- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-10
- Bylos Nr.
- 2-276/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A. Ž.
- Ieškovas
- L. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1581-178/2008 pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovui A. Ž., dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 365 000 Lt suteiktą paskolą, 58 400 Lt palūkanų bei 8 procentų dydžio metinių palūkanų už periodą nuo prievolės grąžinti paskolą termino pabaigos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, iš viso 423 400 Lt. Be to, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančias akcijas, kartu nustatant draudimą balsuoti akcininkų susirinkimuose, siekiant užkirsti galimybę atsakovui, balsuojant akcininkų susirinkime, priimti nepalankius bendrovėms sprendimus, kurie galėtų įtakoti bendrovių turto vertės, tuo pačiu ir akcijų vertės, sumažėjimą; neužtekus akcijų vertės ieškinio sumai užtikrinti areštuoti kitą atsakovo turimą turtą. Grėsmę busimam teismo sprendimo įvykdymui ieškovas nurodė didelę ieškinio sumą. Ieškovas laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti nepranešus atsakovui, kadangi akcijų perleidimo sandoriams taikoma paprasta rašytinė forma, kas lemia, jog atsakovas sužinojęs apie prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali greitai perleisti savo turimas akcijas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 3 d. nutartimi nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą 425 000 Lt sumai, nesant atsakovo nekilnojamojo turto ar esant nepakankamai ieškinio reikalavimams užtikrinti, areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose bankuose ir/ar atsakovo turimas akcijas, uždraudžiant jas perleisti tretiesiems asmenims, iš esmės neviršijant 425 000 Lt sumos. Apygardos teismas nurodė, kad teismų praktikoje didelė ieškinio suma, vertinama kaip padidinta rizika busimam teismo sprendimo įvykdymui, todėl yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turimų akcijų atžvilgiu, kadangi vertinant atsakovo turimų akcijų skaičių nėra pagrindo teigti, jog atsakovas turėtų lemiamą įtaką bendrovių veiklai bei siektų sumažinti akcijų vertę.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį bei panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones;ieškinio sumos dydžio nustatymas turi būti vertinamas atsakovo finansinės būklės kontekste, o ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo finansinę padėtį, todėl negalima teigti, kad ieškinio suma yra didelė; byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bandys paslėpti turimą turtą, ar kitokių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, jog busimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas;teismas pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones neatsižvelgė į CPK 145 straipsnyje antroje dalyje numatytą ekonomiškumo principą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).
Apelianto argumentas, kad didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nepagrįstas. CPK144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje preziumuojama, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-48/2008; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-51/2008). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Apeliantas teisingai nurodo, kad taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, ūkine veikla, gaunamu pelnu, o taip pat su atsakovo turimais įsipareigojimais. Nustačius, kad konkretaus atsakovo atžvilgiu ieškinio suma yra didelė, galima daryti išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškinio sumos kaina atsakovo atžvilgiu yra nedidelė. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti savalaikis, t. y. jos taikomos kai iškyla grėsmė busimam teismo sprendimo įvykdymui, nes kitu atveju vėlesnis tokių priemonių taikymas gali būti bereikšmis, bei į tai, kad ieškovas negali savarankiškai gauti atsakovo finansinę būklę apibrėžiančių dokumentų, teismas ieškinio sumos dydį vertiną atsižvelgdamas į bendrą pragyvenimo lygį (CPK 3 str. 6 d.). Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovas gali paneigti teismo išvadą apie didelę ieškinio sumą paduodamas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pateikdamas įrodymus, paneigiančius teismo nutarties nepagrįstumą (CPK 306 str. 1 d. 3 p., 338 str.). Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškinio suma apelianto atžvilgiu nėra didelė, todėl teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau apeliantas nepateikia jokių įrodymų patvirtinančių savo poziciją bei paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvados (CPK 7 str. 2 d., 42 str., 5 d., 12, 178 str.). Todėl atmestinas apelianto argumentas dėl neteisingai nustatyto ieškinio sumos dydžio atsakovo finansinės būklės atžvilgiu.
Apelianto argumentas, kad byloje nėra konkrečių įrodymų, jog nepritaikius laikinąsias apsaugos priemones, busimas teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas, yra nepagrįstas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti; teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-315/2006). Apeliantui nepaneigus, kad ieškinio suma yra didelė (kuri vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę busimam teismo sprendimo įvykdymui), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 144 straipsnio nuostatų vertindamas grėsmę busimo teismo sprendimo įvykdymui.
Apelianto argumentas, kad teismas pažeidė CPK 145 straipsnyje antroje dalyje numatytą ekonomiškumo principą, yra nepagrįstas. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tuo vadovaujantis, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Byloje nėra duomenų bei apeliantas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų daryti prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė CPK 145 straipsnio antros dalies nuostatas.
Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 338 str., 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį.