nuomone, 1 val. pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendros ataskaitos išaiškinimui. Atliekant bausmę Kybartų pataisos namų drausmės grupėje 6-ame nuteistųjų būryje nebuvo įrengta bendro naudojimo virtuvė, todėl buvo atimta galimybė pačiam gamintis maistą ir buvo priverstas maitintis nekokybišku, nekaloringu maistu, kurio energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal.

Nurodė, jog Kybartų pataisos namuose, nors ir yra įrengta krepšinio aikštelė, tačiau administracija neišduoda krepšinio kamuolio. Kybartų pataisos namuose 3-ame būryje, 311 kambaryje, kuris iš esmės nėra priskirtinas gyvenamosioms patalpoms, kadangi pagal patalpų planą ten yra numatytas daiktų sandėliukas, nėra įrengta ventiliacinė sistema, nėra drabužių spintos, avalynės džiovyklės, nepakanka gyvenamojo ploto.

Tvirtino, jog dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jautė didelį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, sumažėjo savivertė, išsivystė nemiga. Patyrė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerose yra užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas, o natūralaus apšvietimo teisės aktai nereguliuoja. Tvirtino, jog langai kamerų tipo patalpose atitinka teisės aktuose numatytus jų įrengimo reikalavimus. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, taip pat galima ir ventiliacija per langus. Patalpų einamieji remontai atliekami nuolat. Remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Patalpose yra užtikrinama tinkama temperatūra, nes pataisos namuose veikia katilinė, gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai. Nuteistieji aprūpinami visais baldais ir įrenginiais vadovaujantis teisės aktais. Jei nuteistieji sulaužydavo inventorių, jis būdavo iš karto pakeičiamas nauju arba sutaisomas. Duomenų apie tai, jog iškvietimo mygtukai ginčo laikotarpiu neveikė, nėra. 2016 m. radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta. Ši sistema nuolat gadinama nuteistųjų. Pastebėjus ar pranešus apie gedimus, jie šalinami. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje. Pataisos namai yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės ir šią veiklą vykdo bendrovė, kuri kas mėnesį atlieka darbus. Minkštasis inventorius skalbiamas centralizuotai. Kamerų tipo patalpos yra aprūpintos reikiamu skaičiumi kėdžių. Teisės aktai nenumato, kad dušinėje būtų pertvaros. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Pripažino, jog laikotarpiu nuo 2017-02-27 iki 2017-04-18 pareiškėjui teko 3,52 kv. m ploto, tačiau šis pažeidimas formalaus pobūdžio ir negalėjo sukelti jo nurodytų neigiamų pasekmių. Tvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisės aktai nereglamentuoja. Jie įrengti vadovaujantis teisės aktais. Pažymėjo, jog virtuvėlė yra įrengta bendrabučio tipo patalpose. Ji skirta tik pasišildyti papildomai pasiruoštą maistą. Nuteistieji maitinami centralizuotai tris kartus per dieną pataisos namų valgykloje. Maistas ruošiamas vadovaujantis teisės aktais, du kartus metuose yra atliekami maisto tyrimai, maisto kokybė tikrinama komisijos, pažeidimų nebuvo nustatyta. Nurodė, jog kamuolys nuteistiesiems buvo išduotas, todėl jie galėjo žaisti krepšinį ar tinklinį, taip pat žaisti stalo žaidimus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) laikotarpiu nuo 2016-04-12 iki 2019-01-29.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012-01-10. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), o 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-04-12 iki 2016-04-18 buvo 8 karantino patalpoje, kurioje jam teko 5,47 kv. m gyvenamojo ploto.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko 311 kambaryje, kuriame jam teko nuo 3,6 iki 6 kv. m gyvenamojo ploto bei 411 kambaryje, kuriame jam teko nuo 4,5 iki 6 kv. m gyvenamojo ploto.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko ir kamerų tipo patalpose (Nr. 8, 3, 124, 122, 126, 117, 4, 5, 114, 119, 101), kuriose jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, išskyrus laikotarpiu nuo 2017-02-27 iki 2017-04-18, kai pareiškėjui teko 3,52 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog visose kamerose trūko gyvenamojo ploto, tvirtino, jog buvo kalinamas su daugiau nei trimis asmenimis, tačiau gavęs atsakovės atsiliepimą, nepateikė teismui prieštaravimų ir tiksliai nenurodė, kiek minėtu laikotarpiu 126 kameroje tiksliai buvo nuteistųjų. Posėdžio metu advokatė taip pat nepatikslino šių aplinkybių.

