Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-565/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams I. B., R. B., Z. Z., P. S., I. M., S. M., L. S., T. K., V. P., Č. R., T. M., V. Z., S. R., V. M., J. M., V. Ž., I. N., M. T., H. T., R. N., R. U., V. K., S. P., R. T., D. L., G. P., A. B. (tretieji asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai) dėl ginčo išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl to, ar pagrįstai ieškovė UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgdama į teismų civilinėse bylose Nr. 2-230-734/2013, Nr. 2A-2125-340/2013, Nr. 2-58-577/2014 ir Nr. 2-4808-854/2014 pateiktus išaiškinimus dėl buto ploto, mokesčiams už šilumos energiją apskaičiuoti, dydžio nustatymo principo, savo iniciatyva 2014 m. liepos mėnesį perskaičiavo namo, adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkams mokesčius už laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013–2014 metų šildymo sezono pabaigos suvartotą šilumos energiją ir išrašė butų savininkams naujas sąskaitas, kuriuose buvo nurodyta po perskaičiavimo atsiradusi skola arba permoka.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, atmesdamas ieškinį, kuriuo ieškovė be kita ko prašė jos atliktus perskaičiavimus pripažinti teisėtais ir pagrįstais, konstatavo, kad ieškovės iniciatyva atliktas perskaičiavimas už praėjusių penkių šildymo sezonų laikotarpį, už kurį butų savininkai jau buvo visiškai atsiskaitę su ieškove pagal jos anksčiau pateiktas sąskaitas, prieštarauja šalių teisinių santykių tikrumui ir stabilumui, be to, UAB „Vilniaus energijos“ atliktas perskaičiavimas negali būti laikomas teisėtu bei teisingu ir todėl, jog ieškovės naudotoje Nekilnojamojo turto registro informacijoje dalies namo savininkų butų plotas nurodytas įskaičius bendrojo naudojimo patalpų dalį, o ieškovė, prieš atlikdama mokesčių perskaičiavimą, neinformavimo namo butų savininkų apie savo ketinimus ir nesudarė butų savininkams galimybės Nekilnojamojo turto registre patikslinti buto plotus tam, kad visiems jiems perskaičiavimas butų atliktas pagal tos pačios paskirties (naudingą) plotą.Apeliantė UAB „Vilniaus energija“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad ji, vadovaudamasi pirmiau nurodytose civilinėse bylose (Nr. 2-230-734/2013, Nr. 2A-2125-340/2013, Nr. 2-58-577/2014 ir Nr. 2-4808-854/2014) nustatytu prejudiciniu faktu dėl buto ploto dydžio nustatymo principo, visiškai pagrįstai atliko mokesčių perskirstymą visiems pastato butų savininkams, atsižvelgdama į jai žinomus, Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis, o pirmosios instancijos teismo, bei taip pat Komisijos, kurios sprendimą skundė ieškovė, pozicija, jog teismų sprendimai pirmiau nurodytose civilinėse bylose neįpareigojo ieškovės atlikti mokesčių perskirstymą visam pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), prieštarauja tiek teismų praktikai dėl sprendimų privalomumo, jų prejudicinės ir res judicata galios, tiek ŠŪĮ 12 straipsniui, pagal kurį būtent ieškovei tenka pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Nors sutiktina su apeliantės skunde dėstoma pozicija, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėse bylose su namo, adresu (duomenys neskelbtini), šilumos vartotojomis T. P. ir M. J., buvo nustatytas mokesčiams už šilumos energiją apskaičiuoti visiems ginčo pastate esantiems butams aktualus ir taikytinas buto ploto dydžio nustatymo principas – reikalavimas vadovautis naudinguoju buto plotu, į kurį neįtraukta bendro naudojimo patalpų ploto dalis, teisėjų kolegija pažymi, jog, skirtingai nei savo skunde minėtus sprendimus interpretuoja ieškovė, juose, be pirmiau nurodytos taisyklės, nebuvo