Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-150-360/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-03
Bylos Nr.: 1A-150-360/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-37209-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis: A. K.
Nukentėjusysis: B. K., J. Š.
Civilinis atsakovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, Draudikų biuro
Advokatai: Dainius Žiedas, Alvydas Kvaščevičius, Mindaugas Martinaitis

Kategorijos

1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-150-360/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37209-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1.; (S) 2.4.6.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Jovitai Klimašauskienei, Sabinai Vigelytei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei,nuteistajam A. K. ir jo gynėjams advokatams Alvydui Kvaščevičiui, Irmantui Balčiūnui,nukentėjusiosios B. K. (buvusios N.) atstovui advokatui Mindaugui Martinaičiui,nukentėjusiojo J. Š. atstovui advokatui Dainiui Žiedui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K., nukentėjusiosios B. K. bei civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Draudikų biuras) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022-02-11 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 75 MGL, t. y. 3750 Eur, dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš A. K. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 954,38 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš civilinio atsakovo Draudikų biuro nukentėjusiajam J. Š. priteista 1774,76 Eur turtinės žalos ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y.: A. K. 2019-08-28, apie 12.28 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) , nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir važiuodamas keturių eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, įvažiuodamas į šviesoforu reguliuojamą sankryžą su (duomenys neskelbtini), įsijungus leidžiamam šviesoforo signalui, nedavė kelio iš kairės, iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos išvažiuojančiam vilkikui „Scania“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu sužalota „VW Passat“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), keleivė B. K., kuriai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokiu būdu A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 989 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punktą (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui(...)), ir 161 punktą (Įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi (jeigu manevras pradėtas, kai jų krypties signalas buvo leidžiamasis), ir praleisti baigiančius pereiti važiuojamąją dalį pėsčiuosius.).

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o nenustačius grąžinimo pagrindų, nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, J. Š. civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra būtinų nusikaltimo sudėties požymių - kaltės ir priežastinio ryšio.

2.1. Nurodo, kad jam buvo įteiktas sutrumpintas teismo nuosprendžio variantas, t. y. baigiamasis dokumentas be 13 lapo. Todėl jam nėra aišku ir nesuprantama, kuo remiantis, teismas nustatė jo kaltę, kuo ją pagrindė bei skyrė kriminalinę bausmę.

2.2. Teigia, jog teismas išskirtinai vadovavosi nukentėjusiojo J. Š. bei nepilnametės liudytojos A. M. parodymais su išimtimis, neatskleidžiant visų jų duotų parodymų esmės bei nutylint esminę reikšmę turinčius faktus, neteisingai suprasti bei įvertinti nepatikimi J. Š. parodymai apie eismo įvykio kilmę, kurie tyrimo eigoje bei teisme keitėsi. Teismas nenurodė, kodėl atmeta byloje esančią eksperto V. M. išvadą bei be jokių motyvų ir analizės yra cituojamos LTEC 2020-01-10 ekspertizės akto Nr. 11K-336(19) bei 2021-06-11 LTEC akto Nr. 11-929(21) išvados. Nepagrindė, kad J. Š. veiksmai nebuvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, nors jis turėjo galimybę laiku pamatyti kliūtį, sumažinti važiavimo greitį ir netgi savalaikiai sustabdyti, t. y. išvengti susidūrimo, ir dėl to nebūtų kilęs eismo įvykis. Byloje liko neištirti ir neįvertinti J. Š. veiksmai ir jų priežastinis ryšys su įvykiu, neatliktas eksperimentas siekiant nustatyti J. Š. sugebėjimą laiku pamatyti kliūtį ir galimybę sustabdyti ar išvengti susidūrimo. Nagrinėjamu atveju teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų.

2.3. Apeliantas pažymi, jog siekiant pašalinti bent menkiausias abejones, teismas turėjo ir galėjo paskirti eksperimentą, o tai yra itin dažnai taikoma eismo įvykio bylose siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tik eksperimento metu modeliuojant situaciją galima būtų atsakyti, ar J. Š., judėdamas 66-67 km/h greičiu, turėjo galimybę pastebėti A. K. automobilį, kuris įvažiuoja į sankryžą, ir prieš kiek laiko jį galėjo pastebėti, kokiu atstumu pradėjo (galėjo stabdyti), ar galėjo išvengti susidūrimo, ar A. K. galėjo pastebėti J. Š. automobilį ir išvengti susidūrimo, nes gatvių sankirtos nėra tiesia linija horizontaliai susikertančios ir pan. Teismas netinkamai pritaikė priežastinio ryšio nustatymo modelį, nes jį taikė tik vienam iš eismo įvykio dalyvių, t. y. nuteistajam, ir visiškai nevertino, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jei J. Š. būtų pasirinkęs saugų greitį, laiku pastebėjęs kliūtį ir savalaikiai būtų pradėjęs stabdymą. Jeigu pastarasis nebūtų be pagrindo padidinęs važiavimo greičio bei įvažiavęs į gatvių sankryžą 1,4 s degant raudonam šviesoforo signalui ir supratęs, kad nespės užbaigti saugiai manevro, eismo įvykis nebūtų kilęs. Stabdymo kelias paneigia J. Š. versiją, kad jis netikėtai pamatė gatvių sankirtoje stovintį apelianto automobilį. Apelianto teigimu, jis neprivalėjo duoti kelio vilkiko „Scania“ vairuotojui, nes šis krovininis automobilis su puspriekabe dar artėjo prie sankirtos artimesnės ribos (buvo nuo jos apie 20 m atstumu). Teismas neatsižvelgė į tai, kad, jei automobilio „VW“ vairuotojas pajudėjo iš vietos jam įsijungus žaliam šviesoforo signalui ir važiavo iki susidūrimo 4 s, tai raudonas šviesoforo signalas vilkiko „Scania“ vairuotojui įsijungė 5 s iki susidūrimo momento. Šiuo atveju raudono šviesoforo signalo įsijungimo momentu, vilkiko „Scania“ priekis būtų maždaug 81 m iki buvusio susidūrimo vietos ir atitinkamai apie 61 m (81-20 = 61 m) iki „Stop“ linijos. Jei vilkiko „Scania“ vairuotojas, šio automobilio priekiui esant apie 61 m iki „Stop“ linijos, būtų sureagavęs ir efektyviai stabdęs vairuojamą sąstatą, tai jis būtų išvengęs buvusio eismo įvykio, nes būtų sustojęs iš esmės ties esančia pagal jo judėjimo kryptį „Stop“ linija. Jei automobilis „VW“ pajudėjo iš vietos įsijungus žaliam šviesoforo signalui, šio automobilio judėjimo kryptimi, tai eismo įvykio kilimą sąlygojo vilkiko „Scania“ vairuotojo techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai, prieštaravę KET 128 punktui. Nėra pagrindo tikėti J. Š. parodymais, kad jis pamatė jo eismo juostoje stovintį automobilį, vilkikui kirtus „Stop“ liniją, arba esant apie 5 m atstumu iki šios linijos, ir po to pradėjo stabdyti, techniniu požiūriu yra neįtikėtini, nes iš objektyvių duomenų (vilkiko „Scania“ tachografo įrašų lapo) ir apskaičiavimo rezultatų seka, kad vilkiko vairuotojas sureagavo stabdymui ne mažesniu kaip 53,3 m iki susidūrimo vietos ir atitinkamai ne mažesniu kaip 33,3 m atstumu iki „STOP“ linijos.

2.4. Jis turėjo ir privalėjo pastebėti lėtai į sankryžą įvažiuojantį „VW Passat“, kurio važiavimo greitis buvo ne daugiau 20 km/h bei savalaikiai stabdyti savo transporto priemonę, kad būtų išvengta susidūrimo. Kitaip tariant, J. Š. „Stop“ liniją kirto degant draudžiamam šviesoforo signalui ir pavėluotai sureagavo į gatvių sankirtą lėtai įvažiavusį „VW Passat“, todėl savalaikiai nesugebėjo sustabdyti savo vairuojamos transporto priemonės neprivažiuodamas susidūrimo vietos, dėl ko trenkėsi į automobilio „VW“ kairę pusę bei nesunkiai sužalojo B. K., tuo pažeidė KET 160 punkto reikalavimus.

2.5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vilkikas trenkėsi į jo vairuojamo automobilio kairį šoną, visu priekiniu bamperiu ir vėliau iš inercijos nubloškė „VW Passat“ ant žalios vejos. Iš pateiktos fotonuotraukos matyti, kad iš esmės susidūrimas įvyko tuo metu, kai jis užbaiginėjo posūkio manevrą ir baigė išvažiuoti iš kertamos pirmosios eismo juostos. Jei būtų dideliu greičiu į gatvių sankryžą įvažiavęs daug anksčiau, nei užsidegė žalias šviesoforo signalas, tai „Scania“ susidūrimas būtu įvykęs su „VW Passat“ priekine kairės pusės dalimi. Jei J. Š. būtų tinkamai sureagavęs į kliūtį, „VW“ būtų išvažiavęs iš krovininio automobilio judėjimo koridoriaus ir kontakto būtų išvengta. Aptardamas nukentėjusiojo J. Š. parodymus, A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad J. Š., elgdamasis neapdariai bei nepasirinkęs saugaus greičio, į gatvių sankryžą įvažiavo tuo metu, kai jam degė raudonas šviesoforo signalas bei objektyviai neįvertinęs savo judėjimo greičio ir galimybės sustabdyti sunkvežimį, atsitrenkė į „VW“. Aptariamu atveju J. Š. savo parodymuose yra nenuoseklus bei nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nes kiekvieną kartą skirtingai aiškino įvykio aplinkybes.

2.6. Apeliantas taip pat teigia, jog šviesoforai nebuvo tinkamai sureguliuoti pagal šiame ruože leistiną greitį. Visų teismo ekspertų išvada vienoda, kad šviesoforo darbo fazės tiriamojoje sankryžoje suderintos netinkamai. Esminis šviesoforų darbo tiriamojoje sankryžoje trūkumas yra tai, kad į sankryžą įvažiuojantiems iš (duomenys neskelbtini) geltonas šviesoforo signalas dega 4 s. Krovininių transporto priemonių eismui susidaro tokios sąlygos, kad dėl geltono signalo nepakankamo laiko, prie „Stop“ linijos šios transporto priemonės gali priartėti, jau 1+2 s degant raudonam šviesoforo signalui, nors susidariusioje prieš tai kelio situacijoje, sąlygos šių transporto priemonių eismui galėjo neprieštarauti KET 166 punkto reikalavimui. Kelių šviesoforų įrengimo taisyklės reglamentuoja, kad, kai leistinas greitis yra 70 km/h, geltono signalo, kai jis įjungiamas pereinant iš žalio signalo į raudoną, trukmė turi būti 5 s. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad 2012-10-01 Saugaus eismo komisijos posėdyje nusprendus padidinti leistiną greitį iki 70 km/h, kelio atkarpose nuo (duomenys neskelbtini) bei nuo (duomenys neskelbtini) , šviesoforo signalų darbo laikas privalėjo būti pertvarkytas teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, teismas neįvertino papildomai į bylą pateiktos medžiagos, kuri patvirtina faktą, kad po šio eismo įvykio Saugaus eismo komisija atstatė 50 km/h greitį nurodytose kelio ruožuose.