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017-08-03 iki 2017-08-27 pareiškėjui bausmę atliekant 126 kameroje neturi informacijos, kiek asmenų kartu su pareiškėju tuo metu buvo.

Teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą, iš atsakovo atstovo pareikalaudamas pateikti duomenis apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių 126 kameroje ginčo laikotarpiu. Atsakovo atstovas nurodė, jog minėtoje kameroje buvo įrengta 1 miegamoji vieta ir pateikė 126 kameros planą, tačiau iš šio plano neaišku, kiek buvo kameroje miegamųjų vietų. Esant šioms aplinkybėms, byloje surinkti įrodymai vertinami pareiškėjo naudai. Iš atsakovės kartu su atsiliepimu pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui būnant 126 kameroje visuomet būdavo 3 nuteistieji, todėl darytina išvada, jog ir tuo metu buvo 3 nuteistieji. Taigi, gyvenamojo ploto norma minėtoje kameroje buvo užtikrinta.

Teismas pažymi, jog gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo kartu su atsiliepimu į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kiek kiekvienoje kameroje skirtingais laikotarpiais buvo asmenų, o tik apsiribojo abstrakčiu paaiškinimu, todėl šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose buvusių asmenų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis, konstatuodamas, jog minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo šio pobūdžio argumentai atmestini.

Tačiau akivaizdu, kad kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje laikotarpiu nuo 2017-02-27 iki 2017-04-18 atliekant pareiškėjui drausminę nuobaudą 124 kamerų tipo patalpoje (51 parą teko vienam nuteistajam 3,52 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje, trūko 0,08 kv. m ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjui padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad patalpoje (šiuo atveju 124 kameroje) esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas, langai uždengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa, nėra jokios ventiliacijos, patalpose drėgna. Kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, nuo lubų krito tinkas, veisėsi pelėsis, tarakonai, žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, vasarą nebuvo išduodami elektriniai ventiliatoriai, o žiemą šildytuvai. Nurodė, jog kamerose tiekiamas tik šaltas vanduo.

Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra 18-28 °C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmestini. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems.

Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018-04-19 patikrinimo aktas). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 11.5, 13.7, 16.9 punktus, gyvenamųjų patalų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų perteklinių grotų atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Iš atsakovo pateiktų duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-11-11, 2017-01-18, 2017-02-28, 2017-04-19, 2018-04-19 patikrinimo aktų) matyti, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Iš bylos duomenų (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-11, 2017-04-14, 2017-05-30, 2017-10-18, 2018-04-19 patikrinimo aktų) matyti, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, taip pat ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad pataisos namuose yra įrengta centrinė šildymo sistema, kuri užtikrina tinkamą oro temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę juos tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovas nurodė, jog patalpų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų lubų, sienų, sanitarinių įrenginių būklę į bylą nepateikė, pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste laikytinos pagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Be to, iš byloje pateiktų pareiškėjo skundų, matyti, jog jis ne kartą kreipėsi dėl patalpų remonto. Pareiškėjui buvo atsakyta, jog remonto darbai bus atlikti eilės nustatyta tvarka, tačiau objektyvių duomenų apie tai į bylą nepateikta.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas kelia ginčą dėl sulūžusių sanitarinių įrenginių, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl to jis būtų kreipęsis į atsakovą. Teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl pareiškėjo argumentų apie sanitarinio mazgo nešvarą, taip pat ir pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-02-28, 2017-04-14 patikrinimo aktai). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Dėl pareiškėjo argumentų apie šilto vandens tiekimą į kameras, pažymėtina, kad Higienos norma HN 134:2015 numato karšto vandens tiekimą tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 p.), tačiau teisės aktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju - kamerose) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Taisyklių 73¹.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.10 papunktyje ir 16.11 papunktyje įtvirtinta, kad gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema kamerų tipo patalpose buvo atnaujinta 2016 m. Pabrėžė, kad patys nuteistieji šias sistemas nuolatos gadina. Pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai suremontuojami. Informacijos, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukas neveikė, neturi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje ir kokiais laikotarpiais ši sistema neveikė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimai). Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl negalėjimo pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. pvz. LVAT 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl iškvietimo sistemos mygtuko neįrengimo ar jo neveikimo. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negali pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl tarakonų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Dezinfa“ pataisos namuose teikė graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo paslaugas. Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašų matyti, kad minėtos paslaugos buvo reguliariai teikiamos. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio argumentus dėl kenkėjų plitimo, todėl jie atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo galimybės užrakinti duris). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo suužraktu, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose trūko inventoriaus - dėžių rūbams susidėti. Nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.

Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Kybartų PN kamerų tipo patalpos buvo visiškai įrengtos ir aprūpintos būtinu inventoriumi, vadovaujantis minėtais teisės aktais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nėra reglamentuota, jog kamerose privalo būti dėžės daiktams susidėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš aplinkybių, jog kamerose nebuvo vietos džiovinti drabužius, nebuvo įrengta atskira patalpa drabužių džiovinimui.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovės atstovas nurodė, Kybartų PN sektoriaus kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Tą dieną, kai nuteistiesiems suteikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, tą dieną skalbiama ir patalynė bei drabužiai.

Pareiškėjo argumentai, jog kamerų tipo patalpose nebuvo sudaryta sąlygų drabužių džiovinimui vertinami kaip nepagrįsti, kadangi Kybartų PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami sausi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigė, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl nevalomo, neskalbiamo minkštojo inventoriaus, teigdamas, jog jam nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas, antra paklodė.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-07) 3 punktą, nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal minėtą teisės normą, nuteistiesiems išduodamas tik vienas patalynės komplektas, o kitas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovas neprivalo nuteistajam iš karto išduoti po du komplektus patalynės. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas teigė, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo atskirų persirengimo kabinų.

Pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad galimybė pasivaikščioti kiemelyje tik vieną valandą per parą, prieštarauja tarptautinėms teisės normoms.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje neįrengta vandens nuotekų sistema, todėl po lietaus būdavo pilna vandens.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, reglamentuoja ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas). Pabrėžtina, jog nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui nereglamentuoti.

Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, ar pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, todėl pripažintina, kad pasivaikščiojimo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 19 punkte numatyto reikalavimo.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus Kybartų PN administracijai dėl kiemelių būklės. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti sąlygoti dėl neįrengtos atmosferos kritulių šalinimo sistemos.

Pareiškėjas teigė, jog atliekant nuobaudą drausmės grupėje jam nebuvo sudaryta galimybė gaminti maistą, kadangi nebuvo įrengta virtuvėlės. Tačiau Eksploatavimo taisyklių 7 punkte nėra numatyta, jog pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose būtų įrengta virtuvėlė, todėl atsakovės atstovė teisės aktų nepažeidė.

Pareiškėjas tvirtino, jog nebūdavo išduodamas kamuolys žaisti sportiniams žaidimams, tačiau atsakovė neigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Taip pat atsakovė nurodė, jog 311 kambarys yra tinkamas gyventi ir jis įrengtas vadovaujantis teisės aktais. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus Kybartų PN administracijai dėl kamuolio neišdavimo ar 311 kambario būklės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors neigiamos pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami.

Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikė. Atsakovas pateiktoje 2019-05-07 pažymoje nurodė, jog pareiškėjui sveikatos sutrikimų, būdingų netinkamoms kalinimo sąlygoms, nediagnozuota.

Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neužtikrinant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerą laikotarpiu nuo 2017-02-27 iki 2017-04-18 atliekant pareiškėjui drausminę nuobaudą 124 kamerų tipo patalpoje (51 parą teko vienam nuteistajam 3,52 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje, trūko 0,08 kv. m ploto) bei nustačius ir kitus pažeidimus, konstatuotina, jog jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tokie pažeidimai sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytos pažeidimo trukmės ir pažeidimo pobūdžio pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 120 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui prašymą priteisti valstybei 244, 40 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal patikslintą pažymą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019-01-11 sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-6144-501 nuspręsta paskirti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui administracinėje byloje advokatą A. B., kuris 2019-01-14 leidimo ir pavedimo sutartimi pavedė advokato padėjėjai Rasai Vilkelytei visa apimtimi pagal aukščiau nurodytą sprendimą teikti teisinę pagalbą pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnyje numatyta, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą (ABTĮ 41 str. 2 d., 42 str. 2 d.).

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybei turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies, tačiau konkrečiu atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 44, 45, 45¹ str.) ( žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-02 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015-04-07 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė