Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-419/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-08-06
Bylos Nr.: 2A-419/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02380-2010-1
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Danguolė Martinavičienė, Dalia Višinskienė, Danutė Milašienė
Ieškovas: Vilniaus apygardos vyriausiojo
Trečiasis asmuo: V. P., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybė Aplinkos ministerija UAB "Lintel" Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ginantis viešąjį interesą
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, TEO LT, TEO LT, AB Nacionalinė žemės tarnyba UAB "Verslo investicijos"
Advokatai: Andrius Chudenkovas, Marius Juonys, Nijolė Vaičiūnaitė

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
95.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-419/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02380-2010-1Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 50.8; 95.7

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui,

atsakovų atstovams A. J., G. V., advokatei Nijolei Vaičiūnaitei, advokatui Mariui Juoniui,

trečiųjų asmenų atstovams advokatui Andriui Chudenkovui, A. V., R. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens V. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-786-553/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, TEO LT, akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijos“ (tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lintel“, V. P., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos be aukciono sutarčių sudarymo ir keitimo sąlygas bei tvarką, aiškinimo ir taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešą interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-95, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir TEO LT, akcinės bendrovės (toliau – ir AB) (toliau – ir sutartis Nr. N01/2007-95; Sutartis); 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. kovo 30 d. susitarimą Nr. K01/2009-36 dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo iš dalies, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Verslo investicijos“ (toliau – ir susitarimas Nr. K01/2009-36; Susitarimas).

Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2009 m. liepos 21 d. buvo gautas V. P. pareiškimas dėl galbūt neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų veiksmų sudarant valstybinės žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis ir išduodant statybos leidimą, kuriuo buvo leista šiame žemės sklype statyti automatinę telefono stotį. Ieškovas paaiškino, kad valstybinės žemės nuomos 1998 m. lapkričio 24 d. sutartimi Nr. N01/98-19773 TEO LT, AB (buvusi AB „Lietuvos telekomas“) buvo išnuomotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio teritorijoje buvo pastatyti pastatai, nuosavybės teise priklausantys AB „Lietuvos telekomas“. Iki 2007 m. balandžio 4 d. šiame žemės sklype buvo nugriauti visi jame buvę statiniai, kurių eksploatavimo tikslui ir buvo išnuomotas žemės sklypas. Iki nugriaunant visus žemės sklype buvusius pastatus, žemės sklypo šiaurinėje dalyje buvo pastatytas naujas negyvenamasis pastatas – automatinė telefono stotis, užimanti tik 10 procentų viso žemės sklypo.

Ieškovo nuomone, AB „Lietuvos telekomas“ turėjo teisę ne aukciono tvarka išsinuomoti nuosavybės teise turimiems pastatams eksploatuoti reikalingą valstybinės žemės plotą. Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 70V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“, įvertinus žemės sklype esančius statinius ir jiems eksploatuoti pagal paskirtį reikalingą žemės plotą, buvo nustatytas valstybinės žemės sklypo dydis (3 293 kv. m) ir ribos. Vilniaus apskrities viršininkas 1998 m. lapkričio 24 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. 734 išnuomojo ne aukciono tvarka 3 293 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), AB „Lietuvos telekomas“ nepažeisdamas galiojusių teisės aktų reikalavimų. Statinius, esančius valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini) 2000 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6-2520VZ įsigijo UAB „Lintel“. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. spalio 9 d. sudarė žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 559 su UAB „Lintel“. Kadangi valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2009 m. liepos 7 d. duomenimis, sudarant 2000 m. spalio 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 559, žemės sklype (duomenys neskelbtini) stovėjo tie pastatai ir statiniai, kurie šiame žemės sklype buvo ir valstybinės žemės nuomos sutarties su AB „Lietuvos telekomas“ sudarymo metu, todėl, ieškovo teigimu, tokio dydžio ir ribų žemės sklypas galėjo būti išnuomotas UAB „Lintel“.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir jo sprendinius, pagal kuriuos sklypo plotas – 3 293 kv. m; naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – komercinės teritorijos; naudojimo pobūdis – paslaugų objektų statybos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-2334 patvirtino sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir jo sprendinius, pagal kuriuos sklypo plotas – 3 293 kv. m; naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – komercinės teritorijos; naudojimo pobūdis – komerciniams objektams statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti. Valstybinės žemės nuomos 2000 m. spalio 9 d. sutartyje Nr. 559 nurodyta, kad sklypas nuomojamas automatinės telefono stoties statinių kompleksui eksploatuoti, bet nenurodyta, jog yra galimybė keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį, todėl keičiant šio žemės sklypo naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį apskrities viršininko reikalavimu žemės nuomos sutartis turėjo būti nutraukta, o to nepadarius, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas, ŽĮ) 9 straipsnio 14 punkto nuostatos. UAB „Lintel“ 2006 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 14-6741 perleido TEO LT, AB nuosavybėn statinius, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini).

Remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-53-01, 2007 m. sausio 25 d. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kurioje nurodyta, kad šio žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos; naudojimo pobūdis – paslaugų objektų statybos. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. sausio 17 d. pažymėjimo duomenis, valstybinės žemės sklype buvo likę tik 2 pastatai ir kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė). Visas 3 293 kv. m žemės sklypas buvo išnuomotas TEO LT, AB, nors tuo metu iš 9 pastatų ir kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė), stovėjusių (duomenys neskelbtini), sudarant 1998 m. lapkričio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 734, buvo likę tik 2 pastatai ir kiemo statiniai. Ieškovo teigimu, 2007 m. sausio 25 d. išnuomojant valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), galbūt buvo neįvertinta, koks plotas tuo metu buvo reikalingas eksploatuoti likusiems pastatams (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu pažeistos ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos. Automatinės telefono stoties statybos neatitinka detaliuoju planu nustatyto žemės sklypo naudojimo būdo ir naudojimo pobūdžio. Į Vilniaus apskrities viršininką 2009 m. kovo 13 d. kreipėsi UAB „Verslo investicijos“, nurodydama, kad nuosavybės teise iš TEO LT, AB įsigijo pastatą – automatinę telefono stotį, esančią (duomenys neskelbtini), bei prašė pakeisti 2007 m. sausio 25 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties šalį – nuomininką. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 2.3-4214-(01), 2009 m. kovo 30 d. buvo sudarytas susitarimas Nr. K01/2009-36, pakeičiant 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį ir nuomininku įrašant UAB „Verslo investicijos“. Nugriovus minėtus pastatus ir likus 2005 metais pradėtai ir nebaigtai statyti automatinei telefono stočiai, nuosavybės teise priklausančiai TEO LT, AB, apskrities viršininkas turėjo teisę ne aukciono tvarka išnuomoti tik tokio dydžio žemės sklypą, koks reikalingas jame esančiai automatinei telefono stočiai eksploatuoti, ar jo dalį, jeigu suformuotas žemės sklypas yra didesnis nei reikalingas minėtam pastatui eksploatuoti ir pagal galiojančius teisės aktus jo negalima atidalyti.

Ieškovas pažymėjo, kad sudarant Susitarimą statomas statinys neatitiko valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodyto Sklypo naudojimo būdo ir naudojimo pobūdžio. Ieškovas nurodė, kad Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba) turėjo būti akivaizdu, jog daugiau įrodymų, iš kurių būtų galima tiksliai spręsti, kokio dydžio žemės sklypas buvo reikalingas eksploatuoti ginčo sklype esantiems pastatams, negali būti pateikta, tačiau netgi neatsižvelgiant į prokuratūros pateiktus duomenis, Tarnyba pateikė išvadą, konstatuodama nustatytos tvarkos pažeidimus, o tai ir sudarė pagrindą prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atsakovui TEO LT, AB priteisė 9 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis ir kasacinio teismo išaiškinimais valstybinės žemės nuomos klausimais, priėjo prie išvados, kad asmens teisė nuomoti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu naudojimu atitinkamam tikslui, t. y. turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti.

Teismas, nustatęs, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-53-01 buvo pripažinta pasibaigusia 2000 m. spalio 9 d. sutartis Nr. 559 N01/2000-23515 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos“, pasirašyta su UAB „Lintel“, o 3 293 kv. m sklypas, kurio ribos žemės sklypo plane M1:500 pažymėtos linijomis ir skaičiais 1-20, naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė; naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, o naudojimo pobūdis – paslaugų objektų statybos, perduotas laisvos valstybinės žemės fondui ir išnuomotas ne aukciono tvarka 94 metams TEO LT, AB; šio administracinio akto teisėtumo ieškovas neginčijo; sklypo dydis bei ribos buvo nustatytos dar 1998 m. sausio 15 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 70V, kai AB „Lietuvos telekomas“, nuosavybės teisėmis valdęs sklype esančius statinius, kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama išnuomoti 3 293 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) automatinės telefono stoties ir administracinių patalpų kompleksui eksploatuoti; VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro duomenimis 1997 m. spalio 21 d. žemės sklype (duomenys neskelbtini), AB „Lietuvos telekomas“ nuosavybės teisėmis buvo registruoti 9 nekilnojamojo turto objektai: (duomenys neskelbtini) ATS 1 895,38 kv. m., (duomenys neskelbtini) ATS 1 375,69 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 30,8 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 47,93 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 64,40 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 159,54 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas, (duomenys neskelbtini) transformatorinė ir neregistruotas metalinis garažas; šis AB „Lietuvos telekomas“ Vilniaus filialo automatinės telefono stoties statinių kompleksas turėjo įtakos išnuomotino sklypo dydžiui – buvo įvertinta, koks žemės sklypas yra būtinas nurodytam statinių kompleksui eksploatuoti, ir pagal 1998 m. lapkričio 24 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 734 3 293 kv. m sklypas ne aukciono tvarka 99 metams išnuomotas AB „Lietuvos telekomas“; 2000 m. birželio 1 d. sutartimi AB „Lietuvos telekomas“ perleido UAB „Lintel“ nuosavybės teises į sklype esančius statinius; 2000 m. spalio 9 d. sutarties Nr. 559 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties nuomos“ pagrindu UAB „Lintel“ buvo išnuomotas to paties dydžio – 3 293 kv. m – sklypas (duomenys neskelbtini); 1998 m. lapkričio 24 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 734 ir 2000 m. spalio 9 d. sutartį Nr. 559 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties nuomos“ – ieškovas vertino kaip atitinkančias įstatymo reikalavimams bei pripažino, kad 3 293 kv. m dydžio sklypas buvo suformuotas pagrįstai ir teisėtai išnuomotas statinių savininkams; sudarant Sutartį TEO LT, AB nuosavybės teisėmis priklausė 3 nekilnojamieji daiktai, esantys sklype (duomenys neskelbtini): 1) 1 901.10 kv. m bendro ploto administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1 613.14 kv. m bendro ploto administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) kiti statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. gruodžio 8 d. išdavė sutikimą, kad UAB „Lintel“ 2000 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi nuomojamame 3 293 kv. m ploto valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), laikydamasis sutartyje nustatytų naudojimosi sklypu sąlygų, pagal įstatymų ir juos įgyvendinančiųjų aktų nustatytą tvarką išduotą leidimą bei suderintą projektinę dokumentaciją statytų naujus statinius ar įrenginius ar rekonstruotų esamus; 2005 m. liepos 26 d. buvo išduotas leidimas Nr. NS/875/05-1118 statyti sklype 525 kv. m bendro ploto negyvenamąjį statinį; nuomininko teisė statyti sklype naujus pastatus buvo nustatyta 2000 m. spalio 9 d. sutarties Nr. 559 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties nuomos“ 5 punkte; sklype 2005 metais buvo pradėta automatinės telefonų stoties statyba, konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovo atsikirtimus, jog sudarant ginčijamą sutartį, sklypo žemės ploto užstatymas buvo sumažėjęs tik 161 kv. m, t. y. tik 6,2 procento.

Teismas konstatavęs, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, jog ginčijama sutartimi atsakovui buvo išnuomotas per didelis žemės sklypas ir kad tokiu būdu buvo pažeistos ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies bei Taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos; taip pat šių aplinkybių nepagrindė įrodymais, o tik atkartojo Tarnybos 2010 m. gegužės 25 d. rašte Nr. 4B-(3.1)-571 išreikštą prielaidą, kad „<...> galbūt nebuvo įvertinta, koks plotas tuo metu buvo reikalingas eksploatuoti likusiems pastatams (duomenys neskelbtini), taip pažeidžiant ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatas“, nors šiame rašte NŽT kitame sakinyje nurodė, kad jos kompetencijai nepriskiriamas žemės ploto, reikalingo statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, skaičiavimas; ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato, kad žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį; prie ginčijamos sutarties buvo pridėtas nuomojamo sklypo planas, paruoštas prieš pat šios sutarties sudarymą, padarė išvadą, jog sutarties sudarymo metu buvo įvertinta, kad esamų pastatų eksploatacijai yra reikalingas būtent 3 293 kv. m dydžio sklypas, kaip buvo numatyta teritorijų planavimo dokumentuose ir jų pagrindu parengtame išnuomojamo žemės sklypo plane, todėl pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento sutartį Nr. N01/2007-95, kaip prieštaraujančią imperatyviųjų teisės normų nuostatoms, nėra pagrindo.

Nustatęs, kad 2009 m. kovo 9 d. TEO LT, AB pardavė UAB „Verslo investicijos“ 524,05 kv. m bendro ploto 96 procentų baigtumo pastatą – automatinę telefono stotį (paskirtis: kita) – esantį (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 2.3-4214-(01) buvo pripažinta, kad TEO LT, AB pagal sutartį Nr. N01/2007-95 turėtos teisės ir pareigos pereina UAB „Verslo investicijos“; 2009 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir UAB „Verslo investicijos“ pasirašė susitarimą, kuriuo iš dalies pakeitė sutartį Nr. N01/2007-95, jo preambulėje vietoje TEO LT, AB įrašydami UAB „Verslo investicijos“; sudarant ginčijamą Susitarimą, sklype buvo nugriauti visi jame buvę statiniai, liko statoma automatinė 524,05 kv. m bendro ploto telefono stotis ir galiojanti sutartis Nr. N01/2007-95; sutarties sąlygos nuomininku esant TEO LT, AB nebuvo pakeistos, sklypo dydis neperžiūrėtas, nuomininkui buvo suteikta teisė statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius ar įrenginius, išduoti statinių griovimo bei statybos leidimai, teismas vertino, kad esant tokiai situacijai, buvo būtina spręsti sklypo nuomininko pakeitimo klausimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.394 straipsnio normas.

Nenustatęs pagrindo, kuriam esant sudarant susitarimą Nr. K01/2009-36 nebuvo galima taikyti CK 6.394 straipsnio nuostatų, teismas priėjo prie išvados, kad pripažinti Susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nėra pagrindo. Teismas pripažino, kad NŽT pagrįstai teigia, jog sumažėjus bendro užstatymo plotui, turi būti sprendžiama dėl Sutarties pakeitimo ar jos nutraukimo iš dalies. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių redakciją, galiojusią Susitarimo sudarymo momentu, žemės sklypo nuomininko pakeitimo klausimas nebuvo reglamentuojamas. Tik nuo 2011 m. gegužės 5 d. atsirado šių santykių specialus reglamentavimas (Taisyklių 45 punktas).

Konstatavęs, kad sudarant Sutartį ir Susitarimą galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas ir jo sprendiniai; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-2334 patvirtino sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir jo sprendinius, nustatydamas Sklypo plotą – 3 293 kv. m; naudojimo paskirtį – kita; naudojimo būdą – komercinės teritorijos ir naudojimo pobūdį – komerciniams objektams statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti; Sutartyje nustatyta, kad Sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė; naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos; pobūdis – paslaugų objektų statybos; iki detaliojo plano patvirtinimo 2005 m. liepos 26 d. buvo išduotas leidimas sklype statyti Nr. NS/875/05-1118 525 kv. m bendro ploto automatinę telefono stotį; Nekilnojamojo turto registro duomenimis, automatinės telefono stoties pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita; pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 18 punkto nuostatas, esant nustatytam žemės sklypo naudojimo būdui – komercinės teritorijos, į šio būdo turinį patenka teritorija, skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti, o į nustatytą prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos naudojimo pobūdžio turinį patenka kitų paslaugų įmonių statiniai, teismas vertino, jog automatinė telefono stotis yra priskirtina kitų paslaugų įmonių statiniams, ir sprendė, kad pripažinti, jog statoma automatinė telefono stotis neatitiko Sutartyje nurodyto sklypo naudojimo būdo ir naudojimo pobūdžio, nėra pagrindo.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl ieškinį atmetė.

Įvertinęs bylos sudėtingumą ir suteiktų paslaugų pobūdį, atsakovo TEO LT, AB prašymą dėl 98 800 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir atsakovui iš ieškovo priteisė 9 000 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nustatė, kad sudarant sutartį Nr. N01/2007-95 ginčo sklypo žemės ploto užstatymas buvo sumažėjęs tik 161 kv. m, t. y. tik 6,2 procento. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1997 metais ginčo sklype buvo administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), penki garažai, plane pažymėti (duomenys neskelbtini), transformatorinė (duomenys neskelbtini) ir metalinis garažas (duomenys neskelbtini) (šis priskirtinas prie laikinųjų statinių ir į bendrą užstatymo plotą neskaičiuotinas). Sudarant Sutartį žemės plotas buvo sumažėjęs 27,78 procento. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovų pateiktais skaičiavimais, nes jie skaičiavo nurodytų statinių bendrą plotą, kuris nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės skaičiuojant statiniams eksploatuoti reikalingą plotą.Teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties Nr. N01/2007-95 ir susitarimo Nr. K01/2009-36 teisėtumo, netinkamai ir nesistemiškai taikė materialiosios teisės normas, t. y. CK 6.394 straipsnį, ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, Taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktus. Sudarant sutartį Nr. N01/2007-95 nebuvo galima vadovautis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalusis planas, nes pagal prie detaliojo plano pridėto grafinės dalies pagrindinį brėžinį, visi paminėti ginčo sklype buvę statiniai pažymėti kaip griaunami pastatai, o detaliojo plano tikslas buvo, nekeičiant žemės tikslinės paskirties, nustatyti žemės sklypo naudojimo ir tvarkymo režimą. Detaliuoju planu nebuvo nustatyta, kokio dydžio žemės sklypas reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti. Pasikeitus faktinei ginčo žemės sklypo užstatymo būklei, nauja žemės sklypo nuomos sutartis galėjo būti sudaryta tik parengus naują sklypo teritorijos planavimo dokumentą. Sudarant naują žemės sklypo nuomos sutartį, nuomotojas privalėjo nustatyti, kokią žemės sklypo dalį statinys užima ir kokia žemės sklypo dalis yra būtina jam naudoti pagal paskirtį. Ginčo atveju nebuvo nustatinėjama, kokia ginčo žemės sklypo dalis buvo reikalinga sklype likusiems statiniams eksploatuoti.Teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažeidė imperatyviąją Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalį.