2.7. Apeliantas nurodo, kad teismas baigiamojo akto nepagrindė visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, neišdėstė visų savo motyvų, kodėl atmetė apelianto pateiktus įrodymus bei nesivadovavo jo duotais parodymais. Susipažinęs su gautu dokumentu, suprato, kad jam buvo įteiktas sutrumpintas teismo nuosprendžio variantas, t. y. baigiamasis dokumentas be 13 lapo. Dėl padarytų pažeidimų iš esmės yra suvaržyta jo galimybė tinkamai pasinaudoti teise į apeliaciją, t. y. pažeistos kaltinamojo teisės numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnio 3 dalyje, t. y. dėl nepakankamai motyvuoto nuosprendžio, negali pateikti visapusiškai argumentuoto bei išsamaus apeliacinio skundo, išdėstyti visų savo atsikirtimų į teismo padarytas išvadas.

2.8. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su J. Š. civiliniu ieškiniu, kurį laiko nepagrįstu. Teigia, kad neaiškus reikalavimas, nenurodoma, kokia dalimi, iš kokio subjekto priteisti sumas, nepateikti faktinį reikalavimą pagrindžiantys duomenys, negautų pajamų apskaičiavimo formulė, dvasinius išgyvenimus patvirtinantys įrodymai. Iš ieškinio nesuprantama, kiek atsakovų ir trečiųjų asmenų, neaiški jo, A. K., ir Draudikų biuro procesinė padėtis pagal pareikštą ieškinį. Ieškinio trūkumai užkerta kelią gintis nuo ieškinio reikalavimų.

2.9. Kaip nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta galimai nedraustu automobiliu. Transporto priemonė nuosavybės teise priklauso A. K., todėl šis automobilis turėjo būti privalomai apdraustas ir turėti žalią kortą - tarptautinis transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas), patvirtinantis tarptautinės transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Taigi ši pareiga teko A. K., kuris į bylą nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu bei neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Be to, ieškinys negalėjo būti priteistas iš Draudikų biuro, nes J. Š. raštu nesikreipė su pretenzija į šią įstaigą dėl padarytos žalos sureguliavimo bei nepateikė jokių objektyviai pagrįstų įrodymų, kurie susiję su reikalaujama žala. Ši procedūra yra privaloma visiems asmenims vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio, 23 straipsnio1 dalies pagrindu bei vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnio nuostatomis (siekiant išvengti nukentėjusiojo asmens nepagrįsto praturtėjimo).

3. Nukentėjusioji B. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo bylą nutraukti, nes A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, J. Š. civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Nurodo, kad nuosprendis be motyvų, neįvertinus visų įrodymų. Susipažinusi su gautu dokumentu, suprato, jog baigiamasis dokumentas be 13 lapo. Teismas, iš esmės grįsdamas A. K. kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, išskirtinai vadovavosi nukentėjusiojo J. Š. bei nepilnametės liudytojos A. M. parodymais su išimtimis, neatskleidžiant visų jų duotų parodymų esmės bei nutylint esminę reikšmę turinčius faktus.

3.2. Pasak apeliantės, teismas nenurodė, kodėl atmeta byloje esančią eksperto V. M. išvadą bei be jokių motyvų ir analizės yra cituojamos LTEC 2020-01-10 ekspertizės akto Nr. 11K-336(19) bei 2021-06-11 LTEC akto Nr. 11-929(21) išvados. Visiškai nepasisakyta dėl netinkamai sureguliuoto šviesoforo darbo (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Klaipėda, 2019-08-28 (12.35 val.).

3.3. Apeliantės teigimu, teismas nepagrindė, kad J. Š. veiksmai nebuvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, nors jis turėjo galimybę laiku pamatyti kliūtį, sumažinti važiavimo greitį ir netgi savalaikiai sustabdyti, t. y. išvengti susidūrimo, ir dėl to nebūtų kilęs eismo įvykis. Byloje liko neištirti ir neįvertinti J. Š. veiksmai ir jų priežastinis ryšys su įvykiu, neatliktas eksperimentas, siekiant nustatyti J. Š. sugebėjimą pamatyti kliūtį laiku ir galimybę sustabdyti ar išvengti susidūrimo.

3.4. Apeliantė nurodo į V. M. konsultacinę išvadą, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo sunkvežimio „Scania“ vairuotojo J. Š. veiksmai, nes jis neapdairiai elgdamasis, įvažiavo į gatvių sankirtą tuo metu, kai realiai buvo pasibaigęs leistinas šviesoforo signalas važiuoti per sankryžą bei objektyviai neįvertino savo judėjimo greičio ir galimybės sustabdyti sunkvežimį. Jis turėjo ir privalėjo pastebėti lėtai į sankryžą įvažiuojantį „VW Passat“, kurio važiavimo greitis buvo ne daugiau 20 km/h bei savalaikiai stabdyti savo transporto priemonę, kad būtų išvengta susidūrimo. Mano, kad būtent J. Š. pažeidė KET 160 punkto reikalavimus, dėl ko buvo nesunkiai sužalota.

