- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-806-357/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- J. L., I. Š.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams J. L. ir I. Š. dėl skolos, palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų J. L. ir I. Š. 4600 Eur skolą, 163,39 Eur palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2015-08-01 ieškovas ir atsakovas J. L. sudarė susitarimą dėl 6500 Eur paprasto neprotestuotino vekselio išdavimo ir jo pagrindu išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ieškovui, laiduotojas buvo atsakovė I. Š., vekselio apmokėjimo terminas ? 2015-12-29. Teigia, jog atsakovai nustatytu terminu neatsiskaitė, tačiau atliko keletą dalinių mokėjimų 1900 Eur sumai, iki šiol likusios skolos negrąžino.
Atsiliepimas
2. Atsakovai ieškinį prašė atmesti, nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia niekiniu vekseliu, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.105 straipsnio 5 dalį, vekselis, kurio suma didesnė kaip 3000 Eur turi būti notarinės formos, o reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Skola realiai neegzistavo, nes ieškovas ir atsakovas J. L. nepradėjo bendro verslo, kaip planavo. Teigė, jog laiduotojos I. Š. prievolė ieškovui laikoma pasibaigusia pagal Civilinio kodekso 6.88 straipsnio 1 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 12 d sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš R. J. 14,78 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovams J. L. ir I. Š. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus ar trečiuosius asmenis areštą, ne didesnei nei 4763,39 Eur sumai.
4. Teismas nurodė, kad ieškovo R. J. bei atsakovų J. L. bei I. Š. 2015 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytas vekselis imperatyvaus reikalavimo dėl notarinės vekselio formos neatitinka. Tai reiškia, kad ieškovo pateiktas dokumentas negali būti pripažįstamas kaip vekselis. Tam, kad ieškovo pateiktas dokumentas (vekselis) būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą.
5. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 3000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, taip pat privalo būti notarinės formos (CK 6.871 str. 4 d.). Šalių pasirašyto vekselio turinys, vertinant jį lingvistiškai, neleidžia daryti jokios išvados dėl 6500 Eur sumos perdavimo, byloje taip pat neįrodyta, jog paskolos dalykas (6500 Eur) atsakovui (ar abiem atsakovams) buvo realiai perduotas. Skolos dokumente turėjo būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Nors paskolos raštelyje yra atsakovo įsipareigojimas sumokėti ieškovui 65000 Eur iki 2015 m. gruodžio 29 d., tačiau jame nėra jokių įrašų apie tai, jog pinigai, kaip paskolos dalykas, buvo paskolos gavėjui perduoti. Vien abstraktūs ieškovo žodiniai paaiškinimai apie paskolos dalyko perdavimą, realaus paskolos dalyko perdavimo atsakovui neįrodžius kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis), nėra pakankami ir nesuteikia pagrindo daryti įtikinamą išvadą (CPK 185 straipsnis), kad pinigai buvo faktiškai perduoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovas R. J. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti, iš atsakovų solidariai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto atsakovui J. L. vien dėl to, kad vekselyje nebuvo nurodytas konkretus žodis ar frazė, kad pinigai yra gauti. Vekselis dėl formos reikalavimo nesilaikymo tapo skolos rašteliu, kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis pinigų gavimo faktą pagal paskolos sutartį, realų pinigu perdavimo atsakovui faktą, kuriuo besąlygiškai pripažįstama ir įsipareigojama grąžinti vekselio turėtojui - ieškovui vekselyje numatytą sumą. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK. 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylą skyriaus 2017 m. birželio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-585-267/2017). Esminę reikšmę turi tai, kad atsakovai pripažino pasirašę ginčo vekselį, jame nurodytos sumos neginčijo. Ieškovas neturėdamas pakankamai teisinių žinių, nesuprato ir nežinojo, kad jam atsakovų išduotas vekselis turi būti notarinės formos. Iš pateiktų įrodymų bei aplinkybių yra akivaizdu, kad pinigai atsakovui buvo perduoti, tačiau teismas netinkamai vertino bei interpretavo pateiktus įrodymus.