Bylos nagrinėjimas iš esmės (po nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo) buvo baigtas 2012 m. gruodžio 12 d. vykusiame teismo posėdyje. Šiame teismo posėdyje buvo pradėtos sakyti baigiamosios kalbos. Kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2013 m. vasario 14 d., kuriame baigiamąsias kalbas turėjo baigti sakyti trečiųjų asmenų atstovai. Atsakovų atstovai išlaidų advokatams ir advokatų padėjėjams apmokėti dydį patvirtinančius dokumentus pateikė tik 2013 m. vasario 14 d. teismo posėdyje, todėl teismas negalėjo jų priteisti.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo V. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir ieškovo apeliacinis skundas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais papildomais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nepaisydamas galiojančių valstybinės žemės nuomos teisės imperatyvų, nepagrįstai pripažino, kad tokie valstybinės žemės nuomos santykiai, kai žemės sklypas išimties tvarka išnuomojamas tokiam subjektui, kuriam žemės sklype nepriklauso nė vienas iš statinių, yra teisėti ir nekelia jokių abejonių. Teismo pateiktas nagrinėjamam ginčui aktualių taikytinų imperatyviųjų teisės normų aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.Teismas visiškai nenagrinėjo, kokio turinio detalusis planavimas prieš sudarant sutartį Nr. N01/2007-95 turėjo vykti, kokie turėjo būti detaliojo planavimo tikslai, kad galima būtų konstatuoti, jog parengtas teritorijų planavimo dokumentas yra toks dokumentas, kuriuo galima vadovautis taikant visa apimtimi valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu išimtį. Prieš sudarant sutartį, TEO LT, AB lėšomis turėjo būti parengtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas.Byloje yra pakankamai duomenų, rodančių, kad teritorijų planavimas vyko ne tuo tikslu, kuriuo privalėjo būti rengiamas detalusis planas sudarant ginčo sutartį. Ieškovas savo reikalavimus visiškai pagrindė ir įrodė, kad atsakovai pažeidė imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo taisykles. Teismas privalėjo atmesti bet kokius atsakovų atsikirtimus ir ieškinį patenkinti. Teismas nepagrįstai vadovavosi detaliuoju planu, kuris dar iki priimant teismui sprendimą buvo panaikintas teismine tvarka ir kuriuo nebuvo galima vadovautis sudarant valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sutartį.Teismas nepagrįstai nurodė, kad valstybinės žemės patikėtinio sprendimas dėl valstybinės žemės nuomos nėra nuginčytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nes Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymas Nr. 2.3-53-01 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nelaikytinas aktu, priimtu valstybinės žemės patikėtiniui vykdant viešojo administravimo funkcijas, nes buvo priimtas ne viešojo administravimo sprendimas, o buvo išreikšta valstybinės žemės patikėtinio (valstybės, kaip turto savininko, atstovo) valia dėl ketinamų ateityje prisiimti įsipareigojimų turinio (t. y. įvardijama, kokius įsipareigojimus pasirengęs prisiimti valstybės atstovas, veikdamas valstybės vardu). Teismas nurodė, kad tokio turinio santykiai, kokie yra įtvirtinti susitarime Nr. K01/2009-36, negali egzistuoti „teismo vertinimu, šiuo klausimu yra pagrįsta atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pozicija, jog sumažėjus bendro užstatymo plotui turi būti sprendžiama dėl sutarties Nr. N01/2007-95 pakeitimo ar nutraukimo iš dalies įstatymų nustatyta tvarka“, tačiau teismas neįvertino, kad toks jo pripažinimas, atsižvelgiant į tai, jog žemėnaudos faktinė situacija nekito nuo pat šio Susitarimo sudarymo momento, tik patvirtina, kad egzistuojančio turinio žemės sklypo nuomos santykiai negali būti laikomi teisėtais šią dieną taip pat kaip ir Susitarimo sudarymo dieną. Teismas sutartinių santykių turinį vertino ne pagal imperatyviąsias teisės normas, o vien tik pagal vienos iš šalių – žemės sklypo nuomininko – poziciją. Susitarimas yra neteisėtas, nes jį sudarant valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios teisės normos nereguliavo cesijos teisinių santykių.Teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi atsakovų argumentais, pagal kuriuos neva po 7 pastatų nugriovimo žemės sklype naudojamo žemės sklypo plotas sumažėjo tik 161 kv. m, t. y. 6,2 procento. Teismas apskritai nenurodė, kodėl jis daro prielaidą, kad imperatyviųjų teisės aktų pažeidimas, kai be pagrindo pasisavinama mažiau arba lygiai 6,2 procento valstybinės žemės, gali būti laikomas teisėtu. Automatinė telefono stotis buvo pastatyta neteisėtai, nes pastatyta be galiojančio detaliojo plano, nustatančio teritorijų planavimo sprendinius, įgalinančius tokį statinį pastatyti.UAB „Lintel“ ir TEO LT, AB sudaryta 2005 m. spalio 12 d. jungtinės veiklos sutartis yra niekinė, nes žemės sklypas UAB „Lintel“ buvo išnuomotas turint tikslą eksploatuoti esamus statinius, o faktas, kad UAB „Lintel“ perdavė sklypo dalį naudotis ir valdyti AB „Lietuvos telekomas“, leidžia konstatuoti šiurkštų žemės nuomos sutarties vykdymo pažeidimą.Teismas pažeidė imperatyviąją CPK 98 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai priteisė atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su trečiojo asmens V. P. apeliaciniu skundu sutinka. Ieškovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir apeliacinį skundą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens V. P. apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog sudarant sutartį Nr. N01/2007-95 buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, nes įstatymų leidėjas suteikia galimybę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą po esamais statiniais ar įrenginiais. Sudarant Sutartį, ginčo žemės sklype TEO LT, AB turėjo 2 pastatus ir kiemo statinius, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 patvirtintame žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliajame plane buvo nustatytas 3 293 kv. m valstybinės žemės sklypo dydis, reikalingas jame esantiems TEO LT, AB nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti, todėl TEO LT, AB galėjo būti be aukciono išnuomotas pagal teisės aktus suformuotas 3 293 kv. m valstybinės žemės sklypo plotas. Trečiasis asmuo V. P. nepagrįstai teigia, kad prieš sudarant Sutartį pageidaujančio išsinuomoti valstybinės žemės sklypą TEO LT, AB lėšomis turėjo būti parengtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas. VĮ Registrų centro duomenimis sutarties sudarymo metu 3 293 kv. m žemės sklype (duomenys neskelbtini) išnuomotame 2000 m. spalio 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi, buvo nugriauti tik pagalbiniai ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, o 9 pastatų (neskaičiuojant tvoros ir kiemo aikštelės), buvusių 2000 m. spalio 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi išnuomotame 3 293 kv. m žemės sklype, bendras užstatymo žemės sklype plotas buvo 1 425,5 kv. m, iki Sutarties sudarymo nugriautų statinių – 375,5 kv. m, bendras užstatymo plotas sudarant sutartį buvo sumažėjęs 26 procentais. Be to, šiame žemės sklype yra dar ir 2005 metais pradėta statyti automatinė telefono stotis, kurios užstatymo plotas pagal dabartinius Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 332 kv. m Įskaitant ir automatinės telefono stoties užstatymo plotą, sudarant Sutartį viso 3 293 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymo plotas sumažėjo tik 43,5 kv. m, t. y. 3 procentais. Teigti, kad išnuomojant ginčo žemės sklypą TEO LT, AB nebuvo įvertinta, koks valstybinės žemės sklypo plotas reikalingas jame esantiems TEO LT, AB nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti, nėra pagrindo.Teismas padarė teisingą išvadą, kad sudarant susitarimą Nr. K01/2009-36 buvo galima taikyti CK 6.394 straipsnio nuostatas. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad sudarant šį Susitarimą, ginčo žemės sklype buvo nugriauti visi jame buvę statiniai, o liko statoma 524,05 kv. m bendro ploto automatinė telefono stotis bei galiojanti sutartis, kurios sąlygos nuomininku esant TEO LT, AB nebuvo pakeistos, žemės sklypo dydis neperžiūrėtas, nuomininkui buvo suteikta teisė statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius ar įrenginius, išduoti statinių griovimo bei statybos leidimai, todėl esant tokiai situacijai buvo būtina spręsti žemės sklypo nuomininko pakeitimo klausimą pagal CK 6.394 straipsnio normas. Teismas pagrįstai nurodė, kad sumažėjus bendro užstatymo plotui turi būti sprendžiama dėl sutarties pakeitimo ar jos nutraukimo iš dalies įstatymų nustatyta tvarka.Ieškovas nekėlė reikalavimo pripažinti, kad automatinė telefono stotis pastatyta neteisėtai, ir pašalinti savavališkos statybos padarinius, tokio savarankiško reikalavimo nagrinėjamoje civilinėje byloje nekėlė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kurios kompetencijai pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 6 punktą priskirta atlikti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą, todėl remiantis CPK 312 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti V. P. apeliaciniame skunde reiškiamo naujo reikalavimo pripažinti, kad automatinės telefono stoties statyba yra neteisėta.

Atsakovai TEO LT, AB ir UAB „Verslo investicijos“ su ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens V. P. apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad sudarant nuomos sutartį žemės sklypo užstatymas buvo sumažėjęs 161 kv. m, o ieškovas neįrodė, jog dėl tokio sumažėjimo atsakovams buvo išnuomotas per didelis žemės sklypas. Ši teismo išvada visiškai atitinka įstatymuose įtvirtintą racionalaus žemės naudojimo principą. Nugriovus ginčo žemės sklype buvusius pagalbinio ūkio statinius, užstatytas plotas sumažėjo nežymiai, todėl nereikėjo keisti išnuomojamo žemės sklypo ploto. Teismas pagrįstai įvertino, kad ieškovas neginčijo administracinių aktų, kuriais buvo nustatytas nuomojamo žemės sklypo plotas, bei rėmėsi šiais administraciniais aktais, priimdamas sprendimą. Kadangi nuomojamo žemės sklypo plotas nustatytas administraciniais aktais, kurių teisėtumas nėra ir nebuvo ginčijamas, todėl jais buvo būtina vadovautis. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad žemės sklypo nuomininkas įgijo teisę statyti naujus statinius ir nagrinėjamu atveju buvo būtina spręsti žemės sklypo nuomininko pakeitimo klausimą pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį. Trečiojo asmens argumentai, susiję su žemės sklypo nuomos cesijos negalimumu sudarant Susitarimą, yra nepagrįsti, prieštarauja konstituciniam teisės aktų hierarchijos principui, bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklėms. Būtinybę keisti žemės sklypo plotą susieti su pastatų savininko ir tuo pačiu nuomininko pasikeitimu yra nelogiška, be kita ko, tokie argumentai prieštarauja cesijos esmei ir įstatymų garantuotai nuomininko teisei statyti statinius valstybinės žemės sklype.Sudarant Sutartį, nei nustatyta valstybinės žemės nuomos procedūra, nei juo labiau viešasis interesas nebuvo pažeisti. Detaliojo plano rengimo etape buvo analizuojamas ir vertinamas žemės sklypo užstatymas esamais statiniais, taip pat jiems eksploatuoti reikalingas žemės sklypo plotas. Detaliojo plano rengimo tikslų teisės aktai nereglamentuoja, todėl trečiojo asmens argumentai dėl neva netinkamai nurodyto detaliojo plano rengimo tikslo yra teisiškai nepagrįsti. Žemės sklype buvę statiniai nuosavybės teise priklausė vienam asmeniui – atsakovui TEO LT, AB. Visas žemės sklypas visiškai pagrįstai buvo išnuomotas atsakovui kaip vienas daiktas, neišskiriant žemės sklypo dalių, o apeliantų nurodomi procedūriniai pažeidimai, net jeigu jie ir būtų konstatuoti, niekaip nepažeidžia viešojo intereso. Formuodamas naujausią teismų praktiką viešojo intereso gynimo srityje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad tam, jog viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y. ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013).Apeliantų reikalavimų tenkinimas pažeistų interesų pusiausvyrą, atsakovų teisėtus lūkesčius ir teisinių santykių stabilumą, o apelianto V. P. argumentai, susiję su automatinės telefono stoties statybos ir jungtinės veiklos teisėtumu, nepagrįsti bei nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku.Teismas pagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovui TEO LT, AB bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų prašymas priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas buvo išdėstytas dar 2010 m. rugpjūčio 4 d. atsiliepime į ieškinį, o paskutiniajame teismo posėdyje TEO LT, AB pateikė tik bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens V. P. apeliaciniais skundais sutinka ir prašo juos patenkinti.

Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymas imperatyviai reikalauja, kad asmuo, norėdamas išsinuomoti žemę be aukciono, turėtų statinius kaip nekilnojamojo turto objektus nuosavybės ar nuomos teise. Sudarant ginčijamą susitarimą Nr. K01/2009-36, buvo likęs tik vienas nebaigtas statyti statinys – automatinė telefono stotis, kuri buvo statoma pagal 2005 m. liepos 26 d. statybos leidimą, kuris buvo išduotas nesilaikant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytų reikalavimų. Tokio statinio statyba negali būti laikoma teisėta ir toks statinys nėra pagrindas valstybinės žemės nuomos sutarčiai sudaryti (pakeisti) pagal ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366, buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-602-2137/2012. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010, yra nurodęs, kad teisę be aukciono nuomoti žemės sklypą turi tik asmenys, kurie tame sklype teisėtai valdo pastatus, statinius ar įrenginius; žemės sklypas išnuomojamas tokio dydžio, kuris būtinas pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį; žemės sklypo ribos ir dydis nustatomas rengiant teritorijų planavimo dokumentą. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tam tikro asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama taip pat ir statybos procese pastatant naują statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas imperatyviai nustato, kad žemė turi būti užstatyta statiniais, o tai suponuoja išvadą, jog valstybinė žemė negali būti be aukciono išnuomojama pagal šį punktą būsimiems statiniais statyti (eksploatuoti). Sudarant Sutartį ir Susitarimą, faktinis žemės sklypo užstatymo plotas buvo pasikeitęs (sumažėjęs), todėl nepažeidžiant įstatymuose nustatytų valstybinės žemės nuomos reikalavimų (sąlygų) bei racionalumo ir efektyvumo principų, atliekant teritorijų planavimo procedūras, privaloma buvo įvertinti, kiek žemės sklype esančiam statiniui, jeigu jis atitinka statiniams keliamus teisėtumo reikalavimus, reikia žemės, norint jį naudoti (eksploatuoti) pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Ieškovas pagrįstai nurodo, kad vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, išlaidos negalėjo būti priteisiamos, nes prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. minėti dokumentai buvo pateikti baigiamųjų kalbų stadijoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir trečiasis asmuo V. P. apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-95, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) ir atsakovo TEO LT, AB; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. kovo 30 d. susitarimą Nr. K01/2009-36 dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo iš dalies, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) ir atsakovo UAB „Verslo investicijos“.