3.5. Apeliantė teigia, jog teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad 2012-10-01 Saugaus eismo komisijos posėdyje nusprendus padidinti leistiną greitį iki 70 km/h, kelio atkarpose nuo (duomenys neskelbtini) bei nuo (duomenys neskelbtini) , šviesoforo signalų darbo laikas privalėjo būti pertvarkytas teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo M. V. parodymai apie tai, kad bendrovė neprivalėjo imtis jokių techninių priemonių, kad tinkamai suderinti virš nurodytų šviesoforų signalų darbo režimus, vertintini neigiamai. Teismo nuosprendyje nepasisakyta ir dėl galimos UAB „(duomenys neskelbtini) “ kaltės šio eismo įvykio kilimui, nes ekspertų išvadose konkrečiai ir aiškiai nurodyta, kad dėl prastai sureguliuotų šviesoforo signalų, esant pagrindui manyti, kad persidengia raudonos šviesos signalai bei degant 4 s geltonam šviesoforo signalui, krovininis automobilis su puspriekabe važiuojantis leistinu greičiu (70 km/h) negali būti sustabdytas prie „STOP“ linijos, esančios prie sankryžos. Teismas nutylėjo ir nepasisakė, kodėl šviesoforo signalų darbo laikas (žalias, žalias mirksintis bei geltonas signalas) neatitinka Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-31 įsakymo Nr. 3-81 „Dėl kelių šviesoforų įrengimo taisyklių patvirtinimo,, (su vėlesniais pakeitimais) 8 skirsnio reikalavimams (reguliavimo signalų trukmė), ar šis galimai nesuderintas signalų veikimo laikas turėjo ir galėjo sukelti eismo įvykį.

4. Draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

4.1. Nurodo, kad, palaikydamas savo atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, nes nebuvo pateikti nauji civiliniam ieškiniui pagrįsti būtini įrodymai, pateikė prašymą bylą 202l -03-02 teismo posėdyje nagrinėti Draudikų biuro atstovui nedalyvaujant. 2021-06-17 telefonu užklausus teismo apie bylos eigą, gauta informacija apie paskirtą ekspertizę, o atnaujinus bylos nagrinėjimą, bus atsiųstas šaukimas, tačiau taip nenutiko. Draudikų biuras apie paskirtą posėdį sužinojo tik gavęs nuosprendį. Taip buvo apribotos civilinio atsakovo teisės ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama teismo pareiga tinkamai informuoti proceso dalyvius apie paskirtus teismo posėdžius ne tik bylą nagrinėjant pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme (LAT byla Nr. 2K-25-387/2022).

4.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nebuvo surinkta tinkamų įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti tariamai J. Š. negautas pajamas. Be to, teismas turėtų vertinti, ar yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio metu darbdavio transporto priemonei padarytos žalos ir darbuotojui nemokamo atlyginimo (abejotina, ar tokia nuostata šiuo atveju buvo nurodyta J. Š. darbo sutartyje, o jei ir buvo nurodyta, ar ją butų galima vertinti kaip teisėtą).

4.3. Pasak apelianto, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas nemotyvavo specialių teisės aktų - Įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 (2018-10-24 nutarimo Nr. l059 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018-10-30 įsakymu Nr. 1K-367 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijų - nuostatomis, kurios nenumato galimybės atlyginti neturtinę žalą, nekonstatavus sveikatos sužalojimo fakto. Įstatymo nuostatose yra įtvirtinta, kad neturtinė eismo įvykio žala - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitos piniginės išraiškos neturinčios pasekmės, atsiradusios dėl padarytos per eismo įvykį žalos asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (Įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Atsakingas draudikas ar Draudikų biuras, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi kompetentingų asmenų išduotais dokumentais, įrodančiais laikinojo nedarbingumo trukmę, darbingumo ar neįgalumo lygį, sužalojimo pasekmes, mirties faktą ir priežastis, kitais įrodymais. Atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į sveikatos sutrikdymo mastą ir kitus neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus (Įstatymo l5 straipsnio 7 dalis).

5. Nukentėjusiojo J. Š. atstovas advokatas D. Žiedas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo visus apeliacinius skundus atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

6. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjai advokatai, nukentėjusiosios atstovas advokatas atitinkamai prašė jų apeliacinius skundu tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-118-746/2016, 2K-226-1073/2019).???

8. Nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios B. K. apeliacinių skundų argumentai ir prašymai iš esmės vienodi. Apeliantai prašo nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį be kita ko ir panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui: jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai negrindžiami BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindais. Apeliantai nesutinka su A. K. nuteisimu, tačiau nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis nėra pagrindas panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

9. Nuteistasis A. K. ir nukentėjusioji B. K. apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog nuosprendis nepagrįstas visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, neišdėstyti motyvai, išskirtinai vadovautasi nenuosekliais nukentėjusiojo J. Š. bei nepilnametės liudytojos A. M. parodymais, nenurodyta, kodėl atmetama byloje esanti eksperto V. M. išvada, pagal kurią techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo sunkvežimio „Scania“ vairuotojo J. Š. veiksmai, nes jis neapdairiai elgdamasis, įvažiavo į gatvių sankirtą tuo metu, kai realiai buvo pasibaigęs leistinas šviesoforo signalas važiuoti per sankryžą. Kolegija tokius apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

10. Priešingai nei teigiama A. K. ir B. K. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino įrodymų visumą, išvadas išsamiai argumentavo, jokio išskirtinio vienų įrodymų pranašumo prieš kitus nesama. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir mano, jog bylos duomenys turėjo būti įvertinti taip, kaip jie mano esant teisinga, nereiškia nuosprendžio nepagrįstumo ar neteisėtumo. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo A. K. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.