6.2. Atsakovas J. L. prieš išrašant vekselį turėjo galimybę apsvarstyti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius, o kilus abejonių susilaikyti nuo tokio veiksmo. Kadangi I. Š. yra verslininkė, įmonės vadovė, tikėtina, turi aukštesnį atidumo, apdairumo, sandorių sudarymo pasekmių supratimą. Atsakovai teigdami, kad vekselis išduotas buvo be pagrindo, turėjo siekti, kad be pagrindo išduotas vekselis būtų sunaikintas arba grąžintas atsakovams. J. L. ieškovui žadėjo grąžinti skolą, dalį skolos grąžino.
6.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovų gyvenamuoju adresu registruotu paštu, tiek I. Š., tiek J. L. buvo išsiųstos pretenzijos dėl skolos apmokėjimo, akivaizdu, kad atsakovės L. Š. teiginys neva iki ieškinio pateikimo, nebuvo reikalaujama skolos grąžinimo yra neteisingas. Atsakovai nepateikė jokių prieštaravimų ar nesutikimo motyvų dėl reikalaujamos skolos, nebandė aiškintis priežasčių, kodėl jiems yra siunčiami raginimai susimokėti skolą, jei jų teigimu, pinigai nebuvo perduoti. Ieškovas siuntė trumpąsias sms žinutes, atsakovas. J. L. į jas nereagavo ir tai patvirtina, kad apie esamą skolą žinojo ir su ja sutiko, nes vidutiniškai protingam žmogui nuolat sulaukiant sms žinučių su raginimu susimokėti skolą, norėtųsi išsiaiškinti dėl kokių priežasčių jam yra siunčiamos žinutės bei informuoti, kad asmuo, kuriam adresuojamos žinutės, yra neskolingas. Atsakovas J. L. savo tylėjimu išreiškė patvirtinimą, kad yra skolingas ieškovui.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. L. ir I. Š. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo2017 m. birželio 12 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą. Nesutinka, jog ginčo vekselis, kurį teismas pripažino negaliojančiu laikytinas skolos rašteliu, atitinkančiu paskolos sutartį, nes tokia sutartis taip pat turi būti notarinės formos. Ir šiuo atveju, jos nesilaikymas, tokį skolos raštelį (paskolos sutartį) daro negaliojančią (CK 1.93 str. 3 d.).
7.2. Ieškovas pripažino, kad yra verslininkas, valdantis privačius juridinius asmenis, turi aukštąjį išsilavinimą, todėl jis turėjo ir galėjo pasirūpinti tinkamu sandorio įforminimu, jeigu tokį reikėjo sudaryti, ir jam keliami didesni apdairumo, rūpestingumo reikalavimai, siekiant išvengti ginčų ateityje. Ginčo vekselis negali būti laikomas skolos rašteliu, atitinkančiu paskolos sutartį, nes jis negalioja ab initio, nepriklausomai nuo to, ar yra teismo sprendimas, ar ne (CK 1.78 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.).
7.3. Ieškovas įrodinėjimo pareigos nevykdo, t.y. reikalaudamas priteisti jam skolą (paskolą), neįrodinėja (neįrodo), jog yra perdavęs 6500 EUR. I. Š. išviso nedalyvavo sudarant ginčo vekselį, t.y. jį pasirašė vėliau, ir šios aplinkybės ieškovas neginčijo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek neginčija ir apeliaciniame skunde. Atsakovai niekada nesutiko su jokios skolos grąžinimu, kai jos nepagrįstai ir nesąžiningai buvo reikalaujama grąžinti, tame tarpe ir pasitelkus trečiuosius asmenis. Jokių veiksmų, kurie rodytų, jog pripažįsta ieškovo reikalavimą grąžinti skolą (paskolą), niekada neatliko. Priešingai, J. L. kategoriškai atsisakė pasirašyti reikalaujamus skolos gražinimo grafikus ir pan., nes tokia skola neegzistavo. O I. Š. to niekada nebuvo reikalaujama. Tiek J. L., tiek I. Š. (kiek jai buvo žinoma), paaiškino ginčo vekselio atsiradimo aplinkybes, ir sandorio, kurio tikslui buvo sudarytas (išrašytas) vekselis, sąlygas. Pagal šį sandorį (susitarimą įsigyti vilkiką bendrai su ieškovu, ieškovo vardu), jokie pinigai nebuvo mokami, nebuvo perduoti atsakovams, ir juo labiau, vilkikas nebuvo nupirktas.
