- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-06
- Bylos Nr.
- A-1667-822/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03803-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė, Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
- Pareiškėjas
- J. B., R. B., B. Š., atstovaujamos J. B.
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabartinis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B., R. B., B. Š., atstovaujamos J. B., ir R. B., atstovaujamos J. B., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai J. B., R. B., B. Š., atstovaujama J. B., ir R. B., atstovaujama J. B., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, po 324,54 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė:
2.1. 2014 m. spalio 23 d. su kelionių organizatoriumi bankrutuojančia uždarąja akcine bendrove (toliau – BUAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Kelionė neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 67,70 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjams grąžinta, tačiau 1 298,15 Eur suma liko neišmokėta.
2.2. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Dėl netinkamo teisinio reguliavimo pareiškėjai patyrė žalą, kurią turi atlyginti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:
3.1. Pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.
3.2. Šiuo nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams patirtą turtinę žalą ir procesines palūkanas dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jiems prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:
4.1. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, nėra ribojama. Nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo po 301,37 Eur turtinę žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 23 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003743 (toliau – ir Paslaugų sutartis, Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą, kurios kaina 4 716 Lt (1 365, 85 Eur). Visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėjai sumokėjo mokėjimo pavedimais 2014 m. spalio 22 d. ir 2014 m. spalio 26 d. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė BUAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjams išmokėjo 67 70 Eur. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams negrąžintos 1 298,15 Eur sumos, kuri susidarė dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.
7. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo, pateiktą išaiškinimą, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017 ir kt.
8. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų turinio. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.
9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, jog sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Atsakovas savo nuomonę grindė Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismas vertino, kad įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančia. Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, kad sutartis laikytina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas pripažino, kad šiuo atveju sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais.
10. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, jog pareiškėjų atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta BUAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 4 396 Lt, 2014 m. spalio 26 d. į BUAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 320 Lt, o ši pareiškėjų pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. ir 2014 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodymais pervedė 4 716 Lt (1 365, 85 Eur ) sumą į UAB „Chery Media LT“ ir BUAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Egiptą, Šarm el Šeichą.
11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 straipsnio 26 dalimi, sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, jog pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 1 205,47 Eur suma (1 298,15 Eur bendra kelionės kaina – 92,68 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų priteistina po 301,37 Eur.
12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III.
13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo:
13.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remdamasis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Teismas, spręsdamas, jog nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismas taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos tesės pažeidimą.
13.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos pateiktus mokėjimo nurodymus vertino kaip įrodymus, jog buvo sumokėta už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina, jog BUAB „Freshtravel“ buvo išreiškęs valią ir sutikimą sudaryti su pareiškėjais Paslaugų sutartį, juolab, kad mokėjimai atlikti UAB „Cherry Media Lt“, o ne BUAB „Freshtravel“.
13.4. Teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjai yra pateikę 1 273,17 Eur ir 92,68 Eur reikalavimą bankroto byloje ir jie yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.
Atsiliepimas
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Prašo vadovautis jo atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, ir vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą. Teismas sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą 1 205,47 Eur sumą (kiekvienam pareiškėjui po 301,37 Eur) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.
18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
19. Pabrėžtina, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., , 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2568-525-2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018).
20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
21. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.
22. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 8 str. 1, 3 ir 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1426 redakcija) 33 p.) aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
23. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo atstovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
24. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjams būtų sumokėjęs ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjų naudai būtų išieškota.
25. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sudarė sutartį su BUAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Egiptą. Tai, kad Paslaugų sutartis šalių nebuvo pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą), kadangi pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 4 396 Lt, o 2014 m. spalio 26 d. į BUAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 320 Lt, ir ši suma sutampa su kelionės kaina (b. l. 13–14). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, vien dėl to, jog ne visa ši suma pervesta tiesiogiai BUAB „Freshtravel“. Be to, aplinkybę, jog tarp pareiškėjų ir Kelionių organizatoriaus buvo sudaryta Paslaugų sutartis, patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 16). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose (pareiškėjai taip pat buvo BUAB „Freshtravel“ klientai), kuriose buvo nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, padarė tokias pačias išvadas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo ir pinigų už ją sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.
26. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su BUAB „Freshtravel“. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjams nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, nesant byloje pateiktam pareiškėjų apeliaciniam skundui, pareiškėjams priteisiamas turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.
27. Akcentuotina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas – pareiškėjų skundo tenkinimas – iš esmės yra teisingas. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.