11. Iš bylos duomenų matyti, jog nuo pat tyrimo pradžios tiek A. K., tiek ir J. Š. laikėsi pozicijos, kad į sankryžą įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui, apie tai nurodoma policijos pareigūno D. J. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 1-2). Kaip pažymėta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020-01-10 ekspertizės akto 7 išvadoje, tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokiems šviesoforų signalams degant, į sankryžą įvažiavo automobilis „Scania“ su puspriekabe ir automobilis „VW“. V. M. 2021-08-12 eksperto išvadoje taip pat nurodoma, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti transporto priemonių judėjimo prieš pat susidūrimą sąsajos su šviesoforų darbo ręžimu. Apygardos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė išvadą pateikusį V. M., kuris patvirtino, jog negalima „surišt“ automobilių judėjimo su šviesoforų signalais, tai būtų galima padaryti, jei būtų vaizdo įrašas, atsakymai gali būti tik priimant tam tikras sąlygas. Taigi objektyvūs bylos duomenys neatsako, kokie tiksliai šviesoforų signalai degė kiekvieno iš vairuotojų važiuojamąja kryptimi vairuotojams įvažiuojant į sankryžą.

12. Nusikaltimo metu galiojusių KET 161 punktas, kurio pažeidimas ir yra inkriminuotas apeliantui, numatyta, kad, įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi (jeigu manevras pradėtas, kai jų krypties signalas buvo leidžiamasis), ir praleisti baigiančius pereiti važiuojamąją dalį pėsčiuosius.

13. Bylos duomenimis nustatyta ir apeliantas to neneigia, jog jo vairuojamas automobilis iš pradžių prie sankryžos sustojo, nes degė raudonas šviesoforo signalas ir užsidegus žaliam, pajudėjo iš vietos į sankryžą, kurioje netrukus ir įvyko eismo įvykis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pastebėjo, jog nukentėjusiojo parodymai nebuvo preciziškai nuoseklūs, tačiau tai aiškino ne piktybiškumu ar siekiu meluoti, o po eismo įvykio galėjusia būti stresine būsena, kuri praėjus kuriam laikui nurimsta ir asmuo gali duoti kitokius parodymus. Kaip matyti rašytiniame paaiškinime iškart po įvykio bei 2019-09-09 apklausoje, J. Š. nurodė, jog jam artėjant prie sankryžos, kurioje ir nutiko eismo įvykis, matė jo judėjimo kryptimi mirksintį žalią šviesoforo signalą, todėl nestabdė automobilio, 2020-05-05 apklausoje teigė, jog artėdamas prie šviesoforo matė, jog jis „dega į pabaigą“, bet nemirksėjo, apklausiamas apylinkės teisme teigė, kad artėjant prie sankryžos jam degė žalias šviesoforo signalas, todėl nestabdė. Nukentėjusiojo parodymus, kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. M., kurios parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad važiuojant su vilkiku, kurį vairavo J. Š., per šviesoforo reguliuojamą sankryžą, degė žalias šviesoforo signalas, išlindo kita mašina ir jie atsitrenkė į tos mašinos šoną. Nukentėjusiojo parodymus iš dalies atitinka ir nuteistojo parodymai apie tai, kad pastarajam degė raudonas šviesoforo signalas ir jis kurį laiką stovėjo prieš sankryžą, kol užsidegs žalia, taigi apie, kaip nustatyta, 66-67 km/h greičiu link sankryžos artėjusiam vilkikui, tam tikrą laiko tarpą degė žalias šviesoforo signalas (šviesoforo gedimų nebuvo fiksuota).

14. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nuteistasis A. K. nurodė, kad sustojo prie „Stop“ linijos, jiems degė raudonas šviesoforo signalas, įsijungė žalias, jis pradėjo lėtai važiuoti, pažiūrėjus į abi puses, automobilių nebuvo, įvažiavus į pirmą juostą, į juos atsitrenkė vilkikas. Nukentėjusioji B. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė, kad jie lėtai įvažiavo į sankryžą, jie pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą ir ji pamatė „fūrą“, daugiau automobilių nebuvo, prieš „fūrą“ irgi niekas nevažiavo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertindamas A. K. ir B. K. parodymus, visiškai teisingai pastebėjo, jog šie patvirtina, kad A. K., pajudėdamas iš stovėjimo vietos ir įvažiuodamas į sankryžą, nebuvo pakankamai atidus. Nors jis teigė, jog pajudėjus automobilių nebuvo, tačiau iš byloje esančių eismo įvykio vietos fotonuotraukų matyti, kad tai didelė sankryža, prie jos nėra jokių pastatų ar didelių medžių, kurie galėtų apsunkinti visos sankryžos vaizdą, matomumas buvo geras, šviesus paros metas, nebuvo jokių trikdžių, kas užstotų matomumą, paneigiama bet kokia prielaida, kad A. K. tuo atveju, jeigu būtų buvęs susikoncentravęs į kelią ir būdamas atidus, jis niekaip negalėjo nepamatyti iš kairės gana greitai artėjančio sunkiasvorio automobilio.