7.4. Atsakovai pasitikėjo ieškovo sąžiningumu, todėl vekselį ir pasirašė, o I. Š. vėliau pasirašė kaip garantiją, jog grąžins pinigus (savo dalį), kai bus nupirktas vilkikas ir pradėtas transporto verslas. Ieškovas pasielgė nesąžiningai, ir formalaus vekselio pagrindu, pradėjo reikalauti pinigų, kaip tariamos skolos (suteiktos paskolos). Ieškovas neįrodė, jog perdavė pinigus, o šias aplinkybes iš esmės įrodinėjo tik savo paaiškinimais. Taikyti restitucijos, kaip sandorio (vekselio ar paskolos sutarties) negaliojimo pasekmės, nėra pagrindo, turint omenyje, kad ieškovas tokio reikalavimo ir nekelia.
7.5. Vertinant ieškovo paaiškinimus, turėtų būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Ieškovo ieškinyje nurodydamas „faktines aplinkybes“, apie jokius paskolos santykius (paskolintus pinigus) nenurodo, o tik teigia, kad buvo sudarytas „susitarimas dėl 6500 EUR vekselio“, neatsiskaitė, nepadengė skolos, atsisakė sudaryti skolos mokėjimo grafiką. Teisiniuose argumentuose nurodė, ieškovas ir atsakovai sudarė sandorį, ieškovas jo pagrindu suteikė pinigines lėšas atsakovams, o atsakovai jas priėmė, netgi nenurodant, jog tai buvo paskola. Todėl akivaizdu, jog ieškovo paaiškinimai (dėl paskolos santykių egzistavimo) neatitinka patikimumo ir objektyvumo principų ir jais negali būti remiamasi, o kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo teiginius apie perduotus (paskolintus) mums pinigus, ieškovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl faktinių aplinkybių
9. Byloje ieškovas ieškinį grindžia 2015-08-01 sudarytu susitarimu dėl 6500 Eur paprasto neprotestuotino vekselio išdavimo ir jo pagrindu išduotu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu ieškovui, laiduojant atsakovei I. Š., vekselio apmokėjimo terminas ? 2015-12-29. Ieškovas teigia, kad atsakovai nustatytu terminu neatsiskaitė, tačiau atliko keletą dalinių mokėjimų 1900 Eur sumai.
10. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad ieškovo R. J. bei atsakovų J. L. bei I. Š. 2015 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytas vekselis imperatyvaus reikalavimo dėl notarinės vekselio formos neatitinka ir negali būti pripažįstamas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius bei civilinių teisių objektas, jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos. Teismas taikė kasacinio teismo praktiką, pagal kurią dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturintis paprastojo vekselio galios, nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas ir kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
11. Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Analogiška nuostata įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.105 straipsnio 5 dalyje. Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Vekselis, kaip civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį
12. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad ieškovo pateiktas dokumentas neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes šio dokumento turinys nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui. Pagal kasacinio teismo praktiką, rašytinė paskolos sutartis ar kitas paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paskolos sutarties dalyko - pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, nesant tokio įrašo sutartyje, gali būti nustatomas vadovaujantis sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas lingvistiniu, loginiu būdu. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad CK 6.871 str. 4 d. reglamentuojama, jeigu paskolos sutarties suma viršija 3000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, jis privalėjo būti notarinės formos (CK 6.871 str. 4 d.).
13. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovų argumentus, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, kaip jau buvo nurodyta, tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).
14. Paskolos dalyko perdavimą ieškovas įrodinėjo tik dokumentu (vekseliu), tokiame dokumente turėjo būti įrašai apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Atsakovo įsipareigojimą sumokėti ieškovui 65000 Eur iki 2015 m. gruodžio 29 d., teismas vertino kaip nepakankamą, nepatvirtinantį, kad pinigai, kaip paskolos dalykas, buvo paskolos gavėjui perduotas. Ieškovo pateiktos bendravimo su atsakovu J. L. sms žinučių fotonuotraukos nėra pakankamas įrodymas, nes žinutės rašytos paties ieškovo. Nepaneigti atsakovu argumentai, kad vekselį pasirašė J. L., o I. Š. vėliau pasirašė kaip garantiją, jog grąžins pinigus (savo dalį), kai bus nupirktas vilkikas ir pradėtas transporto verslas. Ieškovas formalaus vekselio pagrindu pradėjo reikalauti pinigų, kaip tariamos skolos, nors ieškovas yra verslininkas, valdantis privačius juridinius asmenis, turintis aukštąjį išsilavinimą, todėl galėjo pasirūpinti tinkamu sandorio įforminimu, atskleidžiančiu tikruosius šalių ketinimus, jam taip pat keliami didesni apdairumo, rūpestingumo reikalavimai.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turėjo pagrindo išvadai, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Teismas turėjo pagrindo spręsti, kad šalių pasirašyto vekselio turinys, vertinant jį lingvistiškai, neleidžia daryti išvados dėl 6500 Eur sumos perdavimo atsakovui, byloje taip pat neįrodyta kitais įrodymais, jog paskolos dalykas (6500 Eur) atsakovui (ar abiem atsakovams) buvo realiai perduotas. Atsakovai teigia, kad niekada nesutiko su jokios skolos grąžinimu, kai jos nepagrįstai ir nesąžiningai buvo reikalaujama grąžinti, tame tarpe ir pasitelkus trečiuosius asmenis. Jokių veiksmų, kurie rodytų, jog pripažįsta ieškovo reikalavimą grąžinti skolą (paskolą), niekada neatliko. Priešingai, J. L. kategoriškai atsisakė pasirašyti reikalaujamus skolos gražinimo grafikus ir pan., nes tokia skola neegzistavo. O I. Š. to niekada nebuvo reikalaujama. Tiek J. L., tiek I. Š. (kiek jai buvo žinoma), paaiškino ginčo vekselio atsiradimo aplinkybes, ir sandorio, kurio tikslui buvo sudarytas (išrašytas) vekselis, sąlygas. Pagal šį sandorį (susitarimą įsigyti vilkiką bendrai su ieškovu, ieškovo vardu), jokie pinigai nebuvo mokami, nebuvo perduoti atsakovams, ir juo labiau, vilkikas nebuvo nupirktas. Nurodo, kad pasitikėjo ieškovo sąžiningumu, todėl vekselį ir pasirašė, o I. Š. vėliau pasirašė kaip garantiją, jog grąžins pinigus (savo dalį), kai bus nupirktas vilkikas ir pradėtas transporto verslas.
Dėl įrodymų vertinimo
16. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.
18. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
19. Apeliantas argumentus grindžia kasacinio teismo praktika, tačiau cituoja fragmentiškai, pateikiant apelianto argumentacijai palankias dalis ir taip iškreipiant kasacinio teismo išaiškinimo esmę.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
21. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
23. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė buvus paskolos teisiniams santykiams, o šalių pasirašytas dokumentas patvirtina buvus susitarimą dėl kitų teisinių santykių, kurių pagrindu galimų kilti prievolinių
24. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Byloje nėra duomenų apie atsakovų apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi, todėl šios išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.