- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-05
- Bylos Nr.
- 2S-77-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pran.), Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė
- Skolininkas
- UAB ,,MFL“
- Kreditorius
- UAB ,,Perdanga“
Teisėja R. Bražinskienė Proc. sprendimo kategorijos:110.1;121.14;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. sausio 5 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Petro Jaržemskio,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko UAB ,,MFL“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarties, kuria skolininkui taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal kreditoriaus UAB ,,Perdanga“ pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininko UAB ,,MFL“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius UAB ,,Perdanga“ su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė iš skolininko UAB ,,MFL“ priteisti 32 262,75 Lt skolos bei 242,00 Lt bylinėjimosi išlaidų; taikyti skolininkui UAB ,,MFL“ laikinąsias apsaugos priemones reikalavimo sumai.
Nurodė, kad skolininkas neatsiskaitė už 2008 ir 2009 metais pateiktą produkciją ir pagal PVM sąskaitas-faktūras liko skolingas 32 262,75 Lt sumą. Kreditorius į skolininkas prašydamas apmokėti skolą kreipėsi 2009 m. kovo 13 d. ir 2009 m. liepos 23 d., tačiau skolininkas apmokėjo tik dalį skolos ir gera valia vengia sumokėti prašomą priteisti sumą. Skolos suma kreditoriui yra didelė, skolininkas vengia atsiskaityti ne tik su kreditoriumi, tačiau ir su kitais asmenimis, taip pat gali turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu pabloginti savo turtinę padėtį ir teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu, todėl prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimo sumai užtikrinti.
Vilniaus miesto 2-as apylinkės teismas 2010 m. liepos 2 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo visiškai patenkino kreditoriaus reikalavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi kreditoriaus prašymas patenkintas iš dalies. Areštuota skolininko UAB ,,MFL“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto 32 504,75 Lt sumai, o jo nesant ar nepakankant areštuotos skolininko piniginės lėšos priklausančios skolininkui ar esančios pas jį leidžiant iš areštuotų lėšų vykdyti atsiskaitymą su kreditoriumi, įmonės darbuotojais, taip pat mokėti mokesčius ir kitas priklausomas įmokas valstybei.
Teismas pažymėjo, kad reikalavimo suma yra didelė, todėl sprendė, jog skolininkui pakankamai ilgą laiko tarpą neatsiskaitant su kreditoriumi yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko atžvilgiu. Teismas netenkino kreditoriaus prašymo iš pradžių areštuoti skolininko pinigines lėšas ir padarė išvadą, jog kreditoriui prašant taikyti vieną iš labiausiai ekonominiu požiūriu juridinio asmens veiklą ribojančių priemonių, piniginių lėšų areštą, gali būti sutrikdyta juridinio asmens veikla.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas UAB ,,MFL“ atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti.
Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai. Teismas neįvertino, jog skolininkas nevengia pareigos atsiskaityti ir stengėsi kilusius nesutarimus išspręsti derybų būdu. Kreditorius nutylėjo, jog skolininkas pastoviai mažina įsiskolinimo sumą, nes 2009 metų gegužės mėnesį buvusiojoi skola sumažėjo nuo 39 201, 52 Lt iki 31 762,75 Lt. Be to, kreditoriaus nurodyta reikalavimo suma sumažinta dar 500 Lt. Skolininkas be šio kreditoriaus turi ir kitų kreditorių, todėl visos įsiskolinimo sumos iš karto padengti negali. Skolininkas kiekvieną mėnesį bankui gražina po 22 450 Lt kredito dalis. Visas skolininko turtas yra įkeistas bankui, todėl neįmokėdamas eilinės įmokos skolininkas rizikuotu tuo, kad bankas nutrauktų sutartį ir pradėtų priverstinį skolos išieškojimą ir skolininko veikla būtų visiškai paraližuota. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas tinkamai jos nemotyvavo apsiribodamas argumentu, jog skola yra didelė bei neatsiskaitoma jau ilgą laiką. Byloje nepateikti įrodymai pagrindžiantys kreditoriaus argumentus, jog skolininkas gali perleisti turtą tretiesiems asmenims. Teismas neįvertino aplinkybės, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos jei skolos suma viršija 100 000 Lt. Kadangi skolininkas atsiskaito su kreditoriumi atlikdamas dalinius mokėjimus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dar labiau suvaržė skolininko teises, todėl buvo pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra bei kreditoriui suteiktas nepagrįstai didelis pranašumas. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje. Skolininkas UAB ,,MFL“ veikia kaip stabili įmonė, nevengia skolininių įsipareigojimų vykdymo, todėl teismas neturėjo pagrindo apriboti skolininko veiklą arštuojant jo turtą. Teismas taip pat neįvertino, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas proporcingumo principas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikytos nepagrįstai, tai sudaro pagrindą jas panaikinti.
