Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7352-767/2018, kuria nutraukta civilinė byla dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. L. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti V. L. priklausančio 0,2838 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribas pagal 2018-02-21 UAB „Matika“ parengtą žemės sklypo planą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. I t., 1– 5, 40–45 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2018 m. liepos 24 d. nutartimi civilinę bylą dėl žemės sklypo ribų nustatymo nutraukė, išaiškino ieškovei, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, priteisė iš ieškovės V. L. atsakovui V. T. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas (e. b. II t., 14–16 b. l.).

Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017, jau buvo pasisakyta dėl ieškovės V. L. žemės sklypo ribų aiškumo. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad V. L. ir V. T. žemės sklypų ribos yra aiškios, abejonių dėl jų aiškumo nekyla. Aplinkybė, kad ieškovei priklausantys pastatai yra pastatyti ant atsakovo žemės sklypo ir ieškovė įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įpareigota juos nugriauti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės ir atsakovo žemės sklypus skirianti riba nėra aiški.

Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog analogiška byla pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovui V. T. dėl žemės sklypo ribų nustatymo CK 4.45 straipsnio pagrindu jau buvo išnagrinėta, teismui paaiškėjo jau priėmus ieškovės ieškinį, atsakovui pateikus atsiliepimą į jį, kadangi ieškovė šią aplinkybę nutylėjo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad bylos yra tapačios, nors šiuo atveju yra keliamas reikalavimas nustatyti žemės sklypo ribas ne pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1938 m. schemą, o pagal UAB „Matika“ parengtą žemės sklypo planą. Abejose civilinėse bylose ieškovė reikalavimą grindžia tais pačiais argumentais, tai yra kad jos pastatai, kuriuos teismo sprendimu ji įpareigota nugriauti, patenka ne į jos, o į atsakovo žemės sklypo ribas. Teismo vertinimu, pripažinus, kad bylos nėra tapačios, būtų sudaryta galimybė ieškovei kreiptis į teismą vėl ir vėl, atlikus vis naujus kadastrinius matavimus pas kitą matininką, o tai neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų bei pažeistų teismo sprendimo res judicata galią. Ieškovė ir išnagrinėtoje civilinėje byloje turėjo teisę atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, teikti naujus įrodymus teismui, taip pasinaudodama šalių rungtyniškumo principu, tačiau tokia galimybe ji nepasinaudojo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė V. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (e. b. II t., 21–25 b. l.). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. Pareikšdama ieškinį šioje byloje, ieškovė nurodė aplinkybes, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje byloje Nr. 2-385-1029/2017. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Be to, ir ieškinio dalykas skiriasi nuo ieškinio dalyko išnagrinėtoje byloje materialiąja teisine, o ne tik lingvistine, prasme.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas V. T. prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. liepos 24 d. nutarties (e. b. II t., 47–51 b. l.). Nurodo, kad nagrinėjamu atveju neturėtų kilti ginčo dėl to, kad abiejų minimų bylų šalys yra tos pačios. Tiek Radviliškio rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje, tiek ir šioje byloje ieškovės V. L. pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas yra tas pats – reikalavimas nustatyti jos žemės sklypo ribas teismo sprendimu. Tiek šioje, tiek ir anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė V. L. savo reikalavimą grindė būtent CK 4.45 straipsnio nuostatomis. Nagrinėjant ieškovės V. L. ieškinį šioje byloje, teismas būtų turėjęs nagrinėti klausimą, ar tarp šalių yra ginčas dėl žemės sklypų ribų, ir ar šalių žemės sklypus skirianti riba tikrai laikytina neaiškia, kitaip sakant – šioje byloje teismas privalėtų nagrinėti lygiai tas pačias aplinkybes, kurias nagrinėjo Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017. Šiuo procesu ieškovė siekia iš esmės ne tiek žemės sklypo ribų nusta­tymo, kiek statinių išsaugojimo, pakeičiant žemės sklypo ribas ir tokiu būdu „perkeliant“ šiuos statinius į jos žemės sklypą. Ieškinio dalyko tapatumas nustatomas ne pagal lingvistinę reikalavimo (ieškinio dalyko) formuluotę, o pagal ginčo materialųjį santykį, t. y. teisminio nagrinėjimo objektą ir gynybos būdą. Šiuo atveju ieškovės reikalavimas abiejose bylose yra tapatus – nustatyti jos žemės sklypo ribas, skiriasi tik planai, pagal kuriuos ji prašo tai padaryti. Kaip jau konstatuota ankstesnėje byloje, pagrindo nustatyti žemės sklypo ribas (nesvarbu, pagal kokį dokumentą) nėra, nes sklypo ribos yra aiškios. Akivaizdu, kad išnagrinėtoje byloje buvo keliamas klausimas ne vien tik dėl ieškovės ir atsakovo žemės sklypus skiriančios ribos, o dėl visų ieškovės žemės sklypo ribų. Apeliantės nuomonė, kad dalis honoraro buvo mokama už procesinių dokumentų parengimą, o kita dalis – už atstovavimą, nepagrįsta jokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Atsakovas sumokėjo atstovui už teisinę pagalbą šioje byloje, todėl turi teisę šias išlaidas susigrąžinti iš ieškovės, kadangi byla nutraukta, t. y., priimtas palankus atsakovui procesinis sprendimas.