Pažymėtina, kad pagal 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2007-95, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir TEO LT, AB, vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-53-01, buvo išnuomotas 3 293 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 94 metams atsakovui TEO LT, AB (I t., b. l. 12-13). Išnuomoto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis: kitos paskirties žemė – komercinės paskirties objektų teritorijos (paslaugų objektų statybos) (Sutarties 3 punktas). Taip pat Sutartyje nustatyta galimybė keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį nurodant paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, numatytus pagal Vilniaus teritorijos bendrąjį ar specialųjį planą Lietuvos Respublikos įstatymų ir juos įgyvendinančiųjų aktų nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-53-01 buvo pripažinta pasibaigusia 2000 m. spalio 9 d. sutartis Nr. 559 N01/2000-23515 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos“, pasirašyta su UAB „Lintel“, pagal kurią buvo išnuomotas 3 293 kv. m valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) 94 metams; perduotas šis 3 293 kv. m ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypas laisvos valstybinės žemės fondui; nustatytos šio žemės sklypo ribos, kurios žemės sklypo plane M1:500 pažymėtos linijomis ir skaičiais 1-20, patvirtintos specialiosios naudojimo sąlygos bei nustatytas žemės servitutas. Taip pat šiuo įsakymu nuspręsta minėtą žemės sklypą išnuomoti ne aukciono tvarka 94 metams TEO LT, AB (I t., b. l. 14-15). Įsakymas priimtas vadovaujantis Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 24 straipsniu ir 29 straipsniu, kitais teisės aktais, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 „Dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-2334 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, tenkinant UAB „Lintel“ prašymą Nr. 01-03-213 bei TEO LT, AB 2006 m. gruodžio 14 d. prašymą MNR. 01-1-03-1-AS/1327. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir UAB „Verslo investicijos“ 2009 m. kovo 30 d. sudarė susitarimą Nr. K01/2009-36 dėl 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, kuriuo sutarties preambulėje vietoje TEO LT, AB buvo įrašyta UAB „Verslo investicijos“ (I t., b. l. 10). Šis Susitarimas buvo sudarytas remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 26 d. įsakymu NR. 2.3-4214-(01), kuris priimtas vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi ir tenkinant TEO LT, AB 2008 m. gruodžio 22 d. prašymą Nr. 01-1-03-427 bei advokatės Nijolės Vaičiūnaitės 2009 m. kovo 13 d. prašymą (pagal bylos duomenis advokatė atstovavo UAB „Verslo investicijos“) (I t., b. l. 11). Šio įsakymo 1 punkte nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas pripažįsta, jog TEO LT, AB pagal 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį turėtos teisės ir pareigos pereina UAB „Verslo investicijos“.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus ir juos įvertinęs, netenkino minėtų ieškinio reikalavimų, padarydamas išvadą, kad sudarant 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį nebuvo pažeistos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos, o sudarant 2009 m. kovo 30 d. susitarimą nebuvo pažeistos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, Taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos, t. y. teisės aktų nuostatos, kuriomis ieškovas grindė ieškinį. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ieškovas ir trečiasis asmuo V. P. ir apeliaciniuose skunduose nurodo, kad ieškovas savo reikalavimus pagrindė ir įrodė, jog atsakovai pažeidė imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo taisykles. Apeliantų argumentams pritaria ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Atsakovai TEO LT, AB, UAB „Verslo investicijos“ ir Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su apeliaciniuose skunduose nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų patenkinti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliantų bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, susijusius su ieškinio pagrįstumu / nepagrįstumu, pirmiausia pažymi, kad valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė ir valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, jog žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Jis riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.80, 1.96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog ne aukciono tvarka įgyjama teisė į valstybinės žemės nuomą yra nustatyta kaip išimtinė–lengvatinė tiems asmenims, kurie turi nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių, ir tai žemei, kuri reikalinga šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį Nr. 3K-3-344/2011; 2013 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos, todėl valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis (žr. ten pat).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamos bylos kontekste, t. y. atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ieškinį yra pareiškęs prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pabrėžtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą, o nustačius faktą, jog valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis. Viena iš tokių priemonių yra CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė inicijuoti civilinę bylą. Šiuo atveju civilinė byla inicijuojama viešajam interesui apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006). Institucijų ir pareigūnų tinkamas, neprieštaraujantis imperatyviosioms įstatymų normoms funkcijų, susijusių su valstybinės žemės valdymu, vykdymas yra viešojo intereso dalis. Prokuroras, nustatęs, kad dėl valstybinės žemės priimtas administracinis aktas (jo pagrindu sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis) prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, reglamentuojančioms valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisinius santykius, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad šioje byloje ieškovas turėjo teisę reikšti ieškinį dėl Sutarties ir Susitarimo pripažinimo negaliojančiais, nes ieškovas iki kreipimosi į teismą pagal jam pateiktus dokumentus nustatė, jog institucija, kuriai buvo pavestos funkcijos, susijusios su valstybinės žemės valdymu, netinkami atliko savo pareigas ir pažeidė imperatyviąsias teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės ne aukciono tvarka išnuomojimą.

Kaip jau buvo minėta, ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, nurodydamas, kad sudarant šią sutartį buvo pažeistos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies bei Taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos, t. y. pagal 2007 m. sausio 25 d. atsakovui TEO LT, AB nuosavybės teise priklausiusius 2 statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir nugriovus kitus statinius, galbūt nebuvo įvertinta, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) neįvertino, koks žemės sklypas yra reikalingas šiems statiniams eksploatuoti ir be teisėto pagrindo buvo išnuomotas ne aukciono būdu 0,3293 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. kovo 30 d. susitarimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo iš dalies, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) ir UAB „Verslo investicijos“, dėl to, kad sudarant Susitarimą buvo pažeistos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, Taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos, nes 2009 m. kovo 30 d. žemės sklype buvo nugriauti visi statiniai, išskyrus tik 2005 metais pradėtą statyti automatinę telefono stotį, ir atsakovui UAB „Verslo investicijos“ galėjo būti išnuomotas tik toks žemės sklypas, koks reikalingas jame esančiai automatinei telefono stočiai eksploatuoti.

Ieškovas apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad sutinka su Nacionalinės žemės tarnybos pateiktais dokumentais, kuriuose specialistai yra nurodę, jog žemės sklypas eksploatuoti automatinei telefono stočiai yra reikalingas tik 702 kv. m dydžio (668 kv. m žemės sklypas, reikalingas pastatui – automatinei telefono stočiai eksploatuoti, ir papildomai dar 34 kv. m, nes yra transformatorinė, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, ir betoninė konstrukcija – atraminė siena, pamatas (Nekilnojamojo turto registre neįregistruota) (V t., b. l. 58-69, 99-100).

Dėl 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia

Minėta, vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-53-01, buvo išnuomotas 3 293 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 94 metams ne aukciono būdu atsakovui TEO LT, AB (I t., b. l. 12-13). Šioje Sutartyje nėra konkrečiai nurodyta, kad žemės sklypas išnuomojamas atsakovui TEO LT, AB tam, jog jis galėtų eksploatuoti jam nuosavybės teise priklausančius statinius, esančius tame sklype, tačiau byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad ne aukciono būdu buvo išnuomotas žemės sklypas būtent esamiems pastatams eksploatuoti bei leista vykdyti paslaugų objektų statybą.

CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); <... > žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 (redakcija, galiojusi 2007 m. sausio 25 d. bei 2009 m. kovo 30 d. ), kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, nustatyta, kad naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus gali išsinuomoti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, užsieniečiai, užsienio juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos (27 punktas); išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui (28.1 punktas); išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, arba gavus nuomotojo sutikimą, ir jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, išskyrus šių Taisyklių 30.3 punkte nurodytą atvejį (30.3 punktas); kai pagal teritorijų planavimo dokumentą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti, išnuomojamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ar jo pagrindu parengtą išnuomojamo žemės sklypo planą (30.10 punktas); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį (30.11 punktas). Taigi žemės sklypai prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas, o taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu. Aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, kuri nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012; kt.). Nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal kompetentingų valdžios institucijų aktų patvirtintus sklypo planus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2014). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad formuojant pastatais užstatytą žemės sklypą negali būti nukrypta nuo esminės sąlygos – faktinio jo naudojimo su pastatu susijusioms reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013). Teismų praktikoje nurodoma, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šio pastato eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę; savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2008; 2013 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

Šioje byloje ieškovas neginčija administracinių aktų, kurių pagrindu buvo sudaryti Sutartis ir Susitarimas, o ginčija tik Sutartį ir Susitarimą tuo pagrindu, kad buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos išnuomojant atsakovui TEO LT, AB žemės sklypą, o po to iš šios Sutarties kylančias teises ir pareigas perleidžiant atsakovui UAB „Verslo investicijos“, nes išnuomotas Sklypas buvo aiškiai per didelis, neproporcingas atsižvelgiant į atsakovams nuosavybės teise priklausiusius statinius sandorių sudarymo metu. Kaip jau buvo minėta, 2007 m. sausio 25 d. sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, buvo remiamasi ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1366 „Dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“, kuris įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu yra panaikintas, nes nustatyta, kad detaliojo plano tvirtinimo procedūra atlikta pažeidžiant pagrindines taisykles, reglamentuojančias šią procedūrą.

Aptariant 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumo klausimą, pirmiausia būtina pažymėti, kad ši Sutartis buvo sudaryta kaip nauja valstybinės žemės nuomos sutartis, t. y. ja nebuvo modifikuota 2000 m. spalio 9 d. sutartis Nr. 559 N01/200-23515 ar pratęstas šios sutarties galiojimas. Kaip jau minėta, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 2.3-53-01 buvo pripažinta pasibaigusia 2000 m. spalio 9 d. sutartis Nr. 559 N01/2000-23515 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos“, pasirašyta su UAB „Lintel“, pagal kurią buvo išnuomotas 3 293 kv. m valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) 94 metams; perduotas šis 3 293 kv. ploto kitos paskirties valstybinės žemės sklypas laisvos valstybinės žemės fondui (I t., b. l. 14-15). Sudarant Sutartį buvo sudarytas naujas išnuomojamo Sklypo planas, kuris buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre (II t., b. l. 175).

Taigi, sudarant 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį su atsakovu TEO LT, AB, turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar TEO LT, AB turi teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą ir koks žemės sklypo dydis yra reikalingas turimiems statiniams eksploatuoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kitokiems tikslams (pvz., pelningai veiklai vystyti ir kt.) valstybinės žemės sklypas negalėjo būti išnuomotas ne aukciono būdu, t. y. lengvatine tvarka. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovas byloje nereiškė ieškinio tuo pagrindu, jog atsakovas TEO LT, AB 2007 m. sausio 25 d. neturėjo teisės įstatymų nustatyta tvarka ne aukciono būdu išsinuomoti valstybinės žemės, o Sutartį ginčijo tik tuo aspektu, kad šiam atsakovui buvo išnuomotas galbūt per didelis žemės sklypas, nenurodydamas, kokio dydžio žemės sklypas turėjo ar galėjo būti išnuomotas TEO LT, AB 2007 m. sausio 25 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Sutartį, pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Sutarties sudarymu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovo ieškinio reikalavimo panaikinti Sutartį nuo jos sudarymo momento, kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms.