Atsiliepimas
Kreditorius UAB ,,Perdanga“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad skolininko skolos siekia 2008 metus. Skolininkas turimą turtą 2009 metų rugpjūčio 5 d. įkeitė bankui bei prisiėmė skolinius įsipareigojimus, tokiu būdu paneigdamas kreditoriaus teisę gauti skolą. Nepagrįstas skolininko argumentas, jog jo įmonė veikia stabiliai, nes po prisiimtų įsipareigojimų bankui, jo galimybės atsiskaityti su kreditoriais žymiai sumažėjo.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).
Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo įpatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia ar yra poreikis užtikrinti ieškinį ir ar ieškinį patenkinus teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams tai yra įstatymas reikalauja užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2002-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos gali būti taikomos kai yra grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228/2008; 2008-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-276/2008; 2008-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-254/2008, 2008-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008).
Šalies argumentai
Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB ,,Perdanga“ pateikė teismui pareiškimą prašydamas iš skolininko UAB ,,MFL“ priteisti skolą susidariusią laikotarpiu už 2008-2009 metus. Skolos suma 32 262,75 Lt. Pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį kreditoriaus UAB ,,Perdanga“ prašymą takyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies ir areštavo skolininko kilnojamąjį ir nekilnoamąjį turtą reikalavimo sumai, o jo nesant skolininkui priklausančias pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų lėšų vykdyti atsiskaitymą su kreditoriumi ir vykdyti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą.
Nesutikdamas su teismo nutartimi skolininkas nurodo, jog iš dalies vykdo atsiskaitymus su kreditoriumi, jo turtas įkeistas bankui, skundžiamos nutarties teismas nemotyvavo bei neįvertino, jog kreditorius nepateikė įrodymų, kad skolininkas gali turtą perleisti tretiesiems asmenims. Skolininko skola nesiekia 100 000 Lt, kas sudarytų pagrindą spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to skundžiama teismo nutartimi pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra bei pažeistas laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo principas. Skolininkas UAB ,,MFL“ veikia kaip stabili įmonė, nevengia skolininių įsipareigojimų vykdymo, todėl teismas neturėjo pagrindo apriboti skolininko veiklą arštuojant jo turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skolininko argumentais.
Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas galutinis atveju, kada galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąrašas, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai yra pagrindas manyti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Šiuo atveju teismas turi teisę diskrecijos teisę nuspręsti ar pateiktų (nurodytų) aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ypatingai būtina atsižvelgti į atsakovo nuosavybės teise valdomą turtą, juridinio asmens įstatinį kapitalą, jei jis yra žymiai mažesnis už ieškinio sumą, jo gaunamas pajamas. Tuo atveju kai yra įrodymų, jog ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal turimo turto vertę, jo gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, tai yra, kai atsakovas paneigia objektyvios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui grėsmę, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nagrinėjamu atveju skolininkas nepateikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių skolininko galimybę atsiskaityti su kreditoriumi. Skolininkas pripažįsta, jog jo turtas įkeistas bankui pagal gautą kreditą, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog skolininko turtui esant įkeistam bankui ir skolininkui galimai nevykdant kredito sutarties, bankas būdamas skolininko kreditoriumi įgytų pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, todėl kiltų grėsmė kreditoriui šioje byloje, kad jam galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas. Antra vertus, aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas (apsunkintas hipoteka), savaime netrukdo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones tokį įkeistą turtą areštuoti. Hipoteka yra skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas (CK 4.170 str. 1 d.). Nors hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius (CK 4.192 str. 1 d.), praktikoje (atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes) galimi atvejai, kad išieškojimui iš hipoteka užtikrinto turto įvykdyti prireiks ne viso hipoteka užtikrinto turto. Taigi hipoteka apsunkinto turto areštas yra galimas ieškinio užtikrinimo būdas (2008 m. gegužės 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-327/2008). Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas turėjo teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrindamas kreditoriaus šioje byloje interesus. Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Nagrinėjamu atveju, teismas iš pradžių taikydamas laikinąsias apsaugos priemones skolininko kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, o tik jo nesant skolininko piniginėms lėšoms, tinkamai įvertino aplinkybę, jog skolininkas juridinis asmuo, vykdo ūkinę - komercinę veiklą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu pagrįstai piniginių lėšų areštą parinko kaip kraštutinę priemonę laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Be to, nebuvo apribota ir skolininko galimybės atsiskaityti su kreditoriumi bei vykdyti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui bei atsiskaityti su darbuotojais. Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jei atsakovas (skolininkas) įmoka reikiamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba už atsakovą (skolininką) yra laiduojama. Skolininkas nepasinaudojo įstatymo numatytomis galimybėmis kurios leidžia teismui svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo klausimus, tačiau tokia galimybe gali pasinaudoti ateityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą bei tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą skolininko atžvilgiu.
Nurodytais argumentais atskirasis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu iš UAB ,,MFL“ valstybės naudai priteistinos 5,60 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokuemntų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloe Nr. L2-9771-545/2010 palikti nepakeistą, o UAB ,,MFL“ atskirąjį skundą atmesti.
Priteisti iš UAB ,,MFL“ įmonės kodas 126063215 valstybės naudai 5,60 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.