Prašymu dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo, atsakovas pašo ieškovei skirti 1000 Eur baudą, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovui V. T. (e. b. II t., 90–91 b. l.). Nurodo, kad apeliantės nesiskaitymas su proceso dalyviais, tapačių ieškinių teikimas, o vėliau dar ir ginčijamasis su teismu dėl to, kad atsisakoma tuos pačius ieškinius nagrinėti, yra akivaizdi nepagarba teismui, atsakovui ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės V. L. atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims yra privalomas. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2012; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė V. L. ieškiniu atsakovui V. T., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo, kuriame prašė teismo nustatyti ieškovei priklausančio 0,2838 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribas pagal 2018-02-21 uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Matika“ parengtą žemės sklypo planą (e. b. I t., 1– 5, 40–45 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, sprendė, kad ieškovė teismui pateiktame ieškinyje tam pačiam atsakovui ir tuo pačiu pagrindu kelia tuos pačius reikalavimus, dėl kurių jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas Radviliškio rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017 pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovams V. T. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo ribų nustatymo bei įpareigojimo atlikti žemės sklypo geodezinius matavimus, todėl ieškovės pateiktą ieškinį atsisakė priimti. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017 buvo nagrinėjamas klausimas dėl ieškovei priklausančio žemės sklypo ribų nustatymo, t. y. reikalavimas savo esme tapatus šioje civilinėje byloje pareikštam ieškinio reikalavimui. Todėl teismas nutartimi ieškovės ieškinį dėl žemės sklypo ribų nustatymo atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ieškovė atskiruoju skundu su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas yra tapatūs civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017 jau išnagrinėto ieškinio pagrindui ir dalykui, nes juridiniai faktai, kuriais grindžiamas ieškinio pagrindas, yra iš esmės skirtingi.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės pareikštų reikalavimų tapatumo yra pagrįsta.

Remiantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ieškinio dalykas, t. y. ieškovo atsakovui reiškiamas reikalavimas. Sprendžiant, ar dviejų ieškinių dalykas yra tapatus, yra svarbus ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Radviliškio rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017 ieškovės ieškinyje pareikštą reikalavimą, taip pat naujai pareikšto ieškinio reikalavimą, sprendė, kad minėtų ieškovės reikalavimų materialinis teisinis santykis yra tas pats, t. y. žemės sklypo ribų nustatymas. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, vertina, kad abiem atvejais reikalavimas yra pareikštas tam pačiam atsakovui – V. T., bei trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, ginčo pagrindas ir dalykas yra tapatūs, kadangi tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje, tiek ir pareikštu ieškiniu reikalavimas yra tas pats – nustatyti ieškovei priklausančio 0,2838 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribas. Reikalavimas ginčijamas tomis pačiomis aplinkybėmis, skiriasi tik planai (šioje byloje pateiktas UAB „Matika“ planas), pagal kuriuos ji prašo tai padaryti, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė reiškia naują reikalavimą ir grindžia jį naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas, dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės kreipimosi faktinis ir juridinis pagrindas sutampa. Ieškovė tiek ieškiniu, pareikštu civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017, tiek šioje byloje pareikštu ieškiniu prašo nustatyti žemės sklypo ribas, reikalavimą grįsdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 straipsnio nuostata, nurodydama, jog jos pastatai, kuriuos ji įpareigota nugriauti, patenka ne į jos, o į atsakovo žemės sklypo ribas. Radviliškio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-385-1029/2017 įsiteisėjusiu 2017 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad ieškovei ir atsakovui V. T. priklausančių žemės sklypų ribos yra aiškios, abejonių dėl jų aiškumo nekyla. Radviliškio rajono apylinkės teismas taip pat nurodė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo V. T. žemės sklypai yra suformuoti atliekant kadastrinius matavimus, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, ir jų ribos įregistruotos kadastro žemėlapyje. Ieškovės reikalaujama nustatyti žemės sklypo riba yra toje pačioje vietoje kaip ir atsakovo V. T. kadastriniais matavimais nustatyta sklypo riba, duomenų, kad abiejų sklypų ribos persidengia, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, jog ieškovė ar atsakovas V. T. naudojasi didesniu žemės sklypu, negu jiems priklauso pagal žemės sklypo nuosavybės dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė šioje civilinėje byloje pateiktame ieškinyje dėsto tapačias aplinkybes, kurios jau buvo išnagrinėtos, ir dėl kurių yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Pažymėtina, kad pagal CPK 18 straipsnį, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. įsiteisėjęs sprendimas turi prejudicinę galią, todėl jame konstatuotos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių iš naujo įrodinėti nereikia.

Apeliantė nesutinka su atsakovui V. T. priteistomis 1500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidomis, nurodo, kad 1000 Eur avansinę įmoką atsakovas sumokėjo už atstovavimą teisme, tačiau nė vienas teismo posėdis neįvyko.

Iš pateiktos 2018-06-18 atstovavimo sutarties nustatyta, jog atsakovas V. T. suteikė advokatui įgalinimus atlikti visus procesinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti atsakovas (e. b. II t., 52 b. l.). 2018-06-18 sąskaita už teisinę pagalbą patvirtina suteiktų paslaugų pobūdį, kurioje nurodyta, kad honoraro dydis – 1500 Eur už atstovavimą ir procesinių dokumentų parengimą pagal 2018-06-18 atstovavimo sutartį AS Nr. 2018-086 ir 2018-06-18 teisinių paslaugų sutartį TPS Nr. 2018-086 pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (e. b. I t., 197 b. l.). 2018-06-18 ir 2018-06-21 lėšų pervedimo nurodymai patvirtina, kad advokatui atsakovas V. T. sumokėjo 1500 Eur (e. b. I t., 198, 199 b. l.). Atsakovo advokatas nagrinėjamoje byloje ruošė atsiliepimą į ieškinį, už kurį rekomenduotina maksimali priteisti suma yra 2212 Eur, rengė atskirąjį skundą dėl 2018 m. birželio 11 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, už kurį rekomenduotina maksimali priteisti suma yra 353,92 Eur, o taip pat ruošė atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl 2018 m. liepos 24 d. nutarties, už kurį rekomenduotina maksimali priteisti suma yra 353,92 Eur. Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neviršija 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, yra adekvačios bylos sudėtingumui ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės.

Apeliantės atskirojo skundo argumentas, kad 1000 Eur avansinę įmoką atsakovas sumokėjo už atstovavimą teisme, laikytinas nepagrįstu, nes 2018-06-18 sąskaitoje už teisinę pagalbą yra nurodyta, jog tai išlaidos už atstovavimą, tačiau nėra įvardinta, kad tai išlaidos už atstovavimą teisme.

Atsakovas V. T. prašo ieškovei V. L. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 1000 Eur baudą, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovui.

Pagal CPK 95 straipsnį, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad V. L., pateikdama ieškinį, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ieškovė V. L. mano, kad buvo pažeistos jos teisės, o teisę kreiptis į teismą numato teisės normos, todėl nenustačius V. L. nesąžiningumo, nėra teisinio pagrindo skirti jai baudą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. liepos 24 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.