- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-01
- Bylos Nr.
- 2-315/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Alė Bukavinienė (pran.), Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R.K., V.K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, I.M., T.V., E.P., G.V., Z.V., R. B., V.B., D.P., A.S., D.S., S.L.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Generalinio
- Trečiasis asmuo
- V.J., V.V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R.K. ir V.K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr.2-1665-28/2006 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, I.M., T.V., E.P., G.V., Z.V., R. B. , V.B., R.K., V.K., D.P., A.S., D.S., S.L., tretieji asmenys V.J. ir V.V., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas LR Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti sutartis, kuriomis buvo perleistos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinti administracinius sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tarpe jų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 01-1350, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės G.V. į buvusio savininko K.P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 0,0793 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0793 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o kitą dalį 0,0107 ha žemės nuspręsta atkurti atlyginant vertybiniais popieriais. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 10-2-00451-03, ieškovas prašė taikyti restituciją. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, tarpe jų prašė areštuoti R.K. ir V.K. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nes būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškinio užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones, tarpe jų areštavo atsakovams R.K. ir V.K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 1 ir 2 p.).
Šalies argumentai
Atsakovai R.K. ir V.K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį dalyje, kurioje areštuotas R.K. ir V.K. priklausantis žemės sklypas, panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovams R.K. ir V.K. priklausančiam nekilnojamajam turtui, nes ieškovo ieškinyje šių atsakovų atžvilgiu nėra pareikšta jokių savarankiškų reikalavimų, taip pat jokių reikalavimų dėl nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neginčijamas sklypo įsigijimo teisėtumas, nenurodomi jokie R.K. ir V.K. padaryti sutartiniai ar deliktiniai pažeidimai. Asmens formalus nurodymas atsakovu, jo atžvilgiu nesuformuluojant jokio reikalavimo, nepateikus teisinių motyvų dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei įrodymų dėl jų taikymo būtinumo, negali būti pagrindas apriboti nuosavybės teises.
2. Ieškinyje buvo prašoma taikyti laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau teismas nepagrįstai pritaikė kitą, negu prašoma ieškinyje laikinąją apsaugos priemonę, numatytą CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
3. Teismo nutartis nemotyvuota. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomu.
4. Atsakovai R.K. ir V.K., realizuodami savo kaip turto savininkų teises, areštuotą sklypą yra įkeitę, todėl turto areštas gali sukelti teisinių pasekmių ir įkaito turėtojui.
Atsiliepimas
Atsakovai A.S., D.S., R.B., V.B., D.P., S.L. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovų R.K. ir V.K. atskirąjį skundą patenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti.
Ieškovas LR Generalinis prokuroras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba siekiant apginti viešąjį interesą savo iniciatyva gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo LR Generalinio prokuroro, kuris pareiškė ieškinį gindamas viešąjį interesą, prašymą pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, tarpe jų areštavo atsakovams R.K. ir V.K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, tačiau paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Taigi, teismas vadovaudamasis tuo, jog ieškinys pareikštas viešajam interesui ginti turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Todėl atmestinas apeliantų argumentas, kad teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas nepateikė įrodymų, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Laikinosios apsaugos priemonės skundžiama teismo nutartimi pritaikytos ieškovo prašymu, teismui konstatavus, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, negali būti pagrindu panaikinti nutartį. Remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi teismo sprendimas ar nutartis naikintini dėl proceso teisės normų pažeidimo tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba neteisingai išspręstas kitoks procesinis klausimas. Šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės atsakovų turtui pritaikytos iš esmės teisėtai ir pagrįstai (CPK 263 str. 1 d.).
Atskirojo skundo argumentas, jog ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau teismas nepagrįstai pritaikė kitas, negu prašoma ieškinyje laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taip pat atmestinas, nes ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pasekmės yra tos pačios.
Pagal CK 4.171 straipsnio 9 dalį daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Todėl nepagrįstas ir apeliantų argumentas, jog turto areštas gali sukelti teisinių pasekmių ir įkaito turėtojui, nes hipotekos įregistravimas yra priemonė sandoriui užtikrinti, o daiktui perėjus kito asmens nuosavybėn hipoteka lieka galioti tam daiktui.
Remdamasi išdėstytais aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.