15. Vien užsidegęs žalias šviesoforo signalas savaime nesuteikia pirmumo prieš kitus eismo dalyvius, kadangi KET 161 punktas įpareigoja vairuotojus net ir įsijungus leidžiamam šviesoforo signalui, būti dėmesingam ir praleisti iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos išvažiuojančias transporto priemones, kurios manevrus pradėjo kai jų krypties signalas buvo leidžiamas. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, ekspertų išvadų, transporto priemonių susidūrimas įvyko sankryžos kelių sankirtoje. Bylos duomenimis transporto priemonė „Scania“ link sankryžos artėjo nežymiai mažesniu nei leistina greičiu. Kaip nurodė, nukentėjusysis J. Š., jam artėjant prie sankryžos, jam degė žalias šviesoforo signalas (mirksėjo ar „ėjo į pabaigą“) ir jis tikėjosi sankryžą pravažiuoti. Tokie nukentėjusiojo parodymai nėra melagingi ar visiškai neatitinkantys tikrovės, kadangi tiek A. K., tiek B. K. nurodė, jog prieš sankryžą jie sustojo, nes jiems degė raudonas šviesoforo signalas, o užsidegus žaliam, jie negreitai pajudėjo iš vietos. Nėra pagrindo tikėti nuteistuoju, jog tuo metu kitų transporto priemonių nebuvo, kadangi prie sankryžos artėjo ir į ją įvažiavo sunkiasvorė J. Š. transporto priemonė, kurią dėmesingas ir atidus vairuotojas turėjo pastebėti. Kad tai buvo įmanoma, matyti iš nukentėjusiosios B. K. parodymų, kuri, sėdėdama kairėje pusėje keleivio vietoje (A. K. vairuoto automobilio vairas dešinėje) prieš susidūrimą vilkiką matė.

16. Nors nuteistasis A. K. ir nukentėjusioji B. K. apeliaciniuose skunduose laikosi pozicijos, kad J. Š. turėjo ir privalėjo pastebėti lėtai į sankryžą įvažiuojantį „VW Passat“, bei savalaikiai stabdyti savo transporto priemonę, kad būtų išvengta susidūrimo, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Kaip akcentavo apklausiamas J. Š., jis važiavo sunkiasvoriu pakrautu 40 tonų vilkiku, kaip nustatyta leistinu 66-67 km/h greičiu, artėjant prie sankryžos jam degė žalias šviesoforo signalas, todėl net ir bandant staigiai stabdyti, nebūtų galima nedelsiant sustabdyti, nes, kaip parodė nukentėjusysis, kad spaudžiant stabdymo pedalą, pakrauta priekaba tiesiogiai stūmė vilkiką ir norint spėti sustabdyti automobilį, pamačius kliūtį, to padaryti, nestabdant ekstremaliai bei pavojingai nebūtų pavykę (apie tai užsimenama ir ekspertų išvadose), o ekstremalus stabdymas yra draudžiamas kelių eismo taisyklėse, kadangi yra nesaugus tiek pačiam vairuotojui, tiek kitiems eismo dalyviams. Taigi J. Š. pagrįstai galėjo tikėtis, kad A. K. matė jo vairuojamą sunkvežimį ir leis jam užbaigti manevrą. Kaip pažymėta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021-06-11 ekspertizės akte, eismo įvykis įvyko šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje, todėl, jeigu vilkiko vairuotojui dar degė leidžiamas šviesoforo signalas, techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad jis privalėjo reaguoti į nuo „Stop“ linijos pajudėjusį automobilį. Taip pat skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai atkreipiamas dėmesys į KET 165 punktą („Esant draudžiamajam šviesoforo ar reguliuotojo signalui, vairuotojas privalo sustoti prieš kelio ženklą „Stop“ linija“ ir (ar) „Stop“ liniją, o jeigu jų nėra, – prieš šviesoforą, kertamą ar prisijungiančią važiuojamąją dalį, pėsčiųjų perėją, dviračių pervažą taip, kad nekliudytų transporto ir pėsčiųjų eismui“), 166 punktą („Vairuotojui, kuris užsidegus geltonam šviesoforo signalui arba reguliuotojui pakėlus ranką aukštyn galėtų sustoti Taisyklių 165 punkte nurodytose vietose tik staigiai stabdydamas, leidžiama važiuoti toliau“).

17. Apeliantų skunduose teigiama, kad teismas nenurodė, kodėl atmeta byloje esančią eksperto V. M. išvadą bei be jokių motyvų ir analizės yra cituojamos LTEC 2020-01-10 ekspertizės akto Nr. 11K-336(19) bei 2021-06-11 LTEC akto Nr. 11-929(21) išvados. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju ekspertų išvados yra sąlyginės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ekspertizių bei eksperto išvadų, vertino jas įrodymų visumoje akcentuodamas, kad nei vienoje išvadoje nebuvo tiksliai ir vienareikšmiškai konstatuota, kurio iš eismo įvykio dalyvių, A. K. ar J. Š., veiksmai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykiu, kadangi nėra žinomi tikslūs abiejų transporto priemonių važiavimo greičiai prieš įvykstant eismo įvykiui ir nėra galimybės to nustatyti, esant tai aplinkybei, jog techniniu požiūriu nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti transporto priemonių judėjimo prieš pat jų susidūrimą sąsajos su šviesoforų darbo režimais (ką apklausiamas apygardos teismo posėdyje patvirtino ir V. M.), todėl negalima spręsti dėl eismo įvykio dalyvių priežastinio ryšio su eismo įvykio kilimu (t. 1, b. l. 80-92; t. 3, b. l. 61-68; 80-97). Tačiau tai nereiškia, jog priežastinio ryšio kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio nustatymas nebeįmanomas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai, o priežastinio ryšio įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

18. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog siekiant pašalinti bent menkiausias abejones, teismas turėjo ir galėjo paskirti eksperimentą, kuris dažnai taikomas eismo įvykio bylose siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Kolegija tokius argumentus atmeta. Nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015 ir kt.). Šiuo atveju, kaip matyti iš A. K. apeliacinio skundo, eksperimento poreikis motyvuojamas matomumo įvykio vietoje išsiaiškinimo galimybe, tačiau kaip byloje yra nustatyta, eismo įvykis įvyko šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje, objektyvių duomenų (pvz. vaizdo įrašų), kokiems šviesoforų signalams degant kiekviena transporto priemonė judėjo į sankryžą, byloje nėra ir negali būti gauta, kaip nurodė ir ekspertai savo išvadose, nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti transporto priemonių judėjimo prieš pat jų susidūrimą sąsajos su šviesoforų darbo ręžimais. Matomumo įvykio vietoje aiškinimasis iš esmės nepadėtų atskleisti daugiau kokių nors bylai reikšmingų aplinkybių, todėl eksperimento nebuvimas nagrinėjamu atveju netrukdo spręsti dėl A. K. pareikštų kaltinimų pagrįstumo.

19. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais susijęs būtent nuteistojo A. K. padaryti KET pažeidimai, kurie jam ir buvo inkriminuoti. Jei A. K. būtų paisęs KET 161 punkto reikalavimo ir davęs kelią J. Š. vairuojamam vilkikui, pradėjusiam manevrą degant leidžiamam šviesoforo signalui, susidūrimo būtų išvengta ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Nors apeliaciniuose skunduose keliami klausimai dėl šviesoforų sureguliavimo įtakos, leistino greičio sumažinimo įvykio vietoje, tačiau šie gynybos argumentai nagrinėti ir skundžiamame nuosprendyje bei motyvuotai spręsta, jog šviesoforų veikimo tinkamumo bei leistino greičio eismo įvykio vietoje pakeitimų klausimai nėra aktualūs šios bylos nagrinėjimui bei nepaneigia KET reikalavimo, jog įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi (jeigu manevras pradėtas, kai jų krypties signalas buvo leidžiamasis (KET 161 punktas). Kolegija neturi pagrindo su tokiais skundžiamo nuosprendžio argumentais nesutikti. Kaip minėta, jei A. K. būtų paisęs KET 161 punkto reikalavimo, eismo įvykio būtų buvę išvengta.

20. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog A. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

21. Tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios skunde akcentuojamas, jog baigiamąjį dokumentą jie gavo be 13 lapo, dėl ko esą buvo pažeistos jų teisės. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Jei kopijuojant nuosprendį buvo padaryta techninė klaida, apeliantams nebuvo kliūčių imtis veiksmų, jog jie gautų trūkstamus procesinio sprendimo lapus.

22. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, jog civilinis ieškinys byloje negalėjo būti priteistas iš Draudikų biuro, nes J. Š. raštu nesikreipė su pretenzija į šią įstaigą dėl padarytos žalos sureguliavimo. Ši procedūra yra privaloma visiems asmenims vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio, 23 straipsnio1 dalies. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. BPK 109 straipsnis, be kita ko, numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 111 straipsnyje nurodoma, kad, be kita ko, civiliniu atsakovu gali būti įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Nukentėjusysis J. Š. baudžiamąją bylą perdavus pirmosios instancijos teismui, pateikė civilinį ieškinį, kuriame kaltininku nurodė A. K., o už jį materialiai atsakingą asmenį – Draudikų biurą. Teismų praktikoje pripažįstama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166-139/2016, 2K-281-942/2017), kad pagal Įstatymo nuostatas nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pareikšti vienam arba keliems iš išvardytų subjektų. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Draudikų biurui ar Draudikų biuro atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ sąvoka „pretenzija“ aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad pretenzijos pareiškimas dėl žalos atlyginimo yra kaip privalomas pretenzijos pareiškimas prieš kreipiantis į teismą. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje sąvokos „pretenzija“ vartojimas negali būti aiškinamas kaip nukentėjusio asmens pareigos nustatymas dėl žalos atlyginimo kreiptis į draudiką. Ši sąvoka taip pat negali būti aiškinama ir kaip nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Taigi Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiam asmeniui nustatyta teisė reikšti pretenziją dėl padarytos žalos pasirinktinai vienam iš joje nurodytų subjektų aiškintina ir kaip nukentėjusio asmens teisė teisme reikšti ieškinį eismo įvykio kaltininkui dėl žalos atlyginimo.

23. Apeliantas A. K. nurodo, kad transporto priemonės savininkas A. K. nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu bei neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Tokie argumentai atmetami. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 punktą Draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog Draudikų biuras tokiu atveju yra BPK 111 straipsnyje numatyta įstaiga, atsakanti už nusikalstama veika kaltinamo asmens padarytą žalą. Draudikų biuras yra savotiškas garantas, nes jis moka draudimo išmokas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kaltininkas vairuoja neapdraustą transporto priemonę, pabėga iš eismo įvykio vietos ir nenustatomas, bei kitais Įstatymo nustatytais atvejais. Tokiu teisiniu reguliavimu ginami nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).