nustatytas ir įrodytas faktas, kad tuo atveju, jei Nekilnojamojo turto registre nėra registruotas naudingas buto plotas reikia naudoti plotą atitinkantį bendrą plotą. Priešingai, ieškovės akcentuojamoje civilinėje byloje Nr. 2A-2125-340/2013 apeliacinės instancijos teismas sutiko su Komisijos argumentu, kad vien todėl, jog registro išraše nėra nurodytas patalpų naudingasis plotas, neišnyksta ieškovės pareiga vadovautis teisės aktais ir skaičiuojant mokesčius vadovautis naudinguoju patalpų plotu, be to, apeliacinės instancijos teismas atmetė ir UAB „Vilniaus energija“ argumentą, kad atsakovė (buto savininkė) turėjo pareigą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre duomenis apie buto naudingąjį plotą, o jai vengiant patikslinti buto kadastrinio matavimo duomenis, turėjo būti numatyta pareiga mokėti pagal tuos registro duomenis, kurie atitinka naudingo ploto sąvoką.Taigi, įvertinusi pirmiau nurodytose civilinėse bylose teismų priimtų procesinių sprendimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės I. B. atsiliepime pateikta nuomone, kad nėra neaišku, kokius nurodytų sprendimų ir šiuo metu skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimus įžvelgia apeliantė, nes, viena vertus, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai laikėsi ieškovės akcentuojamose bylose teismų išsakytos pozicijos dėl šilumos kiekio ginčo name paskirstymo būtinumo pagal naudingąjį butų plotą, neįtraukus butui tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies (taigi jokių įsiteisėjusiais sprendimais jau nustatytų faktų (ir (ar) taisyklių) jis neginčijo), kita vertus, minėtos taisyklės (naudingojo ploto dydžio naudojimas mokesčiams apskaičiuoti) teismo sprendimuose nustatymas, priešingai nei mano apeliantė, pats savaime neįpareigojo ieškovės vienašališkai, neinformavus energijos vartotojų ir nesuteikus jiems galimybės patikslinti savo butų naudingo ploto duomenis, perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją visam pastatui už jau praėjusius ir vartotojų apmokėtus penkis šilumos sezonus, tuo labiau pagal duomenis, neužtikrinančius teismų nustatytos taisyklės tinkamo taikymo visų butų savininkų atžvilgiu.Antai, kaip matyti iš ieškovės akcentuojamų teismų procesinių sprendimų civilinėse bylose Nr. 2-230-734/2013, Nr. 2A-2125-340/2013, Nr. 2-58-577/2014 ir Nr. 2-4808-854/2014, be kita ko sprendimų (nutarčių) rezoliucinių dalių, nei vienu iš jų UAB „Vilniaus energija“ nebuvo įpareigota perskaičiuoti mokesčius už šilumos energiją visiems šiam pastatui teikiamos šilumos energijos vartotojams, o ne tik bylos šalimis esančioms namo, adresu (duomenys neskelbtini), butų savininkėms. Aplinkybę, kad byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl mokesčių apskaičiavimo T. P., teismai nenustatė ieškovei jokių įpareigojimų dėl mokesčių perskaičiavimo visam namui, konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2A-2125-340/2013). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės nurodomuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuose kaip tretieji asmenys dalyvavo ginčo namo butų savininkai, ieškovei nebuvo nustatytas įpareigojimas pagal byloje konstatuotą buto ploto nustatymo taisyklę perskaičiuoti mokesčius ir už penkis jau praėjusius bei jau apmokėtus sezonus absoliučiai visiems energijos šiame name vartotojams (butų savininkams), o pačios teismų nustatytos mokesčiams už šilumos energiją ginčo name apskaičiuoti taikytinos buto ploto dydžio apskaičiavimo taisyklės teisingumo šiuo metu nagrinėjamoje byloje neginčijo nei atsakovai, nei tretieji asmenys (ir jos nepaneigė pirmosios instancijos teismas), atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo sprendimo prieštaravimo teismų praktikai, kurioje aiškinama įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo, prejudicialumo ir res judicata galia, tuo labiau, kad ieškovės apeliaciniame skunde minimų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar analogiškos šiuo metu nagrinėjamos bylos aplinkybėms.Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį aplinkybė, jog sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Ieškovės nurodytose civilinėse bylose buvo išspręstas ginčas tarp UAB „Vilniaus energija“ ir konkrečių namo butų savininkių – T. P. bei M. J., tačiau, nors byloje ir buvo aptartas ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ploto, mokesčiams apskaičiuoti, dydžio nustatymo principas (kurio, kaip minėta, atsakovai (ir kiti namo butų savininkai) net neginčija), kitiems šio namo butų savininkams ieškovės apskaičiuotų ir jų jau sumokėtų mokesčių už praėjusius laikotarpius teisingumas ar būtinumas juos perskaičiuoti byloje nebuvo vertintas, todėl, priešingai nei interpretuoja apeliantė, kiti butų savininkai, dalyvavę minėtose civilinėse bylose kaip tretieji asmenys, negali būti automatiškai laikomi tinkamai informuotais apie mokesčių už praėjusius laikotarpius visam namui perskaičiavimo būtinumą ir tuo labiau pažeidžiančiais sprendimo privalomumo principą dėl to, kad savo iniciatyva, iki ieškovė atliko perskaičiavimą, nepatikslino Nekilnojamojo turto registro duomenų apie savo buto plotą.Pažymėtina, kad kaip teisingai pastebėjo atsakovė I. B., nors ieškovė, akcentuodama jai ŠŪĮ 12 straipsnio nustatytą pareigą teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos energiją ir dėl to esantį būtinumą visiems butų savininkams pritaikyti ne tik tapatų šilumos paskirstymo metodą, bet ir butų ploto nustatyto principą, deklaruoja, jog vadovaujasi civilinėje byloje Nr. 2-230-734/2013 pateiktais išaiškinimais, iš tikrųjų daliai butų savininkų apeliantė mokesčius perskaičiavo pagal bendrą, įskaičius bendro naudojimo patalpų dalį, plotą, o daliai – pagal butų naudingąjį plotą, nors, kaip minėta, pačios ieškovės akcentuojamoje byloje Nr. 2A-2125-340/2013 buvo pažymėta, kad vien todėl, jog registro išraše nėra nurodytas patalpų naudingasis plotas, neišnyksta ieškovės pareiga vadovautis teisės aktais ir skaičiuojant mokesčius vadovautis naudinguoju patalpų plotu. Teisėjų kolegija sutinka su trečiųjų asmenų ir pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė, kaip viešąją sutartį sudaręs juridinis asmuo, savo srities profesionalė, siekdama sąžiningai ir tinkamai įgyvendinti jos pačios akcentuojamą ŠŪĮ 12 straipsnyje įtvirtintą pareigą teisingai ir teisėtai paskirstyti energiją (ir mokesčius už ją) bei vienodai taikyti teisės aktus ir juos įgyvendinančias taisykles visiems vartotojams, įvertindama teismų pateiktus išaiškinimus dėl būtinumo vadovautis naudinguoju buto plotu, bei atsižvelgdama į tai, jog jos iš Nekilnojamojo turto registro gautuose duomenyse daliai butų nurodytas tik buto bendras plotas, įskaičius bendrojo naudojimo patalpų ploto dalį, o daliai nurodytas ir atskirai naudingasis plotas, turėjo informuoti butų savininkus apie ketinimą atlikti perskaičiavimą ir pareikalauti patikslinti pastarųjų butų naudinguosius plotus (jų pasikeitimus per nurodytą laikotarpį, už kurį perskaičiuojami mokesčiai), reikalingus apskaičiavimams atlikti, o to nepadariusi, apeliantė negali atsakomybę už netinkamai paskirstytą šilumos energiją (atliktus skaičiavimus) perkelti vartotojams, nes taip pažeidžiami ne tik teisingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis), bet ir pačios ieškovės nurodyti ŠŪĮ reikalavimai. Pastebėtina, kad priešingai nei nurodo ieškovė, butų savininkams