Iš byloje esančios 2006 m. gegužės 17 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties (II t., b. l. 160-164) matyti, kad atsakovas TEO LT, AB iš UAB „Lintel“ nupirko tris nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. 1 901,10 kv. m bendro ploto administracinį pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1 613,14 kv. m bendro ploto administracinį pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų statinių paskirties statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad turtas yra 0,3293 ha ploto valstybinės žemės sklype, kurį yra išsinuomojusi 2000 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu UAB „Lintel“. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenis 2007 m. sausio 17 d. šios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu TEO LT, AB nuosavybės teisėmis priklausė visi sutartyje nurodyti statiniai (I t., b. l. 18-20). VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymėjime tai pat nurodyta, kad 2005 m. liepos 26 d. yra išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. NS/875/05-1118, o ieškovas ieškinyje yra nurodęs, kad nuo 2005 metų šiame sklype buvo statoma automatinė telefono stotis (I t., b. l. 6). Pagal bylos duomenis išnuomoto Sklypo plane M1:500, kuris buvo Sutarties sudedamoji dalis, buvo užfiksuoti duomenys apie Sklypo ribas, plotą, koordinates bei pastatus, kurie 2007 m. sausio 16 d. buvo užfiksuoti kadastro žemėlapyje (II t., b. l. 175). Šiame plane yra nurodyti pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo duomenis TEO LT, AB nuosavybės teisėmis priklausantys minėti statiniai, kurie yra išsidėstę visame žemės sklype, kurio dydis yra 3 293 kv. m. Tai, kad žemės sklypo dydis nustatytas tokio pat dydžio, kaip ir buvo nustatytas UAB „Lintel“, kuriai nuosavybės teise priklausė daugiau statinių, nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad akivaizdžiai buvo nustatytas per didelis žemės sklypas atsakovui TEO LT, AB tam, kad jis galėtų eksploatuoti įsigytus statinius ir statyti automatinę telefono stotį.

Apeliantas V. P. teisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad sudarant Sutartį Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota statoma automatinė telefono stotis, tačiau nagrinėjamu atveju teigti, jog šiai statomai automatinei telefono stočiai nebuvo reikalinga dalis Sklypo, nėra teisinio pagrindo. Šioje byloje nebuvo reiškiami ieškinio reikalavimai pripažinti šios automatinės telefono stoties statybą neteisėta, taip pat nebuvo pateikti įrodymai, kad šio statinio statyba yra pripažinta neteisėta, nuginčyti Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie šį statinį ir nuosavybės teisės įgijimą į šį statinį, kaip į naujai pastatytą statinį. Šioje byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos telekomas“, nuosavybės teisėmis valdęs Sklype esančius statinius, kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas išnuomoti 3 293 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) automatinės telefono stoties ir administracinių patalpų komplekso eksploatacijai (I t., b. l. 83-88). VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro duomenimis 1997 m. spalio 21 d. žemės sklype (duomenys neskelbtini) AB „Lietuvos telekomas“ vardu nuosavybės teisėmis buvo registruoti 9 nekilnojamojo turto objektai: (duomenys neskelbtini) ATS 1 895,38 kv. m, (duomenys neskelbtini) ATS 1 375,69 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 30,8 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 47,93 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 64,40 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas 159,54 kv. m, (duomenys neskelbtini) garažas, (duomenys neskelbtini) transformatorinė ir neregistruotas metalinis garažas (I t., b. l. 49-50). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad AB „Lietuvos telekomas“ Vilniaus filialo automatinės telefono stoties statinių kompleksas apsprendė išnuomotino sklypo dydį – buvo įvertinta, koks žemės sklypas yra būtinas nurodytam statinių kompleksui eksploatuoti, ir 1998 m. lapkričio 24 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 734 pagrindu 3 293 kv. m sklypas ne aukciono būdu 99 metams išnuomotas AB „Lietuvos telekomas“ (I t., b. l. 46-47). 2000 m. birželio 1 d. sutartimi AB „Lietuvos telekomas“ perleidus UAB „Lintel“ nuosavybės teises į Sklype esančius statinius 2000 m. spalio 9 d. sutarties Nr. 559 Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties nuomos pagrindu UAB „Lintel“ buvo išnuomotas to paties dydžio – 3 293 kv. m – sklypas (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 37-40, 165-168). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. gruodžio 8 d. išdavė sutikimą, kad UAB „Lintel“ 2000 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. N01/2000-23515 nuomojamame 3 293 kv. m ploto valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), laikantis minėtoje sutartyje numatytų naudojimosi sklypu sąlygų, pagal įstatymų ir juos įgyvendinančiųjų aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą bei suderintą projektinę dokumentaciją statytų naujus statinius ar įrenginius ar rekonstruotų esamus, jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštaraus žemės sklypo nuomos sutartyje nurodytai pagrindinei žemės sklypo naudojimo paskirčiai, būdui ir pobūdžiui (I t., b. l. 33-34). Leidimų statybai registro duomenimis 2005 m. liepos 26 d. buvo išduotas leidimas Nr. NS/875/05-1118 nuomojamame sklype statyti 525 kv. m bendro ploto negyvenamąjį statinį (II t., b. l. 41). Nuomininko teisė statyti sklype naujus pastatus buvo numatyta 2000 m. spalio 9 d. sutarties Nr. 559 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties nuomos“ 5 punkte (I t., b. l. 37). Sklype 2005 metais buvo pradėta tokio statinio – automatinės telefono stoties – statyba (I t., b. l. 99). Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie šį statinį (I t., b. l. 99-104).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų byloje pateiktus įrodymus, susijusius su 2007 metais užstatytu žemės sklypu, t. y. jame esančiais statiniais ir jiems eksploatuoti reikalingu žemės sklypu, daro išvadą, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog 2007 m. sausio 25 d. sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, buvo išnuomotas aiškiai per didelis žemės sklypas vien dėl to, kad šiame sklype buvo nugriauta tam tikra dalis statinių. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į 2007 metais Sklype išsidėsčiusius TEO LT, AB nuosavybės teise priklausančius statinius ir statomą naują statinį, šių statinių paskirtį bei dydį, ir į tai, kad buvo nugriauti ne pagrindinai statiniai, o pagalbiniai bei ūkinės veiklos pobūdžio statiniai (garažai, ūkiniai statiniai, transformatorinė), šių nugriautų statinių dydį bei jų išsidėstymą žemės sklype 1998 metais (I t., b. l. 52, 185). Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad priskaičiavus statomos automatinės telefono stoties užstatytą plotą dėl nugriautų statinių užstatymo plotas buvo sumažėjęs tik 43,50 kv. m, t. y. 3 procentais (V t., b. l. 61). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi tuo, kad sudarant Sutartį esamų pastatų eksploatacijai yra reikalingas 3 293 kv. m dydžio Sklypas, buvo numatyta teritorijų planavimo dokumentuose ir jų pagrindu parengtame išnuomojamo žemės sklypo plane. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 1-1366 „Dėl teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programos patikslinimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu yra panaikintas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad statiniams eksploatuoti nebuvo reikalingas toks plotas. Kaip jau buvo minėta, sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo panaikintas ne dėl to, kad netinkamai suformuotas žemės sklypas, t. y. jo ribos ir plotas, o kad pažeistos detaliojo plano tvirtinimo procedūros. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis detaliojo plano galiojimas buvo sustabdytas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartimi, t. y. formuojant Sklypą bei sudarant Sutartį jokių apribojimų remtis detaliuoju planu nebuvo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nenurodė aplinkybių ir nepagrindė jų įrodymais, sudarančias teismui pagrindą vertinti, jog Sutartimi atsakovui buvo išnuomotas per didelis žemės sklypas ir kad tokiu būdu buvo pažeistos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies bei Taisyklių 28.1, 30.10 ir 30.11 punktų nuostatos. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teisės aktai nedraudžia pastatams eksploatuoti formuoti didesnius sklypus negu minimaliai reikalingas plotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

