- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-25
- Bylos Nr.
- eI2-11696-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08246-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- E. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. (Y. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142759, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui; įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą; panaikinti 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145322, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; panaikinti 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146405, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (toliau – kartu vadinami Sprendimais); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo ir gero administravimo principai.
Pareiškėjas nesutinka, kad faktas, jog jis 2004–2013 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) reiškia, jog jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, ir gavęs leidimą laikinai gyventi gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjo nuomone, Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada Nr. 187847, kurioje dėstoma abstraktaus pobūdžio informacija apie Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, karą Ukrainoje ir jo neabejotinai neigiamus padarinius, nepagrindžia pareiškėjo keliamos grėsmės ir gali būti pritaikoma bet kuriam Baltarusijos Respublikos piliečiui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad 2004 metais įstojo į Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) institutą, kurį baigė 2008 metais, įgydamas (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) yra atskira (duomenys neskelbtini), kurios veiklos sritis – (duomenys neskelbtini), kas iš esmės atitiktų Lietuvos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento veiklą. (duomenys neskelbtini) ministras, pareiškėjo teigimu, yra tiesiogiai pavaldus prezidentui, kas rodo, jog ši ministerija nesusijusi valdžios-pavaldumo santykiais su vidaus reikalų ar gynybos ministerijomis. Dėl šios priežasties pareiškėjas laiko, kad atsakovo teiginys, jog jis dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, neatitinka tikrovės. (duomenys neskelbtini) veikla orientuota į gaisrų ir gamtinių stichijų padarinių likvidavimą, t. y. jos padaliniai skirti civilinėms funkcijoms atlikti, ir tai niekaip nesusiję su dalyvavimu kariniuose veiksmuose. Pareiškėjas, įstojęs į (duomenys neskelbtini) institutą, net nebuvo privalomai šaukiamas į Baltarusijos kariuomenę.
Pareiškėjas nurodo tarnybą (duomenys neskelbtini) palikęs savo noru 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. dar gerokai iki Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, net prieš Krymo aneksiją. Palikęs tarnybą, dirbo įvairius darbus, turėjo Lenkijos vizą, Lenkijos išduotą Šengeno vizą ir Baltarusijoje nebedirba nuo 2016 metų. Iki įsidarbindamas Lietuvoje, dirbo Lenkijoje tolimųjų reisų transporto priemonės vairuotoju. Lietuvos nacionalinė viza jam galiojo nuo 2020 spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 25 d., vėliau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir Lietuvos nacionalinė viza.
Pareiškėjas nurodo dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), darbdavio charakterizuojamas teigiamai, jo pagrindinės darbo valstybės – Nyderlandai ir Belgija, todėl kelia klausimą, kokias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui jis galėtų kelti, didžiąją darbo laiko dalį praleisdamas ne Lietuvoje.
Pareiškėjas pažymi, kad dėl Sprendimų jis nebegali tęsti darbinės veiklos, prarado gerai apmokamą darbą, darbdavys neteko patikimo ir sąžiningo darbuotojo, Lietuvos valstybė – paklausios profesijos atstovo ir mokesčių mokėtojo. Pareiškėjo vertinimu, priimant Sprendimus, į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta, taip pažeidžiant proporcingumo principą. Sprendimai, pareiškėjo vertinimu, paremti ne įtarimais, o tik spėjimais ir prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, ketindamas dirbti (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu, pareiškėjas pateikė užpildytą klausimyną, kuriame nurodė, kad 2004-2013 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Atsakovo teigimu, Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
Atsakovas pabrėžia, kad Išvada yra pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. vertinant asmeniškai su pareiškėju susijusias ir nuo jo priklausiusias aplinkybes. Atsakovo vertinimu, reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, būtų akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Pažymi, kad pagal LVAT praktiką sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, todėl tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas.
Atsakovo vertinimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis, įgijęs (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją ir tarnavęs (duomenys neskelbtini) nepertraukiamai kiek mažiau nei 10 metų, neparodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jos vykdomai politikai, yra deklaratyvūs. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pažiūras, kaip jis jas skleidžia, tvirtina ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka, kad Sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo, nes Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius, ir nustatė, kad Lietuvos Respublika buvo išdavusi Šengeno vizą nuo 2019-03-08 iki 2019-09-07, darbo pagrindu buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020-10-01 iki 2021-09-25. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu 2020-09-10 pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. 2021-10-01 pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2020-10-02 dirbo Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Įvertinęs šias aplinkybes Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD atsakovui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nuomone, pareiškėjas, 2004-2013 metais tarnaudamas Baltarusijos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
VSD nurodė, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šios šalies ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
VSD paaiškino, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
VSD teigimu, tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nebedirba, savaime nereiškia, kad ryšiai yra nutrūkę ir jis nebegali kelti grėsmės. Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142759, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui; 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145322, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 23S146405, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių. Sprendimai priimti tuo pagrindu, kad asmens gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui.
Dėl Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi
Sprendime atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Sprendime panaikinti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus nurodė 2004-2013 metais dirbęs Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas 2023 m. liepos 18 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-7847, kurioje nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys.