nėra nustatyta prievolė įregistruoti registre būtent naudingą butų plotą, savo ruožtu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse įtvirtintą vartotojo prievolę pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, atitinka ieškovės teisė pareikalauti tokios informacijos, siekiant rūpestingai ir tinkamai įvykdyti jai priskirtas mokesčių apskaičiavimo prievoles. Todėl, įvertinus tai, kad bylose, kuriuose namo butų savininkai dalyvavo trečiaisiais asmenimis, nebuvo nustatytas įpareigojimas perskaičiuoti visiems pastato šilumos vartotojams mokesčius už praėjusius sezonus, ieškovė, ketindama atlikti tokį perskaičiavimą, turėjo inicijuoti apskaičiavimams atlikti būtinų duomenų surinkimą, jų tikslinimą registruose, kreipdamasi į butų savininkus, o ne formaliai vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registre esančiais, bet tinkamai apskaičiuoti mokesčiams nepakankamais duomenimis. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų, kuriuose nuodytas tik bendras buto plotas, atskirai nenurodant į jį įskaičiuoto bendro naudojimo patalpų ploto dalies, nepakankamas išsamumas mokesčiams už šildymą ginčo name, esančiame (duomenys neskelbtini), apskaičiuoti, yra akivaizdus jau iš pačios ieškovės nurodytų teismų sprendimų T. P. byloje turinio, todėl apeliantė, siekdama pateisinti jos vienašališkai pagal registro 2014 m. birželio duomenis atliktą mokesčių perskaičiavimą, nepagrįstai apeliuoja į tai, kad registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, ir neva ieškovė negalėtų vadovautis iš butų savininkų gautais duomenimis, jei tokius ir gautų.Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovės argumentą, kad teismo sprendime jai nustatyta pareiga išsiaiškinti registre neįregistruotus namo butų naudinguosius plotus (kad visiems butų savininkams mokesčių perskaičiavimas būtų atliktas pagal tos pačios paskirties plotą) pažeidžia nemo tenetur ad impossible principą. Minėto principo pažeidimas galėtų būti tik tuo atveju, jei ieškovė būtų įpareigota nustatyti šiuos duomenis, nepaisant to, kad ji ne tik negalėtų jų gauti iš Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo, bet ir namo butų savininkų (pavyzdžiui, pastarieji atsisakytų tokius duomenis patikslinti registre ar pateikti apeliantei), tačiau apeliantei net neinformavus šilumos vartotojus apie ketinimą perskaičiuoti mokesčius ir nepareikalavus patikslinti registre mokesčiams apskaičiuoti būtinus duomenis, ieškovė neteisingą mokesčių perskaičiavimą negali teisinti netikslių duomenų registre buvimu ir (ar) siekiu išvengti papildomų laiko sąnaudų šiems duomenims iš butų savininkų sužinoti. Įvertinus visus pirmiau nurodytus motyvus, atmestinas ir apeliantės argumentas, kad sprendime pirmosios instancijos teismas išimtinai atsižvelgė tik į 46 butų savininkų, kuriems po perskaičiavimo atsirado skola, interesus. Kaip teisingai nurodė pati ieškovė, visiems šilumos vartotojams įstatymai ir juos detalizuojantys teisės aktai (taisyklės) turi būti taikomi vienodai, o mokesčių apskaičiavimo pagrindinis principas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra ir turi būti ne mokesčių palankumas daugumai butų savininkų, bet teisingas šilumos kiekio ir atitinkamai mokesčių paskirstymas visų vartotojų atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nepripažino pagrįstais ir teisėtais ieškovės mokesčių perskaičiavimus, kurie buvo atlikti vadovaujantis skirtingais butų ploto kriterijais – vieniems butų savininkams pagal naudingąjį buto plotą, kitiems pagal plotą, į kurį pateko ir bendrojo naudojimo patalpų dalis. Remdamasi pirmiau nurodytais teisiniais ir faktiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.