Apibendrinant pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas, gindamas viešąjį interesą, byloje nepateikė jokių įrodymų, jog 2007 m. sausio 25 d. išnuomojant atsakovui TEO LT, AB suformuotą Sklypą, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir atsakovui išnuomotas akivaizdžiai per didelis žemės sklypas, t. y. sklypas, kuris nebuvo reikalingas atsakovui nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti, kad Sklypo suformavimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos ir socialinės bei ekonominės plėtros poreikio, pagrindinės žemės naudojimo krypties, numatytos teritorijų planavimo dokumentuose, lemiančios šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygas, pažeidžia valstybės ar / ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-2334 nustatė naujus Sklypo plotą bei ribas, buvo patvirtintas Sklypo planas, kuris ir yra Sutarties sudedamoji dalis. Šis administracinis aktas nenuginčytas. Pažymėtina, kad Sutarties sudedamoji dalis yra ne 1998 metais ar 2000 metais suformuotas sklypas ir patvirtintas planas. Byloje nebuvo paneigtos Vilniaus miesto savivaldybės nurodytos aplinkybės, kad formuojant Sklypą buvo atsižvelgta ne tik į statinius ir jų paskirtį bei jų išsidėstymą Sklype, bet ir į topografinius duomenis bei į gretimų pastatų išsidėstymą, požeminių inžinerinių komunikacijų koridorius, gatvių raudonąsias linijas ir kt. (V t., b. l. 93-94). Trečiasis asmuo V. P., kuriam nesuteikta teisė ginti viešojo intereso, ir kuris nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų, o ieškovas ieškinį yra pareiškęs ne dėl šio trečiojo asmens teisių ir interesų gynimo, byloje nepateikė įrodymų, kad išnuomotas Sklypas minėtiems atsakovo statiniams eksploatuoti pažeidė jo teises ir interesus, todėl trečiojo asmens savarankiški argumentai, t. y. argumentai, kuriais nesirėmė ieškovas, reikšdamas ieškinį ir kurių pagrindu jis prašo pripažinti Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nepripažintini pagrįstais. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y. pagrindą ir dalyką yra suformulavęs ieškovas, gindamas viešąjį interesą, todėl ieškinio reikalavimai nagrinėjami remiantis ieškovo ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kurios sudaro ieškinio pagrindą. Prokuroro pareikštas ieškinys (pareiškimas) dėl viešojo intereso gynimo, kaip ir kiekvieno kito asmens, turi atitikti proceso normų keliamus proceso dokumentams reikalavimus. Reikalavime turi būti nurodyti bylos dėl viešojo intereso baigtimi suinteresuoti asmenys, reikalavimo faktinis pagrindas (kuo pasireiškė viešojo intereso pažeidimas) ir dalykas (kaip pašalinti viešojo intereso pažeidimą) (CPK 135 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje suformulavo reikalavimus, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia šiuos reikalavimus, bei nurodė, kuo pasireiškia, jo nuomone, viešojo intereso pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėjo tik šias ieškovo nurodytas aplinkybes ir sprendė ieškovo pareikštus reikalavimus.

Be to, šios bylos kontekste yra svarbu tai, kad ieškovas šioje byloje prašo pripažinti negaliojančia 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį nuo jos sudarymo momento, tačiau akivaizdu, kad toks reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu vien dėl to, kad Sutarties sudarymo metu 2007 m. sausio 25 d. atsakovui TEO LT, AB nuosavybės teise priklausė statiniai, kuriems eksploatuoti buvo reikalingas žemės sklypas ir pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį bei šio straipsnio įgyvendinamuosius teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu taisykles, valstybės įgaliota institucija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą išnuomoti ne aukciono būdu valstybinę žemę, užstatytą atsakovui nuosavybės teisės priklausančiais pastatais. Tai reiškia, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) privalėjo išnuomoti atsakovui TEO LT, AB žemės sklypą. Valstybės išnuomotu sklypu atsakovas naudojosi, mokėjo žemės nuomos mokestį, žemės savininkas (valstybė) nenustatė, kad žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti visą nuomos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento negali būti tenkinamas.

Dėl 2009 m. kovo 30 d. susitarimo Nr. K01/2009-36 dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo pripažinimo negaliojančiu

Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. kovo 30 d. susitarimo Nr. K01/2009-36 dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, sudaryto tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) ir atsakovo UAB „Verslo investicijos“, nustatęs, kad Vilniaus apskrities administracija pagrįstai vadovaudamasi CK 6.394 straipsnio norma bei remdamasi 2009 m. kovo 9 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp TEO LT, AB ir UAB „Verslo investicijos“ dėl 524,05 kv. m bendro ploto 96 procentų baigtumo pastato – automatinės telefono stoties, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, sudarė Susitarimą.

Iš 2009 m. kovo 9 d. pastato pirkimo–pardavimo sutarties (II t., b. l. 136-145) matyti, kad TEO LT, AB pardavė UAB „Verslo investicijos“ 524,05 kv. m bendro ploto 96 procentų baigtumo pastatą – automatinę telefono stotį, esančią (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad pastatas yra 3 293 kv. m bendro ploto valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir pardavėjas yra sudaręs 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N01/2007-95 ir yra gavęs Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. gruodžio 31 d. išduotą pažymą dėl pastato perleidimo. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad TEO LT, AB 2008 m. gruodžio 22 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką dėl statinio, esančio valstybinės žemės sklype, kuris nuomojamas pagal Sutartį, perleidimo (I t., b. l. 17), o Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. gruodžio 31 d. tokį sutikimą davė (I t., b. l. 16).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Susitarimo sudarymo metu Sklype buvo nugriauti visi jame buvę statiniai ir buvo likusi tik statoma automatinė 524,05 kv. m bendro ploto telefono stotis. Pagal bylos duomenis sudarant Susitarimą Nekilnojamojo turto registre TEO LT, AB nuosavybės teise įregistruotas pastatas – automatinė telefono stotis, kurios bendras plotas 524,05 kv. m, užstatytas plotas – 332 kv. m (I t., b. l. 99, 101). Susitarimu Sutarties sąlygos nebuvo keičiamos bei Sklypo dydis neperžiūrėtas ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Susitarimo sudarymo aplinkybes, įvertino ir tai, kad nuomininkui buvo suteikta teisė statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius ar įrenginius, buvo išduoti statinių griovimo bei statybos leidimai. Pagal bylos duomenis AB „Lietuvos telekomas“ 2004 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), rekonstruoti, nurodydama, kad rekonstruojant pastatus numatoma modernizuoti ir perkelti automatinę telefonų stotį iš gatvės korpuso į kiemo korpusą (I t., b. l. 34), o Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. gruodžio 8 d. tokį sutikimą davė, t. y. buvo duotas leidimas statyti naujus statinius ar įrenginius ar rekonstruoti esamus, jeigu statyba ar rekonstrukcija neprieštaraus žemės sklypo nuomos sutartyje nurodytai pagrindinei tikslinei žemės sklypo naudojimo paskirčiai, būdui ir pobūdžiui (I t., b. l. 33). Byloje pateikti įrodymai, kad buvo rengiamas detalusis planas, nugriovus administracinius pastatus buvo rengiamasi statyti naują administracinį pastatą vietoj buvusių administracinių pastatų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama aplinkybes, susijusias su Susitarimo sudarymu ir šio Susitarimo pripažinimu negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, pirmiausia pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.551 straipsnio 2 dalies, yra nurodęs, jog žemės sklypo nuomininkas, išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą, šiame sklype turi plėtoti ūkinę veiklą, kurios plėtra neįmanoma be atitinkamų statinių eksploatavimo, o jeigu asmuo, ne aukciono tvarka išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą, netenka nuosavybės teisės į pastatus arba šių pastatų kiekis sumažėja tiek, kad išnuomoto dydžio sklypas tampa nebereikalingas ūkinei veiklai plėtoti, t. y. nebelieka faktinio jo naudojimo su pastatais susijusioms reikmėms, yra pagrindas pripažinti, jog toks asmuo žemės sklypą naudoja ne pagal tikslinę naudojimo paskirtį, ir tai yra savarankiškas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008). CK 6.565 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai nuomojama kitos paskirties žemė, t. y. ne žemės ūkio paskirties žemė, nuomotojas privalo raštu pranešti nuomininkui apie nuomos sutarties nutraukimą prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo.

Pagal šios bylos duomenis iki Susitarimo sudarymo nuomininkas TEO LT, AB nebuvo įspėtas, kad valstybinės žemės sklypą naudoja ne pagal tikslinę paskirtį, todėl nesant jam įteikto įstatyme nurodyto privalomo įspėjimo 2009 m. kovo 30 d. Sutartis negalėjo būti nutraukta. Pažymėtina, kad atsakovui TEO LT, AB nugriovus statinius ir valdant nuosavybės teise tik automatinę telefono stotį, taip pat nebuvo nustatyta, jog išsinuomotas žemės sklypas naudojamas ne pagal tikslinę naudojimo paskirtį. Sudarant Susitarimą nebuvo keičiamos Sutarties sąlygos, o sutinkant žemės sklypo savininkui buvo perleistos nuomininko teisės pagal Sutartį kitam asmeniui. Susitarimo sudarymo metu Sklype buvo statinys, kuriam eksploatuoti buvo reikalingas žemės sklypas, todėl teigti, kad Susitarimas yra negaliojantis kaip prieštaraujantis ieškovo nurodomoms imperatyviosioms teisės normoms, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Išanalizavus susiklosčiusią teisinę situaciją sudarant Susitarimą pagal 2009 m. kovo 9 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį akivaizdu, kad nebuvo sudaroma nauja valstybinės žemės nuomos sutartis ar keičiamos galiojančios Sutarties sąlygos, o sutinkant žemės sklypo savininkui (valstybės įgaliotai institucijai) buvo perleistos nuomininko teisės pagal Sutartį, t. y. įvyko asmenų pasikeitimas prievolėje. 2009 m. kovo 9 d. pastato pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad pirkimo kaina yra nustatyta abiejų šalių susitarimu, į ją įskaičiuojant žemės sklypo nuomos teisės, kylančios iš nuomos sutarties, vertę, o taip pat atsižvelgiant į, bet neapsiribojant, pastato rinkos kainą, pastato buvimo vietą, atliktų detaliojo planavimo, projektavimo ir statybos darbų, vykdomų žemės sklype, vertę ir kitas su žemės sklypo statybų vystymu susijusias pardavėjo išlaidas. CK 6.491 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip suvaržyti tik gavęs išankstinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis.