24. Draudikų biuro apeliaciniame skunde teigiama, jog civiliniam atsakovui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti procesinėmis teisėmis, kadangi nebuvo gautas šaukimas į 2022-01-18 posėdį, nors kai dar 2021-06-17 buvo susisiekta su teismu, buvo paaiškinta, jog paskirta ekspertizė, o atnaujinus bylą, bus atsiųstas šaukimas. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantas pripažįsta, jog apie bylą jam buvo žinoma, buvo gautas šaukimas į 2021-03-02 vykusį posėdį, buvo pateiktas prašymas bylą 2021-03-02 posėdyje nagrinėti Draudikų biuro atstovui nedalyvaujant. Iš bylos duomenų matyti, jog atsiliepime į civilinį ieškinį Draudikų biuras nurodė, jog prašo bylą 2021-01-07 teismo posėdyje nagrinėti jiems nedalyvaujant bei atsiųsti priimto nuosprendžio ar nutarties kopiją, kas ir buvo padaryta. Akivaizdu, jog civilinis atsakovas išreiškęs poziciją atsiliepime į apeliacinį skundą, nepageidavo dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime ir norėjo gauti tik galutinį procesinį sprendimą. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus byloje, informavo Draudikų biurą apie numatomus teismo posėdžius, tačiau abu kartus buvo gauti Draudikų biuro prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant bei atsiųsti priimto sprendimo kopijas. Taigi civiliniam atsakovui apeliacinės instancijos teisme buvo sudarytos galimybės dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau, kaip matyti, proceso dalyvis šia savo teise nesinaudojo (t. 4, b. l. 106, 126).

25. Tiek Draudikų biuro, tiek ir nuteistojo A. K. apeliaciniuose skunduose keliamas civilinio ieškinio priteisimo pagrįstumo klausimas tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, teigiama, jog nepateikta tinkamų įrodymų dėl J. Š. negautų pajamų, taip pat neturtinės žalos, nekonstatuotas sveikatos sužalojimas. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštas nukentėjusiojo J. Š. civilinis ieškinys dėl 1774,76 Eur turtinės žalos ir dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš kaltinamojo A. K. ir už kaltinamojo A. K. veiksmus atsakingo asmens Draudikų biuro ( t. 2, b. l. 185-188, t. 3, b. l. 2-4, 5-7). Ieškinyje nurodyta, kad eismo įvykyje buvo apgadintas vilkikas, kuris buvo J. Š. darbo priemonė, turtinę nukentėjusiojo žalą sudaro negautas darbo užmokestis 2019 m. spalio ir lapkričio mėnesiais, kadangi dėl darbo priemonės - vilkiko remonto jis nedirbo ir negavo pajamų, nurodyta, kad negautos pajamos apskaičiuotos sudėjus 2019 m. rugpjūčio ir 2020 m. sausį-rugsėjį gautą darbo užmokestį - 8 873,78 Eur (10 mėn.) ir išvedus vieno mėnesio vidurkį - 887,38 Eur, todėl per du mėnesius negautas pajamos sudaro 1 774,76 Eur, pridėti rašytiniai duomenys. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, kurį nuosprendyje išsamiai aptarė, įvertinęs įrodymų visumą, civilinio ieškinio dėl turtinės žalos pagrindimui keliamus reikalavimus, visiškai tenkino nukentėjusiojo J. Š. reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, priteisdamas jam 1774,76 Eur negautų pajamų. Kolegija neturi pagrindo su tokiu sprendimu nesutikti, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog dėl A. K. neteisėtų veiksmų buvo apgadinta nukentėjusiojo darbo priemonė. Nukentėjusysis pateikė duomenis, jog tam tikru laikotarpiu po eismo įvykio jis negalėjo dirbti ir negavo pajamų, taip pat, iš bylos medžiagos nėra abejonės, jog per eismo įvykį apgadintą nukentėjusiojo vairuotą transporto priemonę reikėjo remontuoti. Tai matyti ir iš prie Draudikų biuro apeliacinio skundo pridėtų dokumentų.

26. Apskaičiuotas neturtinės žalos dydis kolegijai abejonių taip pat nekelia. Nors nukentėjusysis J. Š. eismo įvykio metu ir nebuvo sužalotas, tačiau tai savaime nereiškia, jog nepatyrė neturtinės žalos. Sveikatos sistemos įstatymo preambulėje įtvirtinta, kad sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fiziniai skausmai, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Reikšdamas 500 Eur reikalavimą nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, J. Š. yra nurodęs neturtinės žalos jam priteisimo pagrindus, numatytus CK 6.250 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neabejojo, kad eismo įvykis, įvykęs dėl A. K. neteisėtų veiksmų, garbaus amžiaus sulaukusiam J. Š. sukėlė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, nerimo ir streso, sukėlė kartu važiavusios nepilnametės anūkės išgąstį, buvo apgadinta nukentėjusiojo darbo priemonė. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių visumą, tarp jų padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pačios nusikalstamos veikos pavojingumą, veikos pobūdį, eigą ir į prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, vadovavosi teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, esama teismų praktika, siekiant protingos nukentėjusiojo ir civilinio atsakovo skirtingų interesų pusiausvyros, pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu, kuris laikomas pakankamu.

27. Dėl to, kas aptarta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K., nukentėjusiosios B. K. bei civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalius JocysSavinijus KatauskasAurelija Sadauskaitė