VSD vertinimu, išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Sprendimuose nurodyta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublika buvo išdavusi Šengeno vizą nuo 2019-03-08 iki 2019-09-07, darbo pagrindu buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020-10-01 iki 2021-09-25. 2021-10-01 pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2020-10-02 dirbo Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio (ginčui aktuali redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis tuo pačiu Įstatyme nurodytu pagrindu – grėsme valstybės saugumui, kuri buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD išvadą, jog pareiškėjo tarnavimas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) 2004-2013 metais suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; kt.). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnavo 2004-2013 metais t. y. iš viso dešimt metų. Iš pareiškėjo užpildytos anketos matyti, kad (duomenys neskelbtini) nurodytu laiku jis užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas, 2013 metais mokėsi (duomenys neskelbtini) ir įgijo (duomenys neskelbtini) specialybę.
Nors pareiškėjas teigia nebuvęs pavaldus vidaus reikalų ir gynybos ministerijoms, bet pripažįsta, kad (duomenys neskelbtini) yra tiesiogiai pavaldus Baltarusijos Respublikos prezidentui.
Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina VSD ir Migracijos departamento išvadą dėl šioje ministerijoje dirbančių asmenų pavaldumo ir lojalumo autoritariniam rėžimui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Priešingai, iš paties pareiškėjo skunde pateiktos nuorodos į Baltarusijos Respublikos prezidento įsakymą dėl ministerijos nuostatų patvirtinimo, matyti, kad ministerijai be kita ko pavesta užtikrinti užduočių įgyvendinimą Baltarusijos Respublikos teritorinės gynybos sistemoje ir Baltarusijos Respublikos Prezidento pavedimu atlikti kitas užduotis.
Pažymėtina, kad pats pareiškėjas neigia tik ministerijos dalyvavimą kariniuose veiksmuose, tačiau neginčija lojalumo ir valstybinės valdžios palaikymo aplinkybių. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad nei iš pareiškėjo skundo, nei iš jo pridėtų dokumentų, jo pozicija dėl Baltarusijos autoritarinės valdžios ir jos vykdomos politikos apskritai nėra aiški, t. y. pareiškėjas neneigia savo palaikymo Baltarusijos Respublikos prezidentui ir savo turėtos lojalumo pareigos.
Šios aplinkybės patvirtina, kad tarnaudamas (duomenys neskelbtini) pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką, ir ši pareiga nepasibaigia pabaigus tarnybą.
LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
Pažymėtina ir tai, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas iš darbo (duomenys neskelbtini) buvo atleistas šalių susitarimu, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nepaaiškina, kokios buvo jo išėjimo iš darbo priežastys. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbo santykių pasibaigimas šalių susitarimu pats savaime nėra pakankamas pareiškėjo nelojalumui konstatuoti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas nebeina pirmiau nurodytų pareigų, savaime nereiškia, kad jis ne(be)gali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) tarnavo ilgą laiką (10 metų) ir tarnybos metu jis buvo saistomas lojalumo pareigos. Tai suponuoja situaciją, kurioje pareiškėjas gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Pažymėtina, kad tai, jog ilgą laiką trukę asmens savanoriškai pasirinkti santykiai su užsienio valstybės statutinėmis struktūromis gali būti laikomi galinčiais kelti grėsmę, nurodoma ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjas nepaneigė VSD konstatuotos jo ryšių su Baltarusijos tarnybomis galimybės ir iš to galinčios kilti grėsmės.
Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje, kurioje pareiškėjo praeityje užimtos pareigos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepaneigė ryšių su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis galimybės, buvo laikomos pakankamu faktoriumi konstatuoti galimos grėsmės egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023). Šioje byloje teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien tai, kad pareiškėjas turėjo darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje veikiančia įmone, savaime nereiškia, jog jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pareiškėjo asmeninę situaciją, susijusią su jo buvusia tarnyba Baltarusijos Respublikoje, pagrįstai vertino tarptautiniame kontekste, susiklosčiusiame dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, o Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus atsižvelgė į pareiškėjo ekonominius ryšius (darbą) Lietuvos Respublikoje bei į faktą, kad šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyta.
Tai, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą išvadai, kad Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo individualią situaciją bei vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.
Dėl Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką
Pareiškėjas ginčydamas Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146405 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, neįvardija savarankiškų šio sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje teismui konstatavus, kad VSD ir Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, vertinant sprendimo dėl uždraudimo atvykti teisėtumą pirmiau nurodyti argumentai nekartojami.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas, nustatydamas 60 mėnesių draudimo atvykti laikotarpį Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes, kaip minėta, tokiu atveju gali būti nustatymas ir ilgesnis nei 5 metai draudimo laikotarpis.
Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ji reguliuoja pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.
Tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Tvarkos devintasis skirsnis (37-41 punktai) reguliuoja atvejus, kai draudimas atvykti nustatomas užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 punktas).
Nagrinėjamu atveju VSD siūlė uždrausti pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas analogišką terminą nustatė ir ginčijamame sprendime. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistų jo teises į šeiminius ryšius, ar kad nustatytas terminas būtų neproporcingas.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuota, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti aptariamo Migracijos departamento sprendimo.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. N. (Y. N.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.