Pagal CK 6.394 straipsnio normas, nustatančias, kad pagal pastato, įrenginio ar kito nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda teises į žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame yra tas daiktas, savininkas, nekilnojamojo daikto pardavimo atveju pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Taigi CK 6.394 straipsnyje nustatyta, kad pirkėjui kartu su nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą perduodamos ir teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią daiktas užima ir kuri yra būtina jam naudoti pagal paskirtį, o pagal šio straipsnio 3 dalį žemės naudojimo teisė naujajam nekilnojamojo daikto savininkui pereina įstatymo pagrindu, todėl tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, specialaus teisių į žemę perdavimo įforminimo nereikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2008). Be to, pabrėžtina, kad sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti (CK 6.394 straipsnio 2 dalis).

Taigi nagrinėjamu atveju sudarant Susitarimą ir buvo įformintas žemės nuomos teisės, nustatytos Sutartyje, naujajam nekilnojamojo daikto savininkui perėjimas. Ieškovas, ginčydamas šį Susitarimą, nenurodė jokių imperatyvių įstatymų normų, kurias pažeidė valstybės įgaliota institucija bei atsakovai, įformindami žemės nuomos teisės, nustatytos Sutartyje, naujajam nekilnojamojo daikto savininkui perėjimą. Pastato pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buvo aptartas ir žemės sklypo nuomos teisės perėjimas, nenuginčytas, statinys yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o Susitarimas nebuvo naujos valstybinės žemės nuomos sudarymas. Ankstesniajam nuomininkui neliko jokių statinių išsinuomotame žemės sklype, perleidus statinį valstybinės žemės nuomos sutartis nepasibaigė (CK 6.562 straipsnis), atsakovas TEO LT, AB perleido savo teises ir pareigas kitam asmeniui (UAB „Verslo investicijos“), todėl nuomininko TEO LT, AB prievolės nuomotojui baigėsi, o atsirado naujam asmeniui UAB „Verslo investicijos“ (CK 6.491 straipsnis), ir tai būtent ir buvo įforminta Susitarime. Nagrinėjamu atveju nebuvo galima situacija, kad atsakovui TEO LT, AB perleidus statinį, kuris buvo pastatytas išsinuomotame žemės sklype turint leidimą jį statyti, neturėjo būti įformintas nuomininko pasikeitimas, t. y. valstybinės žemės nuomos sutarties viena iš šalių turėjo likti TEO LT, AB, kuri neturėjo nuosavybės teisių į statinį, ar valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju valstybės įgaliota institucija turi teisę spręsti klausimą dėl 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2007-95 pakeitimo ar dalinio nutraukimo įstatymų nustatyta tvarka esant įstatymuose nurodytiems pagrindams. Išsamiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako, nes šioje byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl Sutarties pakeitimo ar nutraukimo. Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos nagrinėjimo ribas, neanalizuoja byloje dalyvaujančių asmenų argumentų ir pateiktų įrodymų, susijusių su atsakovo UAB „Verslo investicijos“ teise statyti statinius išsinuomotame sklype, atlikti veiksmus, susijusius su Sklypo teritorijų planavimu, nes šios aplinkybės būtų teisiškai reikšmingos, jei būtų nagrinėjami reikalavimai dėl 2007 m. sausio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ar pakeitimo, o, kaip jau buvo minėta tokie reikalavimai nepareikšti bei Nacionalinė žemės tarnyba nėra įspėjusi atsakovo UAB „Verslo investicijos“ apie Sutarties nutraukimą ar pakeitimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis teisiškai reikšmingomis šiai bylai išnagrinėti faktinėmis aplinkybėmis, vadovaudamasi nutartyje nurodytomis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčo teisinius santykius, kasacinio teismo jurisprudencija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl apeliaciniai skundai netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atsakovui TEO LT, AB priteisė 9 000 Lt bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bylinėjimosi išlaidas priteisia iš Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūrinis padalinys, todėl priteistos išlaidos atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros lėšų.

Ieškovas apeliaciniame skunde ginčija sprendimo dalį, kurioje iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos, tuo pagrindu, kad atsakovas išlaidų advokatams ir advokatų padėjėjams apmokėti dydį patvirtinančius dokumentus pateikė, kai buvo baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės, t. y. 2013 m. vasario 14 d. teismo posėdyje, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas ir pradėtos sakyti baigiamosios kalbos 2012 m. gruodžio 12 d. vykusiame teismo posėdyje, tačiau šiame teismo posėdyje bylos nagrinėjimas nebuvo užbaigtas, o buvo atidėtas, paskiriant naują teismo posėdį, t. y. nebuvo padaryta pertrauka, kurią nustato CPK 235 straipsnio 3 dalis. Pradėjus naują 2013 m. vasario 14 d. teismo posėdį, pagal CPK 245 straipsnio reikalavimus parengiamojoje teismo posėdžio dalyje buvo sprendžiami dalyvaujančių asmenų prašymai (IV t., b. l. 114-115). Pažymėtina, kad 2013 m. vasario 14 d. teismo posėdyje iš naujo nebuvo nagrinėjama byla tik dėl to, kad teismo posėdyje dalyvavę asmenys sutiko, jog bylos nagrinėjimas būtų tęsiamas nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus buvo atidėta byla. Atsakovas TEO LT, AB įstatymo nustatyta tvarka parengiamojoje teismo posėdžio dalyje pateikė patirtų išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus (prašymas priteisti išlaidas buvo nurodomas ir anksčiau), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pridėjo šiuos dokumentus prie bylos bei priimdamas sprendimą šiuos dokumentus įvertino ir nustatė, kad ieškovas turi atlyginti atsakovui dalį jo (atsakovo) patirtų išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96¹ straipsnio 1 dalis).

Atsakovas TEO LT, AB pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme (IV t., b. l. 221). Iš pažymos už suteiktas teisines paslaugas matyti, kad 24 110, 29 Lt sumokėta už apeliacinių skundų analizę bei atsiliepimų į apeliacinius skundus rengimą (IV t., b. l. 222-234). Taip pat atsakovas TEO LT, AB pateikė prašymą apmokėti 4 000 Lt be PVM už eksperto G. T. paslaugas bei 6 080 Lt už kitų bylos dalyvių prašymų, rašytinių paaiškinimų ir papildomų įrodymų analizę bei rašytinių paaiškinimų rengimą (V t., b. l. 131-135).

Nagrinėjant ir vertinant atsakovo prašymus, susijusius su advokato pagalbai apmokėti išlaidų priteisimu, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008; kt.). Taip pat teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžia, ar asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos tiek teisinei pagalbai, tiek už kitus procesinius veiksmus, teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Kaip išlaidavimo nuostoliai jie lieka neatlyginti juos patyrusiai šaliai.

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą negali būti priteista didesnė nei 1 500 Lt (1,5 MMA) suma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.11 punkto nuostatą, į tai, kad advokatas, dalyvavęs apeliacinės instancijos teisme, atsakovui TEO LT, AB atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, į advokato atliktus veiksmus, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo teikiami nauji įrodymai ir buvo būtina papildomai ruoštis bylai, į bylos apimtį ir sudėtingumą, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, iš apeliantų atsakovui priteisia iš viso 1 800 Lt (po 900 Lt iš kiekvieno apelianto) už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi Vilniaus apygardos prokuratūra yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūrinis padalinys, todėl priteistos išlaidos atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros lėšų. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su apelianto V. P. pozicija, išdėstyta 2014 m. gegužės 19 d. paaiškinimuose dėl byloje pateiktos G. T. išvados, netenkina atsakovo prašymo priteisti 4 000 Lt, sumokėtų ekspertui G. T., nes apeliacinės instancijos teisme nebuvo paskirta ekspertizė, o specialistas G. T. šiuo atveju pateikė argumentus dėl teisės normų taikymo, o ne dėl konkrečių Sklypo ar jo dalies išmatavimų, susijusių su Sklype esančiu statiniu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui TEO LT, akcinei bendrovei iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų ir iš trečiojo asmens V. P. 900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjos Danguolė MartinavičienėDanutė MilašienėDalia Višinskienė